Chiishi: kam išties skirtas tas okinavietiškas kūjis?

“Akmeninis kūjis“ chi-ishi 鎚石 arba tsuchi-ishi 槌石 (kin. chuí shí = plaktukas + akmuo), dzūkiškai pas mus vadinamas kaip “kuvalda“ nuo ukrainietiškojo кова́дло arba baltarusiškojo кава́дла iš lenkiškojo kowadło (kuris šiaip reiškia ne kūjį, bet iš tikrųjų priekalą) yra, mano galva, vienas svarbiausių bazinių treniruočių įrankių hojo-undo 補助運動 “pagalbiniuose pratimuose“.

Jei ten tarpukaryje per ekonominę krizę į tą kuljtiūryngą sostinę Tokyo atvykęs dr Kano Jigoro (Kodokan judo) kvietimu Okinavos provincijos pradinukų mokytojas Funakoshi Gichin (Shotokan karate-do), pafilosofavo tarsi rusų aktorių dresiruotojas Konstantinas Stanislavskis su ta savo viešalka apie teatro pradžią ir pabaigą, pasakydamas, kad taip ir karate (ar bent jau – kata, bet karate tuomet = kata) prasideda ir pasibaigia nusilenkimu rei, tai kuo aš čia dabar prastesnis už šiuos meistrus?

Nes jei va taip irgi dabar pasakysiu, kad Fujian Baihe-quan atmaina Okinavoje, vadinama Goju-ryu karate, prasideda ir pasibaigia ne šiaip sanchin, o išties – chi-ishi.

Mano mokytojo mokytojo mokytojas ir Goju-ryu sukūrėjas su savo mokiniais (panašu, iš Naha “profkės“) ir jų treniruočių įrankiais (sunkiai įžiūrimi – du chiishi tarp ąsočių ir “prosų“ už hanteliukų) apie 1942-uosius (foto iš ymaa)

Aš jau rašiau, kurie kigu-undo, vadinamo bendriniu hojo-undo po parengiamųjų pratimų tik su savo kūnu jumbi-undo, treniruočių įrankiai yra, mano galva, svarbiausi.

* * *

Ir jei atkreipsite dėmesį, tai tie trys įrankiai (chiishi, sashi ir nigiri) išties ugdo ne jėgą ar kitas fizines savybes, kaip mes bodybuilding propagandos sugadinti įsivaizduojame darbus su svarmenimis – tie svoriai išties tik sustiprina treniruojantis sausgysles ir stabilizuojančius raumenis, kurie pumpuoklių atveju paprastai yra nereikšmingi, nes nei tu tuos raumenis išpūsi, nei kas taškus maivymosi varžytuvėse duos už tvirtesnes sausgysles.

Kaip ir visi treniruočių metodai karate, tiek hojo-undo (“pagalbiniai pratimai“), tiek kata (“veiksmų kompleksai“), tiek kakie (porinės “lipnios rankos“), įskaitant kote-kitae (“dilbių atitrankymai“), tiek ir bunkai (“kompleksų išskaidymas“), įskaitant oyo (“kompleksų pritaikymą“) bei kumite (pritaikomieji “sparingai“), taip ir konkrečiai chiishi treniruoja papildomas savybes tik kaip bonus, t.y. priedą prie savo pagrindinės treniruoklio paskirties.

Karate dojo tarpukaryje Okinavoje veikiau priminė mums įprastinį gym (iš vikės)

Čia kaip ir apie tą makiwara jau irgi rašiau – tos amortizuojančios lentos trankymui tikslas yra visiškai ne “užgrūdinti“ nuospaudomis jūsų krumplius. Tačiau tvirti krumpliai gaunasi kaip šalutinis šio pratimo veiksnys.

Nežinau, ar chiishi sugalvojo Fujian “boksininkai“.

Aš taip vis stebėdamas dabartinės kung-fu, greta sportinės oficiozinės wu-shu, atkutusį dabar populiarinimą matau, kad kultūrinė revoliucija ir kinų kompartija nemažai nuveikė šio archaiško muštynių metodo sunaikinimui, ir emigracija kinų meistrams ne visada buvusi į naudą, daugiau ne tiek išgelbėdama beveik sunaikintus kung-fu stilius, kiek juos paversdama kažkokia bolivudine klounada.

Honkonginio Šaolinio archatas, kreivai imituojantis gervės kungfu įtampas (iš giphy)

Nes ir dabar kinų meistrai Didžiojoje Kinijoje taip išsitraukia kung-fu turistams tuos savo “senovinius tradicinius“ treniruočių metodus išties ne paveldėjimo ir tęstinės tradicijos keliu, o veikiau tik imituodami tuos pačius okinaviečius, kurie šiuos kinų metodus ir įrankius yra išsaugoję būtent kaip kinų treniruočių paveldą savo karate.

Kol kas makiwara dar nepasisavino, tačiau po sashi, manau, greitu laiku “baltosios gervės“ kung-fu meistrai pasiims ir chi-ishi.

Ir bus jiems į naudą, kad atsikoreguotų pamestas struktūrines įtampas galūnėse, nes chi-ishi būtent tą Baihe-quan tipinį išlyginimą ir susukimą dilbiuose treniruoja, o ne “sutvirtina riešus, pumpuojant bicepsus“.

* * *

Tuoj paaiškinsiu paprasčiau ne tik Goju-ryu, kur išgrynintas tas metodas, per originalųjį Baihe-quan.

Jau skaitėte, kaip iš kinų trijų “kovų“ okinaviečiai pasiliko savo sanchin iš esmės tik dvi pagrindines:

  • tsuki smūgį pirmyn (kaip Go pasireiškimą – Baihe-quan tai vadinama yang, kuomet atakuoji arba yin, jei tokią galūnę kas atakuoja, nes lengvai ją nukreipsi) ir
  • ude bloką išorėn (kaip Ju pasireiškimą, kas Baihe-quan vadinama yin daromo poveikio arba yang gaunamo poveikio prasme).

O va trečioji kamae padėtis delnais pirmyn “ir taip savaime suprantama“, tai nėra čia ko treniruoti ir akcentuoti – nors, ko gero, okinaviečiai savo Ryukyu skersgatviuose prie liudininkų neturėję tokių smurtinių konfliktų, kuriems prireiktų įvadinės krav-maga stiliaus muštynių fazės, kas būdinga buvo kinams Fuzhou.

Tad ir pratimai su chiishi turi analogiškai dvi formas:

  1. išlyginamąją tsuki ir
  2. susukamąją ude.

Visi kiti žongliravimai šia kuvalda yra cirkas smagumo dėlei, ir jei jau taip vaikiukas neturi kur kitur dėti savo energijos pertekliaus, tai geriau tuo ir užsiima treniruotėse, nei su šita kuvalda eina kvailų makaulių talžyti.

Kuvalda pramintas herojus 2012 metų veiksmo komedijoje “Cоловей-разбойник“ (iš tumgir)

Nesakau, kad nenaudingi – tiesiog jie yra papildomi prie dviejų esminių ir bazinių chiishi formų.

* * *

Štai kaip atrodo pirmoji chiishi treniruojamoji forma dviem variantais:

 

Pirmoji chiishi forma iš Michael Clarke knygos “The Art of Hojo Undo“ (iš ymaa)

Ar jūs žiūrėsite galutinę fazę C, ar galutinę fazę F – akivaizdu, kad tai ta pati forma, kuri teisingai suformuoja, atsiprašant už tautologiją apie sviestuotą sviestą, tsuki galūnės struktūrą.

Sulenkite savo ranką per alkūnę taip, kad kumštis būtų prie ausies, o alkūnės smaigalys žiūrėtų žemyn. Dabar paremkite kitu delnu alkūnę ir, nekeldami peties, pakelkite ją tiesiai tiek, kad žastas leistų pabučiuoti bicepsą, o kumštis liktų prie ausies – turite mae-hiji-ate arba smūgio alkūne pirmyn formą. Arba – pusę tsuki.

Dabar nekeisdami alkūnės padėties ištieskite šią ranką per alkūnę tarsi vožtumėte atvirkščiu kumščiu uraken krumpliais kažkam priešakyje. Alkūnė vis dar žiūri žemyn, petys vis dar nuleistas!

Susukite kumštį kaip įprasta tiesiame tsuki smūgyje pirmyn, kad pirštai kumštyje būtų jau nukreipti žemyn, o ne aukštyn – ir toliau taip peties nekelkite, o savo atraminiu delnu vis dar neleiskite alkūnei ištiestoje rankoje pasisukti į šoną, nes ji ir toliau turi būti nukreipta žemyn.

Štai gavote tsuki formą su tuo dilbio susukimu.

Jei nesigauna, tai nesistebėkite, nes Isshin-ryu visas stilius padarytas “vertikaliam“ kumščiui vien todėl, kad nevėkšlos klientai (Okinavoje bazavęsi JAV jūrų pėstininkai), atėję mokytis karate pas Shimabukuru Tatsuo, niekaip negalėjo išmokti tsuki taip, kad alkūnė ir galutinėje smūgio fazėje būtų nukreipta žemyn.

…o ką tuomet galvojo didmeistris apie tokį tsuki – istorija nutyli (iš isshin-ryu)

Tai didmeistris neapsikentęs ir adaptavo savo stilių pagal mokius klientus – lygiai taip, kaip chiishi pirmoje formoje ir moko.

Ar ten variantas tame, kad per viršutinį bloką jodan-uke (arba kylantį age-uke) pastatysite iš kuvaldos tą “žvakę“ rankoje fazei C, ar atliksite tą patį jau su kuvalda, kaip tik ką aprašiau, parsitempdami tą chiishi iš už nugaros į fazę F – skirtumo finale jokio.

Bet jei chiishi pabandysite išlaikyti išsiklaipiusiame rankos išlygiavime – skirtumą labai greitai iškart pajusite, kad jums taps jau išlaikyti stačią (ša, husarai!) tą chiishi labai sunku.

* * *

Tai dabar sakote, o tai kaip su tuo susukimu dilbyje ude, jei šito pirmoji forma net dvejuose savo variantuose netreniruoja?

Tai tam ir yra antroji chiishi forma!

Štai dabar iš Higaonna Morio knygos apie treniruočių metodus tame hojo-undo:

Pirmoji chiishi forma, pereinanti į antrąją chiishi formą (iš Higaonna Morio hojo-undo vadovėlio).

Visa bėda, kad jaunasis didmeistris, turintis dabar jau sertifikatą, kad matęs gyvą Leniną, t.y. treniravęsis pas patį Miyagi Chojun (o ne šiaip Miyagi An’ichi Jundokan dojo, priklausiusiame Miyazato Ei’ichi, kuris buvo Goju-ryu kūrėjo mokinys ir nuolatinis asistentas bei mano mokytojo mokytojas) ir dar gavęs iš Okinavos gubernatoriaus gyvo kultūrinio paveldo titulą, nei tuomet, nei dabar šio hojo-undo pratimo su chiishi antroje savo formoje neatlieka… tinkamai.

Nes čia akivaizdžiai matote, kaip sukioja savo liemenį, prarasdamas šio statmenumą. Matote, kad įtūpstas į shiko-dachi yra labai negilus. Matote net nuotraukose, kad judesys atliekamas iš jėgos, o ne inercijos.

Taip, yra du kigu-undo treniravimosi su įrankiais būdai – pradinukai su chiishi dirba kaip su pusštange, kilodami šią kuvaldą tik per jėgą, kas vadintina Go metodu, tačiau išties reikia tarsi “palįsti“ po tuo svoriu, judančiu iš inercijos, kas būtų Ju, nes treniruojate chiishi būdu ne jėgą (tam pasiimkite štangą ir hantelius!), bet – struktūrą.

Neteisinga antroji forma 59-ame paveikslėlėje tuo, kad chiishi čia niekaip jam nesuformuoja to ude-uke bloko. Man išvis panašu, kad jis nežino, kam aplink save ir virš galvos tą akmeninę kuvaldą išvis sukinėja.

* * *

Todėl mes su jumis tą padarysime patys ir dar vėl daug paprasčiau bei suprantamiau.

Iš aukščiau mano minėtos C arba F pirmosios formos (kas vienoda forma, į kurią patenkame dviem variantais), dabar lenkite ranką per alkūnę, leisdami chiishi atkristi į išorę, tačiau neleisdami chiishi kūjo galvai nukristi toliau alkūnės linkio projekcijos (kaip kad tą daro Higaonna Morio savo iliustracijoje), bet išlaikydami tą projekciją ir chiishi svorį kiek galima labiau priekyje.

Jaučiate, kaip dabar jums chiishi persuko ir susuko jūsų dilbį, kai atsidūrėte viduriniojo bloko dilbiu išorėn ude-uke (arba chudan-uke bei uchi-uke) formoje?

Tai ir yra antroji chiishi forma – va šitas dilbio susukimas.

Iki pilno susukimo tetrūksta tik chiishi (iš 2014/06 mano įrašo)

* * *

Sakysite, o kam to reikia?

Be šitaip sutvirtėjusio bloko dilbiu, aišku, šio susukimo standumui reikia ir jau aukščiau minėtam tsuki tiesiam smūgiui.

Ir ude-uke formoje (arba antroje chiishi formoje) šis tinka atliekant aperkotą, ką rasite ir seiyunchin-gata, tarkime, ir kitose, kaip seisan bei seipai ir pan.

Juk Goju-ryu, kaip ir pirmtakė gervė Baihe-quan, yra artimos kovos sistema, todėl ir smūgio kumščiu distancija yra ne per ištiestą ranką, o va tokia trumpa, ir tas smūgis kumščiu ateina pasalūniškai iš apačios į kokius nors paslėpsnius arba pažiaunę.

Miyazato Ei’ichi ir antroji chiishi forma atakuojant (iš jundokan)

Galop, net ir smūgis atgaliu kumščiu uraken finalinėje fazėje reikalauja šito momentinio standumo, kuris gaunamas štai tokiu susukimu dilbyje.

Ir kas ištreniruojama antraja chiishi forma.

* * *

Jūs paklausite dar tik, o kodėl aš neakcentavau to, kas dar vyksta su tais pritūpimais shiko-dachi raiteliškoje sumo imtynininko pozoje.

Tai įtūpstai turėtų gautis savaime, kai pradėsite su šia kuvalda mosikuotis ne per jėgą, o, kaip minėjau, stengdamiesi palįsti po jos inercija.

Tada natūralu, kad pirmai formai, išstatant statmeną chiishi ištiestoje rankoje, reiks pritūpti. O antrai formai, kad tas chiishi atkristų į šoną jau sulenktoje rankoje – ištiesti jau kojas stovėsenoje stojantis aukštyn, o ne tupiant žemyn.

Dvi gervės, sumo broileriais patapę (iš tenor)

Pratimų su chiishi, kaip žinia, yra daugiau, ir tai yra vienas iš smagiausių įrankių hojo-undo, nes smagu juo visaip žongliruoti.

Tačiau išties svarbiausi yra tik šie dviejose formose, kurios treniruoja tiek tsuki struktūrą (sanchin-gata arba sanzhen taolu pirmasis judesys – “dūris“ tiesiai), tiek ir ude persukimą (sanchin-gata arba sanzhen taolu antrasis judesys – atmušantis “blokas“ išorėn).

Chiishi yra ne šiaip kuvaldometras – tai yra treniruočių įrankis, kuris atlieka jūsų meistro arba “metro“ (pranc. maître) funkciją.

Jei tik supranti, kam ir kodėl tą darai, aišku.

Osu!

7 Comments

  1. Žinai, mane visad žavėjo japonų, okinaviečių ir kitų rytiečių sugebėjimas vienu šūviu keletą kiškių nušauti. Taip ir čia, vienas judesys su tuo chiishi, o kiek daug funkcijų atlieka – tai ir blokas ude-uke, ir tsuki, ir uraken uchi. 😀 Smagumėlis.

    1. Nekalbant apie originalią kung-fu, kur nėra plaštakų “standartų“, skirtų smūgiui ar blokui, o tik “formos“, kurios gali būti viskuo (ir ką perėmė ir vis dar dalinai išsaugojo okinavietiška karate, nors ją ir baigia standartizuotai sujaponinti), tai ir karate treniruočių metodai yra tokie, kad vienu pratimu treniruoji bent keletą fizinių savybių. Visiška priešingybė kaip kultūrizme, kur galima turėti ne tik “kojų dieną“, bet ir pratimus, skirtus tik kokiam bicepsui.

      Laikas per daug brangus, visi užimti kitais dalykais (darbai, profesija, amatas, šeima ir pan.), tad treniruotėms laiko lieka tikrai nedaug (pamiršk tą mitą apie treniruotes po 8-12 valandų kasdien, nes tą galėjo sau leisti tik vienetai – tai dabar tą sau leidžia gerokai daugiau žmonių, gyvenančių iš rentos ar “pašalpų“), ir reikia tą turimą laiką kuo naudingiau išnaudoti. Todėl ir kata, ir hojo-undo, ir kiti treniruočių metodai yra kombinuoti. Japonai karate išvis apsieina tik su 3K: kihon, kata, kumite – nėra kada jiems nei kokią makiwara trankyti, nei svarmenis pakiloti. 🙂

  2. Žinai, aš pagalvojau, kad Tu labai seniai rašei apie būtinosios ginties reikalus. 😀
    O aš kaip tik Interneto platybėse užtikau štai tokį grožį:

    Tai aš ir pamaniau, kad galėtum tą gražų video pakomentuoti po dviejų savaičių būsimame įraše (nes kitą savaitę tai bus įrašas apie unsu-gata). Na, parašyti, ar, Tavo nuomone, tai efektyvu, ar nelabai efektyvu, kas ten efektyvu, o kas nelabai efektyvu, ir t.t., ir pan.

    P.S. Dar daugiau apie tą sistemą yra čia:

    https://www.kalahworld.com/

    Beje, yra netgi Close Protection kursas žadamas:

    https://www.kalahworld.com/classes-courses/

    1. Sutapimas, bet kaip tik šiandien Patreone saugos kategorijoje publikavau apie masines muštynes su peiliais Londone – čia bus vasario 2 dieną. 🙂

      Šita sistema galiu pasidomėti ir parašyti, be abejo. Gal netgi ir reiks, jei domina, tik pradžioje noriu susidaryti pilnesnį įspūdį.

  3. Cit.: “Sutapimas, bet kaip tik šiandien Patreone saugos kategorijoje publikavau apie masines muštynes su peiliais Londone – čia bus vasario 2 dieną. 🙂“

    Kaip Tu sugebi sudominti. Lauksime vasario 2-osios.

    Cit.: “Šita sistema galiu pasidomėti ir parašyti, be abejo. Gal netgi ir reiks, jei domina, tik pradžioje noriu susidaryti pilnesnį įspūdį.“

    O Kalah sistema mane sudomino pirmiausia dėl to, kad jos kūrėjas sakosi labai smarkiai nusivylęs izraelietiška Krav Maga kovos technika ir dėl to sukūręs savo sistemą, kurią pavadino Kalah. Ir jei Tu pažiūrėsi daugiau Kalah įrašų Youtube’ėje, tai netruksi pastebėti, kad autorius beveik kiekvieną kartą vis taikosi įspirti neva Krav Maga neva siūlomai technikai.

    1. Tai čia matosi, kad jis “savo“ kravmagą susigalvojo, o dabar reklamuojasi. Realiai koks skirtumas, kas tau pataikytų į snukį, koks boksininkas, kravamagistas ar koks karatistas, jei iš kojų išgriūni? 🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s