Skirtingai nuo yabitute sistemų, Kyokushinkai karate nors ir yra sportas, bet vis tik karate.
Tiesa, tai seniai išaugta mano mokykla, bet sentimentų iš jaunystės-kvailystės jokiais loumavašiais neišmuši, o ir dabar iš Goju-ryu pozicijų į juos žiūriu atlaidžiai kaip senelis į anūkus (kuo jie iš esmės ir yra).
Pamenate įrašą “Goju-ryu: sena nuotrauka“ ir mano komentarus prie jos, kurioje keturi komunarai karateka treniruojasi porose, stebimi Miyagi-sensei?
Jei nepamenate, tai, aišku, verta dar kartą paskaityti (vis tik savo mokyklos istoriją derėtų žinoti bendram išsilavinimui).
O kitiems trumpai priminsiu, kad toji “tiesiog sena nuotrauka“ iš tikro yra puiki iliustracija to, į kurias kryptis po Miyagi Chojun (1888.04.25-1953.10.08) mirties suskilo Goju-ryu karate, ir kurie meistrai buvo tų Goju-ryu krypčių pradininkais. Labai paprasta (mokyklų, -kan, abėcėlės tvarka): skaityti toliau
Tachi-waza – 立技 tai stovėsenos.
Iš esmės, tai kalba eina ne apie poziciją pilnai ir joje esančią rankų padėtį, o apie pagrindą – pėdų ir kojų. Rankų padėčiai skirtas yra Kamae skyrelis, ir jos aptariamos toliau atskirai.
Nereikia įsivaizduoti, kad stovėsenoje tik stovima. Ne, joje judama, ir čia kalba mums kiša koją (kalambūras!), nes žodžio šaknis akcentuoja tik statiškumą, kai tuo tarpu kūno masės centro perkėlimas turi įtakos sklandžiam ir lengvam judėjimui, o pėdomis “užimtas“ plotas, kaip ir kūno masės centro aukštis nuo žemės – stovėsenos stabilumui.
nesustojam šioje vietoje
Yamaguchi Gogen (1909.01.20-1989.05.20), Goju-kai karate (japoniškas Goju-ryu variantas) įkūrėjas ir vadovas, savo knygoje “Goju-ryu Karate-do Kyohan“ (Goju-ryu karate-do vadovėlis: Goju-ryu karate istorija ir pagrindai) nurodo aštuonias progas arba sąlygas (jap. kyo 況), kada įgauni pranašumą puldamas.
Šiuo atveju įdomu palyginti su iš ken-jutsu atėjusiais kontratakos momento taktiniais variantais: go-no sen (ataka-kontrataka), sen-no sen (kontrataka kartu su ataka) bei sen sen-no sen (aplenkianti kontrataka).
skaitom ir aštuonis pirštus lankstom
