Goju-ryu kata paskirties logika

Dažnas klausimas: ir kokio nelabojo tiek kata išvis reikia Goju-ryu?

Aišku, tuzinas, net jei ir velnio (nelygu kaip skaičiuosi) – tai dar irgi tik pusė velnio, atsiprašant už tautologiją, kai palygini su Shito-ryu praktikuojamų išvis pusšimčiu kata, sumestų į krūvą tiek iš Shorin-ryu, tiek ir iš Goju-ryu.

Bet iki tarpukario ar netgi Pirmojo Pasaulinio karo tuo pokininiu laikotarpiu (t.y. kinams pralaimėjus pirmąjį kinų-japonų karą 1894-1895 metais, po ko dalinės kinų priklausomybės atsikračiusi Ryukyu karalystė sparčiai japonų modernizuota ir paversta jau Okinavos prefektūra), tiek kata meistrams, taip karate (tode) tampant vis labiau vieša savigynos bei policijos sistema, tai net išties ir nereikėdavę – visų jų pačių tuomet praktikuoti ir dar labai adaptuotą kinišką quanfa (arba kung-fu) primenantys to meto karate stiliai, vėliau tapę struktūrizuotomis karate mokyklomis, juk tenkinosi vos po 3-4 kata:

  • bazine heishu-gata (kaip naihanchi-gata vėliau iš Shurite ir Tomarite tapusiose Shorin-ryu mokyklose ir, atitinkamai, sanchin-gata kaip Goju-ryu, Uechi-ryu, Ryuei-ryu, To’on-ryu, Kojo-ryu mokyklose iš Nahate);
  • pagrindine kaishu-gata;
  • parodomąja fukyu-gata (nepainioti su tokio pavadinimo kataShorin-ryu);
  • ir kartais, priklausomai nuo meistro prakutimo lygio, tai dar viena papildoma išskirtine arba aukštesnio lygio kata.

Faktiškai, tiek veiksmų, kiek jų yra šiose kata, pilnai pakanka bet kam ir taip išspardyti subinę.

Karate stereotipas – mavašis makaulėn (iš filmo “High Kick Girl“ via tumblr)

Tai, klausimas: o tai kam Goju-ryu, ir ne tik Goju-ryu, tų kata tuomet yra net triskart daugiau?

* * *

Pirmiausia, atminkite, kad jau tarpukaryje iki pat antrojo kinų-japonų karo 1937-aisiais, tomis papildomomis kata natūraliai pradėjo pasipildyti visos karate mokyklos, kuriose ir kurios atvirai mokytos visoje Okinavoje kaip fizinio lavinimo sistemos – nes imperinei japonų kariuomenei buvo būtini fiziškai tvirti šauktiniai.

Tipinė karate treniruotė tarpukaryje (iš milos.io)

Iš esmės, tai masinė viešoji karate buvo veikiau tik gimnastikos forma, todėl treniruotėse itin akcentuotos kata ir hojo-undo parengiamieji pratimai (su savo kūnu jumbi-undo ir su svarsčiais kigu-undo), o kai japonai tarpukario gale atrado sportą ir varžybas, tai pasinešė sparinguoti, todėl akcentas persislinko į kumite.

O kad praeito amžiaus viduryje dar palenktų vakariečius iš bokso į eksportui adaptuotą karate, tai dar pradėjo lentutes laužyti, čerpes skaldyti ir visaip kaip statybines medžiagas gadinti, todėl tameshiwari tapo dar vienu treniruočių ir šou elementu.

Oyama Masutatsu (Kyokushinkai) kovoja su girtuoklystėmis (iš makeagif.com)

Bet dar to meto japonizuojamos Okinavos sostinėje Shuri dvaro valdininko Itosu Anko (1831-1915), kuris iš vienos kushanku (公相君 japonams – kanku dai) pripjaustė dar penkias moksleiviams treniruoti skirtas pinan (平安 arba japonams heian) kata, ir jo mokinių dėka taip plito karate Okinavos pagrindinio (vidurinio mokslo) mokyklose (štai todėl kurį senąjį meistrą bepaimsi – tie visi karate pradėjo mokytis arba nuo 13-kos metų amžiaus mokykloje, arba nuo 21-22 metų jau universitete).

Kai tuo tarpu uostamiestyje Naha, kuri dabar jau Okinavos sostine tapusi, jau jūrų logisto Higashionna Kanryo ir jo mokinių dėka toji karate įsitvirtino kaip tokia pati fizinio ugdymo (ne jokios ne savigynos!) sistema amatų mokyklose (“profkėse“), o iš provincijos Kume bei Tomari atitinkamai jų meistrai bandė būti naudingais fizrukais jau sostinėje (arčiau valdžios, fondososai, nu!), todėl ir Shorin-ryu yra mišrūnas iš Shurite bei Tomarite, nors Ryukyu karalystėje kinų papročiu kone kiekvienas kaimas turėjo savo durnelį, atsiprašau, mušeiką sensei.

* * *

Nenuostabu, kad po Pirmojo Pasaulinio karo tas šaunus naujasis pasaulis jau radosi ne tik Vakaruose, bet ir karate gimtinėje Okinavoje, kur ir pradėjo jau maišytis ir pačios karate mokyklos, vienaip ar kitaip vieniems iš kitų meistrų kažko pasimokant ar perimant tų mokyklų kata.

Masinis tarpukariu karate, kaip gimnastikos pratimų, mokymas per kata Shuri pilies fone (iš vikės)

Kaip ir mokinukas po pradinės mokyklos vidurinėje galėjo pradėti mokytis Shorin-ryu karate ir jos keletą pradinių kata, tačiau nebaigęs šios karate studijų ir perėjęs po vidurinės mokyklos į profesinę – ten jau pradėti studijuoti kokią nors Goju-ryu ir tos kelias kata – ir realiai tas nieko nestebino (žr. kad ir Isshin-ryu istoriją).

Tai maža to, kad tarpukaryje dar ir įtiktų japonams, okinaviečiai sutarė dar ir pavadinimą iš karate (tode 唐手 “kinų rankelės“) pakeisti į karate (sorade arba kūde 空手 “tuščia ranka“).

Japoniškos karate meistrai Tokijuje apie 1930-uosius, kurie sutarė pervadinti karate (iš kairės): Toyama Kanken (Shudokan), Otsuka Hironori (Wado-ryu), Shimoda Takeshi (shihan iš Shotokai), Funakoshi Gichin (Shotokan), Motobu Choki (Motobu-ryu), Mabuni Kenwa (Shito-ryu), Nakasone Genwa (žurnalistas ir politikas, nes kaip be PR), Taira Shinken (Ryukyu kobudo) – iš vikės.

Nes jei Vakaruose Audringieji Dvidešimtieji baigėsi tik 1929-ųjų spalį sulig JAV Wallstreet biržos žlugimu, tai Okinavoje ekonominė krizė atėjo, deja, gerokai anksčiau kone visu dešimtmečiu.

Todėl provincijos mokytojas Funakoshi Gichin (vėliau įkūręs Shotokan) 1922-aisiais ir emigravo į Tokiją Kodokan dziudo kūrėjo dr Kano Jigoro kvietimu, o į Osaką išvyko po jo ir Mabuni Kenwa (vėliau įkūręs Shito-ryu) – ir ką jie ten sau Japonijoje toli nuo kitų savo tautiečių didmeistrių kritikos savaip susigalvoję mokė, tai buvo tik jų sąžinės ir supratimo reikalas.

Ir paskui šiuos vyko taip uždarbiauti juk ne vienas okinavietis (kaip Uechi Kambun, sugrįžęs iš emigracijos į tėvynę, kai toje Kinijoje prasidėjo totalus bardakas, užtrukęs iki Mao su komunistais jau po Antrojo Pasaulinio valdžios galutinai nepaėmė), įskaitant taip ir peštuką Motobu Choki, kuris buvo tikrai pirmos dar tarpukaryje grynai japoniškos karate mokyklos Wado-ryu kūrėjo jujutsu meistro Otsuka Hironori antrasis mokytojas po paminėtojo Funakoshi Gichin (pastarasis mokęs kata ir bazinės technikos kihon, o šis ambalas, aišku – kaip su visu tuo dabar jau ir į snukį duoti per kumite).

Sparingai su apsaugomis prasidėjo dar tarpukaryje – sėdi Mabuni Kenwa (shitoryu.org)

Taip galite suprasti, kaip išties pradėjo makaluotis visi karate stiliai, papildant tarpukario “jaunimui“ tą pagrindinį jų išmoktąjį iš senojo meistro 3-4 kata stiliuką savo “atradimais“ ir pritaikytomis kitų mokyklų kata.

* * *

Taip, kaip minėjau, iš Shurite, kaip to meto “sostinės karate“, ir Tomarite, kaip tokio “tautinio paveldo“, kur pastarojoje dar tiesiog būta rimtų peštukų (kaip antai Matsumora Kosaku, žinomas kaip “benykštis“, kai neteko to piršto, atimdamas katana iš girto samurajaus; bei mėgęs gaidžių peštynes ir samanę Kyan Chotoku, pravarde “akiniuotis žvairys“; arba paminėtasis dažnai uosto užeigose nuotykių sau ieškojęs krovikas, tik ne tik ambalas, bet ir į makaulę “užkrovikas“, Motobu Choki, pravarde “beždžionė“), susikomponavo Shorin-ryu stilius su visa eile “jaunų, mažų, pakalnės“ ir panašių miškelių pavadinimuose kaip kinų Shaolin (少林寺 kin. “vienuolynas jaunuolyne ant šlaito su arbatos medituokliu gretimoje oloje“) interpretacija: Matsubayashi, Kobayashi, Sobayashi, Hayashi ir t.p. – ir kurio vyriausiuoju meistru tarpukaryje buvęs Hanashiro Chomo (1869-1945, žuvęs per Okinavos bombardavimus), pirmasis pradėjęs naudoti dar iki Pirmojo Pasaulinio karo užrašyme karate šiuolaikine, o ne kinų “rankučių“, forma.

Bet mums iš Goju-ryu čia daug artimestis tarpukario laikotarpiu Miyagi Chojun kolega, kuris buvęs irgi iš Shorin-ryu, ką emblemoje užsirašęs raidėmis (sic!), bet jau 松林流 rašmenimis kaip Matsubayashi-ryu – Nagamine Soshin (1907-1997), policijos superintendantas, kuris sukūręs 1940-aisiais ir fukyu-gata, praktikuojamą kai kuriose Goju-ryu mokyklose.

Policijos superintendantas Nagamine Soshin vaizduoja okinavietišką “šaolinį“ (iš okinawa-shorinryu.com)

O Nahate gi davė pradžią Goju-ryu, To’on-ryu, Ryei-ryu, o šitoms “gerviškoms“ mokykloms irgi priklausantis Uechi-ryu atsirado jau gerokai pavėluotai, nes didmeistris, kaip minėjau, juk uždarbiavo Japonijoje, kai sugrįžo iš Kinijos (ir prie 3 kata dar 5 kata pridėtos jau tik pokaryje, nes “labai valgyti norėjosi, o su trimis kata nedaug šou ir gaidzinų mokymo programos gaunasi).

Gi, kaip minėjau Shito-ryu dar tarpukaryje Osakoje užsėdo abi kėdes ir apjungė banaliu visų kata perėmimu bet kuriam pretenzingam skoniui tiek Shorin-ryu, tiek ir Goju-ryu.

Netgi To’on-ryu, paveldėjęs Nahate stiliaus kata, gavo papildymą dar vienos jion-gataShorin-ryu, nes ją Kyoda Juhatsu išmoko iš Itosu Anko mokinio Yabu Kentsu, pravarde “seržantas“ (nes šitas pirmame kinų-japonų kare dar savanoriu pakariavęs, kai okinaviečių iki to laimėto karo japonai šauktiniais į kariuomenę kaip “kinų“ dar neimdavę).

Seržantas Yabu Kentsu, įvedęs karate treniruotėse kariškus mokymo metodus, 1927-aisiais Havajuose (iš purokarate.com.br)

Apie kitas karate mokyklas, užsiėmus tokiu reverse engineering, labai nesunku jų blėnis legendose apie mokyklų istoriją paneigti, kai pradedi žiūrėti, o kokia ten kata iš kur parėjusi, ir kokiu tikslu ji ten išvis atsiradusi.

Bet mes čia susirinkome dėl Goju-ryu karate kata, tiesa?

Tai va ir pasiaiškinkime be didesnių preambulių, kurios kam yra šio stiliaus mokyklose skirtos.

* * *

Taip bazinių paminėtų heishu-gata yra trys: sanchin, sanchin dai ni ir tensho.

Čia viskas paprasta: pati pirmoji ir visiškai tokia bazinė sanchin-gata yra supaprastinta tradicinės sanchin-gata versija, skirta kaip kihon (t.y. technikos ir nedidelių kombinacijų daugkartinio atkartojimo atidirbimo metodas, būdingas japoniškai karate, kuri yra 3K – kihon, kata, kumite).

Goju-ryu sanchin-gata – tai kanfū “pempė užkietėjusiais viduriais“ (iš onedio)

Nes okinaviečiai jokio kihon išvis neturėjo senais laikais, iki savo karate nepradėjo iš japonų (!) po Antrojo Pasaulinio karo atgal mokytis (ko norėti – per amerikiečių ir japonų kariuomenių mūšį dėl Okinavos 1945-aisiais žuvo trečdalis šių salų gyventojų, o salose esanti visa infrastruktūra, jau nekalbant apie kokią nors ekonomiką, paversta visiškais griuvėsiais).

Kam tas atskiras “oro vaikymas“ kihon, jei tam yra kata, bunkai ir hojo-undo?

Japonui gi, kuris bunkai nesupranta, susigalvotas jo kihon, kad taip panaudotų tą kumite (t.y. sparinge), yra daug svarbiau, o kata – tai tik kad tradicijos nepamestum (ir šiaip tautos būdas viską šlifuoti iki tobulumo, tai kata tam tinka dar ir kaip).

Grįžtame: ir kas tuomet sanchin-gata dai ni?

Tai yra iš Nahate per Higashionna Kanryo paveldėta esminė stiliaus kata (arba bendrai tokios vadinamos, kaip minėjau, heishu-gata). Pagal Miyagi Chojun supratimą, ši kata yra jau kata, o ne kata kaip kihon (aiškiai aiškinu?), ir yra Go (剛 “kietoji“) jo mokyklos Goju-ryu (剛柔流) tų visų heishu-gata pusė.

Tad minkštoji Ju (柔), kaip antroji Goju-ryu pusė – be abejo, yra tensho-gata.

Taip su heishu-gata jūs turite ne šiaip tik vieną bazinę kata, kokia buvusi pirminė sanchin (t.y. toji dabar sunumeruota kaip antrinė dai ni), ir kuo Shorin-ryu yra paminėtoji naihanchi, su laiku pripjaustyta iki trijų variacijų. Bet dar turite ir parengiamąją bazinę kaip kihon metodą sanchin-gata ir dar minkštąją kata, papildančią pirminę, nors ir vadinamą dabar antrine, sanchin-gata, kuri dabar yra tensho, ir kurią Miyagi Chojun sukomponavo iš rokkishu “gerviškų“ rankų pratimų į kata, nes tokius ne kaip atskirą kata, bet kihon pratimus turi tiek ir To’on-ryu, tiek ir Uechi-ryu mokyklose.

Rokkishu 六機手 dar galima paprasčiausiai be didesnių išvedžiojimų išversti ne tik kaip besisukantys delnai, kuo ir vadinasi tensho 転掌, o tiesiog šešios (roku yra šeši) plaštakos padėtys, kurios ir yra šioje kata:

  • užkabinimas riešo linkio briauna iš vidaus,
  • užkabinimas riešo linkio briauna iš išorės,
  • stūmimas delno pagrindu (čia keturi variantai – tiesiai į snukį viršuje jodan-shotei, tiesiai į kiaušus apačioje gedan-shotei, žemyn prispaudžiant shotei-osae, vidun į šoną chudan-shotei – visi jie sutinkami ir sanchin-gata antroje dalyje atstumdžius orą kumštukais),
  • užkabinimas riešio linko briauna lanku žemyn,
  • riešo viršus aukštyn,
  • riešo viršus į išorę.

Faktiškai, čia ir yra visa ta kakie arba “lipnių rankų“ technika.

Higaonna Morio (IOGKF) atlieka tensho-gata savo “gogo-ryu“ stiliumi

* * *

Toliau jau pagrindine kaishu-gata šioje gerviškoje Nahate buvusi sanseru-gata (三十六手 “trisdešimt šeši veiksmai“). […]

Visas tekstas toliau – Patreon paskyroje, kur yra visokio gėrio ne tik apie karate.

Ačiū rėmėjams!

4 mintys apie “Goju-ryu kata paskirties logika

  1. Pala, čia aš truputį nesupratau, kaip treniruodavosi okinaviečiai iki japonizacijos. Kokia buvo treniruotės eiga?
    Kad iš pradžių būdavo apšilimas, suprantu. O kas toliau?

    1. Apšilimas – tai išpindėjusių vakariečių išmistas. 🙂 Jumbi-undo nėra joks apšilimas, nors jį vietoje jo dabar ir naudoja. Tai yra parengiamieji gimnastikos pratimai, ir juos gali duoti gerokai iki tol, kol pradės duoti karate techniką – tik dabar mokaisi iškart karate. Anksčiau ruošdavaisi tik mokytis, ir kai jau fiziškai esi pasirengęs (kas nereiškia, kad darai 100 atsispaudimų ant mažųjų pirštelių, iškėlęs kojas virš galvos), tada pradedama mokyti principinių dalykų, kaip stovėti, kaip generuoti smūgiui ar blokui jėgą, ir pan. O kihon nebuvo, nes dirbta su kata, bunkai, hojo-undo, jumbi-undo, makiwara, naudodamas kata elementus. Ir tai – pirmiau treniruojiesi heishu-gata (sanchin arba naihanchi atitinkamai Goju-ryu ir Shorin-ryu).

      1. Aha. Vadinasi, mokiniai, atėję treniruotis Karatė, iš pradžių gaudavo kokį mėnesį ar ilgesnį laiko tarpą vien jumbi-undo pratimų. O tada, kai tuos jumbi-undo pratimus gerai įvaldydavo, gaudavo stovėsenas. Kai įvaldydavo stovėsenas, gaudavo kata, bunkai ir t.t. Ar aš teisingai supratau?

        1. Faktiškai taip, tik ne taip smulkmeniškai – nebuvo tiek laiko karate studijoms, kad gaištum tiek daug laiko vien stovėsenoms. Iš pradžių išties būdavę 3-4 mėnesiai pradinio fizinio parengimo (maždaug juk tiek ir tereikia, pagal ką ir mano kompleksas čia 4×4 fizinių pratimų padarytas). Po to pradėta mokytis elementų iš kata, kai žinai, kaip vienas ar kitas judesys gaunasi iš bazinių judesių ir pan. Bunkai būdavę išvis vėliausiai, nes nėra ko nedasimokiusių kišti į kovą, kur gaus į knyslę, o iš to mokytojui ir mokyklai jokios garbės, kaip ir nereikia problemų, nes mokytojas atsakingas už savo mokinį. Pasakymas, kad nebuvo kumite (sparingų) irgi netikslus, nes porinio darbo pagal bunkai ir katos elementus tikrai būdavę, o ir pagalbinių pratimų, kaip kakie (lipnios rankos) ir kote-kitae (dilbių grūdinimas). Į viską žiūrėta holistiškai, o ne taip formaliai suskaidytai, kaip pavardinai. Išvis, kaip vieno okinaviečio interviu klausiausi neseniai (jam gal virš 80 metų) – jis jaunam japonui iš Shotokan atvykusiam ir sako: žinai, mano jaunystėje nebuvo jokių tachi ar tsuki bei uke pavadinimų – sensei sakydavęs, atsistok taip, daryk šitaip. 🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s