Visa apimtimi įrašas iš 11082 žodžių (ne, knygą sudaro apie 90000, o paauglišką – apie 55000 žodžių) publikuotas iš anksto 2021-10-02 Patreon paskyroje.
Suskirstytą tekstą ištraukomis, publikuojamą kas 1-2 savaitės pramaišiui su kitomis temomis tinklaraštyje nuo 2021-10-13 pirmos dalies – skaityti čia.
Tai va jei palyginsite unshu aukščiau pateiktą šotokanišką WKF versiją bei kokią nors Shito-ryu atliekamą, kur netgi vietoje vienapirščio ippon-nukite pamatysite tiesiog atvirus delnus, dar ir nukreiptus aukštyn, kaip yra ir Goju-ryu praktikuojamoje shisochin-gata.
Tad man panašu, kad iš tų bendrų Go Kenki ir Mabuni Kenwa “dūzgių“ ir pats bendroje karate studijų asocijacijoje tarpukaryje dalyvavęs Miyagi Chojun sau panašių idėjų skolinosi kaip tik ir saviškei shisochin-gata, kurią, sakoma, buvo pamėgęs į dienų pabaigą, ir kuri, matau, susišaukia su jo mokytojo mokytojo sukurta unshu-gata.
Tai dabar ir palyginkime tipišką Luohan-quan “archatišką“ kata variantą kaip Patriko, jo taip neaišku iš kokių pagirių priskiriamą grand-velioniui Arakaki Seisho, ir va šitą iš Shito-ryu stiliaus Hayashi-ha krypties (kaip suprantate, tą hayashi “miškelį“ irgi galima perskaityti dar kaip Shaolin; koks sutapimas, o ir ką tai man primena – gal dar vienas tipiškas trolių-mumių pasakaites?).
Ir tuomet čia matys jau pažiūrėkite, kuo šita kata vis tik labiau yra: ar tuo archatu Luohan ar vis tik gerve Baihe?
* * *
Be abejo, tais gūdžiais laikais XIX amžiaus gale Okinavoje karate meistrai nelabai leido sau taip išsidirbinėti, kad galėjo rinktis mokytojus bei mokyklas, ir net atmesti vieną stilių, vardan kito, nes nebuvo ant kiekvieno kampo po konkuruojantį dojo, kaip jau yra dabar.
Kaip tik atvirkščiai – labai tik džiaugėsi, kad išvis kas nors juos į mokinius pas save paimdavęs, ypač jei koks atvykėlis į Ryukyu kinas, kaip “tikros kung-fu tradicijos“ žinovas. O jau pasimokyti dar ir pačioje Kinijoje – tai čia buvo kaip į universitetą studijuoti išvykti, kas taip pavyko su jo mokytojo Arakaki Seisho rekomendacija ir mano mokytojo mokytojo mokytojo mokytojui Higashionna Kanryo.
Ir šiaip dauguma netgi mokęsi iš kitų bet ką “ne pagal stilių“, jei tik tos žinios galėjo nors kiek padidinti jų galimybes kažkam išmalti snukį geriau, nei kad tas savo ruožtu pasistengtų jam.
Jei mokeisi “gervės“, o pakliuvo mokytojas tamkart iš “šaolinio“, arba pavyko atvirkščiai kaip minėtam Mabuni Kenwa, tai būtų išties visiškai kvaila atsisakyti išmokti ką nors naujo – ypač dar jei tie stiliai kaip tik visiškai priešingi (kaip aš taekwondo pas Paul H. Johnson ir Goju-ryu pas Bob Honiball).
Shotokan archatas Valdemaras Kozlovas su savo baltosiomis gervėmis; dar anuomet Linksmaisiais 90-aisiais, prieš atspardydamas mano, tuomet taekwondo praktiko, pasturgalį Pakruojyje savo “Cunami“ dojo parodė unsu-gata, kurią aš taip iškart iš pirmo žvilgsnio ir įsimylėjau (kažkur turiu rūsyje užsandėliuotuose archyvuose ir savo popierinę foto su juo, tai tik reikia surasti ir suskaitmeninti – šioji iš karatecunami.lt)
Pasekoje tokių mišrūnų stilių atsirado ne tik Okinavoje, kaip čia minėtasis Shito-ryu, apjungęs savyje Shorin-ryu su Goju-ryu praktikuojamas kata, kad ir ką jis ten kalbėtų apie senoviškuosius Shurite ir Nahate (o ir pats Shorin-ryu juk yra Shurite ir Tomarite stilių sintezė, kai Tomarite yra mišrūnas, bet apie tai gal kitąkart).
Juolab, kad taip “archatiško“ Shurite ir paskesnio Shorin-ryu pradininkas legendinis (neperdedant, apie jį, uoliai besirūpinusį palaikyti nenugalimojo reputaciją, legendų yra daugiau, nei Klaipėdos nukrymnašintojas Vincas “Krėvė“ Mickevičius surašęs Dainavos šalies senų žmonių padavimų) Matsumura Sokon (1809-1899), turėjęs ir tą minėtąjį titulą bushi, praktikavo juk pats Luohan-quan, tačiau tai šitai jam nesukėlė jokių moralinių kančių išmokti ir gervišką seisan-gata pagal kinų shísān bù yáo 十三步摇 “trylikos žingsnių pasivaikščiojimą“ bei po to savo mokinius pamokyti saviškės kata versijos 十三步 “trylikos žingsnių“, kuri yra praktikuojama taip jo vardu iki šiol įvairiuose “šaoliniškuose“ karate stiliuose, kur, tarkime, Shotokan ši kata dabar yra pervadinta į hangetsu-gata (“pusmėnulio“, nes iki jiems iki pilnaties dar trūksta).
Bet tokių kombinuotų stilių dėl panašių priežasčių juk buvo apstu ir pačioje Kinijoje – taip tiek mano jau irgi nagrinėtasis penkių protėvių Wuzu-quan, ar toks tigro ir gervės jungtuvių šeimyniškasis Hung ga-quan (d.ž.k. Hungar-kuen).
Ir dar po to tokie meistrai vardan savo kūrybos įteisinimo nesidrovėdami nenustoja skiesti išgalvotas istorijas, kaip va šitą kata būtent tokiu būdu ir ne kitaip, o visiškai autentiškai, jį apmokęs tamsią naktį kapinėse arba aklinai užtamsintame kambaryje, kad niekas nenužiūrėtų, didis kanfū™ meistras iš už anapus jūros, nusileidęs nuo miškeliu apžėlusių kalnų, kur kvykia baltos pempės tarp vienuolyno sienų, už kurių rūstūs budizmo archatai žaliais chalatais slaptame kvepalų sandėliuke, opiumo apsirūkę ir čefyrų prilakę, metodiškai kumščiavo vienas kito marmūzes per amžius, amen.
…ir nuskrido kaip pempė nuo archato (iš gifer)
Tie jų prisigraibytų veiksmų sudaryti kompleksai, per kuriuos galima atsekti bet kurios karate mokyklos kilmę, taip padėdavę ne tik patiems greičiau įsiminti veiksmų kombinacijas, kurias dėl visiškai objektyvių priežasčių itin trumpai galėdavę mokytis iš kung-fu meistrų, ir kurias po to iki nupušimo atidirbinėdavę.
Nes kata yra šnibždė arba paruoštukas ne tik dėl to, kad nepamirštum meistro kažkada savo kailiu išbandytos praktiškai veiksmų kombinacijų sekos, bet kad dar po to taip nuolat kartodamas ir praktikuodamas sukuri smegenyse reikiamas neuronines jungtis, kurias kasdiene praktika vis stiprini, ir ką mes taip sąlyginai vadiname ta “raumenų atmintimi“, kuri reikalinga spontaniškam iki reflekso lygio reagavimui į grėsmingas situacijas toje dinamiškai kintančioje kovoje.
Todėl kata 型 “šablonas“ arba 形 “forma“ (kaip kinų taolu 套路 “nustatyta seka“) išties yra puikus išradimas, nes nėra kito geresnio parengiamojo tam treniruočių metodo, kaip kata.
Testosterono nukamuoti aršiausi kvaišos peštukai, tiesa, yra nuoširdžiai įsitikinę, kad iš tuščio į kiaurą visada galima pripildyti ištisus išminties bei gebėjimų prūdus, todėl reikia praktikuoti ne kata (kaip treniruočių metodą, o ne meninę gimnastikos formą, už kurią duoda tauraus metalo emalės pakabuką ant kaklo!), o iškart eiti didvyriškai grūstis su toliais pačiais idiotais į “tikrą kovą“ kumite, tarsi jų smegenyse kaip Matrix filme visi tie kanfū™ metodai buvo jau instaliuoti iš astralo ir perduoti genetiniu būdu, net jei reprodukcija su kinų meistrais jų bobutės ir neužsiimdinėjo.
Unshu: bunkai iš komandinės kata – vienas Neo ir trys Smitai (gif iš tumblr)
* * *
Taip ir čia apšnekamas Arakaki Seisho sukūrė tą savo unshu-gata iš to, ką pats mokėjo ir manė esant vertinga užsifiksuoti, net jei, sutinku, ne visos kombinacijos būtų stilistiškai tik grynai gervė, kurią jis nusprendė dar papildyti netgi archatiškais intarpais.
Tik aš išties nesu tikras, kad jis vien dėl šitų intarpų sukūrė visiškai tokią “archatišką“ kata, ką kiek vėliau čia pabandysime jau praktiškai, kai žinome visą kontekstą, išsinagrinėti judesys po judesio, žingsnis po žingsnio.
Ir dar, paminėsiu, kad Arakaki Seisho ši kata nėra jo vienintelis kūrinys, nes dar yra priskiriamos kata su ginklais Arakaki-no-kun (šešių pėdų lazda būsimam ietininkui treniruoti), Arakaki-no-sai (trišakis kinžalas – įprastinis Ryukyu teisėsaugos ginklas, skirtas tiek ir girto samurajaus iš Satsumos čia kardus saugiai pričiupinėti, tiek ir kaip armatūra per galūnes vietinius peštukus apraminti, ką daro apsaugininkai ir policijos patruliai su tuo savo ASP arba metaline “teleskopine lazda“) ir Sesoku-no-kun (minėtoji lazda jau iš jo gimtinės tradicijos), tiek gal netgi Goju-ryu ir Shito-ryu dabar praktikuojama shisochin-gata, kuri dažnai painiojama ir su Shito-ryu jau anksčiau mano aptarta sochin-gata.
Man tik keista, kad pas Arakaki Seisho pradžioje taip mokęsis mano mokytojo mokytojo mokytojo mokytojas Higashionna Kanryo šios vėliau unshu-gata neperėmęs ir jos neišmokęs mano mokytojo mokytojo mokytojo Miyagi Chojun, kuris neįtraukė pasekoje į Goju-ryu stilių (todėl manau, kad shisochin vis tik yra paties Miyagi Chojun kūrinys, nors ir ne originalus jo išradimas, bet tikrai nusižiūrėtų iš kitų kata veiksmų jo asmeninė kompiliacija, apie ką bus dar toliau).
Kita vertus, ši unshu-gata tikrai nėra iš tokių paprastesnių, kaip matote, todėl visai tikėtina, kad Arakaki Seisho šios net nespėjęs dar pamokyti, kai Higashionna Kanryo jau išvyko 1870-aisiais tolimesnių kung-fu studijų į Kiniją.
O kai Higashionna Kanryo sugrįžo į tėvynę po Pirmojo Kinų ir Japonų Karo 1895-aisiais, tai jis jau gi buvęs “pats sau docentas“, kai ir jo mokytojui Arakaki Seisho, jau 55-erių metų amžiaus, gal nelabai straksėjosi, kaip tą matome Shotokan šios kata versijoje tuose “galimai dvigubuose spyriuose šuolyje su apsisukimu aplink savo ašį“.
Dar po 10 metų Higashionna Kanryo pradėjo oficialiai mokyti karate jau uostamiesčio Naha profesinėje amatų mokykloje (suprantama, profkė gi visada neprošal į snukį kam duoti, kai moksliukai gimnazistai net už kasyčių timptelėti drovisi), o dar po 10 metų, deja, mirė, būdamas tik 62-jų amžiaus – o jo mokytojas Arakaki Seisho savo mokinį pragyvenęs dar po to trimis metais, ir numiręs 78-erių amžiaus 1918-aisiais.
Mano mokytojo mokytojo mokytojo mokytojas Higashionna Kanryo 東恩納 寛量 (1853–1915), taip iš savo čia minėto pirmojo mokytojo Arakaki Seisho to unshu-gata neišmokęs ir mums į Goju-ryu per savo mokinį Miyagi Chojun neperdavęs
* * *
Prieš akis gi buvo ne tik praeito amžiaus Siautulingieji 20-ieji su į Okinavą kone dešimtmečiu anksčiau nei pasaulyje atėjusia ekonomine krize, taip paskatinusia ir karate meistrus ieškotis uždarbių pačioje Japonijoje, kaip ir dabar lietuviai vyksta į Vilnių (kaip japonams – Tokijo) ar bent Kauną (tuo metu japonams – tai Osaka).
Bet taip kartu tame tarpukaryje išaušo ir nauja karate era ne tik gimtinėje, bet jau ir metropolijoje – šių paminėtųjų meistrų ir jų bendraamžių kolegų dabar mokiniai sukūrė tai, kas iki šiol yra karate pagrindas: tuos du esminius okinavietiškus stilius Shorin-ryu bei Goju-ryu ir jų išvestinius jau japoniškus Shito-ryu, Shotokan, Wado-ryu bei Goju-kai – šie stiliai davė pradžią ir visoms toks šiuolaikinėms karate interpretacijoms po jų organizaciniais UABų “stiliais“.
Ir, nepaisant bandymų unifikuoti tą praktinių snukdaužio metodų visuma buvusią karate į bendrą karate-do susportintą meną, kaip tai nutiko su kendo, aikido ir judo (ir taip tradicinės okinavietiškos Goju-ryu ir Shorin-ryu mokyklos praktikuoja dabar bendras vieni kitų vyriausių jų meistrų 1940-aisiais sukurtas kata: gekisai ir fukyu), vis tik mikliai tarpusavyje atsidalino ir išsitąsė kaip tik jų vienų “autentiškas“ po savo atskirus stilius visas kata, jas dar ir taip adaptuojant, kad nebekiltų abejonių, kieno yra kuri, kai Shotokan patriarchas Funakoshi Gichin tuos kata pavadinimus dar ir sujaponino, sukurdamas tarsi naujovišką karate-do sistemą.
Ir, kaip sakydavusi mano mokyklos (vidurinės mokyklos, o ne Goju-ryu!) rūbininkė ir raktininkė pani Jani iš jos raktų nuo kabineto kaulinantiems: i niprašYk, i nidOsiu – pasiJimei savo fufAiki i ajk iš šYčia!
O mes jau einame į unshu-gata, kurią aš jums pabandysiu atkoreguoti iš esamo “šotokaniško archato“ atgal į tą baltąją gervę, kuri gal ne visai dabartinė Baihe-quan, kuria remsimės, bet vis dar būtų praktiška ir santūri to okinavietiško kung-fu versija, kaip aš jau panašiai esu padaręs su sochin-gata.
Unsu: trys baltos gervės po lesimo snapu pereina į keturpusį archatą (iš make a gif – 2010 metų WKF 2010 metų pasaulio čempionate bronzininkės, kas dabar būtų faktiškai tas chikudun peichin rangas)
* * *
Seiikan © 誠意館 
1 Comment