Posts Tagged ‘kyokushinkai’

Skirtingai nuo yabitute sistemų, Kyokushinkai karate nors ir yra sportas, bet vis tik karate.

Tiesa, tai seniai išaugta mano mokykla, bet sentimentų iš jaunystės-kvailystės jokiais loumavašiais neišmuši, o ir dabar iš Goju-ryu pozicijų į juos žiūriu atlaidžiai kaip senelis į anūkus (kuo jie iš esmės ir yra).

skaityti toliau

Reklama

Gi mane žinot, kad vienąkart temą pradėjęs, aš jos paprastai nenumetu. Būna, kad atidedu, tačiau jei pradedu kapstytis giliau, tai ir tęsinio galite tikėtis, ko dabar va ir sulaukėte temai Sochin-gata: dar viena Goju-ryu kata? Kaip anksčiau rašydavo spaudoje redakcijos skiltyje: “laiškas pakvietė kelionėn“.

Nors sutinku, kad kai giliau šitokiomis temomis pašnekėti galiu tik su kolega (tikiuosi, jo nežeidžia šitas kreipinys, kaip vieną barokinę bajoraitę su trimis antkapiais tuo įžeidė toks vienas salomeikės absolventas?) Lapinu iš Šaolinio, o geriausi atsiliepimai čia būna tik apie kokią nuogą panelę arba stringus, tai belieka iškart ir neatidėliojant pradžiuginti ir šiuos mano skaitytojus, nes kuo turtingti – tuo ir laimingi.

Specialiai jums, mielieji jūs mano – akutėms paganyti: ganyti akis, o po to teksto avis

Kai buvau jaunas, šiek tiek studijavau Shotokan. Tiesa, tenka jaunimui dabar paaiškinti, kad tuomet Sovdepijoje iš viso karate draudžiama buvo (įteisinto nebuvo, o neteisėtas karate mokymas buvo baudžiamas labiau, nei neteisėtas ginklo nešiojimasis, kuris irgi tuomet buvo draudžiamas), tad tai, kas dabar Shotokan, tuomet buvo “karate, kuri techniška“, o tai, kas dabar Kyokushinkai – “karate, kur ant jėgos varo“ (tiesą sakant, toks supratimas pas mus dabar nedaug ir tepakito).

O va įprotis domėtis istorija liko… Ką ir jums rekomenduoju: istorija moko, kad nieko nemoko, jei jos pats nesimokai – o tai reiškia, kad ne tik esame priversti kartoti praeities klaidas, o ne iš jų pasimokyti, bet dar ir daryti išvadas bei įgyti įsitikinimus, kurie tampa “tiesomis“, ir kuo ilgiau patys sau ir kitiems kartojame, tuo labiau jomis imame įtikėti, ir paskui net faktais tų įsitikinimų iš makaulių neišmuši. skaityti toliau

Vakar parduotuvėje einant prie kasų pamačiau treninguotą plačią nugarą su užrašu: “Lithuanian Kyokushin Karate“ – “lietuviškoji kiokušin karatė“. Artimesnė kasa buvo laisva, todėl nuėjau ten, o ne sustojau už jo – nors pagunda tokia buvo. Mūsų žvigsniai susitiko – jo smalsus, o mano draugiškai tyrinėjantis.

Treningą vilkėjęs man nepažįstamas. O ir kodėl turėčiau visus pažinti? Bet neiškart suvokiau, kodėl užkliuvau jam aš – negi vieninteliai balti polo marškinėliai taip “šventišką atmosferą“ čia kūrė? skaityti toliau

O kokios jūsų salėje grindys?

Klausimas apie grindų dangą liečia ne šiaip smalsumą, ar ten galima basais padais prisirankioti daug rakščių. Mat atsakymas leistų daryti kai kurias išvadas, kaip ir kiek vertinama tam tikra technika, koks požiūris į taktiką. Ir iš viso – koks bendrai požiūris į tai, kam ir kodėl treniruojamasi.
buldynkšt!

Kaip ir dėl stovėsenų, taip ir dėl Uke-waza 受技 – kalba ir čia kiša mums koją. Iš tikro, nėra nieko kvailiau, kaip kad buvo išversti “uke“ kaip “bloką“, kas įsitvirtino dabar nebeišmušamai kaip formali sąvoka, ką, deja, ir aš toliau būsiu priverstas naudoti, kad būtų aišku, apie ką aš kalbu. Mat iš tikro uke 受 reiškia “priimti, gauti“, ir derėtų teisingiau versti kaip “perimančioji technika“.

Ne veltui ir poriniuose pratimuose partneris, kuris “priima“ techniką, dėl kurios pratimas atliekamas, vadinamas irgi “uke“. Taip karate smūgiuojantysis ar puolantysis vadinsis “tori“, o besiginantis nuo šios atakos ir kontratakuosiantis – “uke“. Aikido, tarkime, “uke“ vadinsis tas, ant kurio demonstruojama metimų technika (jis ją “priima“), nes ją atliekantis arba “metantysis“ vadinasi “nage“. Bendrai paėmus, dėka dziudo ir panašių sistemų, kurios įsitvirtino Vakaruose anksčiau už karate, tas, ant kurio demonstruojama technika, vadinamas “uke“, ir tai ne visada būna susiję su tuo, kad jis ginasi, kaip kad “uke“ irgi kartais išverčiama.
priimam tekstą apie technikas toliau

Keri-waza 蹴技 – tai spyriai. Smūgiai koja irgi įmanomi – jei turite medinę ir ją pasičiupsite, idant taip vožtelėti kam nors. Nuosava koja irgi tą galima padaryti gerai pasimiklinus, bet vis tik ja geriau tiesiog spirti.

Jei tūlam biurgeriui “karate – tai kai koja į galvą spiria“, tuomet Goju-ryu nelabai ir karate gaunasi, mat čia dažniausiai nespiriama aukščiau bambos.

Nors dabar, deja, jau negali, žmogau, to užtikrintai pasakyti, nes šiuolaikinės japoniškos karate mados ir įvairių “spirdukinių“ sportų tendencijos karts nuo karto kokios Goju-ryu mokyklos mokinius, žiū, ir paskatina spirti ir į galvą, aukštai pakeliant koją ir pavojingai atidengiant savo tarpkojį ar bent jau atraminės kojos kelio sąnarį.

Toliau taekwondo gerbėjai neskaito, nes apsiverks.
skaito tie, kurie nežliumbia