Jau rašydamas apie tai, ko ūbauja vinčunio buratinai, užsiminiau, kad Youngchun-quan (arba vietinių tarme Wingchun-kuen) išties turi ne vieną, bet bent jau aštuonetą (!) savo stilių, bet neskaičiuojant vietnamietiškojo, tibetietiškojo ar kokio kito iškrypėlio nukrypėlio.
Ir tai dar labiau sudrumsčia ir taip drumstą vinčuniškąjį vandenėlį.
* * *
Na, gerai – Yǒngchūn-quán 咏春拳 ir Yǒngchūn Báihè-quán 永春白鶴拳 stiliaus kilmės legendos sutampa, o ir šleivos pėdos pastebimos tiek “gerviškame“ Baihe, tiek ir “pavasarėliškame“ Wingchun.
“Vinčuniškai šleivakojis“ Donnie Yen kabina žydinčią merginą… vinčuniškai
Bet juk, vinčunistai iškart argumentuos, kad pastarąjame jų kung-fu stiliuje tikrai nėra nieko panašaus į gervei tiesiog būtiną ir privalomą 三戦 sānzhàn!
Ir tam yra net keletas loginių paaiškinimų.
Pirma, esu rašęs, kad sanchin yra trijų įtampų (o ne “kovų“ pažodžiui) bazinė stiliaus koncepcija, treniruojama per tokio pavadinimo kata (arba sanzhan formalų kompleksą), kaip ir pagalbinius hojo-undo pratimus su chiishi akmeniniu kūju, kuomet be teisingo kūno pozos išdėstymo (Okinavos karate vadinamo gamaku), dar yra teisingos trys (todėl ir vadinasi san – nes trys!) rankos persukimo ir struktūrizavimo padėtys (ne visai tiksliai, nes kalbama apie dinamiką, bet Okinavos karate vadinama chinkuchi):
- ištiestos rankos kaip tsuki,
- sulenktos kaip blokuojant chudan-uke ir
- atstumiančio “rėmelio“ kamae, kur tą stūmimą surasite dar ir dvigubame bloke su stūmimu tora-guchi.
O juk visos šitos padėtys yra ir Wingchun!
Tipinis vinčuniškas judesys – ta pati gerviška struktūra iš sanzhan (arba chinkuchi iš sanchin, kaip pasakytų okinaviečiai).
Tiesiog anksčiau mokytojams, matyt, šias paprasčiau buvo iškart įdėti į sudėtinius veiksmų kompleksus (Okinavos karate tie vadinami kaishu-gata), nei išskirti į atskirus pratimų kompleksus (Okinavos karate šie vadinami heishu-gata).
Taip maniškėje “gerviškoje“ Gōjū-ryū karate iš Fudzianio atėję kata pradžioje turi irgi tuos pačius trijų įtampų atidirbimus, kokie yra ir sanchin-gata. Ir jei kata yra tiesiog treniruočių metodas, tai vinčunyje sifu galėjo sudėlioti treniruočių koncepciją savaip be atskiros sanzhan, kuri gal net trukdė judrumui, kurio link judėjo vinčunis, skirtingai nuo maniškio Gōjū-ryū, kur stovumas ir įsišaknijimas yra svarbiau, bet be sanchin puikiausiai apsieina kiti karate stiliai, net jei praktikuoja gerviškas kata.
Iš esmės, tai juk tikrai galima taip apsieiti ir be sanchin kaip bazinio (heishu-gata) treniruočių komplekso – taip aš va neseniai jau rašiau apie haffa, kuri kompaktiškame gervės stiliuje visiškai galėtų atlikti šitą paskirtį, ir, ko gero, tokia šios kata paskirtis buvusi, kol jos neadaptavo į Shito-ryu bendram techniniam savo mokinių išprusimui.
Bunkai iš “gerviškos“ haffa – o kaip dūšiai artima “pavasarėlininkams“ vinčunyje!
* * *
Antra, juk kalbėdami apie Wingchun, dažniausiai čia mes visi dabar turime omeny būtent Ip Man Honkonge išpopuliarintą stilių, kuriame viso to “gerviškumo“ tarsi ir nėra.
Tačiau šis yra tik vienas iš aštuonių, kaip minėjau, neskaitant dar visokių nuklydimų, kaip ir vietnamiečių varianto, Wingchun stilių greta kitų, kuriuose akcentuojami pamatiniais ir baziniais tokie dalykai, be kurių Ip Man kung-fu išties stilius apsieina.
Maža to, vėl priminsiu, kad pats Gōjū-ryū kūrėjas Miyagi Chōjūn 1940-aisiais pagal Okinavos karinio gubernatoriaus užsakymą vardan vieningos šiuolaikinės (tuomet) karate kūrimo sudaręs du gekisai-gata kompleksus, kurie ir dabar studijuojami… dar iki sanchin-gata mokymosi (kaip ir šitoji buvo supaprastinta faktiškai iki linijinės kihon praktikos).
Tai jei pati esminė Gōjū-ryū stiliaus kata yra atidedama, tai kodėl manote, kad vinčunistai privalėtų studijuoti gretimos provincijos “firminę“ sanzhan formą?
Kaip tik atvirkščiai – naudingus elementus įkomponuoti į “unikalų“ nuosavą kompleksą, juolab, kad vinčunis yra labiau “bobiškas“ kaip stilius, lyginant su kietoka ir agresyvia (iš čia – ji baltoji) “gerve“.
Kas pasakė “bobiška kanfū“???
O va kiti stiliai, kai pradėsite lyginti su išpopuliarintuoju Ip Man vinčunio stiliumi, nusipelno atskiro paminėjimo – žemiau aš juos numeruoju laisva tvarka be jokių prioritetų, priskirdamas ipmaniškam vinčuniui Nr1 vien tik dėl jo didesnio žinomumo.
* * *
- 2. Yuen Kai-shan (1889-1956), d.ž.k. Foshan Yuen Lo Jia (t.y. “Fošanio penktasis Yuen“), kur tas Foshan yra Guangdong provincijoje, mums labiau žinomoje Kantonu, o ne iš britų po 1999-ųjų atsiimtame autonominiame Honkonge.
Šis vinčunio yra mokęsis iš policininko Fok Bo-chuen ir asmens sargybinio bei nusikaltėlių gaudytojo Fung Siu-ching – dar ši Wingchun linija vadinama tradicine arba “Raudonojo laivo operos“ (tokia buvo “mapijoznykų“ gauja) vardu.
Ir suprantate, kad šiame stiliuje ne smūgiai kaip Ip Man “bokso“ variante, o teisėtvarkininkams labiau aktualūs užlaužimai ir galūnių sukaustymai bus būdingi, kaip ir iš to išplaukiantis “gervei“ būdingas sučiupimo treniravimas, o ne malūnėlis mergaitiškais kumštukais per nedorėlio snukutį.
Dupletai ir tripletai – tai čia tik “mergaitėms“ iš bokso!
* * *
- 3. Gu Lao kaimo (Hešanio rajonas) arba “40 kombinacijų Wingchun“.
Šį vinčunį dėstęs į pensiją išėjęs Leung Jan, kuris formalių kompleksų judesius išskaidęs kaip praktines jų kovines kombinacijas (kas japoniškai karate vadinama bunkai).
Todėl man yra labai abejotina, kad čia jūs kažką išoriškai “gerviško“ matysite be brutalaus snukdaužio.
Kuris yra vienas iš neabejotinų vinčuniškų privalumų, artimoje kovoje įgalinantis išmalti nedorėlio snukį savo kumščiais, nes – “o ko jis, tipo?!“
…arba ne vienam, o visai 40 plėšikų šaikai – kiekvienam po individualią vinčunišką kombinaciją!
* * *
- 4. Nan Yang (arba Cao Dean kryptis), kuri apjungia jau minėtosios Ng Mui (咏春 “apgiedamas pavasaris“ ) ir Jee Shim arba Chi Sim ( 永春 “amžinas pavasaris“) Wingchun versijas, perduotas jau minėtos “Raudonojo laivo operos“ vieno iš atlikėjų vardu Kam jo mokiniui Cho Duk-sang.
Šis į vinčunį atėjo iš šeimyniškojo čia anksčiau irgi paminėtojo kung-fu stiliaus Hung-ga-kuen 洪家拳 ir kurį šis perdavė Cao Dean arba kitaip dar žinomam kaip Cho Dan-ok (ypač patinka tas mileniškoji vardo priesaga gale).
Todėl šiame stiliuje irgi rasite apsčiai “hungariškų“ užlaužimų ir metimų, nors pats mums įprastasis Wingchun yra iš esmės gi smūginė sistema.
Viena iš hungariškų kombinacijų – puikiai adaptuojama tiek “gervėje“, tiek ir “pavasarėlyje“.
* * *
- 5. Pan Nam kryptis, kur Wingchun pavadinimas yra nuo Chan Wing-wah, vieno iš steigėjų religinės antivalstybinės sektos Tiandihui (“Dangaus ir žemės bendrija“, o ne tai, ką pagalvojote gale, husarai!).
Pats Pan Nam pradžioje studijavęs jau minėtąjį populiarųjų Hung-Gar-Kuen 1934-1947 metais, kol nesutiko vinčunio meistro Jiu Chow, vieno iš Chan Yiu-men mokinių, ir kartais jie savo stilių vadina, kad skirtųsi nuo Ip Man ir Yuen Kay-shan stilių, ne Wingchun, bet Wengchun – nenustebkite kada aptikę taip “klaidingai“ užrašyta.
Šis stilius mažiau formalizuotas, arčiau sparinginio laisvojo “kikboksinio“ tipo, ir jam taip pat būdingi “hungariški“ tigro sučiupimai ir užgriebimai pirštais, kurie Gōjū-ryū ir panašiose “gerviškose“ karate mokyklose treniruojami ąsočių nigiri sučiupimais ir nešiojimais, kaip ir pratimai, kuriuos okinavietiškose gerviškose karate vadiname gamaku stiprinimu bei “prilipusiomis stumiančiomis“ kakie rankomis.
Goslios hungariškos rankelės kibina vinčunišką pavasarėlį…
* * *
- 6. Pao Fa Lien kryptis, kuri save kildina iš sugriauto Šaolinio, bet apie vienuolę Ng Mui jame neužsimenama (matyt, nepripažįsta komunistinio feminizmo pasiekimų snukdaužystės vienuolijoje).
Ir čia pavadinimas veikiau ateina ne nuo merginos vardo, bet, tarsi Gōjū-ryū savo laiku iš patarlės apie kietą gō (kin. yang) ir minkštą jū (kin. yin) viename stiliuje Ryū, taip ir iš priesaikos kerštui (sic!) išlikusiųjų teksto:
“Wing yun chi jee; Mo mong Hon Juk; Dai dei wu chun.“
Taip šitas slaptažodis iš jo Wing Chun (“Visada pavasaris!“), suprask, ir tapęs šio kung-fu stiliaus pavadinimu.
Iš vinčuniško vienuolio (sic!) kung-fu išmokę broliai Tse įsivaikino pamestinuką Lao Dat-sang, kuris paaugęs gavo pravardę “Medžio Darbų Planuotojas“ (veikiausiai – tiesiog stalius) Lien, kurio vardu ši kryptis ir vadinama – ir skiriasi nuo įprastinio vinčunio dar ir formalių komplesų gausa (18 su ginklais bei treniruočių įrankiais ir dar 10 beginklių!).
Dar jie turi kitiems vinčuniams nebūdingą ir ginklo kwan-dao (arba guandao – kinietiškos alebardos) formalų kompleksą.
Kaip ir japoniška naginata, ši kiniška alebarda gali būti net labiau “moteriškas“ ginklas, kas labai pritinka ir bendrai moteriškai “pavasarėlio“ kung-fu idėjai.
* * *
- 7. Hung Suen arba Hung Gu Biu kryptis, kuri irgi kildina save iš Šaolinio (tipinė istorija visoms primakaluotoms kung-fu mokykloms rimtesnius “metrikus“ sau prisikurti!).
Stiliaus kilmės istorijoje teigiama, kad per mandžiūriškus pogromus iš vienuolyno pasprukę Yat Chum Dai-chi su mokiniu Cheung Ng, kuriam savo žinias ir perdavęs. O pastarasis susidėjo su jau paminėta “Raudonosios baržos operos“ gauja, kur gavo naują pravardę Tan Sao-ng. Pasekoje susipažino ir su vadeiva Hung Gu-biu, kurio vardu ir vadinamas šis stilius, nes šitas supostatas ir pasisamdęs čia minėtąjį buvusį vienuolį savo instruktoriumi (vadinti tai mokytojo ir mokinio santykiu, matyt, nelabai išeina, nes bosas buvo klientu).
Ir va čia tik opa – operetėje įvyksta trans… žodžiu, kung-fu instruktorius Cheung Ng priedangai skleidžia legendą apie minėtąją vinčunio sukūrėją “vienuolę“ Ng Mui, kuri, neva, apmokiusi šio stiliaus irgi paminėtos merginos Yim Wing-chun, ir kažkaip toje valtyje, kuri atsitiktinai sutampa su raudonaisiais žibintais pagal spalvą, ir toje operoje, kur vyrai vaidindavę moteris, šis vienuolis gal nuo celibato ir maldų pačiuožusiu stogeliu kažkur į tą moterų virsmo istoriją įsipaišo baržos įgulos džiaugsmui, perfrazuojant nešvankų tolimojo plaukiojimo jūreivių anekdotą apie netradicinius santykius laivuose.
Toliau po Hung Gu-biu sekė tolimesnė karta mokinių, kaip antai Wong Wah-bo, Leung Yee-tai, Dai Fa Min-kam, Lo Man-gong, Siu Sang Hung-fook ir Gao Lo-chung. Ir kaip jau minėtu gervės kung-fu atveju, taip ir paskesni mokiniai savaip interpretavę Cheung Ng stilių, akcentuodami jiems atrodžiusius svarbesnius dalykus arba juos patobulindami toliau, todėl ir šio stiliaus nukrypimai, matyt, dar labiau sujauktų supratimą, kas ten yra “autentiško“ ir “kaip išties reikia“, bet pradinis stilius – taip ir vadinamas pagal vadeivą: Hung Suen Wingchun.
Raudonojo pežiko kanfū gauja!
* * *
- 8. Jee Shim Weng Chun – dar vienas “klaidingai“ užrašytas “pavasarėlio“ pavadinimas.
Ir dar viena legenda apie mandžiūrų, kurie įkūrė paskutinę Kinijos dinastiją Qin, sugriautą Šaolinį bei išsigelbėjusį iš jo vieną iš penketuko didmeistrių Jee Shim, kurio vardu šis stilius ir pavadintas – kitaip tariant, nieko bendro su merginomis nebėra: nei Ng Mui, nei jos mokinės Yim Wing-chun.
Maža to, net Ip Man pasekėjai pritaria, kad Wengchun stilius ženkliai skiriasi nuo jų įprastinio Wingchun, todėl netgi laikytinas atskiru.
Nors rastumėte ir sutapimų – minėtasis Jee Shim toje jau minėtoje operos artistų “raudonoje baržoje“ įsidarbinęs koku (t.y. laivo virėju), kur ir apmokęs kitus tos gaujos narius (sakyčiau, tokia susišaukianti laivo virėjo išgalvotojo pirato Ilgšio Džono Silverio arba samdinių kareivių vagnerovcų vadeivos Jevgenijaus Prigožino istorija), kaip antai Wong Wah-bo ir Sun Kam, d.ž.k. Dai Fa-nim arba “išdažyto veido Kam“ (ir čia jau minėjau aukščiau apie tai, kas operoje ir kokiu tikslu makijažą naudoję…).
Pastarasis Fošane dairęsis medžiagų savo naujai suknelei (aišku, kad operos kostiumams, išdykėliai jūs!), ir kažko neįtikęs kaip klientas siuvėjo pameistriui Fung Siu-ching – tarp tų “mergaičių“ kilo nedidelės peštynės (apie nulūžusį manikiūrą bei pagadintas ševeliūras kronikose nerašoma). Vis tik “mūsiškis“ dainorėlis laimėjęs, ir sumuštam pameistriukui tai šitaip patikę, kad tas savo ruožtu įsiprašęs pas tą į cuckold… atsiprašau, mokinius!
Ir toliau – jau šis Fung Siu-ching tapęs “kietu biču“, nes užsiėmė “skalpų medžiokle“, vėliau taip šito Jee Shim Wing Chun stiliaus kung-fu mokęs jau ir savo mokinius, tarp kurių ir aukščiau mano paminėtasis stilius Yuen Kai-shan.
Šių dienų “skalpų medžiotojas“ gal ir be vinčunio apsieina…
* * *
Nors jų pasekėjai ir įsižeistų, bet kitų stilių net nebenagrinėsiu, kurie prie aukščiau paminėtų 8 vinčunių pridėtų dar 5 (gaunasi skaičiumi tarsi okinavietiška seisan…), kaip antai:
- Leung Bok-chau, kuris buvęs Yim Wing-chun sutuoktiniu;
- Yiu Choi, kuris mokęsis iš Yuen Chai-wan, vyresniojo Yuen Kay-san brolio, apie 1920-uosius ir persikėlęs nuo kiniškų revoliucijų “bardako“ į Vietnamą 1936;
- Fujian Wingchun – nebe “gervės“ (sic!) kung-fu, o vinčunis pagal minėtąjį šaolinietį Jee Shim, kurio mokymą jau gretimoje Guangdong provincijoje paskleidę Fong Sai-yuk ir Hung Hei-gun;
- Hay Ban Wingchun (nepainioti su aukščiau paminėtu Hung Suen arba Hung Gu Biu Wingchun) – dar vienas Raudonosios Baržos Operos stilius, kuris nebuvo platinamas, suprask, ir išlikęs “autentišku“;
- Pien San Wingchun – “šoninis“ Wingchun, kuris kilęs nuo Leung Jan stiliaus Gu Lao Wingchun, kurio įkūrėjas Wong Wah-saam mokęsis pas minėtąjį Leung Jan, pasimirusį gerokai per anksti, todėl prikūręs savo vinčunio stilių, kuriame yra ne tiesmukas, bet praktikuojamas pasitraukimas į šoną ir kontratakos iš šono, apjungtos į standartines 36 kombinacijas (okinaviečiai mikliai jas pavadintų sanserū), skirtingai nuo aukščiau paminėtų 40 kombinacijų pagal Gu Lao Wingchun.
“Loma“ ringe demonstruoja “šoninio vinčunio“ stilių.
* * *
Kaip matote, makalynės ir mistifikacijų “amžinojo ar giedančiojo pavasarėlio“ kung-fu stiliuje yra apsčiai, ir nemanau, kad kažkas atsidės šiuos stilius atrūšiuoti ir aiškiau sudėlioti.
Panašiai juk nutikę ir su okinavietiškais karate stiliais iki tarpukario – bet tai nors jų meistrų ten būta gerokai mažiau, o ir rašytinių dokumentų bei liudininkų parodymų išlikę daugiau, kad būtų galima atrūšiuoti, tame tarpe ir pasitelkiant kata palyginimo metodą.
O vinčunio atveju bent jau žinosite, kad ne viskas sukasi tik apie Bruce Lee išpopuliarintą jo mokytoją Ip Man, kurį ne viename filme įkūnijęs dabar Donnie Yen…
…ir gal man papasakosite, kokie ten ištvirkavimai toli nuo pašaliečių akių dėjęsi toje raudonoje kinų operos baržoje!
Tradicinės kinų operos artistas – gal net ir koks užsimaskavęs vinčunistas…
Osu!
Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2023-02-01, ir dėkoju dar atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal!
どうもありがとうございます!
Seiikan © 誠意館 
Cit.: “Kaip matote, makalynės ir mistifikacijų “amžinojo ar giedančiojo pavasarėlio“ kung-fu stiliuje yra apsčiai, ir nemanau, kad kažkas atsidės šiuos stilius atrūšiuoti ir aiškiau sudėlioti.“
Kad gal nėra didelės prasmės dabar tuos stilius atrūšiuoti. Ir ta makalynė naudinga patiems konkretaus stiliaus praktikuotojams, ir instruktoriams.
Dažniau pastariesiems tos įvairovės kaip tik mažiausiai reikia, nes tik jų stilius, suprask, yra vienintelis “autentiškas“. 🙂
O va kitiems – kaip tik naudinga žinoti, kad jie pasaulyje nėra tokie vieninteliai ir nepakartojami. Juolab, kad net Lietuvoje dabar yra trys (!) Goju-ryu Jundokan atmainos: Aivaro Engelaičio Klaipėdoje Kenkyukai nuo Taira Masaji; ir paties Jundokan (So Honbu); bei bendrinis OGKK (Kyokai) – pastarųjų dviejų atstovų dabar Lietuvoje neįvardinčiau.