Saifa vietoje naihanchi?

Anądien taip berašant apie Goju-ryu mokyklos kata logiką (apie tai – sekantis jau įrašas!) staiga toptelėjo į mano makaulę tokia paklydusi, tarsi nedorovinga siela tarp bordelio su fleitininkėmis ir pragaro su visu už tai laukiamu BDSM, mintis:

O kokio velnio ta saifa išvis sugalvota ir į Goju-ryu mokyklų kata sistemą inkorporuota?

Juk kiekviena kata turi savo paskirtį ne šiaip kažko apmokyti ir išmokyti iki veiksmų automatizmo, bet ir savo strateginę įdėją – ir ką mums šita kata norėjo pasakyti Goju-ryu kūrėjas Miyagi Chojun (jei to nepaaiškino sensei, kuris nepaklausė savo sensei, kuris mokėsi pas aną o-sensei, o dabar jau šie visi sensei ir jų sensei yra mirę)?

Atsakymą ras visi tie, kurie studijavę… Shorin-ryu ir netgi iš jos išvestinę japonišką Shotokan, kur pastarojoje ši kata vadinasi tekki, o šiaip Okinavoje yra žinoma išties kaip naihanchi:

Tai ko ši kata moko visų tų linijinių šokėjų prieš traukinį be šakėmis adeptų?

Teisingai – judėjimo nuo tų bėgių į šonus: tiek ir tuomet, kai “traukinys“ (arba tiksliau – ataka) pareina tiesiai iš priekio, tiek ir tuomet, kai dera atsidurti tam nedorėliui iš šono, ko padefaultu išmoko ir visos Nahate sistemos, įskaitant tipinį šių atstovą bei mano meilę Goju-ryu.

Aišku, iš šių dviejų sulipdyta Kyokushinkai (kur Oyama Masutatsu šią kata irgi praktikavęs!) būtų buvusi jei ne pirmąja, kuo išties taip yra Shito-ryu (nors šiaip visos karate mokyklos yra vienokie ar kitokie mišrūnai), tai bendrai dar ir šiuo požiūriu puikia sistema, jei tik vardan sporto (kur yra realūs pinigai, o ne visokiuose hobiuose!) nebūtų pavirtusi prakaituotų begemotų vestuviniais pasibaksnojimo šokiais su pižamomis.

Kur dar ir toji “šiuolaikiška“ treniruočių sistema buvo sukurta pagal ano meto broliukų Weider ir legendinio Švarco įkvėpimą, tad numato ne kažkokius archaiškus iš kinų paveldėtus metodus su pusštangėmis, prosais ar bambišku kvėpavimu, suraukus rauktus, atsiprašant už tautologiją, bet aiškų mums ir suprantamą geležies kilojimą vardan kūno grožio ir sielos tyrumo, o kas tokiu nėra ir dar straksi priešais neteisus – tai tam ir į knyslę mavašis:

Taigi, atsakymas į neužduotą ir anaiptol ne retorinį klausimą atėjo savaime – jūs juk jau skaitėte apie kaisai-no genri, kur paaiškinami bendrieji kata judesių iššifravimo principai?

Kas ten apie embusen parašyta?

Ne, ne ta dalis, kur nesvarbu – o ta, kur labai svarbu, nes embusen (“judėjimo krypčių piešinys“, aha) parodo, kur turėtumėte atsidurti to užpuoliko atžvilgiu, kad padarytumėte šitam nedorėliui smurtinius veiksmus, atvesiančius šį į doros kelią, kur šaknyje tas Do (kaip judo, aikido, kendo, kyudo, karate-do ir bar-can-do, aišku, reiškia filosofinę sąvoką 道) apie kelionę gyvenimo vingiuotu (nes vis tos cherchez la femme) keliuku į samsarą per nirvaną.

Tai dabar gerai įsižiūrėkite į saifa-gata (variantas – lėtai mirksintiems):

Ką matote?

Ne, nu bet gal kažką vis tiek matote, ką?…

Ši kata yra Goju-ryu iš esmės tai, kuo yra savo strategine, o ne funkcine (t.y. kaip kihon pratimas – bazinė heishu-gata, kuo Goju-ryu sistemoje juk yra sanchin-gata) paskirtimi naihanchi-gata visose Shorin-ryu stiliaus variantuose – pagal embusen, čia faktiškai net ir nėra padėties, kad kažką veiktum su užpuoliku tet-a-tet arba kaktomuša:

• Nes jei pačiupo iš priekio – tai jau iškart užeini iš šono (tie pirmi trys pasikartojantys pasisukinėjimai apsiglėbtais kumščiais aplink papus).
• Jei įsikibo iš priekio, tai pasislenki į šoną (čia kur rankutėmis visokie “kanfū blokai“ mosikuojami) ir atspardai, po to vėl pereini tam į kitą šoną ir spardymą pakartoji.
• Oi, dar ir įsirėžė kaip ožys iš priekio ir taip nori pavaizduoti brazilų džiūdžiką, čiumpantį kojeles? Tai pervesk žemyn ir duok tam per auseles!

Ir čia gal vienintelė kata dalis, kur susiduriama kaktomuša, bet… ir tai gi po to apsisukama 180 laipsnių ir nusisukama tam iš kitos pusės.

• Po to kumščiais kaip kaimo kalvis mosikuojiesi stovėdamas šonu… arba tiksliau – iš šono atitalžymo nusipelnusiam kaimo jurgiui.
• Na, po to trinkteli kairį tsuki kaip atemi tik tam, kad ir vėl užeitum šiam trenktam už nugaros ir taip pargriautum, ar ką nors nusukamo pasukinėtum.

Pats saifa sąlyginio pavadinimo 砕破 (angl. candy crush) paaiškinimas, kad “talžyk ir lupk“ ne visai tiksliai apibrėžia tų veiksmų brutalumo esmę, kiek dar ir, svarbiausia, judėjimo vikrumo bei apsukrumo pobūdį – va tas saifa-gata davatkėlė visiškai nenori taip kautis kaip vyras (!) veidu į snukį, kad gautų į tą savo naglą snukį.

Sukčius, nuo žodžio suktis, išsisukti – taip ir derėtų kata pavadinimą išversti.

Aišku, lyginant su Shorin-ryu vis tiek linijinio pobūdžio naihanchi, tai saifa-gata yra visiškai Goju-ryu stilių atitinkanti apskritimų, lankų ir puslankių kata.

Todėl net ir vyraujant veiksmuose sugniaužtiems kumščiams, tačiau tėra vos vienas tsuki, ir tas – toks vos ne prabėgomis (kaip atemi) ir dar silpnesne kairia ranka (visos kata sukomponuotos ne kairiarankiams, ką dera turėti omeny, jau kai pradedi studijuoti sanchin-gata, kuomet žengi į dešininę stovėseną, o pirmas smūgis yra kaire ranka).

Žodžiu, trumputė kata, o parodyti ir papasakoti galima dar daugiau, bet gal ne to čia susirinkome.

Osu!

Ačiū, remiantiems mane per Patreon, kur šis įrašas buvo iš anksto publikuotas 2021-06-01, ir kur dar yra visokio gėrio be karate!