Skirtingai nuo yabitute sistemų, Kyokushinkai karate nors ir yra sportas, bet vis tik karate.
Tiesa, tai seniai išaugta mano mokykla, bet sentimentų iš jaunystės-kvailystės jokiais loumavašiais neišmuši, o ir dabar iš Goju-ryu pozicijų į juos žiūriu atlaidžiai kaip senelis į anūkus (kuo jie iš esmės ir yra).
Gi mane žinot, kad vienąkart temą pradėjęs, aš jos paprastai nenumetu. Būna, kad atidedu, tačiau jei pradedu kapstytis giliau, tai ir tęsinio galite tikėtis, ko dabar va ir sulaukėte temai Sochin-gata: dar viena Goju-ryu kata? Kaip anksčiau rašydavo spaudoje redakcijos skiltyje: “laiškas pakvietė kelionėn“.
Nors sutinku, kad kai giliau šitokiomis temomis pašnekėti galiu tik su kolega (tikiuosi, jo nežeidžia šitas kreipinys, kaip vieną barokinę bajoraitę su trimis antkapiais tuo įžeidė toks vienas salomeikės absolventas?) Lapinu iš Šaolinio, o geriausi atsiliepimai čia būna tik apie kokią nuogą panelę arba stringus, tai belieka iškart ir neatidėliojant pradžiuginti ir šiuos mano skaitytojus, nes kuo turtingti – tuo ir laimingi.
Specialiai jums, mielieji jūs mano – akutėms paganyti: ganyti akis, o po to teksto avis
Pamenate įrašą “Goju-ryu: sena nuotrauka“ ir mano komentarus prie jos, kurioje keturi komunarai karateka treniruojasi porose, stebimi Miyagi-sensei?
Jei nepamenate, tai, aišku, verta dar kartą paskaityti (vis tik savo mokyklos istoriją derėtų žinoti bendram išsilavinimui).
O kitiems trumpai priminsiu, kad toji “tiesiog sena nuotrauka“ iš tikro yra puiki iliustracija to, į kurias kryptis po Miyagi Chojun (1888.04.25-1953.10.08) mirties suskilo Goju-ryu karate, ir kurie meistrai buvo tų Goju-ryu krypčių pradininkais. Labai paprasta (mokyklų, -kan, abėcėlės tvarka): skaityti toliau
Vakar parduotuvėje einant prie kasų pamačiau treninguotą plačią nugarą su užrašu: “Lithuanian Kyokushin Karate“ – “lietuviškoji kiokušin karatė“. Artimesnė kasa buvo laisva, todėl nuėjau ten, o ne sustojau už jo – nors pagunda tokia buvo. Mūsų žvigsniai susitiko – jo smalsus, o mano draugiškai tyrinėjantis.
Treningą vilkėjęs man nepažįstamas. O ir kodėl turėčiau visus pažinti? Bet neiškart suvokiau, kodėl užkliuvau jam aš – negi vieninteliai balti polo marškinėliai taip “šventišką atmosferą“ čia kūrė? skaityti toliau
Kalbant apie smūgius ranka (seme-waza), juos galima suskirstyti į tris dalis (tsuki, uchi, ate), o šias – dar į tris dalis (jodan, chudan, gedan), kurias, savo ruožtu – dar į tris… Apie ką ir bus kitos dalys… trys!
Tsuki-waza – 突技 smūgiai kumščiu:
nuo ko ir pradėkim
Tachi-waza – 立技 tai stovėsenos.
Iš esmės, tai kalba eina ne apie poziciją pilnai ir joje esančią rankų padėtį, o apie pagrindą – pėdų ir kojų. Rankų padėčiai skirtas yra Kamae skyrelis, ir jos aptariamos toliau atskirai.
Nereikia įsivaizduoti, kad stovėsenoje tik stovima. Ne, joje judama, ir čia kalba mums kiša koją (kalambūras!), nes žodžio šaknis akcentuoja tik statiškumą, kai tuo tarpu kūno masės centro perkėlimas turi įtakos sklandžiam ir lengvam judėjimui, o pėdomis “užimtas“ plotas, kaip ir kūno masės centro aukštis nuo žemės – stovėsenos stabilumui.
nesustojam šioje vietoje
Yamaguchi Gogen (1909.01.20-1989.05.20), Goju-kai karate (japoniškas Goju-ryu variantas) įkūrėjas ir vadovas, savo knygoje “Goju-ryu Karate-do Kyohan“ (Goju-ryu karate-do vadovėlis: Goju-ryu karate istorija ir pagrindai) nurodo aštuonias progas arba sąlygas (jap. kyo 況), kada įgauni pranašumą puldamas.
Šiuo atveju įdomu palyginti su iš ken-jutsu atėjusiais kontratakos momento taktiniais variantais: go-no sen (ataka-kontrataka), sen-no sen (kontrataka kartu su ataka) bei sen sen-no sen (aplenkianti kontrataka).
skaitom ir aštuonis pirštus lankstom
