Unsū (6/10): istorinis kontekstas ir šios kata sąsajos (ne tik Shotokan!)

Visa apimtimi įrašas iš 11082 žodžių (ne, knygą sudaro apie 90000, o paauglišką – apie 55000 žodžių) publikuotas iš anksto 2021-10-02 Patreon paskyroje.

Suskirstytą tekstą ištraukomis, publikuojamą kas 1-2 savaitės pramaišiui su kitomis temomis tinklaraštyje nuo 2021-10-13 pirmos dalies – skaityti čia.


O čia jau toliau šioje mūsų “etaloninėje“ unsu – tai gervė lesa snapu (gif yra palėtintai, kad geriau matytųsi – judesys išties yra staigus):

Taip tame ippon-nukite, atrodytų, vienu pirštu “lesa“ žemyn tik Shotokan versijoje, nors ir jie čia išties turi omeny arba kablį prie riešo iš apačios blokuojant, arba plaštakos briauną prie nykščio viršuje arčiau krumplių smūgiuojant į paslėpsnis.

Oi, koks nedoras klastingosios pietiečių gervės paveldas!

O ar žinote, kad pagal legendą šią kung-fu mokyklą juk sukūrusi jaunikio pasipiršti taip ir nesulaukusi moteris, savo sudėjimu atitinkanti baba-dyzel įvaizdį?

Dabar žinote. Tai daug ką paaiškina, ir gerokai tiksliau, nei tą su liauna mergina siejamą pempę, kuri varlinėdama žaltį užsipuolė (čia kita lenkų liaudies pasaka apie Eglę ir Žilviną, jei ką).

Tačiau va Shito-ryu versijoje šie ippon-nukite yra pradinėje rankų pozicijoje nukreipti viršun (!) dar prieš tą dūrį pirmyn, ir kai kurios Shito-ryu stiliaus mokyklos išvis naudoja tik pilnai atvirus delnus, atlikdami tą dūrį visais keturiais suspaustais į “ietį“ pirštais įprastiniu yonhon-nukite.

Mes Goju-ryu savo shisochin-gata tą irgi darome pastaruoju būdu.

Tačiau Goju-ryu dar ir tas staigus judesys eina iš pradžių puslankiu lesant žemyn beveik kaip čia matėte Shotokan versijoje, tačiau galutinėje fazėje staigiai šauna pirštai aukštyn, tarsi (ir ne tarsi, priklausomai nuo bunkai) smogiama delno briauna – ir toks judesys kur dar aptinkamas?

Taigi tokioje kompaktiškoje Yongchun Baihe-quan gervės jos honkongietiškoje atmainoje, žinomoje tiesiog kaip Yongchun-quan arba labiau mums pietietiškai tarmiškai Wingchun-kuen – tik šiame “buratinų“ stiliuje ne tik dūris pirštais, bet ir smūgis vertikaliu kumščiu paskutinėje fazėje užsilaužia aukštyn.

Sutapimas? Nemanau. ©

Nes kai Shito-ryu ir ypač Shotokan po jų nuėjo tiesiai dulkėtu vieškeliu iš Shurite per pievas link savo to archatiškojo Shorin-ryu, tai Goju-ryu vis dar taip išsaugojo daug savo pradinio kietojo gerviškumo iš Baihe-quan.

O kai Miyagi Chojun sudėliojo iš rokkishu savo kata, pavadintą tensho, tai iš esmės atidarė portalą atgal į gervę, pasidaręs savąją vinčunio versiją visai kaip ir tą patį padaręs Ip Man.

Ir taip nepriklausomai nuo to, kokias tas Ip Man miglas apie savo mokytojus ir meistriškumo paveldėjimo linijas mokiniams pripūtęs kad ir ką ten sau taip berūkydamas, kaip ir, matyt, jo paties asmenybės tikrumą parodo dar faktas, kad jis meilužę iš Šanchajaus sau įsiteisinęs britiškame Honkonge už sugyventinę turėjo, kol jo teisėta žmona nuo vėžio galavosi komunistinėje Kinijos pusėje (kažkuo primena istoriją apie vieno titulinio anūko influencinantį švogerį, bet kad čia unikalaus tame nieko, kaip matote, net ir nėra, kad ir kurioje pasaulio pusėje tai bebūtų).

* * *

Bet mes grįžkime prie savo unsu reikalų – ir taip jau čia turime reikalų dabar nebe su sparnais, bet jau su kojomis.

Mat, tokia mums, ypač Goju-ryu karate, įprasta sanchin-dachi pėdų pozicija yra išties įprasta tik Nahate grupės gerviškiems (sic!) stiliams – t.y. tik okinavietiškiems karate, bet ne kinietiškiems kung-fu.

O va pačioje originalioje Baihe-quan stovima ne taip šleivai pėdas į vidų pasukus, bet gana laisvoje, nors ir tvirtoje, kovinėje ir gana atviroje stovėsenoje, ir labai artimoje tai, kuri Xìng-yì-quán 形意拳 (šie va stiliaus pavadinimo kringeliai jums pažįstami: antrasis būdas užrašyti kata; antrasis skiemuo iš šio tinklaraščio pavadinimo; ir, aišku, kumštis, kurio antroji prasmė – metodas) yra vadinama ne sanchin-dachi 三戰立ち, bet…

Oi, irgi kažkaip panašiai – sān tǐ shì 三體勢 arba supaprastintai 三体势 (trijų + kūno dalių + potencialas, energija).

Juodakojinė pempė pasiruošusi kovai su celibato nukamuotu archatu (iš deviantart)

Paliekant nuošalyje juokus, tai išties ta gerviška stovėsena yra ne ant vienos kojos stypsant, kaip filmuose paikai rodoma, o va šitokia, kuri net ir atliekant kata (sic!) yra natūrali, kokią mes dabar netgi vadiname “kovine“ (suprask, kata visos pozicijos yra nenatūralios, išgalvotos ir neveiksnios dėl grožio).

O šiame paveiksliuke su ta mergina gal tik būtų truputį siauriau ir galinė (čia – dešinė) koja labiau pasukta keliu į išorę, bet visumoje mintis, tikiuosi, jums aiški (nebent viršutinė jos kūno dalis jus blaško ir būtiną susikaupimą aptemdo?).

Tai okinaviečiai pasekoje kovinę poziciją pasitobulino sau iki pagal tokio paties pavadinimo gerviškas kata į sanchin-dachi bei seisan-dachi (pastaroji yra ta pati sanchin išplėsta pirmyn per pusę žingsio išilgai atakos linijos), kai net ir vinčunistai, primenu, jau susišleivino (matyt, pietiečiai turi tokį iki reflekso atidirbtą tarpusavyje įprotį spardyti vieni kitiems į tarpkojus), nors pėdas dar paliko stovėsenoje (t.y. pečių linijoje), o ne žingsnyje (t.y. viena pėda pirmyn).

Tad ir čia dabar taip aliekant viršutinę kūno dalį (sic!) su rankomis, ir ką jos ten daro, bet galima būtų pažiūrėti, o kodėl Goju-ryu šitas “lesimas“ shisochin-gata vyksta iš tvirtai įsišaknijančios sanchin-dachi, kai Shotokan čia unsu-gata naudoja (visiškai ne todėl, kad “čia gi kita kata!“) jau minkštąją katuko letenėlės nekoashi-dachi, kur dar ir priekinė pėda, prieš atsistodama nepilnai priekyje, taip tarsi prasišluoja sau grindis (gi Shito-ryu to šlavimo priekin žengiančia pėda unshu-gata nebėra, bet stovėsena ten irgi nekoashi-dachi)?

O bendro čia tarp sanchin-dachi ir nekoashi-dachi žingsnio unsu versijoje tai, kad abiem atvejais matome, kaip pėda įslenka tarp priešininko pėdų (galima apeiti iš lauko į užpakalinę pusę lygiai taip pat jei stovite ne visiškai priešais, o kiek į šoną nuo atakos linijos).

Ir jei reikia (o kam nereikia – gal čia tik susportintam Shito-ryu?), išgriauna ar bent išveda iš pusiausvyros priešininko pėdos užkabinimu iš užpakalio, kaip tas prasišluojantis nekoashi-dachi žingsnis, kuris gali bunkai būti ir toks ko-soto-gari parbloškimas (o jei tiksliai pagal unsu šlavimą iš vidaus laukan – tai ko-uchi-gari tuomet, bet man svarbiau parodyti patį principą 型, o ne formą 形):

Va tokia jau toji labai tipiška tos klastingosios pietiečių gervės taktika kovoje, ką rastumėte ir visose Goju-ryu karate kata, kur šitai akcentuojama net sąlyginai naujausioje (nuo 1940-ųjų Miyagi Chojun sukurtoje) gekisai dai-ni (žr. kur pirmyn puslankiu užslinkusi koja su kake-uke blokais atgal žengia stipriai ir jau tik tiesiai).

Japoniškoje judo šios pargriovimo pakišimu ar užkabinimu technikos kojomis (ashi-nage) išsivystę į visokius o (didelius) ir ko (mažus), soto (iš lauko) ir uchi (iš vidaus), gari (pakirtimų) bei gaeshi (užkabinimų) ir otoshi (pėdų pakišimų) variantus – liūdna, merginos, kad karate kata praktikuojantys dabar jau tiek nesigilina, tai ir “imtynių“ nebesuranda.

* * *

(tęsinys – čia)

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s