Toguchi Seikichi ir jo Shoreikan kaisai-no genri – iššifruoti kata

Retkarčiais aš taip užsimenu apie kata iššifravimo principus, kurie vadinami kaisai-no genri (解裁の原理 dekonstravimo principai), tačiau apsižiūrėjau, kad nebuvo dar įrašo, kur juos ant pirštų aiškiai papunkčiui išdėstyčiau.

Šios taisyklės nėra joks mano išmislas.

Ir nėra jos tik Goju-ryu, ar išvis konkrečiai Shoreikan krypties “direktoriaus“ Toguchi Seikichi (1917-1998 ), kuris yra vienas iš tos ketveriukės esminių Goju-ryu krypčių, apie kurias jau 2011-aisiais aš rašiau (tik jis ir ne iš “maniškio“ Jundokan), kažkokios itin “slaptosios“ žinios, kurias antai pateikė šis didmeistris po savo mokytojo ir Goju-ryu mokyklos sukūrėjo Miyagi Chojun (1888-1953) mirties visiems taip urbi et orbi – daugiau ar mažiau toks kaisai-no genri yra žinomas ir kitose senesnėse Okinavos karate mokyklose.

Shoreikan steigėjas Toguchi Seikichi – kone Jundokan logotipo Busaganashi pozoje (iš Alchetron)

Čia sunkiau tik tarpukaryje okinavietiškosios karate nedasimokiusiais susireikšminusiais japonais, kurie ir išpopuliarino mums tą karate kaip “šokius be kardų“.

Tai jie va tuos kata judesius dažniausiai išsigalvoja tokiomis interpretacijomis, kad Cirque du Soleil klounai tyliai kūkčioja kamputyje, be vandens tiesiog kramsnodami antidepresantus saujomis, o visi lyno akrobatai pakritinėjo nuo trapecijų be batuto ir užsivožė į pjuvenas arenoje (dresiruotojai meškas nuo paspirtukų nutalžė kuokomis ir sušėrė liūtams, kai po to tuos dar ir pridavė į zoologijos sodą genetiniams bandymams).

Apie sportinę ir jau suolimpintą karate (tik pandemija, ačiūdie, visiems masiškai dar pernai neleido tos pornūškės Tokijuje per Olimpiadą pamatyti) ir ten vyraujantį kata atlikimą tarsi isterikų, pabėgusių su pižamomis iš psichiatrinio dispanserio, seniai mano požiūrį žinot – keista toji rungtis yra dailusis štangos rovimas, merginos, aha.

Rika Usami – porno-kata karalienė…

* * *

Kaip bebūtų, tie kata veiksmų atšifravimo principai tikrai žinomi ir kitose karate mokyklose.

Ir maniškėje Jundokan, tarkime, Miyazato Ei’ichi (1922-1999) iš pradžių duodavęs dar mokiniams standartinius bunkai, o po to numojo į tą užsiėmimą ranka filosofiškai pareiškęs, kad patys pagal save atsirinkite, ką jums tie kata judesiai išties reiškia – ir nuėjo sau ramiai gurkšnoti salyklinio viskio (mano mokytojas toje didmeistrio kompanijoje irgi buvo priverstas kepenis treniruoti).

Nenuostabu, kad iš Jundokan išėję Taira Masaji (g. 1952) į savo Kenkyukai (linkėjimai Aivarui!) bei “gyvą Leniną (t.y. Miyagi Chojun) matęs“ Higaonna Morio (g. 1938) su savo IOGKF, kiekvienas savaip šį savo (ir mano mokytojo) mokytojo pasakymą dėl bunkai interpretavo, todėl vienas rimtu veidu įrodinėja, kad medinis paspirtukas yra tikrų baikerių čioperis, o kitas, užsėdęs ant vinčuniško dviratuko, taip ir mina pedalus su savo renzoku ratais aplink stadioną.

Jundokan vaizdelis iš 1997-ųjų – atkreipkite dėmesį, kaip santūriai, bet akcentuotai ir tiksliai, sepai-gata čia atlieka Miyazato Ei’ichi (beje, tokį, o gal ir šitą, čia matomą sashi-ishi nukniaukęs yra Higaonna Morio, kuris giriasi, kad tas yra dar iš Miyagi Chojun – bet ne-ne-ne, jis pats pas Miyazato-sensei nesimokęs, o mokęsis iš paties “lenino“, nors išties Miyagi Chojun po karo jokių vaikų jau nebemokęs, ir jo sodo dojo ten sempai iki Jundokan atsiradimo buvęs Miyazato-sensei).  

Todėl iškart noriu patikslinti: bunkai (分解 skaidymas) nėra jokia kata interpretacija, iššifravimas ar judesių praktinis pritaikymas – dauguma tokių bunkai išvis praktikoje net neveikia arba net ir neturi loginės prasmės taktiniu požiūriu kovoje. Bunkai – tai tokios Lego kaladėlės, bet nuo to juk Lego nepasidaro tikrais automobiliais, pastatais ar dar ką iš jų besukonstruotumėte.

Bunkai yra skirta išgryninti konkretų kata techninį veiksmą, kad praktikuojančiam ir lengviau išmokti bei vizualizuoti treniruojantis būtų, ir kad tas durnelis taip surastų kata sau “pažįstamų raidžių“.

Iš to galima netgi ištisines kombinacijas padaryti (visi geriau įsimena eilėraštukus, nei pavienius tekstukus, tiesa?), ir net kaip iš gekisai-gata per tsuzuki-te, kur išvis tokia net jau porinė kata gaunasi (kin. 对练 duì liàn), vienam atliekant veiksmus iš kata (kin. 套路 tàolù), o kitam juos, neva, iššaukiant savo atakomis bei gynybomis nuo kontratakų, ir kur tarsi abu taip šauniai “pasimušė“, bet abu gyvi, sveiki ir patenkinti kaip livarai liko.

Japoniškas karate cirkas, kurį jie vadina “bunkai“ – jau Jean Claude Van Damme su Jackie Chan dėsto savo mokiniams nėrimą vąšeliu

Pritaikymas yra ōyō (応用 pažodžiui “atsakas į“), todėl tas pats judesys rankos mostu kumščiu žemyn kaip bunkai bus gedan-barai, o kaip oyo – “nu tai čia patraukiau už plaukų tą moraliai paklydusį fleitininką žemyn“; ir koks dvigubas “blokas“ kaip bunkai bus “čia jūs pastiprinate bloką“ (morote-uke), o kaip oyo – “užsukau riešą, tai jei nenulūžo, tai gal pats persivertė“ (kote-gaeshi), ir pan.

Bet apie tai jau rašiau 2014-aisiais – pasiskaitykite apie bunkai ir oyo skirtumą štai čia.

O toliau aptarkime tas Toguchi Seikichi suformuluotas kaisai-no genri taisykles.

* * *

Jis savo Shoreikan šias suformuluotas taisykles suskirstęs į tris esmines (shuyo san gensoko) ir dar devynias papildomas (hosoku joko), tad jų yra iš viso tuzinas, kurias visas aš taip jums čia ir sudėjau kartu, kur pirmos trys ir yra paminėtos esminės.

Šiaip galima jas suformuluoti ir savaip bei paskelbti kaip savo “atradimą“ – netgi galima sukurti legendą, kad radai pas bobutę kaime ant aukšto apdulkėjusį slaptą manuskriptą, surašytą Šaolinio vienuolių, kurį parsivežęs senelis iš rusų-japonų karo iki Didžiojo Vilniaus Seimo, kai tas nudėjo Mandžiūrijoje prie Halkingolo ežero piktąjį samurajų ir to kišenes iškraustė, ieškodamas popieriaus machorkos suktinei (todėl taisyklių buvo ten išties trylika – toks laimingas budistams skaičius).

* * *

1. Nesvarbu embusen (演武線 kata judėjimo trajektorija) – suprask, taip tik kompaktiškai sudėliotos visos kombinacijos į vieną kata, kad sutilptum ribotoje erdvėje.

Tai va, ne visai taip – antraip trečias punktas prieštarautų pirmam. Juolab, kompaktiškai galima taip ir pakeliauti pirmyn-atgal (ir taip keliskart), kaip tai vyksta sanchin-gata ar tensho-gata.

Tarkime, tensho-gata kai kuriose mokyklose išvis turi pradžią kaip sanchin-gata (kaip ir ne viena Goju-ryu kita kata), kad sugrįžtum į tą patį tašką, kaip ir gekisai-gata dai ichi dėl to tikslo yra užbaigiama žingsniu pirmyn (kas prieštarautų kaisai-no genri antro punkto logikai).

Tačiau, skirtingai nuo japonų, okinaviečiai ne itin stengiasi toje kata pataikyti tiksliai į tą pačią vietą, iš kurios pradėjo – šis dalykas yra labiau japonams būdingas, nes tie neturi ką daugiau treniruotėse veikti, kaip tik 3 K praktikuoti (kihon, kata, kumite).

Embusen reikalingas teisingai suvokti ne tik atakos ir gynybos ar kontratakos užėjimo kampus, bet ir parodo kryptį, kuria link vystosi veiksmas – ypač, jei tai išties yra metimas arba pargriovimas (nors per bunkai jums bus aprašytas kaip “blokas“).

Iain Abernethy – vienas įdomesnių Shorin-ryu stiliaus kata interpretatorių (o šį judesį iš passai-gata atėjusį iš Tomarite į Shorin-ryu, nesunkiai suras ir… Goju-ryu mėgėjai saviškėje seiyunchin-gata)

Apie tai, kad priešininkas tėra tik vienas, ir kad embusen rodo kombinacijos pradžios padėtį jo atžvilgiu, yra rašęs ir karate profesoriumi vadintas Mabuni Kenwa, sulipdęs savo Shito-ryu iš mokytojų Itosu Anko Shorin-ryu/Shurite ir Higashionna Kanryo Nahate (nors veikiau – iš savo sempai ir bendražygio Miyagi Chojun sukurto Goju-ryu, nes apstu šitų Goju-ryu kata jo Shito-ryu mokykloje, kurių Higashionna-sensei išvis net nemokęs).

* * *

2. Žingsnis pirmyn reiškia puolamąjį veiksmą, o atgal – gynybinį.

Iš esmės, taip, tik, turėkite omeny, kad pradžioje reikia sutarti, kas yra puolamasis veiksmas.

Jei jums reikia atlikti pargriovimą kojos pakišimu iš galo (galinę padnoškę, kaip sakoma sambo), tai toks “metimas“ labai jau gynybiniu veiksmu nebus laikomas, kadangi teks žengti pirmyn.

O-soto-otoshi nedžentelmeniškai

O ir šiaip kokioje seiyunchin-gata apstu visokių gedan-barai “blokų“, kurie atliekami išties kaip smūgiai “kumščiu-kūju“ į tarpkojį, ir toks nelabai draugiškas ir agresyvus veiksmas galimas netgi žengiant atgal (viena ranka trauki paskui save nedorėlį, o kita – voži tam tettsui per kinteki, ir gaunasi osu!).

* * *

3. Yra tik vienas priešininkas, ir jis stypso priešais.

Irgi ne visai ir ne visada taip – yra labai tipiškas veiksmas kururumfa-gata, kur akivaizdus išsilaisvinimas nuo apglėbimo iš už nugaros.

Tai va, ne visada priešininkas puola tik atsistojęs snukiu į veidą, ir dar paskelbęs savo heraldinį obalsį bei išankstinius ketinimus pasmurtauti.

Tom Hill interpretacija veiksmo nuo Nelsono sučiupimo iš kururumfa-gata

Bet todėl pirmasis punktas dėl embusen ir svarbu, nes kata aiškiai parodo, jei užpuolikas buvo priešais, tai kur turite atsidurti jo atžvilgiu – kampu kairiau ar dešiniau, išvis iš šono, ar gal apeikite ratuku ir padarykite pasalūnišką veiksmą (beje, visas šias pozicijas galite rasti vienoje kata, netgi trumputėje saifa, tarkime).

* * *

4. Kiekvienas judesys kata yra svarbus ir turi praktinį pritaikymą.

Išties nėra ten jokių “šaoliniškų“ sveikinimųsi, žiūrėjimo nuo žemės į dangų pro delnais sudėtą špokinyčios skylę, ar taikių pozų delnais – tuos antai išvis klinče net muay thai spirdukiniai transvestitai vienas ant kito naudoja, kai nori priešininko galvelę į save palenkti.

Kiti judesiai irgi turi paskirtį, ir sekantys punktai tą vis atkartoja.

* * *

5. Hikite, sugniaužta į kumštį, reiškia, kad esi kažką priešininko užgriebęs.

Apie hikide (引き手 tą sugrąžinamą atgal traukiančią ranką, kurią japonų karate paikenos vadina “pastiprinančią smūgio impusą“) galima išvis atskirai ne vieną įrašą parašyti – juolab, kad kiekvienas judoka šią ranką kuo puikiausiai žino, ir ten jį visada įsikibusi drabužį (dažniausiai, tai kaire ranka priešininko judogi rankogalį iš apačios, kai dešinioji, įsikibusi į atlapą, tuomet vadinama tsuride – keliančia ranka, o karate dar yra “puolančioji“ ranka toride).

Tik pastebėsiu, kad sučiupti galima ne tik kumščiu, bet ir riešo kabliu (pvz. sanseru-gata baigiamoji “maldininko“ poza), alkūnės linkiu (seiyunchin-gata dvigubi “blokai“), pažastimi (saifa-gata “kunfuistiškas blokas“ delnu į viršų) ir pan.

“Maldininkas“ Sakumoto Tsuguo iš Ryuei-ryu atlieka Nahate stilių tipinę sanseru-gata (iš karate-austria.at) 

Netgi tas pasakymas, kad “šitaip prie spindulinio rezginio delnas saugo“ reiškia veikiau “čia va tu jo galvą, įsikibęs į plaukus, parsitempei“ (pvz., saifa-gata) arba “čia taip jam riešo užlaužimą darai“ (pvz. sepai-gata).

* * *

6. Priešininkas pasiekiamas trumpiausiu keliu iki jo.

Dabar suabejojau, ar Toguchi-sensei išties iš Goju-ryu, kur sistema yra ne tokia tiesiųjų linijų, kaip Shorin-ryu (įskaitant iš to parėjusį japonišką Shotokan), bet apstu apvalainų judesių lanku.

Nes tiesiai – arčiau, o aplink – greičiau.

Ne tas Miyagi Chojun, bet irgi Miyagi-sensei moko kake-uke blokavimo technikos

Labai dažnai taip yra ir Goju-ryu veiksmuose, todėl nereikia nupjauti kampų ten, kur tas judesys yra būtinas.

Na, tarkime, gekisai-gata su kake-uke “blokais“ juk žengiate sanchin-dachi pirmyn kažkodėl ne tiesiai pėdą perstatę, o puslankiu, pakeliui pritraukdami žengiančią pėdą prie stovinčios priekyje, tačiau atgal jau traukiate tą pačią pėdą tiesiai – o kaip kitaip atliksite čia pat… kojos atgalinį pakirtimą?

Lygiai taip pat ir sanchin-gata atlikdami atkreipsite dėmesį, kad iš dviejų ude-uke blokų padėties atakuoti tsuki kumščiu galite tiek galine ranka gyaku-zuki, tiek ir priekine oi-zuki, ir nebūtinai todėl, kad viena buvo arčiau priešininko – gal kaip tik buvo toliau, tačiau jūsų tsuki atakai iki tikslo išvis niekas pakeliui tuomet nesipainiojo.

* * *

7. Jei kontroliuoji priešininko galvą – kontroliuoji priešininką.

Taip ne tik su galva yra, bet išties okinaviečiai išbalansavimui mieliau linkę manipuliuoti kito galva, nei kabintis į atlapus kaip japonai dziudo su savo pižaminėmis šimtasiūlėmis.

Tipiškas vaizdelis iš Bubishi – vadovėlio apie smurtą artimoje aplinkoje (iš wikimedia commons)

Tiesiog anuomet nebūta tokių tvirtų audinių ir tokių drabužių įsikibimui, o va tradicinis kinų papročiu kazokiškas kuokštas skalpui nurauti – visada būdavo po ranka (atsiprašant už kalambūrą).

Bet jei peržvelgus Goju-ryu kata, tai gal nerasite nei vienos, kur nėra ko nors nedaroma su galva.

Arba su kiaušais (keista, kad šitos taisyklės čia neįtraukė, kai pirmas spyris, kurį išmokstate Goju-ryu, yra būtent į tarpkojį – žr. Ernesto Parulskio apsakymą apie ponus, chamus ir karate).

* * *

8. Nėra blokų.

Taip, esu jau ir savo apybraižoje “3+1“ apie bazinę Goju-ryu techniką rašęs (galima visą e-book parsisiųsti iš mano Patreon paskyros čia), kad uke-waza nėra tik apie “blokavimą“, nes tas žodis uke japoniškai 受け reiškia “priimantįjį“, todėl iš čia – uke kaip metimų partneris metančiąjam nage imtynių menuose (t.y. dziudo ar aikido), arba besiginantis nuo smūgiuojančiojo tori, kaip kumštynių karate.

Tik va okinaviečiams tas uke yra “gerietis“, kuris laimi, o japonams, matote, uke yra “blogietis“, kurį dera parblokšti ant žemės.

Stepas nedorėliui uke parodė bunkai iš Goju-ryu kururumfa-gata (iliustracija iš sherdog.com)

Tad ir aukščiau rašiau, kad gedan-barai (žemutinis numušimas) nebūtinai reiškia “bloką“ nuo žemai pareinančio smūgio ar spyrio, bet gali reikšti ir paties smūgį kumščiu į tarpkojį, ir sučiupimą, traukiant žemyn, ir, kaip irgi esu rašęs, peties svertą kaip užlaužimą.

* * *

9. Kampai į atakos liniją kata yra labai svarbu.

Kaip ir kartojasi čia minėtasis sensėjus (turite vieną priešininką priešais save, o ne pasisukate į kitą!), nors pats pradeda ir kažkaip dar sau prieštarauti – juk išties, kaip minėjau aukščiau, tas bendras kata embusen parodo kampą, kuriuo ginatės ar kontratakuojate priešininką.

Shorin-ryu labiau būdinga kone lygiagreti priešinė atakos linijai kova per didesnį atstumą (kad spėtum sureaguoti, išlaikydamas distanciją, ir staigiai kontratakuotum faktiškai užeidamas į atakos vidų irimi būdu). Na, prisiminkite Muhammad Ali boksavimosi stilių.

Gi Goju-ryu stengiamasi kovoti artimoje distancijoje (nes reakcija yra ne akimis, o dilbiais per “limpančias rankas“ kakie), todėl čia taktika yra atsidurti priešininkui iš šono (tad čia yra tenkan – kaip apėjimas, o ne irimi – užėjimas į vidų). Tą labai mėgsta bokse Vasilis Lomačenko.

Vasyl Lomachenko – tipiškas Goju-ryu užėjimas (iš giphy)

Atitinkamai ir stovėsenos būdingos stiliams tokios, kurios tą geriausiai užtikrina: Shorin-ryu linijoje naudoja zenkutsu-dachi (įtūpstas pirmyn), kokutsu-dachi (įtūpstas atgal) ir kiba-dachi (kairėn-dešinėn kaip naihanchin-gata), kai tuo tarpu Goju-ryu būdinga sanchin-dachi (artimos kovos, kur pasisukti gali į šoną net pėdų nekeisdamas) bei shiko-dachi pasukta kampu (grumiantis ir imtyniaujant), ir toli nepabėgame atgal, pasirinkdami katinišką nekoashi-dachi, iš kurios galima šauti pirmyn ir į zenkutsu-dachi, jei jau priešininkas nusprendžia pasirinkti saugesnį atstumą ir per daug atsitraukia, tai reikia pasivyti.

Todėl Shorin-ryu/Shurite bei Goju-ryu/Nahate būdingos kata išties ženkliai skiriasi (kai supranti, kas ir kame).

Ir netgi man tą aprašytą šotokanišką sochin-gata tektų gerokai pakoreguoti, kad atitiktų šios paminėtos kovos taktikos pasikeitimą iš straksinčio džebais Ali į kalančio kabliu į kepenis Lomos.

* * *

10. Save liesdami nepadoriai išties liečiate įsivaizduojamą priešininką.

Taip, nėra tokių “pastiprintų blokų“ (žr. aukščiau iliustraciją su Iain Abernethy iš bassai-gata) – yra sučiupimai, kurie paprastai pasibaigia arba sąnario persukimu, arba lūžiu, arba metimu (kas būdinga jujutsu).

Nes jei galynėsitės savo dviem rankom su priešininko viena ranka, tai kita jo laisva ranka tučtuojau pareis blizgė į kepalą.

Šiaip pastebėsiu, kad nors Uechi-ryu ir Goju-ryu abi yra Nahate (“gerviškos“) mokyklos, tačiau pirmoji labiau kiniška, kur vyrauja smūgiai, o va maniškę veikiau galima pavadinti net labiau imtynėmis – nenuostabu, kad tiek Miyagi Chojun buvo pagrindiniu instruktoriumi Okinavos prefektūros policijos akademijoje, tiek ir jo mokinys, ten jam asistavęs, Miyazato Ei’ichi tas pareigas perėmė ir dar buvo Okinavos dziudo čempionu bei ilgamečiu Okinavos dziudo federacijos viceprezidentu (po mirties gavęs ir Kodokan suteiktą judo 8 dan už gyvenimo nuopelnus).

Miyagi Chojun (kairėje) treniruoja dar jaunutį Miyazato Ei’ichi (iš Shoshinkan de Cuba Ichi FB) – atkreipkite dėmesį į kairėje taikomą katukišką stovėseną su tradicinėmis medinėmis šlepetėmis su paaukštinimais, ir kodėl tas pakeltos priekinės pėdos kampas yra toks ir basa koja…

Jei taip palyginsime mijagiškas kata su jo paveldėtomis iš šio Nahate mokytojo Higashionna Kanryo kata, tai pastarosios išties būtų arčiau tos kiniškos tradicijos, kur smūgiai tame bunkai (ar tiksliau – oyo) būtų vyraujantys.

Karate nebuvo kuriama pasimušti ringe (kaip muay thai) – tai ir civilinė savigynos sistema, ir policinė Ryukyu karalystės, kuo buvusi toji šalis iki tapdama japoniška Okinavos prefektūra po pirmojo kinų-japonų karo 1894-1895 metais, tvarkdarių sistema, tad tvarkdariams išties yra svarbiau “švelnesnės“ užlaužimų ir sulaikymų technikos (žr. apie jėgos panaudojimo pakopiškumą), nei ką nors atjungti vienu smūgiu (kad ir ką japonai apie tą iš kenjutsu į savo karate atėjusį ikken-hissatsu pezėtų).

Tad apie tai, kaip ten ką nepadoriai mintyse liečiate – gal geriau suprasti padėtų šis kontekstas?

* * *

11. Nesmūgiuoti savo kietu smūginiu paviršiumi į kietą priešininko kūno dalį.

Suprask, Go (kietas) ir Ju (minkštas) tą ir reiškia, kad kietą atakuoji minkštu, o minkštą – kietu.

Na, minkštą (ar pilvūzas, ar presas) geriau kumščiu trinktelėti, nei pirštais besti (o jei po lašiniais – “lenta“?!), sutiksiu. Tačiau nosis, tarkime: jei tai minkšta, tai kumščio krumpliais kaip kietais gal ir geriau, tačiau kuo blogai ten pat smogti “minkštu“ delno pagrindu?

Įtariu, sensėjus truputį dėl skaičiaus ir čia punktų pasismulkino, norėdamas pažerti Go ir Ju stiliaus išminties.

O va Shinjo Kiyohide iš Uechi-ryu – taip tiesmukai patarimą minkštu į kietą ir suprato…

Nors patarimas išties yra geras, bandant paaiškinti priežastį, kodėl nukite (ranka-ietis) duriama, jei užtaikius į šonkaulius išties pirštukus išsisukiosi. Nes gal ten visai ir ne nukite?

Tik va uečistams tai netaikoma – nes tie normaliai kumščio sugniaužti gi nemoka, nes arba bedzioja, arba piršto sąnariu baksnoja, arba išvis pėdos nykštį išsisukti taikosi kitam spirdami, ir pan.

* * *

12. Nėra veiksmuose pauzių.

Taip, jei kombinacijoje yra kažkoks uždelsimas, kur “nieko nevyksta“, tai išties reiškia, kad vyksta “negeri dalykai“, kurių arba neverta rodyti, nes galimi įvairūs variantai savo nuožiūra arba situaciją, arba kažkada iš kata tas “puslapis“ buvo išplėštas vardan slaptumo, kad priešas nesusigaudytų.

Katukui kata kelia didelius įtarimus…  

Jei rimtai – sensei pats senovėje kata mokydamas sprendė, ar tai grupei savo mokinių kvaršinti galvą konkrečiu veiksmu, taip stabdant tų progresą ir kūrybiškumą, nes galima ten veikti pagal minėtas variacijas, arba parodydavęs vėliau tik artimesniems, kuriais jau pasitiki, kai jau įdedi trūkstamą praleistą veiksmą logiškai sekai sudėti.

Iki to laiko kata puikiausiai tiko apmokyti visus mokinius bazinės technikos ir išmokti ją pritaikyti, naudojant tinkamą struktūrą ir jėgos sugeneravimo principus – t.y. skeleto ir raumenų bei sausgyslių įtampų išdėstymą ir panaudojimą (kas skamba kaip chinkuchi, gamaku, kime ir pan.)

Dar po to jau pridėkite kata perdavimo pasekmes kaip “sugedusiame telefone“, ypač sąlygotas istorinių perturbacijų per pastaruosius keletą šimtmečių Okinavoje – ir bus aišku, kodėl tų nutylėjimų yra tiek daug kata.

Bruce Lee sako osu! (iš tenor)

* * *

O aš pats savo kaisai-no genri vadovaujuosi gal ir ne tokiu įspūdingu principų sąrašu, bet susiformulavęs juos sau labai panašiai (nors ką aš išmanau, aišku):

1. Embusen rodo veiksmo atlikimo kampą priešininko atžvilgiu (apsisukimai – paprastai slepia metimo idėją, o ne kito nedorėlio susiradimą).
2. Vienos kombinacijos pabaiga yra dažniausiai ir pradinė pozicija jau kitai kombinacijai (tame yra kata “kompaktiškumas“).
3. Kata yra judesiai, o ne konkrečios bunkai įvardintos technikos – vienas judesys gali reikšti ir smūgį, ir bloką, ir užlaužimą ar pan.
4. Visi smūgiai visų pirma yra atemi (t.y. parengiamieji arba pribaigiamieji), o ne ikken-hissatsu “mirtina“ vieno smūgio technika, už kurią teisėjas duoda ippon taškų. Karate nuo imtynių (jujutsu) skiriasi tik tuo, kad kai tingisi, tai reikia kovą užbaigti paprastai ir brutaliai iškart, o ne švaistyti laiką, priešininką bei Visatos kantrybę totalios harmonijos atstatymui (kaip sakė armūchoje mano kolega Vitalikas iš Kazanės kontorų: “кто не прав тому в пятак“).
5. Pauzėje kažkas irgi vyksta, ir kombinacija po savo esminės dalies toliau gali būti užbaigta pagal situacinius poreikius ir asmeninius polinkius į sadizmą.
6. Nėra atsitiktinių ir atliekamų veiksmų – jų kata yra mažiau parodoma, nei išties atliekama, t.y. nepadoru save čiupinėti, jei ten kažkas oponentui nesulūžta, nes karate yra efektyviausia traumų generavimo kitiems metodų sistema (šito aš nesakiau, jei ką!).
7. Visi veiksmai remiasi natūraliomis priešininko reakcijomis, ir visos kata turi veiksmus prieš tipinius užpuolimo būdus pagal visus force continuum lygius.
8. Tad ir visos kata yra baigtinė kovinė sistema pagal konkrečią strateginę idėją (todėl jos ir skiriasi ne tik savo veiksmų kombinacijomis). Užtenka tik 3 (didmeistriams – net 4!) išvis kata, o likusios yra tiesiog skirtos tuštybei patenkinti.
9. Kata yra bunkai; kata yra oyo; kata yra kihon (o kaip susakiau – kaip sensėjus kokistais!). Kitaip tariant, visos kata turi tiek savo praktinį pritaikymą (oyo), tiek ir “kūno rengybos“ pritaikymą (kihon): pvz., shisochin-gata moko dubens panaudojimo, būdingo ypač Shorin-ryu mokykloms (ir manipuliacijų priešininko kūnu per kampus), o seiyunchin-gata – įsišaknijimo (ir imtynių), kai sanchin-gata – trijų pagrindinių principinių įtempimų struktūroje ir jėgos sukūrime iš pėdų (ir artimos kovos pagrindų), o saifa-gata – minkštųjų (ju) inercinių jėgos sugeneravimo principų, kuomet priešinga (go) jai sanseru-gata – tiesmukos ir agresyvios kovos taktikos (osu!), kai tuomet sepai – tos jau antros sanseru-gata pusės (pasyviai agresyvios); ir t.t.
10. Kata yra ne kova su šešėliu (sic!), o tik su savimi, ir, kaip treniruočių metodo ir mąstymo ugdymo būdas, tai kata naudinga yra lygiai tiek, kiek ji svarbi tik tau. Taip vieniems viskis yra tik samanė, kitiems – sofistikuotas žmonijos išradimas; todėl vieni kala sau promiles shot‘ais, o kiti uostinėja kaip kvepalus ir čepsi tarsi delikatesus (žiūriu, užnešė mane jau ant alegorijų kaip Shimabukuro Tatsuo su jo Isshin-ryu) – todėl ir kata surandi tik tai, ką ten pats nori surasti.

Nu bet čia, tipo, tai jau išvis gi ommmmm….

Tommy Lee Jones reziumuoja (iš the dailies) 

* * *

Šiaip patarimas yra bendrai toks: daugiau kritinio mąstymo analizuojant bet ką – kaip ir kritinio mąstymo savo sprendimui kažką paneigti ar išmesti, nes dar gal ir nesupratai, kodėl ten buvo išvis tas atsiradę, pastatyta ar įdiegta.

Arba, kaip pasakyta patarlėje: niekas negimė mokėdamas, bet dauguma taip durneliais ir pasimirė.

Osu!