Posts Tagged ‘karate-jutsu’

Jau rašiau apie tai, kad Goju-ryu yra serija kata su šaknimi (nors gramatiškai mums tai – veikiau priesaga) –chin: sanchin, seiyunchin ir shisochintetrūksta tik sochin.

Iš Shorin-ryu, o ne Goju-ryu, į Shotokan virtusioje japoniškoje tradicinėje karate yra irgi kata su –chin priesaga, ir, deja, jau kaip ir sutarėm, kad čia ne toji pati sochingata, kurios mokęs Aragaki-sensei, buvęs mokytoju Goju-ryu kūrėjo Miyagi Chojun mokytojui Higashionna Kanryo. Galop, Goju-ryu sochin-gata ir nėra, bet… tokio pavadinimo kata yra Shito-ryu, o pastarosios kūrėjas Mabuni Kenwa irgi mokęsis pas tą patį Higashionna-sensei.

Kaip minėjau ir jau rašiau kodėl, bet sochin-gata iš Shotokan ir sochin-gata iš Shito-ryu yra skirtingos kata, nors keletą bendrų judesių ten ir rastumėt. Jei pastarosios autorius veikiausiai yra Aragaki-sensei, tai Shotokan sochin-gata yra veikiau Funakoshi Yoshitaka (sūnaus, ne tėvo, kuriam atiduoti Shotokan kūrėjo laurai) kūrinys.

skaityti toliau

Reklama

Tai ne temos, kodėl kultūrizmas geriau už karate, atkartojimas po aštuonerių metų. Tema veikiau apie tai, kodėl kultūrizmas (arba bendrai atletika) yra gerai ir karate sistemai, tad ne supriešinsiu, o gal šias dvi fizines veiklas sudrauginsiu.

Kuomet klausaisi kokių pasakaičių apie kovos meno meistrus (ir ypač – karate ar kung-fu), tai būtinai rasis toks leitmotyvas: jis buvo silpnas, jį visi skriaudė, paskui pasimokė karate ir visiems pasturgalius išspardė. Happy end.

skaityti toliau

Karate? Kuri karate?…

Posted: 2013-07-02 in Karate
Žymos:,

“Jei tai yra komunizmas, tai aš – ne komunistas!“ – Karl Marx, “Komunistų manifesto“ bendraautorius

* * *

Beskaitydami šį tinklaraštį jau seniai pastebėjot, kad aš ne šiaip rašau apie karate kitaip. Aš iš viso rašau apie kažkokią “kitokią“ karate, kurios akyse nematę, arba “maniškę“ dar paprasčiau yra atmesti kaip “netikrą“, nes juk sensėjus sakė: nu ten stoikė, blokas, cukis ir dar kokistais mavašis – čia yra karatė, osss!

Sensei žodis, aišku, šventas. Ypač tavo dojo. Pasakė – ir gipsas. Tiksliau, nepaklausei (ar nepaklusai) – ir gipsas tau bus traumatologiniam uždėtas. Ir kaip sensei pats išmoko – tokią karate jis ir moko. Nepatinka – nevalgyk.

Gal todėl karate “karjeras“ ir padaro tie, kuriems tai patinka, ko ir kaip juos moko?… Ir su kiekviena nauja karta mokinių šis metodas vis labiau išgryninamas. Turiu omeny, kad jei jūsų mokytoją kokios kvailystės išmokė per žioplumą, tai jūsų mokiniai jau dogmatiškai mokysis kaip kanono, arba – tradicijos.

Nuo to kvailystė mažesne netampa. Veikiau, deja, atvirkščiai – ji ima pūstis.

skaityti toliau

Jei tik kurį karate didmeistrį bepaimtum, nekalbant apie visą armiją paskui juos krykštaujančių pasekėjų, taip tas ir spangsta: kata yra karate visa esmė; kata yra karate širdis; kata sudaro daugiau nei pusę karate treniruočių, o visa kita yra tik visa kita; nebus jokios karate be kata – na, ir taip panašiai tuo pačiu keliuku Do link nirvanos aukštumų.

Aš gi sakau, kad jei karate yra kompleksinė sistema, tai kata yra tiesiog karate treniruočių metodas. Svarbus ir netgi esminis, bet va čia prasideda nesusišnekėjimas – o kokią prasmę įdedam į tas sąvokas?

skaityti toliau

Jei jau karate yra tokia kompleksinė ir civilių savigynos sistema, tai klausimas, o kodėl karate nėra ginklų?

Suprantama, jei būtų tai iš tiesų kovinė sistema, tai visų pirma tektų mokytis, kaip teisingai ir greitai užsitaisyti kuo galingesnį šaunamąjį ginklą, ir kaip paskui iššauti reikiama kryptimi ir efektyviai (nebūtinai efektingai) nupilti neprietelių. Maža to, jei tai būtų iš tiesų karinė sistema, tai derėtų mokytis ir taktinių veiksmų, veikiant grupėje.

Karate gi vis tik yra skirta civiliokams, bet ir tai – kažkaip logika šnabžda, kad ką nors į ranką paėmus ir gerai vožtelėjus efekto bus daugiau, nei tą darant vien pliku kumščiu (kas ironiška, nes nuo praeito šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio “kinų metodas“ yra japonų nacionalistiniais tikslais pervadintas į “tuščią ranką“ – kara+te). Todėl jei karate vis tik yra savigynos sistema, tai visų pirma civiliokui derėtų pasidairyti įstatymų įteisintų ginklų savigynai, nei kad mokytis “mavašių“.

Ir vis tik, karate ginklų nėra, nors karate yra ir savigynos sistema (akcentuoju žodelį ir, nes ne tik). Čia “ginklais“ yra paties karateka rankos ir kojos (o taip pat alkūnės, keliai, galva, pečiai ir netgi pasturgalis!). Ir okinaviečiai parankiniams ginklams turi atskirą sistemą – kobudo.

skaityti toliau

Pirmoje dalyje buvo apie tai, kaip strateginis tikslas pasiekiamas įprastinėmis karate suvokiamomis priemonėmis – smūgiais ir spyriais.

Bet karate – tai ne vien smūgiai tarsi bokse. Sovietmečiu vartydamas LTE (Lietuvišką Tarybinę Enciklopediją) aš pykdavau, kad įrašyta “karate imtynės“. Na, kokios jos ten imtynės? – siusdavau. Ten greičiau jau “karate boksas“!

Manau, kad daugelis iki šiol taip manot, kad karate – tai smūgiai. Taip mano ir japonai, kuriems karate yra svetima (importuota iš Ryukyu karalystės, kuri tapo Okinavos provincija), nors jau dabar ir adaptuota bei nacionalizuota. Kuomet jie nagrinėja kata, tai irgi nesupranta, kokių čia tie pietiniai nukinėję kaimiečiai sumąstę blokų, ir kam taip egzotiškai reikia blokuoti?

skaityti toliau

Manau, kad dera padaryti pertraukėlę istorijų pasakojimuose, nes nors apie Uechi-ryu ir Isshin-ryu Lietuvoje mažai kas težinoma, bet praktikos juk irgi norisi ne vien “karatistams“ (jap. karateka). Todėl šįkart apie strateginius dalykus – kaip tikslas (sportininkai užsirašo: “pergalė“) pasiekiamas karate.

Ir šioje dalyje paaiškinsiu bokso pavyzdžiu, nes mums, vakariečiams, ši sporto rūšis bent jau geriau suprantama (“duok, duok, duok į snukį, duok!“ – ar ne?). Galop, nemokšos anksčiau visus kinų kovos menus angliško ir prancūziško boksų pavyzdžiu vadino “kinų boksu“, kaip ir taekwondo kurį laiką vadinta “korėjietiška karate“.

skaityti toliau