Karate “skausmingi“ mitai iš nesupratimo (1/2): makiwara

Pastebiu, kad dažnai iš nesupratimo kyla visokie keisti mitai apie karate treniruočių metodus, tarp kurių populiariausi, aišku, liečia visokius atsparumus skausmui ir “užsigrūdinimus“ smūgiams.

Na, taip – visi kovos menais yra BDSM porūšis: jei imtynėse submisyviai būtina mokėti saugiai nugriūti, nes vis tiek pargriaus, tai kumštynėse būtina mazochistiškai turėti aukštesnį skausmo slenkstį, nes vis tiek muš, o gal ir kojomis spardys.

Tad prie tos jau mano paminėtos mitologijos, ką aprašiau, kalbėdamas apie hojo-undo tris pagrindinius prietaisus, tai dabar aptarkime dar tuos bent du (kuo ir baigiasi visas ginekologų ir stalių skaičiavimas ant pirštų) mitus apie nusiskausminimą (sic!), ir kam tie treniruočių metodai išties skirti.

* * *

Pats pirmasis, ko gero, būtų apie trankymus į makiwarą.

Kurį tik “specialistą“ nepasigausi – taip tas “ekspertinę“ savo nuomonę tarsi bankų PR prisuktas apelsinas ir dėsto, kad toji spyruokliuojanti lenta, į kurią taip metodiškai pižaminiai geniai stuksena, yra skirta užgrūdinti, suprask, krumplius.

Nes jau kai užgrūdinsi – tai taip iškart ir kapiec oponentui!

“…jos liekną kamieną stuksena geniai“ – Shotokan įkūrėjas Funakoshi Gichin (foto iš milos.io)

Ir jei tas iš baimės neprivarys į savo hieroglifais išmargintas šeimynines trumpikes (va todėl tie praktiški salyklinės brandintos samanės drąsai primaukę škotai ir dėvi atvirus sijonus, o po jais – irgi nieko, neskaitant šeimyninių vertybių ir asmeninio linksmakočio…), arba, pagal instinktyvų refleksą “bėk ir rėk“ (angl. flight or figh) taip iškart panikoje nenuskuos neatsigręždamas, švytuodamas kulnais – tai tuomet jau tokiu užgrūdintų krumplių smūgiu bus galima gi nesunkiai tą nedorėlį patiesti1

Faktiškai, kaip sakę tie apie gyvenimo tako kario maršrute (jap. bushido) finalinę stotelę per vieną kirtį metriniu skustuvu (jap. katana) sukarintos Tekančios Saulės valstybės tarnybos klerkai (jap. samurai) – ikken hissatsu!

Ir jiems pritariamai atšauna išmuštruoti stilizuotų tautinių šokių be kardų adeptai – osu!

Du kendokos be katanų – krumplius ir kitas skausmingas vietas saugantis sparingas Isshin-ryu 1960-aisiais, kur antrame plane stovi mokyklos įkūrėjas Shimabukuro Tatsui (foto iš isshinryu portalo)

* * *

Tik kad toji makiwara, kuri šiaip net ne japonų, bet – jų okupuotų, kol dar nenukinėjo per tuos mandarinus anapus Rytų Kinijos jūros, okinaviečių laisvalaikio praleidimo vardan nušvitimo išmislas.

Ir žmonės, kurie savo konfliktus garbingai išsisprendžia ne dvikovose su dūminiais pistoletais ar šašlykiniais smaigais, o kurie turi “tuščiomis kinų rankelėmis“ (tuiti, tode arba karate – koks skirtumas kaip keverzonėmis tą patį užrašysi?) vadinamą kovos meną, tai pastebėję, kad nebūtinai nedorėlis taip jau ir iškart krenta nuo to, kad gavo į savo mielą veiduką nemielu kumšteliu, net jei ir “užgrūdintu“, nes ir ne faktas, kad pats savo snukeliu į tą makiwarą “grūdinimosi“ tikslais kalatojęs.

Todėl daužyk tu taip nedaužęs tą šiaudų virvagaliais apvyniotą lentą (makiwara 巻藁 – pažodžiui “ritinėlis šiaudų“, o ne “lenta geniams“), o paskui jau ir estetinio pasigėrėjimo nekeliančius bei vardan socialinio teisingumo rūstybės  prisiprašusius snukius, tačiau nuospaudos (ar tiksliau būtų – nuotrankos) ant krumplių mažai tepadeda šiame opiame egzistenciniame klausime.

Žurnalo “Beavis and Butthead“ “Black Belt“ pavojingiausiu Okinavoje žmogumi pramintas linksmasis IOGKF vadas Higaonna Morio ir to nuotrankos rankelės (iš pinterest)

Nes tam pasiuntimui į skausmingus apmąstymus, patyrus smūginį šoką, vis tik labiau padeda, ko gero:

  1. tinkama kūno dalių išdėstymo strūktūra (jap. chinkuchi, gatama ir pan.);
  2. tinkamas jėgos impulso generavimas (jap. muchimi, kime, kiai ir t.p.);
  3. tinkamas atstumas tarp dviejų sąveikaujančių kūnų, kur vienas muša kitą, ir atvirkščiai, bet atvirkščiai mušantis kūnas jau nepageidautų (jap. ma-ai ir kt.).

Ir va būtent ištreniruoti šiuos techninius reikalavimus smūgiui, apjungiant juos viename smūgyje (ir po jo sekančiame kitame, trečiame ir t.t. – kiek iki 10 skaičiuoti dojo išmokstama, o po to kartojama iki nukvakimo arba nušvitimo, kas, iš principo, labai daug dzenbudistinių doktrinų požiūriu ir nesiskiria) – ir buvo sugalvota toji makiwara.

* * *

Taip, būtent teisingai atmatuoti atstumą (jap. ma-ai) trankymui ir tuomet jau atidirbti tą impulso perdavimą nuo grindų “atsispyrus“ (bet į orą nepakilus, o atvirkščiai, tarsi kaip bulvių maišui sudrinbant!) pėdomis, ir toliau per šlaunis į dubenį, kuris sujungtas su viršutine kūno dalimi (šita konstrukcija ir yra chinkuchi), o toji išsivynioja taip sugeneruotu ir perduotu impulsu (arba kime) jau kumščiu į tą lentą – bambt!

Kadangi reikia ne stuksenti kaip geniui, kad toji linksmai amortizuotų, bet smūgiu tarsi “pralaužti“ per kumštį (ar du) gilyn nuo savęs (tačiau toji lenta gi sau džiugiai amortizuoja, ir lūžti visai nėra nusiteikusi – tarsi tas jujutsu filosofas iš patarlės, atsiprašant už kalambūrą, apie buką ąžuolą ir gudrų bambuką), tai dažniausiai tuomet daroma klaida (žr. post scriptum gale) – tai yra akivaizdžios pastangos savo viso kūno mase tą lentą išties nulaužti smūgio metu, tarsi ją užgulant.

Jei pavyksta, tai tikrai atrodo efektingai – ir kuo labiau pavargusi lenta ir labiau pavalgęs stuksentojas, tuo daugiau galimybių sugadinti treniruočių inventorių.

* * *

Tik kad makiwara nėra tameshiwari pratimas!

Juolab, kad oponentas šitą suformuotą įprotį užvirsti smūgiuojant tikrai mielai išnaudos tarsi gautą dovaną (aleliuja, broliai ir sesės Busaganashi dvasioje!), nes jam ir stengtis išbalansuoti jūsų nebereikia, kadangi patys tą mielai, nors jau iš stuksenimo į makiwarą suformuoto netinkamo įpročio nebepastebėdami to, darote (papratimas – antra yda, sakoma!).

Todėl pradėti darbą su makiwara siūlau jums, kaip tą man patarė ir mano Goju-ryu mokytojas Bob Honiball, nuo nekoashi-dachi stovėsenos – taip vadinamos “katės žingsnio“, kuomet priekinė pėda neapkrauta svoriu, o tarsi sėdite ant galinės.

Ir smūgiuodami priekinės katuko kojelės neapkraukite savo kūno svoriu, išsaugodami ir toliau šią nekoashi-dachi.

Du katukai patvory susitiko – Goju-kai įkūrėjas Yamagushi “Neko“ Gogen vardinėje katuko stovėsenoje kirkina merginas Sindėjuje 1970-aisiais (iš australų karategojukai tinklapio)

O po smūgių serijos (neskubėkite – treniruojate gi tinkamą “dinamišką struktūrą“, o lenta grąžos neduos!) vis pakeiskite kojas, ir pakeiskite karts nuo karto smūgiuojančias rankas, atbambindami smūgių seriją tai priekine oi-zuki, tai galine gyaku-zuki.

Ilgainiui (kantrybės, jaunieji padavanai!) susiformuos tas tinkamas įprotis jau nebeužgriūti ant lentos ir sanchin-dachi bei han-zenkutsu-dachi stovėsenose.

Ir tuomet makiwara išties ištreniruos jus atlikti stiprų smūgį iš bet kokios struktūriškai tikslingos nedorėliui iškirsti pozicijos.

* * *

O kad susidaro nuospaudos ant krumplių ir apmiršta antkaulinis nervinis poodinis audinys jų srityje – jau tik pašalinis šito užsiėmimo efektas (kas būdinga visiems karate treniruočių metodams, kada vienu pratimu treniruoji keletą savybių).

Ir tuo pašaliniu efektu, tarp kitko, piktnaudžiauti nereikėtų, nepriklausomai nuo to, ar norite groti gitara (kaip mano taekwondo mokytojas Paul H. Johnson, buvęs US Army Ranger Vietnamo kare), ar vis tik paikai norisi savo taip suformuotais puntukais pelnyti pagarbą intelekto nesužalotų skustagalvių vaikinų, vilkinčių kasdien trijuosčiais sportiniais kostiumais, tarpe (nes tie duos ne į kepalą, bet pagraužti siemkių).

Caro pareigas einantis KGB dziudo meistras Hui Lo (iš soundcloud)

Aš ypač jauniems augantiems organizmams siūlau ne deformuoti savo kumščius trankymais į nelabai minkštus paviršius, kuo paprastai yra kietesnių bendramokslių dojo kolegų jau nutrankyta makiwara, o kumščius formuoti.

Ir tam tinkamiausi yra atsispaudimai ant kumščių, remiantis “teisingais“ dviem priekiniais krumpliais ir laikant alkūnes kone besitrinančias į šonus (kumščiai yra nukreipti delnais vienas į kitą, kaip tai būna kilojant chiishi).

Tuomet ir tos nuospaudos ant krumplių formuojasi natūraliai ir be traumų (nebent protelis išėjo pasivaikščioti ir prireikė atsispaudinėti ant asfalto), ir pats kumštis tvirtėja riešo raiščiuose (tame yra didžiausias šių atsispaudimų ant kumščių gėris!), ir prakeiktas smilius užsilenkia ilgainiui tiek, kad nebetrukdo atsikišęs sugniaužtame kumštyje vožti krumpliais, o ne pirmiausia kontaktuoti jo sąnariu.

Beždžione pravardžiuotas Motobu “Saru“ Choki į makiwarą šlifuoja savo atsikišusį ipponken (iš dc gilbert)

* * *

Šiaip nesunku palyginti dažno aršaus karateka krumplius, tarkime, su wushu ar taekwondo praktikuojančiųjų – pastarieji taip prilaužo lentučių tikrai ne mažiau, bet tą daro kažkaip žaismingai.

Bet jei tik paimsi kokį “tikrą karatistą“ (ypač, jei to treneris dar pamena sovietinę old skool karate), tai ir labai rūsčiai tameshiwari pratimą atliks (taigi muchimi ir mokuso!), ir dar šio krumpliai būtinai bus sutraumuoti, nors dėl šios trauminės patirties sutraumuotasis net ir didžiuosis – štai koks ašai kiec geziuks, nu, t.y. tfu – osu!

Juokingiausia, kad taip efekto dėlei susižaloti mėgsta krumplius tie karate fanatikai, kurių varžybose paprastai kumčiu tik į pilvą leidžiama smūgiuoti.

O ten smūgiuojant – ten taip tikrai reikia tokių atsparių susitrenkimo skausmui į kietą paviršių krumplių, kai kumštis kitąkart kone iki alkūnės į tą solidų pilvūzą tarsi į taukų pagalvę sulenda?

“Atiduok ragą, galvijau!“ © – Kyokushinkai įkūrėjas Oyama Masutatsu treniruojasi veterinaro stojamajam egzaminui (iš elite fighting arts)

Suprasčiau, kad čia darbų saugos reikalavimas, jei pataikytum į kaktą, bet kad ir tą kaktą kai kurie kietakakčiai irgi naudoja lentoms, čerpėms ir statybiniams blokeliams laužyti, tai kažkaip tokia kietu į dar kietesnį trankyti strategija, sakyčiau, prieštarauja yin-yang ar go-ju metodikai, net jei tomis surambėjusiomis rankų kanopomis po to geišų balalaika (jap. semisen) negrosi.

* * *

Mažiau tikėkite kietakakčių susigalvotais mitais, skirtais jų linksmakočių kompensavimui, ir saugokite save (nes karate yra ne savo sveikatos žalojimo, bet sveikatos puoselėjimo menas!) bei tausokite treniruočių inventorių, naudodami jį pagal paskirtį!

Osu!


Antroji dalis apie kote-kitae mitą – mano bendroje Patreon paskyroje (kur tuo pačiu dar daug visokio podcast gėrio ir iš politekonomikos).

* * *

P. S. Youtube prie makiwara pamokymų Lyoto Machida Academy mano komentarui “It’s not for a swinging but a rotating movement. Sorry, go and learn how Okinawans use it“ uždėjo širdutę – mokykitės, vaikai, kaip reikia internetinius trolius neutralizuoti!

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s