O toliau ką? – arba apie taktinį veiksmų planavimą

Karts nuo karto skaitytojai, o konkrečiai dabar – Augustas, vis mane pakrutina, kad nepamirščiau parašyti į šį tinklaraštį ką nors juos dominančia tema.

Ir išties nerašau ne todėl, kad nebeturiu ką pasakyti (čia, kažin, kada taip bus?), o kad nematau paskatų šią savo pomėgių, kurie jau seniai tapę ne vienu profesiniu įgūdžiu, kryptį šiuo metu vystyti – Lietuvoje nėra turtingų (tų, kuriems laikas yra pinigai, o ne kuriems fantikai yra pinigai) žmonių, kurie suvoktų poreikį turėti profesionaliai organizuotą jų asmens apsaugą (kas nėra apie “šaudo ir mušasi“, o apie logistiką ir laiko, kuris yra pinigai, taupymą), o dar ir per karantinus – tai koks čia sporto klubo organizavimas, ir su tuo susijusi SMM rinkodara per tinklaraščius?

Todėl ačiū, jei klausimų būna, ir jums įdomi mano nuomonė – iš čia ir Augusto klausimas (iš komentarų):

“kaip supratau, kalbama maždaug apie tokias situacijas, kai, tarkime, plėšikas tau parodo peilį, tu jam atiduodi piniginę, bet plėšikui, pasirodo, to negana, ir jis nori tave perpjauti ir pažiūrėti, ar kartais tavo skrandyje nėra bent dalies pinigų ar brangenybių. Ir ten svarstoma, kokie būdai geriausiai tinka būtinajai ginčiai, kai plėšikas, jau gavęs tavo “savo noru” atiduotą piniginę, dar nori patikrinti, ar tu savo skrandyje neturi paslėpęs dar pinigų ar brangenybių. Pvz., kritikuojami vieni būdai, kurie yra Filipinų kovos menuose, japoniškuose Aikido ir Dziudo (čia turimas minty Goshin-jutsu no kata iš Dziudo) ir t.t. Pvz., ten aiškinama ir parodoma, kad peilio išmušti iš rankos (kaip tai daro Karatė ar FMA adeptai) neįmanoma, užlaužti jos (kaip kad tai daro aikodokos ir dziudokos) irgi nepavyks, kad ginkluotą peiliu ranką efektyviau yra sulaikyti sugriebus už rankovės ties riešu ar dilbiu, jei užpuolikas vilki ilgarankoviais marškiniais ar džemperiu… Na, ir t.t.
Žodžiu, viskas labai moksliškai ir eksperimentiškai patikrinta ir prieita prie išvadų, kad tik jų pasiūlyti metodai gerai veikia. Tai man ir buvo įdomu sužinoti Tavo nuomonę tuo klausimu.“

Iš esmės, tai čia ne vienas, o bent jau du su puse klausimai.

Į tą pusę atsakiau komentare paprastai: jei sučiupimas už marškinių ar džemperio rankovės, tai pats pabandyk ir pamatysi, kiek toks sučiupimas yra nieko labai ir nekontroliuojantis, nes ranką labai nesunkiai galima išlupti, nors rankovės ir nepaleisi, ir gal net ji pliš – gi ne judogi rankovė, o ir toje kontrolė yra tik labai dalina, nors bent jau nenuplyšta gerai įsitvėrus. Štai todėl Goju-ryu karate į tai žiūrima pragmatiškai, ir todėl treniruojami pirštai tiek, kad tarsi nagais įsistvertum į mėsą, o ne drabužį.

Bet šis klausimas ne esminis – nes klausiama ne apie, ir klausimą reikia suskirstyti į dvi dalis: kaip (apie techniką) ir ką bei kodėl (apie taktiką).

Dėl technikos, ypač kas liečia gynybą nuo peilio, nėra niekur šimtaprocentinės garantijos, ir apie tai esu nemažai tinklaraštyje anksčiau rašęs.

Taip, vieni veiksmai tinka vienoje situacijoje geriau, kiti prasčiau arba visai netinka. Tarkime, jei tave atakuoja greitų trumpų dūrių, tarsi siuvimo mašina, serija iš apačios (užpuolikas palinkęs pirmyn ir įsiremia pečiu į auką), tai jokia kanfū ar aiki-maga nepadės savo bazine treniruotėse atidirbama technika (tam ji ir bazinė – ją dar adaptuoti reikia).

Jei kuriam imtynininkui tuomet pavyko už galvos ar sprando pastvėrus tokį užpuoliką parversti, kol tas nepridarė daug žalos, nes imtynininkas vilkėjo storą odinę striukę ir dar rankinuką ant pilvo, tai nereiškia, kad tik tokia, “moksliškai ir praktiškai įrodyta“, technika tinka visais likusiais atvejais, ir kad tik imtynės jums padės nuo užpuolimo peiliu. Juolab, kad jis net nepastvėrė jokios rankovės ar net rankos, o gal tiesiog prieš save, susilenkdamas ir atitraukdamas pilvą atgal, dar instinktyviai atstatė dilbį, blokuodamas atakuojančią ranką kažkur alkūnės linkio srityje, o toliau nepamena, nes adrenalinas, bet va stvėrė ir nuvožė ant žemės.

Turi teisės tokia technika gyvuoti?

Taip. Gi padėjo. Ar tą verta mokyti kaip instinktyvią ir ant refleksų paremtą “kanoninę“ techniką jūsų savigynos mokykloje? Galima, aišku, bet jei mokinys turi kitokias reakcijas į šį veiksmą, tai jas permokysite, ar kaip, ir su kokiu tuomet tikslu? Juolab, ne visada ir ne visi taip puola, tai ką tuomet mokyti?

Todėl grįžkime prie klausimo esminės dalies – ką daryti, kai…?

Ir tai klausimas juk ne apie techniką, o apie taktiką.

Tai taktika apsprendžia, kokie bus jūsų veiksmai, įskaitant ir tokias gynybines kanfū technikas kaip “drakonas pasipusto padus“, “tigras dingsta už kampo“ bei “leopardas daro pif-paf su kiai“ ir “lohan-quan skambina 112 mentam-do“.

Šitoje Augusto aprašytoje situacijoje, kur “atidaviau piniginę, o jis vis tiek lenda“, klausimas kyla: o tai kodėl tu ją atidavei?

Ne tame klausimas, o tai kodėl atidavei, užuot davęs į snukį, bet atidavei kad ką?

Kad apmokėtum savo finansiniais aktyvais turimų piniginių ženklų pavidale jo motyvaciją paprašyti dar, nes apetitas atsiranda bevalgant?

Ar vis tik atidavei tam, kad, kol jis užimtas tavo piniginės pasiėmimu (nes ne į rankas duodi, o tarsi iš baimės išmeti nuošaliau, kad nukreiptum jį nuo savęs), tai atliktum aukščiau minėtą veiksmą “mano kedai greitai bėga“?

Na, arba jei nėra kur bėgti, tai tada variantą “tavo galva ne tiek tvirta, kiek ši kėdė (ar kas ten tvirtesnio ir sunkesnio po ranka, jei jau esi patalpoje, kadangi išties nėra kur bėgti)“.

Gal čia aš toks priešgyna, bet niekada nesuprantu to patarimo, tarkime, prie grasinimų peiliu ar ginklu “bendradarbiaukite su užpuoliku!“ kaip pakluskite (sic!), bet tik kaip “patenkinkite kliento poreikį taip, kad uždirbtumėte jūs“ – t.y., jei jau atiduodi piniginę, tai ne iš malonės, kad “gal tuomet manęs nemuš“, bet kad jį fiziškai ir dėmesiu nukreiptum nuo savęs, nes tau reikia taip nusipirkti išeitį iš šitos situacijos.

Nes ne tik kad nesigaus to “nemuš“, bet dar, žinokite, ir kojomis paspardys, jei tik toliau dirbsite lengvai prieinamo mazochizmo kryptimi.

Darkart: aš ne apie buvimą didvyriu – aš apie tai, kad kiekvienas toks grasinimas ginklu yra derybinė situacija.

Jūsų plėšikui kažko iš jūsų reikia. Kaip ir kiekvienas verslininkas skaičiuoja ir planuoja, taip ir šis pakelės plėšikavimas yra irgi “verslas“, todėl siekiama maksimizuoti pajamas prie minimalių sąnaudų ir pastangų (šiaip nusikaltimai yra tam tikra verslo rūšis, nes visada siekia kažkokios naudos, ir todėl yra profesionalių nusikaltėlių – ir tai ne tik kontrabanda, sukčiavimai, prostitucija, lošimai, nelegali prekyba, bet ir plėšikavimas, vagystės, žmogžudystės ir t.t.).

Jei šiam “klientui“ suteiki kuo mažiau pastangų ir dar lūkesčius potencialiam jo pelno maksimizavimui, tai naivu gal tikėtis, kad jis geranoriškai to ims ir pats nei iš šio, nei iš to atsisakys – netgi jei numetei ir gavai progą pabėgti, tai kam jam tave dar vytis, kai jau geriau žvirblio piniginė ant šaligatvio, nei tas riebus “briedis girioje“, nes – briedis jau girioje.

Jei pasidavei pirmame etape ir vėl iniciatyvą spręsti dėl antrojo etapo palikai užpuolikui, tai realiai nieko neišsprendei ir pirmame etape.

Aukos dažnai klysta, kad leidžiasi į tą žemyn vedančią spiralę “tik nieko nedarykite!“, kai užpuolikas su kiekvienu žingsniu (nes jam juk leido!) vis labiau naglėja ir vis labiau žvėrėja, tik sutvirtindamas savo viršenybę prieš auką – tas galias suteikėte jam jūs, ir, deja, jei po kelių tokių žingsnių prabustų kažkaip jumyse noras priešintis, nes va jau šita riba peržengta, tai priešintis prieš jūsų jam suteiktą didesnę galią ir atkovoti prarastas teritorijas bus vis sunkiau ir sunkiau.

Beje, taip veikia ne tik peštukai, bet taip veikia ir didesnės šalys agresorės prieš mažesnes šalis visokių quasi ir hibridinių karų atvejais – ar tai būtų Lietuvos istorija 1938-1940 metais, kuomet smetoniška peršikusi valdžia tenkino lenkų, vokiečių ir sovietų ultimatumus, kol valstybę ir praradome, ar tai Abiejų Tautų Respublika, išnykusi po trečiojo padalinimo, nors iki jo irgi buvo tarsi tautos ir valstybės atgimimas (vien ką Gegužės Konstitucija ar švietimo reformos tuomet reiškė!), ar Čekoslovakijos atidavimas naciams, ir t.t., ir t.p.

Štai todėl pagrobimo atveju ir sakoma: nesileiskite jokiais būdais išgabenami iš pagrobimo vietos į kitą – jūsų iš ten jau tikrai nepaleis, o va pagrobėjui nuošalioje vietoje bus saugiau su auka daryti tai, ką jis suplanavęs.

Ir kai grasina peiliu ar ginklu apiplėšimo atveju – tai menamas bendradarbiavimas su užpuoliku turi būti taktiniu savo esme, kad, tarsi darant nuolaidas ir paklūstant, gautumėte išeitį iš susidariusios situacijos savo naudai (ar pabėgti, ar kontratakuoti ir sužaloti, ir pan.), o ne užpuoliko naudai ar jo plėšikavimo patogumui.

Todėl tame klausime man taip truputį pats klausimas atrodė keistas: pradžioje nesipriešinai, nes “jokia kungfu neveikia“, o po to, kai jau tave purto gavęs tai, ko prašė pradžioje, tai “oi, tai kokia kungfu dabar jau čia veiks“?

Aš jau esu rašęs apie tris NE: neignoruok situacijos, nemesk iššūkių ir neįžeidinėk užpuoliko (linksmakočiais galima tik su “vokiečių santechniku“ matuotis, jei jis ne juodukas su savo bbc) – duok ir jam išeitį iš situacijos.

Jei gavo, ko norėjo, o tolimesnis noras gal dar ką papildyti jam jau kainuos ne tik pastangų, tai leisk jam pasitraukti saugiai, jei jau tau taip nėra kur. Tarkime, šito, tarp kitko, moko ir kasininkus naktinėse degalinėse ar parduotuvėlėse ten, kur ginkluoti užpuolimai yra įprasti: atidavei iš kasos pinigus – ir tegul eina, ir pats užpuolikas supranta, kad jo laikas ribotas, nes jei ne pats kasininkas, tai kas nors iš atvykusių klientų iškvies policiją.

Bankų plėšikai irgi taip pagal šią logiką veikė, kai dar bankuose buvo grynų pinigų. Na, o jei plėšikas gali saugiai užsirakinti nuo pavojaus, tai, žinia, bus ne tik kasa patuštinta… Bet čia apie darbo aplinkos įrengimą ir fizinės saugos metodus, tai kita jau tema.

Tai nežinau, ar atsakiau į rūpimą klausimą, bet tikiuosi, kad atsakiau vis tik pažvelgęs tinkamu kampu šioje aprašytoje situacijoje, nes išties juk klausimas čia turėtų būti ne apie kanfū, tiesa?

Likite saugūs – ir ypač pandemijos atveju, nes prieš koronavirusą tikrai jokios kungfu nėra – vien tik strategija (karantinai) ir taktika (dėvėkite kaukes bei plaukite kruopščiai rankas)!

Osu!

6 mintys apie “O toliau ką? – arba apie taktinį veiksmų planavimą

  1. Nors ir nesusije su sia tema, bet pridesiu: kadaise buvo tema apie isikisima i konfliktine situacija:
    Reali situacija ivykusi netoli mano namu (Galutinis rezultatas: didele avarija (3 masinos)).
    Zemiau israsas is lokalaus facebook.
    Edgaras Pangonis
    Kažkoks keistuolis ėjo viduriu važiuojamosios dalies, visi jį apvažinėjo ir signalino, o jis nereagavo. Gal užsimušt norėjo prieš šventes…
    · Atsakyti · 3 val.
    Kristina Sakalauskienė
    Visi tą keistuolį, kaip Jūs sakote, apvažinėjo, o mano vyras sustojo paklausti, gal reikia kokios nors pagalbos. Tai buvo išstumtas iš automobilio, o tas, greičiausiai narkotikų pavartojęs, sėdo ir nuvažiavo.. Telefonas liko automobilyje. Mano vyras bandė stabdyti pravažiuojančias mašinas, deja, iš n po darbo važiuojančių automobilių niekas nestojo.. Tokie tatai balsiečiai bendruomeniški ir padedantys vienas kitam… Labai labai ačiū moteriai su vaikais, kuri sustojo ir iškvietė policiją! Ir ačiū Dievui, kad niekas rimčiau nenukentėjo.

    Deja speju, geriausias veiksmas butu buves skambinti policijai, o nesiaiskinti su keistuoliu.
    Koks butu jusu pasiulytas sprendimas?
    Aciu

    1. Vargšai mūsų mentai Selo niekaip neiškrapšto ir tryse, pripurškę dar tam dujų, o čia va, matai, kažkoks nupeipėlis ėmė ir išmetė… O duris užsirakinti, jei nėra automatikos, nėra įpročio, kažin? 😉

      Skambinti dera tuomet, kai 112 operatorei gali artikuliuoti, ką matai ir kodėl manai, kad reikia pagalbos (nes vis tiek paklaus) – policijos, ugniagesių ar paramedikų. Jei žmogus slampinėja vidury važiuojamosios dalies, o patrulis yra sąlyginai toli, tai nelabai ir skubės atvažiuoti, jei išvis važiuos – nu tai nueis gi! 🙂 Aš net kai gulinčiam girtuokliui pagalbą iškviečiu, tai visada nepamirštu pridurti, kad palauksiu atvykstant. Tada tikrai atvažiuoja (labai nepatenkintais snukučiais, kad dirbti reikia).

      Jei iš arčiau negali nustatyti, kas žmogui nutikę, tai klausk per nepilnai atidarytą langą saugiu atstumu ir užrakintomis durimis bei veikiančiu varikliu, kas nutiko ir pan., o ne išlipk ir krutink “ei, a gyrdž, gezas, ką yr?“ 🙂 Jei matysis, kad žmogus dezorientuotas, tai tą operatorei ir papasakosi, su požymiais ir ko ten beklaustų – jie ir nuspręs, ar siųsti policiją, ar paramedikus (o gal Aitvarą). Laipioti iš mašinos ir lįsti prie žmonių, ir ypač koronavirusiniais laikais, tikrai neverta – aš ir policininkams užkardose stiklo nenuleidinėju, nes man taip saugiau su jais kalbėti (ne Selo, o užkrato prasme).

  2. Net nežinau, kur Tave pasveikinti, tad pasveikinsiu čia ir palinkėsiu gerų (kiek tai įmanoma šiomis aplinkybėmis) šv. Kalėdų ir laimingų ateinančių Naujųjų metų. Būk sveikas, budrus ir atsargus bei pasisaugok koronaviruso ir kitų virusų beigi žalingų sveikatai bakterijų.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s