Posts Tagged ‘strategija’

Pirmoje dalyje buvo apie tai, kaip strateginis tikslas pasiekiamas įprastinėmis karate suvokiamomis priemonėmis – smūgiais ir spyriais.

Bet karate – tai ne vien smūgiai tarsi bokse. Sovietmečiu vartydamas LTE (Lietuvišką Tarybinę Enciklopediją) aš pykdavau, kad įrašyta “karate imtynės“. Na, kokios jos ten imtynės? – siusdavau. Ten greičiau jau “karate boksas“!

Manau, kad daugelis iki šiol taip manot, kad karate – tai smūgiai. Taip mano ir japonai, kuriems karate yra svetima (importuota iš Ryukyu karalystės, kuri tapo Okinavos provincija), nors jau dabar ir adaptuota bei nacionalizuota. Kuomet jie nagrinėja kata, tai irgi nesupranta, kokių čia tie pietiniai nukinėję kaimiečiai sumąstę blokų, ir kam taip egzotiškai reikia blokuoti?

skaityti toliau

Reklama

Manau, kad dera padaryti pertraukėlę istorijų pasakojimuose, nes nors apie Uechi-ryu ir Isshin-ryu Lietuvoje mažai kas težinoma, bet praktikos juk irgi norisi ne vien “karatistams“ (jap. karateka). Todėl šįkart apie strateginius dalykus – kaip tikslas (sportininkai užsirašo: “pergalė“) pasiekiamas karate.

Ir šioje dalyje paaiškinsiu bokso pavyzdžiu, nes mums, vakariečiams, ši sporto rūšis bent jau geriau suprantama (“duok, duok, duok į snukį, duok!“ – ar ne?). Galop, nemokšos anksčiau visus kinų kovos menus angliško ir prancūziško boksų pavyzdžiu vadino “kinų boksu“, kaip ir taekwondo kurį laiką vadinta “korėjietiška karate“.

skaityti toliau

Kai buvau jaunas, šiek tiek studijavau Shotokan. Tiesa, tenka jaunimui dabar paaiškinti, kad tuomet Sovdepijoje iš viso karate draudžiama buvo (įteisinto nebuvo, o neteisėtas karate mokymas buvo baudžiamas labiau, nei neteisėtas ginklo nešiojimasis, kuris irgi tuomet buvo draudžiamas), tad tai, kas dabar Shotokan, tuomet buvo “karate, kuri techniška“, o tai, kas dabar Kyokushinkai – “karate, kur ant jėgos varo“ (tiesą sakant, toks supratimas pas mus dabar nedaug ir tepakito).

O va įprotis domėtis istorija liko… Ką ir jums rekomenduoju: istorija moko, kad nieko nemoko, jei jos pats nesimokai – o tai reiškia, kad ne tik esame priversti kartoti praeities klaidas, o ne iš jų pasimokyti, bet dar ir daryti išvadas bei įgyti įsitikinimus, kurie tampa “tiesomis“, ir kuo ilgiau patys sau ir kitiems kartojame, tuo labiau jomis imame įtikėti, ir paskui net faktais tų įsitikinimų iš makaulių neišmuši. skaityti toliau

P.B.: O kaip karate pataria nuo imtyninkų “take downs“ gintis?

Ogi niekaip nepataria, jei sąžiningai.

Visa karate yra “arogantiška“ – jei nori ristis, tai eini į BJJ, jei imtyniauti – į judo, o užlaužimų mokytis – į jujutsu. Visa kita ir yra “karate“… Taip visi mokina, toks ir yra supratimas. Ir suprantama, kodėl Gracie ramiai visus ant žemės vertė ir ten jau “darė karate“ jiems į snukį.

Kad jau apsistojau prie seiyunchin, tai pradžiai derėtų pažiūrėti į visą stilistinę trijulę “-chin“ kata, nes tik taip, mano galva, jas ir dera nagrinėti – stilistinėmis sekomis, o ne “lygiais“.

Juk pati Goju-ryu karate – yra įvairių kata (o tai reiškia – ir stilių) visuma, ir visos kata nebūtinai į šią mokyklą atėjo iš to paties šaltinio ir mokytojo. Higashionna Kanryo čia neabejotinai svarbiausias, tačiau ne vienintelis, ir jam priskiriama kitąkart vietoje penkių kata aštuonios (iš 11 – nelygu kaip skaičiuosi), kas, mano galva, nėra teisinga, o didesnės jau įmanomos garbės jam kaip ir nereikia, kaip pakako jos tiek ir gyvam esant. skaityti toliau