Saifa, kururumfa ir… atifa?

Okinavos Goju-ryu karate yra tokios kata kaip saifa ir kururumfa.

O kadangi šios dvi kata dar yra ir Shito-ryu, tai paprastai pezama, kad šias kata mokęs savo mokinius Miyagi Chojun (sukūrė Nahoje Goju-ryu 剛柔流) ir Mabuni Kenwa (sukūrė Osakoje Shito-ryu 糸東流) bendrasis jų Nahate mokytojas Higashionna Kanryo.

Bet va kodėl jis neišmokė šių kata tiems dviems sempai (vyresniuoju) buvusio Kyoda Juhatsu (šis sukūrė To’on-ryu 東恩流 – kas pažodžiui ir reiškia “Higashionna stilius“), tai atsakymo kaip ir nebeturima.

O va pareikšti, kad tas sempai buvo mažiau gabus už tuodu modernizatorius, nors ir pats Kyoda Juhatsu pridėjo į savo “tradicinį“ stilių jion-gata, kurios išmokęs iš Shorin-ryu 少林流 meistro Yabu “Seržanto“ Kentsu, tai irgi nelabai gaunasi, nes po to paprastai nuo To’on-ryu praktikuotojų arba į snukį gaunasi, arba gaunasi, kad įprastinės ir kertinės (išties atėję iš kinų gervės kung-fu per minėtąjį Higashionna Kanryo) tos pačios Goju-ryu karate kata kaip sanseru bei seisan yra, pasirodo, To’on-ryu stiliuje kažkaip sudėtingesnės ir išsamesnės.

Miyagi Chojun praktikuoja būsimą karate su savo sempai Kyoda Juhatsu (foto © Glenn Perry)

Todėl dabar net “gyvą leniną matęs“ IOGKF vadas Higaonna Morio suparimpei po truputį pervadinęs mums pripratinimui jau į pechurin, kuri yra “ta pati suparimpei“ kaip ir To’on-ryu, tik ten “tikresnė, todėl pechurin“, nes iš originalios gerviškos bǎi bù lián 百歩連 – ir jos nedera painioti su “8 žingsnių“ bā bù lián 八歩連 , nors abi sudėjus kaip gaunasi “108“ suparimpei (t.y. tie 100 + 8).

* * *

Šita įžanga gal geriau leidžia suprasti bendrą kontekstą, kodėl su kata kilme ne viskas taip paprasta, kaip jūsų vietinis sensei ar jo sensei kažkada iš kažko išgirdęs dabar pletkavoja.

Bet žvilgterėkime, kaip dabar užrašoma tos dvi kata, kurios savotiškai yra “ne į gervišką tradicinę temą“ pačiame Goju-ryu:

  • saifa (iš jap. “sutraiškyti, sulaužyti“ – gniuždymas)
  • kururumfa 久留頓 (iš jap. “ilgai, laikyti, pauzė, sulaužyti“ – ilgas laikas sulaužymui)

Ir dar pridėsiu vieną okinavietiškos karate sąvoką:

  • atifa 衝撃 (iš okin. “priešingas, pataikyti, banga“; iš kin. “skubėti, vožtelėjimas, banga“ – šokiruojanti banga, impulsas)

Aš ne veltui šiose sąvokose paryškinau skiemenį -fa, kuris, kaip matote, užrašomas skirtingai: 破 (jap. ha/yabu; kin. pò – sulaužytas) ir 波 (jap. fa/nami; kin. bō – banga) atitinkamai.

Abiejų kanji hieroglifų šaknyje (čia – dešinėje pusėje) yra 皮 (jap. hi/kawa; kin. pí – oda), ir tik priešdėlis 石 (jap. ishi, kin. shí – akmuo) bei trys šone brūkšniukai, kuriems savarankiško kanji atitikmens neradau, atitinkamai keičia prasmę, nors, kaip matote, ar tiksliau – girdite, ne itin keičia paties žodžio skambesį.

Bet tai dabar taip yra užrašoma.

Taira Masaji (Goju-ryu Kenkyukai) atlieka bunkai iš kururumfa (foto iš Goju-ryu Jundokan So Hombu dojo)

* * *

Kai japoniškose modernėse karate mokyklose kata pavadinimai išvis užrašome fonetine abėcėle, nesivarginant parinkti pagal skambesį šiems prasminių kanji hieroglifų.

O va kinams, kurie nesivargino sukurti atskiros katakana abėcėlės kaip japonai, mūsų šalis Lìtáowǎn, tarkime, skamba 立陶宛 kaip “panašūs į stovinčias puodynes“, kad iš esmės labai gerai atitinka dabartinę mūsų politikos esmę, kuomet tuščias puodas garsiai skamba, o gerai stuktelėjus – tai teliktų tik molinės šukės, nes vietoje smegenų jau ir tėra tik molis makaulėse.

Štai, tarkime, kaip skiriasi kai kurių (kitos bendros – sutampa, nes ten vis tiek gerviški skaičiai: 36, 13, 18 ar 108), bet tų pačių (!), kata užrašymas Shito-ryu (kairėje) ir pagal Goju-ryu (dešinėje):

三戦 sanchin 三戰
征遠鎮 seiyunchin 制引戰
暮留波 kururumfa 久留頓破
士操鎮 shisochin 四向戰
西破 seiha, saifa 碎破

Ir va dabar apie tas kata kažkoks įtarimas kirba, kad tarimo sutapimas tame visiškai ne atsitiktinis.

* * *

Ir kad saifa ir kururumfa anaiptol ne vaizdingus savo kompleksų pavadinimus reiškia, o bendrą jėgos generavimo ir impulso išmetimo principą, vadinamą okinavietiškai atifa (ir kas japoniškai skamba tiesiog kaip shōgekiha), kuomet galūnė ir visa “smūginė konstrukcija“ yra atpalaiduota, staigiai įtempiant tik pačiu kontakto metu, siekiant tą energijos impulsą perduoti gilyn į atakuojamą kūno dalį (tą karate ir matote įprastai per tą kime ir kiai pasireiškimą).

Tuomet saifa pavadinime yra ne šiaip strategija pagal patarimą “griebk ir talžyk“, kas išties pagal vyraujančius veiksmus taip ir atrodo toje kata kulminacijoje, pažymimoje kiai šūksniu, kuomet, kaip vienas iš bunkai variantų, yra vožtelėjama per makaulę, pačiumpama už ševeliūros ir, traukiant nedorėlio “puodynę“ į save šiam užvožiamas geras aperkotas per tą jo matyti nebenorimą marmūzę:

Nes saifa – tai gali būti ir bendras impulso generavimas atifa, įvardinamas kaip gniuždymo principas. O kururumfa – ilgalaikis, tęstinis, skirtingai nuo trumpų ir staigių saifa, gniuždymas ir talžymas. Išties šitos kata juk ir nėra atliekamos pagal tą bendrą visuotinai JKA dėka jau įprastinį šotokanišką “tsuki į snukį“ linijinį stilių.

Manau, jas todėl Miyagi Chojun ir pridėjo (įtariu, pats jas ir sukomponavo, prisibendravęs prie arbatėlės su opiumo rūkytoju Go Kenki) prie esamų bazinių kata (t.y. sanchin, sanseru, seisan, suparimpei), kad šios abi -fa yra netgi artimesnės gerviškam principui, nei šaoliniškam tiesmukui nedorėlio atitalžymui (nekalbant apie sanchin, bet sanseru, sutikite, sunkiai įžiūrėsi kokį beplasnojantį paukštį).

Tad kaip visa gervė Baihe-quan yra variacijos, kylančios iš bazinės 三戦 sanchin (kin. sān zhàn), tai ir įtariu, kad pilnai saifa ir kururumfa galėjo kilti iš to paties atifa principo kaip savotiški “konceptai“ su konkrečiomis juos išpildančių veiksmų variacijomis.

Šiaip juk visi pratimai karate, o kata irgi yra treniruočių metodas, visada turi “antrą dugną“ ir papildomas paskirtis (pvz., juk makiwara nėra skirta nuospaudas ant krumplių įsigyti!) – taip šiose kata matoma omote pusė yra tie “talžyk ir vožtelk“ veiksmai, o nematoma ura giluminė – tai atifa principų pritaikymas praktiškai.

* * *

Beje, Shito-ryu yra dar viena sąlyginai paprasta kata su priesaga –fa, kaip haffa 白鳥 “baltas paukštis“ (kin. bái niǎo – plg. bái hè 白鹤 “baltoji gervė“), ir kuri taip pat yra labai gerviška savo šia paukščio kone tiesmuka imitacija, bei, tikėtina, atėjo irgi iš to paties abiejų Miyagi Chojun ir Mabuni Kenwa bendro kolegos Go Kenki (kin. Wú Xiánguì):

Go Kenki, kuris mokęsis pas tą patį  atlieka vieną iš gervės kata, o fone stovi Mabuni Kenwa, įkūręs savo Shito-ryu mokyklą

Be abejo, haffa maniškėje Goju-ryu nepraktikuojama, tai nelabai ką galiu pasakyti, kiek joje išties yra gervės pagal principus, o kiek yra gervės tik pagal išorinį pamėgdžiojimą.

Gali būti, kad ne dėl grožio šią kata sukūrė, bandant pritempti tiesmuką snukdaužinį vietinių karate prie kilmingesnių kung-fu formų, bet išties kata kaip pratimą, kuris leidžia pajusti tuos atpalaidavimo principus pagal Ju (kin. yin) vietoje Go (kin. yang) dirbant su atifa – panašiai juk taip tensho į katarokkishu sudėliojęs ir Miyagi Chojun.

Tačiau jam jokių “gaidiškų“ haffa tikrai nereikėjo – per daug čia joje uci-puci, ir paprasčiau yra tiesiog vožtelėti -fa 破.

Net jei vožteli tuo atifa, išmoktu kata per saifa ir kururumfa.

Osu!


Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-09-05, ir dėkoju dar atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPalどうもありがとうございます!

1 Comment

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s