Unsū (2/10): istorinis kontekstas ir šios kata sąsajos (ne tik Shotokan!)

Visa apimtimi įrašas iš 11082 žodžių (ne, knygą sudaro apie 90000, o paauglišką – apie 55000 žodžių) publikuotas iš anksto 2021-10-02 Patreon paskyroje.

Suskirstytą tekstą ištraukomis, publikuojamą kas 1-2 savaitės pramaišiui su kitomis temomis tinklaraštyje nuo 2021-10-13 pirmos dalies – skaityti čia.


Kai jau pamatėte, kaip toji kata atrodo šiuolaikinėje sportinėje interpretacijoje, tai belieka pasiaiškinti, iš kur ji išvis atsirado, ir kodėl aš, būdamas iš Goju-ryu, čia jums dėl jos galvą kvaršinu, nes priežasčių tam yra ne viena.

Unshu-gata sukūrimas maždaug taip 1860-1870 metais priskiriamas mano mokytojo mokytojo mokytojo mokytojo mokytojui Arakaki Seishō (新垣 世璋, 1840–1918), kuris buvęs Kinijai pavaldžios dar Ryukyu karalystės, iki šioji po pirmojo kinų ir japonų karo jau panaikinta ir perdaryta į Okinavos provinciją Japonijos imperijoje, sostinės Shuri dvare kinų kalbos vertėju.

Arakaki Seisho 新垣 世璋 (foto iš karatedo preschool mielesnė už įprastinę ir vikėje pateikiamą)

Kad gautum tarnybą šiame vietos karaliaus dvare, tai, suprantama, reikėjo juk būti pagal kilmę iš yukatchu 良人 (jap. “gerasis žmogus“) luomo ir turėti kokį vietinį šlėktišką (jap. shizoku 士族 “karių giminės“) titulą.

Ir šis tokį “šiziko“ titulą taip pat turėjęs – buvo chikudun peichin 筑登之親雲上 (jap. maždaug “tame oficialiame range sėdintis ant debesų“), t.y. vidurinės klasės žemutinio laipsnio kilmingasis, kas jau pagal rangą suteikė teisę įsisegti sidabrinį plaukų smeigtuką ir užsimaukšlinti geltoną kepurę, bet dar prie vardo kaimo pavadinimo užsirašyti teisės neturėjo (kitaip tariant, iki mūsiškių baronų, ar juolab grafų, atitikmens titulu netraukė).

* * *

Čia pastaba yra skirta tiems, kas dar iki šiol tiki pasakaitėmis apie basakojus vietos valstiečius, sukūrusius tą karate prieš okupantus samurajus, ir kad meistrai kata pavadinimų neužrašinėjo, kadangi visi buvo beraščiai.

Tačiau tokie dvaro biurokratai išties privalėjo pagal savo funkcionierių pareigas ne tik mokėti raštą (kuris yra kinų hieroglifų pagrindu, vadinamas kanji), bet dar ir pagal savo luomą privalomai praktikuoti kovos menus: tiek ir mokėti snukius išmalti kumščiais metodiškai (jap. 拳法 kempo, kin. quanfa – “kumščio metodas“, kas buvo žinoma bendrai kaip tii, o dabar yra karate, iki paties tarpukario užrašyta kaip 唐手 “kinų rankos“), tiek ir kokiu kuolu (lazda, kinžalais, spragilais ir t.t.) duoti įvairaus plauko nedorėliams į kuprą (jap. 古武道 kobudo – “senieji kovos menai“, arba tai, kas nėra kariniai mūšio lauke naudojami žudymui ginklai).

Nes Ryukyu karalystė ne tik formaliai priklausė Kinijai, šią ir gynusiai nuo galimos karinės agresijos, bet dar ir duoklę mokėjo kaimyninei Japonijai – Satsuma pusiasalio kunigaikštystės samurajų Shimazu klanui, kuris su didele kinų valstybe dėl kažkokių papildomų salų į pietus nuo savo pusiasalio Kyushu saloje kariauti, aišku, nesiprašė (nors aršūs tikrai buvo – po to dėl Meiji reformų net prieš imperatoriaus paskirtą “buržujų“ valdžios valdžią sukilę buvo, ką pagal tuos įvykius ir matėte 2003 metų labai laisvai pafantazuotus filme The Last Samurai su Tom Cruise).

Bet šie taip va reguliariai nureketuoti tose salose šią uchina tautą buvo įpratę, kaip ir savo laiku totoriai ar lietuviai su totorių licencija jarlyku visus Kijevo, Tverės, Pskovo ir, aišku, Maskvos rusus.

Iš esmės, jokios savo kariuomenės kinai Ryukyu karalystėje todėl net ir neturėjo – juk taip formaliai jiems dirbo tais kontraktoriais visas outsourceSatsuma samurajų, o patys kinai tik atsiųsdavę vietinių pavaldinių priežiūrai savus emisarus, vadinamus sà pǔ shī 萨普施 arba japonizuotai sappushi (pažodžiui “pašventintasis bendrojo paskyrimo“).

To meto kinų “vagnerofcai“ iš Satsuma, saugoję čiabuvius, matyt, tik patys nuo savęs, kaip tą buvo Linksmaisiais 90-aisiais įpratę ir mūsų reketininkai, dirbę “stogais“ verslui (iš playing with the past)

Pragmatiškai čiabuviams taip irgi pasiskaičiuojant, po to, kai jau 1609-1611 metais vis tik gavo į skudurus nuo Satsuma samurajų, tokia dviguba apsaugos ir atsibašliavimo sistema senovėje jų Ryukyu karalystei išties užtikrino tolimesniais šimtmečiais taiką bei gerokai mažesnes galimas išlaidas nuo jų sukuriamo BVP skyrimo nuosavai krašto apsaugai, kuri, suprantama, vis tiek nei nuo kinų, nei nuo japonų okupacijos nebūtų įstengusi apginti, bet juk, vietoje to kariaujant, būsimi žmonių ir materialiniai nuostoliai dar ir prie po to uždėtų kontribucijų taptų šaliai nepakeliami.

Tad taip ir jų karaliaus Sho Nei (1564-1620) nurodymas savo kariuomenei kapituliuoti 1611-aisiais prieš Satsuma samurajus, kaip ir paskutiniojo karaliaus Sho Tai (1843-1901) prašymas savo žmonėms susitaikyti su japonizacija ir karalystės pavertimu tik į Okinavos prefektūrą japonų imperijos sudėtyje, prieš jam išvykstant į “garbingą“ tremtį Tokijuje, tai skambėjo beveik kaip ir Lietuvos vadovų 1938-1940 metais: nuchi-du takara (jap. 命上宝 “gyvybė yra brangiausias turtas [praradus ji nebeatkuriama]“).

Tik va nežinau, ar buvo ten dar ir kokia vietinė poetė Neirisu Saromeiya kaip pas mus, kuri anuomet lakštute haiku suokė, kaip šioji karalystė “grobikų jau nebijo – budriai saugo milžino jėga“.

Todėl faktiškai šioji karalystė, iki jau tapdama Okinavos prefektūra po pirmojo japonų prieš kinus laimėto karo 1896-aisiais, savo jokios kariuomenės ir nebeturėjo, o ir Satsuma samurajai pasirūpino keliskart, kad net vietiniai nebesiginkluotų, konfiskuodami iš jų karinius mūšio laukui skirtus ginklus.

Čia būtina išsklaidyti dar vieną pasakaitę apie karate – nes ši katana-gari 刀狩 “kardų mežioklės“ tradicija būdinga buvo dar visą dešimtmetį iki tol ne tik okupuotai Ryukyu karalystei, kadangi tą darę patys japonai dar savo tarpe, kaip ir pirmasis Edo periodo vyriausiasis karinis vadovas shogun Nabunaga Oda (1534-1582), ir po jo vyriausiasis regentas kampaku Hideyoshi Toyotomi (1537-1598), ir net po to Meiji periode, atkūrus civilinę valdžią šalyje, kuomet net ir samurajams galutinai buvo uždrausta vaikščioti viešumoje apsiginklavus tais savo skustuvo aštrumo pusantro kardo, styrančiais iš už juostos.

Tad ir Ryukyu karalystėje po 1611-ųjų vietoje nuosavos, ar bent jau kinų imperijos okupacinės kariuomenės, buvo galima išvysti tik iš Satsuma atvykstančius “gynėjus“, o iš nuosavų čia tautiečių – tik va tokius gana simboliškus rezervistus “karatistus“ su pagaliais, kurie iš esmės buvusi kaip vietos teisėsauga.

Ir Okinavos kobudo naudojamus spragilus, kurie kaip blakštai dabar uždrausti Lietuvoje ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, išpopuliarino Bruce Lee – kinų išeivis į JAV iš britų valdomo Honkongo, tarsi tokios pačios kaip Ryukyu karalystė su “dvigubu pavaldumu“, ir kurį irgi taip mokęs kolonialinėje vietos teisėsaugoje dirbęs jo kung-fu mokytojas Ip Man (tik pačius blakštus pasiėmęs ne iš šio gatvinio gervės kung-fu)

Ir šios Ryukyu karalystės ne vieną pareigūną arba valstybės tarnautoją, ypač dirbusį dvare kaip Arakaki Seisho, yra apmokęs taip pat ne vienas toks šią “savo“ provinciją prižiūrintis kinų sappushi, kurio vardais ir dabar praktikuojamos pavadintos kata kaip šių perduoti kempo metodų kompleksai: pvz. Wang Ji priskiriama wanshu, pervadinta Shotokan stiliuje jau į empi “kregždutę“, arba Ku Shanku priskiriama kushanku, irgi pervadinta Shotokan “japoniškiau“ į kanku, ir pan.

Visa tai, visiškai nenuostabu, todėl ir sudarė tokias geras paskatas būtent karate ir kobudo sistemų vystymuisi Okinavoje, kai Europoje pasidurstymas šašlykiniais iešmais bei garbingas snukių talžymo pribembus ir suabejojus, ar sugėrovas vis dar gerbia, menas jau nuėjo į užmarštį, pasilikdamas tik testosterono kamuojamų sportininkų užsiėmimu pagal tą ritualinį linksmakočių pasimatavimą reglamentuotas taisykles.

Bet iki dabar Okinavoje yra išlikusi tokia tautinė tradicija suteikti garbingą bushi 武士 “karo žmogus“ titulą kovos (“karo“) menų kelyje budo 武道 toli nuėjusiems ir gerbiamiems karate meistrams.

Nors, atrodytų, kas čia būtų bendro tarp beginklių kovos metodų 空手 praktikuotojo ir išties ginkluoto bei mūšio laukui pasirengusio samurajaus, kuris japoniškai ir yra juo taip vadinamas tuo bushi.

Nes tas mums labiau įprasta sąvoka samurai 侍 “tarnyba“ – yra etatinis tarnautojas, turintis poną, kuriam ir tarnauja samdomu darbuotoju už algą; o ronin 浪人 “nepririštas žmogus“ jau yra valkataujantis bushi arba toks freelancer, kokiu buvęs ir legendinis fechtuotojas dviem kardais Musashi Miyamoto, parašęs tarpuose tarp mirkimo karštame kubile ir mylimos prostitutės brūžinimo tokią filosofinių apmąstymų knygą Gorin-no Sho, išpopuliarėjusią ofisinio planktono tarpe.

O kai šiais laikais karate jau tapusi Okinavos prefektūros viena iš pagrindinių įvažiuojamojo turizmo įplaukų į biudžetą eilute (į Tailandą patys žinote ko, bet nebūtinai muaythai, važiuojama, bet Okinavos atveju yra specializuotos turizmo agentūros, kurios pagal jūsų biudžetą ir poreikius parinks norimą ryuha, dojo ir sensei), tai visi svarbesni vietos hanshi 範士 (jap. pažodžiui “klano žmogus“, vartojamas kaip “profesorius“ – aukščiausias mokytojo sensei 先生 titulas) gavę iš gubernatoriaus nacionalinių vertybių titulus kaip karate premium brands.

* * *

(tęsinys – čia)

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s