Visa apimtimi įrašas iš 11082 žodžių (ne, knygą sudaro apie 90000, o paauglišką – apie 55000 žodžių) publikuotas iš anksto 2021-10-02 Patreon paskyroje.
Suskirstytą tekstą ištraukomis, publikuojamą kas 1-2 savaitės pramaišiui su kitomis temomis tinklaraštyje nuo 2021-10-13 pirmos dalies – skaityti čia.
Bet dabar jau mes gilinamės į unsu veiksmų sekančią seką (atsiprašant už tautologiją):
Ir va čia jau girdžiu tuos Luohan-quan bei Shorin-ryu visų stilių gerbėjus tiesiog straksint ir krykštaujant dėl neslepiamo džiaugsmo, kad va, matai – gi tikrai Arakaki Seisho sukurta unshu-gata yra archatiška: juk tipiška įtūpsto stovėsena zenkutsu-dachi ir joje aiškus ilgas bei tiesus smūgis gyaku-zuki!
Bet kas Goju-ryu ne vakar matęs (o jei dar ir praktikavęs?) čia mano minimą shisochin-gata, kurios įkvėpimu, kaip matote jau, buvusi Arakaki Seisho sukurta unshu-gata (ir ne tik pačiam Miyagi Chojun, kurio mokytojo mokytoju šis kata autorius buvęs, taip autorystę atidavus tik Arakaki Seisho mokiniui, kuris apmokęs taip ir patį Goju-ryu sukūrėją, tik ne unshu-gata; kaip ir Shito-ryu sukūrėjui Mabuni Kenwa tikrai ne Higashionna Kanryo šią unshu-gata parodęs), tai pasakys, kad tos keturios pasikartojančios į keturias puses kombinacijos blokų delnu ir tiesių kontrsmūgių yra irgi visiškai atpažįstamos.
Tik ir vėl – Miyagi Chojun šias shisochin-gata lyg tyčia persuko nuo unshu-gata: blokas atliekamas ne priekine, įprastai Shorin-ryu, bet galine ranka pagal Goju-ryu artimos kovos logiką; o kontrataka pareina jau tuomet priekine – irgi pagal tą bendrą karate logiką, kad naudojama įtūpsto stovėsena, kuomet jau reikia išilginio stabilumo:
Bet čia juk visiškai akivaizdi gervė, tiesa?
Yra unshu dar ir stilistiniai niuansai.
Taip Shotokan versijoje matome, kad atliekamas labai Shorin-ryu logikoje toks ištęstas pagal atakos liniją gerviškas sparnu (!) blokas delno briauna kake-uke (pasekoje užkabinant priešininko galūnę ir traukiant į save hikite – matėte ir iliustraciją iš Uechi-ryu, kur tokio veiksmo ir bloko variantas vadinamas watari-uke) ir visiškai toks “archatiškas“ smūgis gyaku-zuki.
O Shito-ryu dažniausiai net nesivarginama, nes priekinė ranka net nepravalo tiek sau kelio, kaip kata pavadinimas sako apie “debesų vaikymą“, o tiesiog nukreipiama pirmyn, dažniausiai tik neženkliu galimu priešininko rankos atmušimu išorine plaštakos puse haishu, po ko jau eina esminis smūgis kumščiu gyaku-zuki.
Goju-ryu gi versija čia, kaip sakau, persukta pagal kojas, atrodytų, priešingai unshu stovėsenai: blokas galinės rankos delno pagrindu shotei ateina puslankiu (nes juk taip šiam stiliui miela artima kova!) iš išorės į vidų ir iš viršaus žemyn, po ko seka iš apačios aukštyn puslankiu ataka shotei pirmyn jau priekine ranka.
Ir pastaroji dažniausiai yra net ne staigus smūgis, o įtemptas lėtokas stūmimas su muchimi (“dinamišku įtempimu“), nes taip parodoma, kad šiuo atveju gali būti artimoje kovoje numanomas priešininko smakro arba veido atlošimas atgal, jį taip išverčiant iš kroksų (todėl ir zenkutsu-dachi stovėsena, šiaip nebūdinga Nahate stiliams):
Suprantama, šitokį bunkai galima atlikti tik praktikuojant kata, kur taip jau nebeprilaikai savęs ir varai pilna jėga ir pilnomis judesių amplitudėmis, ko negalėtum padaryti su treniruočių partneriu, jei dar po to vis tik nori jį turėti panaudotiną ir kitiems kartams.
Už tai man kiek ironiška, kad šis Goju-ryu meistras, atėjęs iš to patiems mudviejų Jundokan, Higaonna Morio savo IOGKF versijoje shisochin-gata jau atlieka tuos shotei tik kaip smūgius, o ne minėtuoju muchimi būdu kaip galvos atlošimus, kaip pats šiame bunkai parodo (už kadro čia dar lieka jo kairė ranka po žemyn nukreipiančio bloko įsikibusi į rankovę, todėl shishochin ji ir yra per alkūnę nesilankstanti, ir dar priekinė pėda, užlipusi taip ant priešininko pėdos).
* * *
Kita unshu-gata seka yra unikali, kai palyginu su kitomis karate kata, nepriklausomai kurio stiliaus tos dabar bebūtų:
Nes, perkratęs galvoje dabar, net nebežinau išvis kitos kata, kur būtų dėmesys kovai iš parterio, ko nėra ir gerviškame Goju-ryu stiliuje – gal tik pritūpimas kururumfa-gata arba taip pat gerviškasis Ryuei-ryu, kur paiku-gata yra viduryje priklaupimas link vieno kelio, ir papuren-gata yra pradžioje pritūpimas tarsi gopnykams į jiems būdingą “tupikų“ pozą, tačiau tai juk vis tik ne parteris, o veikiau žemutinė pozicija tarp parterio ir stovimos padėties, kam Goju-ryu naudojama shiko-dachi stovėsena.
Be to, nepamirškite, kad visi gerviški stiliai savo esme yra “gatviniai“ – čia taip apstu chuliganiškos ir visokios “nešvarios“ technikos, ir taip dažniausiai tokios, kur liudininkams iš šalies, nespėjus ir sužiūrėti, tas nedorėlis visiškai “neaiškiu būdu“ bent trumpam atjungiamas nuo to noro mosikuotis kumštukais (ar šiaip savo statusu čia išsitraukus mostaguotis), ir po to jau pabėgama, jei būtina, taip pradingstant nuo policijos patrulių kažkur turgaus minioje, nuskuodžiant siauromis gatvelėmis ar kiemais.
O jei jau ir tenka taip muštis, susirinkus gaujai nedraugiškai nusiteikusių prelegentų sanzoku 山賊 (jap. “kalnų vagys“ – pirmasis kanji yra Kyokushinkai įkūrėjo Oyama Masutatsu antrasis pavardės skiemuo, kas tėra irgi tik sutapimas), praktikuojančių tarpuvartėse (mon 門) taurų ir kilnų kobudo meną su kuolais (kun arba bo 棒), štakietais nuo taburečių (tomfa 旋棍), spragilais (nunchaku 双節棍), karvių lenciūgais (kusari 鎖) ar balnakilpėmis vietoje kastetų (tekko 鉄甲), tai tuomet irgi su jais net ir kumščio metodais (kempo 拳法), bet taip brutaliai ir labai intymiai artimoje kovoje savo kiekvienu judesiu negailestingai juos traumuojant išsiskiriama tarsi atsitiktiniai laivai plačiame vandenyne.
Skirtingai nuo archatiškų stilių, kurių labai dvasingasis protėvis gimė vienuolyne (tame Kinijos šiaurėje, kur jaunuolynais kalnų šlaitai apaugę – taip ir vadinosi: 少林寺 Shào lín sì originale, arba japoniškai Shorin-ji) ir dar buvo pritaikyti Ryukyu karališkame dvare Shuri visokių raštininkų ir panašaus ofisinio planktono geltonomis kepurėmis ir sidabriniais plaukų smeigtukais, kad su etiketą pažeidusiais aukštesnio rango purpurinėmis kepurėmis ir auksiniais plaukų smeigtukais tarp keturių sienų garbingai ir be jų pažeminimo išsiaiškintų.
Ten gal irgi ant medinių grindų voliotis neparanku (šonus įskausta!), bet net Shotokan yra išsaugotos ir iki šiol puoselėjamos tos Shurite tradicijos, kuomet kontratakos atliekamos iš sėdimų padėčių be išankstinio atsistojimo į kovinės parengties pozą:
O jei sėdima tradiciškai tarsi naujųjų vilniečių sėdmaišininkui ant kvaišalų parūkymo pagalvėlės, tai ir spiriama taip iš pusiau gulimos padėties, parvirtus į šoną nuo to apspangusio pasisėdėjimo – ką matote ir unsu-gata taip praktikuojant.
Tas nestebina – primenu, unshu-gata sukūrėjas Arakaki Seicho buvo peichin rango kinų kalbos vertėjas dvare, ir jo paslaugų kaip asmens sargybinio lygiai taip pat galėjo prireikti net vertėjaujant.
O šio kolega bushi Matsumura Sokon buvo tame dvare asmens sargybiniu, kai pastarojo karate mokinys Itosu Anko (1831-1915) – ten pat tarnavęs raštininku, kuris taip 1908 metų spalį parašė karate dekalogu vadinamą Tode Jukun, pradžioje buvusį argumentais jo rašte Japonijos švietimo ministerijai dėl nuo 1901-ųjų Okinavos mokyklose jo pastangomis pradėtos visuotinai dėstyti karate kaip gimnastikos formos mokinių fiziniam ugdymui, ir kuris tam yra sukūręs pinan-gata seriją, Shotokan per šio mokinį ir pradinės mokyklos mokytoju buvusį Funakoshi Gichin praktikuojamą kaip heian.
Bet jei daugumoje iš Shurite kilusiuose Shorin-ryu stiliuose jau irgi taip neberasite praktikuojant tos kovos nuo žemės (kai iki brazilų iškraipytos judo versijos ir dabartinių pramoginių kovų garduose dar buvo prieš akis visas šimtmetis!), tai Arakaki Seisho tikrai pats matęs visiškai praktinį reikalą šią kovos taktiką ne dėl grožio taip būtinai įtraukti į savo kuriamą kata.
Ir Goju-ryu versijoje minėtoje shisochin-gata nerasite panašios dalies išvis, kai ir šiek tiek skiriasi šioje Shotokan pateikiama unsu nuo Shito-ryu praktikuojamoje unshu: čia matome gulint atliekamą spyrį iš šono priešais stovintį priešininką mawashi-geri, kai Shito-ryu yra atliekamas atgalinis spyris ushiro-geri į priešininką, esantį jums iš pasturgalio pusės (oi, koks išdyyyyyyykėlis!..).
Ir labai nesistebėkite, bet japonai net yra dabar sukūrę visą tokį spirdukų nuo žemės kovos meną taido, kai, ar reikia priminti, tie patys voliotis tarpusavyje, o ne tik su merginomis plačiomis strėnomis Rio de Janeiro paplūdimyje ant smėliuko, brazilai dar turi ir capoeira.
Susitiko smagiame capoeira šokyje čia atbulinčius iš Shito-ryu su mavašininku iš Shotokan.
Aš, kaip suprantate, labai teigiamai žiūriu į šią dalį šioje unshu-gata (kaip ir į samba šokėjas bei sambo imtynininkus, praktikavęs abu menus).
Ir, mano galva, Shotokan versija yra kiek sunkesnė išties stipriai tą spyrį čia atlikti, bet gerokai praktiškesnė bus jį išmokus, nes spirti atgal kaip asilui, netekus pusiausvyros ir įsirėmus rankomis, yra nesunkiai atliekama bet kurio asilo be didesnių treniruočių – tad rekomenduočiau bent šią dalį iš unsu retkarčiais pasipraktikuoti, o po to ir spyrius joje bei atsistojimą atgal į stovėseną pasivarijuoti vienu ar kitu būdu.
* * *
Seiikan © 誠意館 