Kiek Goju-ryu yra paties Miyagi Chojun išmislas? (2/2)

Šį mėnesį pradėjau ir užbaigsiu ta pačia tema.

Ir jei pirmoji dalis suintrigavo jus mano klausimu, o kiek išties Goju-ryu mokykloje jos kūrėjas Miyagi Chojun yra prikūręs, o kiek išties perėmęs iš savo mokytojo Higashionna Kanryo, nepaisant to, kad pats viską prirašė pastarąjam, kuomet dar jaunas būdamas savo mokyklą populiarino ir stūmė į mases, tiek kaip valstybinio visuotinio švietimo fizinio lavinimo programą (Shorin-ryu daugiau mokyta vidurinėse mokyklose pagal Itosu Anko Shurite palikimą, kai Goju-ryu plito profesinėse amatų ir komercijos mokyklose kaip Nahate variantas) bei, kiek vėliau to dėka, jau ir Okinavos prefektūros policijos akademijos kovinio ir sportinio parengimo metodas, kuomet Miyagi-sensei tapo vyriausiuoju instruktoriumi, o jo mokinys Miyazato Ei’ichi (po šio mirties perėmusio pareigas ir įkūrusio Jundokan mokyklą, kuri yra ir mano Alma Mater) jo padėjėju.

Reklama

Saifa-bunkai (1/2)

Truputį gal jau vėl metas pasigilinti rimčiau į Goju-ryu karate, ir šįkart dėmesį skirsiu saifa-gata detalėms, kurias “visi žino“, bet “ko paklausi – to negausi“. Tarkime, o kodėl galva nusukta į šoną, kai spiri pirmyn?

Neketinu nagrinėti (bunkai) visos kata, bet papasakosiu (oyo) truputį apie vieną jos kombinaciją, kuri, mano nuomone, yra viena svarbesnių visoje saifa-gata. Ir taip, čia šitoje tas klausimas dėl šito “spiriu, bet nežiūriu, kur spiriu“.

Sochin-gata: dar viena Goju-ryu kata?

Rytis Bublevičius savo Karate akademijos facebook puslapyje pasidalino sochin-gata vaizdo klipu – prieš skaitant toliau, siūlau jį pažiūrėti, net jei ir žinote kata sochin ir kaip ji atliekama Shotokan (t.p. ir Fudokan bei kitose tradicinės karate arba okinavietiškose Shorin-ryu mokyklose).

Šiuo klipu jis dalinosi dėl kitų motyvų (tas vaikis tikrai vaizdingai atlieka kata, pripažinkim), tačiau man iškart šovė kita mintis – aš šia tema jau buvau rašęs, minėdamas kata naihanchi (okin.: naifuanchin).  Ir, spėju, kad mano mintį jau supratote – Rytis tik ką man priminė apie dar vieną kata iš “-chin-gata“ serijos!

Kas netilpo į tą ketveriukės nuotrauką

Pamenate įrašą “Goju-ryu: sena nuotrauka“ ir mano komentarus prie jos, kurioje keturi komunarai karateka treniruojasi porose, stebimi Miyagi-sensei?

Jei nepamenate, tai, aišku, verta dar kartą paskaityti (vis tik savo mokyklos istoriją derėtų žinoti bendram išsilavinimui).

O kitiems trumpai priminsiu, kad toji “tiesiog sena nuotrauka“ iš tikro yra puiki iliustracija to, į kurias kryptis po Miyagi Chojun (1888.04.25-1953.10.08) mirties suskilo Goju-ryu karate, ir kurie meistrai buvo tų Goju-ryu krypčių pradininkais. Labai paprasta (mokyklų, -kan, abėcėlės tvarka):

Goju-ryu kihon: 3+1 – Uke-waza (9/12)

Kaip ir dėl stovėsenų, taip ir dėl Uke-waza 受技 – kalba ir čia kiša mums koją. Iš tikro, nėra nieko kvailiau, kaip kad buvo išversti “uke“ kaip “bloką“, kas įsitvirtino dabar nebeišmušamai kaip formali sąvoka, ką, deja, ir aš toliau būsiu priverstas naudoti, kad būtų aišku, apie ką aš kalbu. Mat iš tikro uke 受 reiškia “priimti, gauti“, ir derėtų teisingiau versti kaip “perimančioji technika“.

Ne veltui ir poriniuose pratimuose partneris, kuris “priima“ techniką, dėl kurios pratimas atliekamas, vadinamas irgi “uke“. Taip karate smūgiuojantysis ar puolantysis vadinsis “tori“, o besiginantis nuo šios atakos ir kontratakuosiantis – “uke“. Aikido, tarkime, “uke“ vadinsis tas, ant kurio demonstruojama metimų technika (jis ją “priima“), nes ją atliekantis arba “metantysis“ vadinasi “nage“. Bendrai paėmus, dėka dziudo ir panašių sistemų, kurios įsitvirtino Vakaruose anksčiau už karate, tas, ant kurio demonstruojama technika, vadinamas “uke“, ir tai ne visada būna susiję su tuo, kad jis ginasi, kaip kad “uke“ irgi kartais išverčiama.

1828-ieji – kieno pradžia?

Rašydamas temą Prapuolęs Shorei-ryu – tai Goju-ryu dabar? aš pacitavau Miyagi Chojun, kuris teigė, kad Goju-ryu stilius buvo sukurtas 1828 metais. Kai tuo tarpu įdomu tai, kad šis stilius iš tikro buvo registruotas tik 1933 metais Butokukai, pavadinimas sugalvotas vos trimis metais anksčiau, o ir pats Miyagi, sako, retai savo stilių Goju-ryu vadindavo, dažniau sakydamas Te (pažodž. “ranka“) arba Bu (“karinis“).

Tuomet aš klausiau: o kodėl būtent ši data minima?

Lazda turi du galus, arba Apie pedagogiką kitu kampu

Sako, kad treniruotės pas Higashionna Kanryo (Nahate) buvo tokios sunkios, kad jaunas Miyagi Chojun (Goju-ryu), parėjęs namo, nebepajėgdavo užlipti į antrą aukštą ir užmigdavo iš nuovargio prie laiptų.

Man ši istorija atrodo kiek perdėta: dauguma to meto tradicinių namų buvo vienaaukščiai, ir mada išdėstyti miegamuosius namo antrame aukšte artimesnė gi Vakarams. Tačiau čia nesikabinėkim prie detalių – Miyagi šeima buvo iki karo turtinga, vertėsi arbatos prekyba, sakoma, kad turėjo netgi kelis laivus ar bent jau juos frachtavo, tad gal tikrai tas jų namas buvo dviejų aukštų, o pirmame aukšte galėjo būti ir krautuvė ar sandėliai, kas ten juos žino.

Čia svarbu pats faktas – Miyagi per treniruotes “ardavo juodai“. Kokiais metodais šitos motyvacijos pasiekdavo jo mokytojas Higashionna? Kalbama irgi, kad per treniruotes jis visuomet mokydamas turėdavo lazdą…