Anądien Kovo 11-tosios lengvoje diskusijoje prie vyno, tarkuojant moliūgą naminiams sausainiams, užėjo iš kalbos pastebėjimas apie architektus, ir kodėl dar anuomet sovietmečiu Lietuvoje Kauno KPI (dabar tai – KTU) architektai ir netgi Vilniaus VISI (dabar tai – VGTU) architektai pašaipiai žiūrėjo į dailioškės architektus, sakydami, kad tie yra tik mianinykai.
Reikia turėti omeny, kad dar tarpukariu Kaune buvusi stipri architektūros tradicija – taip Paryžiaus konkurse Vytautas Žemkalnis (dabartinio URM titulinio anūkėlio prosenelis) gauvęs sidabrinį medalį už Pienocentro administracinį pastatą, kuris dabar yra KTU Ekonomikos ir Vadybos Fakultetu (aha, man tai – alma mater). O sovietmečiu buriuotojai (sic!) broliai Nasvyčiai apdovavoti Maskvoje atitinkama Lenino premija už Lazdynų mikrorajono suprojektavimą (gyvenau anapus plento, bet buriavimas ir Lazdynai man ir vėl čia artimi).
Šiame monumentaliame pastate pasaulinio vadybos klasiko Vytauto Andriaus Graičiūno vardo auditorijoje apsigyniau ir aš savo diplominį darbą apie eksporto kanalus dešimtukui (foto iš Ūkininko Patarėjas)
Ir va jiems šie mano paminėti dailioškės (nieko prieš šią įstaigą tikrai neturiu, turėdamas garbės pažinti buriuotoją Olandą) architektai buvo net ne mėgėjais (juolab, kad ir Vilniaus statybininkų technikumas mokęs gerus amatininkus), o tik priekvailiais giminaičiais jų garbingoje ir tuomet labai prestižinėje profesijoje.
Ir kodėl?
Ir ką, vėl paklausite manęs, tai dabar bendro turi su šio tinklaraščio tema?
* * *
O gi tai, kad pagrindinė dailioškės architektų bėda buvo tame, kuo juos tie tiksliukų architektai ir vadinę – mianinykai™.
Aš suprantu, kad posakis “aš menininkas, aš taip matau“ tinka kuriant estetinius dalykus, neturinčius praktinės paskirties. Tačiau jei kalbame apie pastatus ir namus, tai, žinote, reikia suprasti ne tik kaip tą nupiešti, bet ir kaip jis praktiškai iš kokių medžiagų pastatomas (medžiagų atsparumo egzaminai yra net ne visų matematikų išlaikomi).
“Ugnies tašką įrengsime čia, iš kur kryžmine ugnimi apšaudysime invazinius orkus“ (foto iš Ontario Association of Architects)
Todėl architektai, kurie visų pirma yra inžinieriai, suprojektuoja pastatomus namus. O menininkai – gražiai nupiešia savo architektūrines fantazijas.
Be abejo, išimčių būta ir visiukų bei kėpėiškės architektų, ir dailioškės architektų tarpe, bet tos išimtys tik patvirtina taisyklę.
* * *
Jei manote, kad aš dabar sukritikuosiu ir kovos sistemų mianinykus, tai truputį klystate.
Galima praktikuoti kaip gimnastiką ar estetinį bei meditacinį fitnesą ne tik taiqi ar japoniškų plateryčių pamėgtą mosikavimą ištiesintais dalgiais naginata arba pažaisti sau samurajus su katana.
Gegnes ištiesintu dalgiu paišanti architektė (gif iš tumblr)
Ir aš visiškai neturiu nieko prieš – jei jau, atrodytų, suaugę žmonės iš ofisinio planktono laisvalaikiu vietoje latytės ant sėdmaišiukų dar sugeba į nindzes pavirsti, tai bet kuri karate kata gali suteikti ne mažiau endorfinų ir raumenų tonuso, net jei kata buvo sukurta tikrai ne gimnastikavimuisi (tam skirti yra parengiamieji hojo-undo pratimai, primenu).
Aš kalbu apie tai, kaip tie fuflo-kontakt sportinius (!) karate stilius praktikuojantys testosterono kamuojami supostatai į tas kata tik taip ir žiūri, kaip į gimnastikos pratimus, net jei nesuprasdami prašalaičiams, tvirčiau užverždami savo juodo šniūrėko mazgą ant baltos pižamos, ir vapsi, kokio savo Didžkalnio (jap. Oyama) tezes, kad kata yra pusė karate (o jau kita karate pusė, matyt, yra etiketas reigi, anot “pušiuko svyruonėlio“ straksinčių tradicininkų, kuriems karate prasideda ir baigiasi nusilenkimu?).
Kyokushinkai – kai laimi draugystė (gif iš tumblr)
Problema čia kaip ir dailioškės architektų, kad, gerai taip ir nesupratus (gi jūs žinote, visi nuobodūs tikslieji mokslai tik “žudo“ kūrybiškumą!), kam tas medžiagų atsparumas (kaishu-gata) ir struktūros principai (heishu-gata) reikalingi, jau bandoma statyti fantazijų namą (kumite, kur šie sparingai, irgi primenu, yra tik muštynių iliuzijos praktikavimasis).
Aišku, gerai privarius betono su armatūra – galima ir bunkerį pastatyti.
Tam architektūros net profkėse studijuoti nereikia – tam reikia tik daug betono (fizinio pasirengimo). Ir toks atsparusis ugnies įtvirtinimas (dotas) gali netgi atlaikyti priešo artilerijos smūgius bei naikinti to gyvają jėgą (atsiprašant už šių dienų karo Ukrainoje aktualijas).
Kartais muštynėse, varžybose ar treniruočių sparinguose tik to išties tikrai užtenka – ir, kaip matote, šita strategija yra visiškai priešinga kovos “meniškumui“.
Snukdaužio ir imtynių simbiozė: pyst-pyst – ir į parterį (gif iš sherdog)
Tik esmė tame juk nesikeičia.
* * *
Taip pat tai irgi nereiškia, kad aš esu prieš sparingus (kumite) – atvirkščiai, esu visomis savo keturiomis galūnėmis, galva ir kitais organais (ša, husarai!) už juos, ir prie kumite pratintis dera nuo pirmųjų treniruočių.
Tik ne pagal principą, kad įmetei į kūdrą – gal savaime išplauks, o jei nuskęs, tai pats lochelis kaltas, ir bobos prigimdys dar ©. Karate yra kompleksinė fizinė veikla, ir kiekvienas treniruočių metodas, ar tai kata, ar kumite, ar hojo-undo ir pan., bet turi savo paskirtį, vietą ir laiką.
Povaliukais! – kaip sakoma kapsų nebūtinai apie tą pratinimąsi prie sparingų, pradedant nuo kata ir jų bunkai porinių atlikimų, o ne iškart matuojantis linksmakočiais per mavašius.
Vinčunistas prisimatuoja vieno colio smūgiui į mukdžungą (gif iš k/f “Top Secret“)
Todėl visokių adrenalinu ir menama realybe paremtų kravmaginio tipo savigynos sistemų tame bėda ir yra, kad jie yra mianinykai iš va tokių dailioškių architektūros fakultetų, nepaisant to, kad patys dar ir dievagojasi nesantys jokiais, suprask, “prie meno“.
Būkite budrūs, likite saugūs, ir smagių jums treniruočių – osu!
Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas publikuotas 2022-03-12, ir dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!
Seiikan © 誠意館 