Asmens sargybinis: pergudrauti pataupymui neverta?

Anądien diskutuojant apie asmens apsaugos reikalingumą (deja, pašnekovas nebuvo iš galimų klientų, nors ir nuoširdžiai tarsi ateičiai domėjosi, o kam tokių reikia, o jei tą, o jei aną arba, kas jeigu taip ar kitaip, ir pan.), klausimas pasisuko toks apie ad hoc asmens sargybinius.

Suprask, toks kaip ir ekonomiškas (ar praktiškas) variantas, kada samdaisi tik tuomet, kai tau asmens apsaugos išties reikia, o ne visą laiką 24/7.

Aha, kam mokėti už apsaugą, kai jie ir taip “nieko neveikia“.

Bet tema ne apie “nieko neveikia“, todėl užtenka mokėti valstybės nustatytą minimumą, kaip nutikę absoliučiai su visa apsaugos paslaugų rinka Lietuvoje (ir netgi šiuos prižiūrintys viršininkai ar samdyti vadovai uždirba ne ką daugiau, nes kodėl klientas turi išlaikyti dar ir tuos, kurie ne konkrečiai saugo, o tik prižiūri tuos, kurie saugo, ir dar visą ofisą su sekretūtkomis ir lizinginėmis mašinikėmis, a-nea?).

Tema apie tai, kad toks samdomas pagal poreikį asmens sargybinis turėtų pasiteirauti potencialaus kliento prieš sudarydamas darbo sutartį su juo, o kodėl jis šį samdo ir kodėl asmens apsaugos paslaugų prireikė?

Be abejo, ne visi prisipažins, kad dabar reikia vardan tik narcisistinio poreikio, nes jo verslo partneriai (paprastai – užsieniečiai, ir dažniausiai – iš rytų) kreivai pažiūrės kaip į kažkokį varguolį ar nerimtą biznismeną, jei tas neturės prideramo įvaizdžiui prie limuzino ar šveicariško laikrodžio ir atitinkamo dar entourage, į kurį įeina ne šiaip eskortinės “sekretorės“, bet ir kostiumuoti “štangistai“ su klausos aparatais ausyse.

Neturiu aš prieš tai irgi nieko prieš – kiekvienas juk laisvas savo pinigus leisti kam tik norisi.

Blogiau, kada klientas nori pataupyti ir sako, kad “tik palydėti ir kartu pabūti dėl viso pikto“ – va tada reikia išties suklusti ir pabandyti realiau įvertinti galimas grėsmes, nes klientas realiai kviečia asmens sargybiniu padirbėti ne dėl akių, o kad pasturgalis svyla, ir jis pats nujaučia grėsmę esant gerokai rimtesne, nei nori afišuoti ir samdydamas (ar iš įpročio – derėdamasis) įvardinti. Nes juk gal ir praneš tas negandas pro šalį, o gal velnias negriebs, tai – kam permokėti?

Na, ir kam ta apranga ir šalmas prie motociklo, kai griūti nesirengi – avint paplūdimio šlepkėmis ir mūvint gėlėtais šortukais gi smagiau su vėjeliu prasinešti karštą dieną, tiesa? Kas kad griūdamas susitrinsi kaip trintukas ir būsi panašus į musių apspistą faršą, besivoliojantį pakelėje, kol greitukė atvažiuos… O kiek aš tokių šiomis dienomis matau, pats vairuodamas mašiną be stogo ir suprasdamas tą vėjelio poreikį.

Taip ir su asmens apsauga – rinkos Lietuvoje iš esmės jai nėra. Visiškai. Bet taip nuo žodžio “nulis“.

Ir jei kas pasiūlo už neapskaitinius euriukus palaikyti jam, suprask, kompaniją, nes esi panašus iš išvaizdos į dvidurę spintą su antresolėmis, tai ko ir nepažaisti Kevin Costner suvaidintą herojų, svajose skambant garso takeliui iš 1992 metų filmo The Bodyguard “ent aaaaaaaaaaaaaaiiiii, vil olveis laaaav jūūūūūūūūūūūū!..“?

(filmo plakato iliustracija iš vikės)

Mane žinote – aš visada esu geriau už nuolatinę asmens apsaugą, net ir minimalių etatų: vairuotojas su asmens apsauginio įgūdžiais ir kvalifikacija yra gerokai efektyviau (nors ir vadinu tai balerina-štangistas) už ant smūgio pasisamdytų penketą kostiumais aprengtų sandėlio krovikų be elektrokaro.

Ir jei grėsmės lygis auga, arba yra biudžetas (!) padengti daugiau saugumo spragų (o šimtaprocentinės garantijos nėra – ne veltui čia rasite pradėtą seriją apie istorinius pavyzdžius), tai galima ir funkcijas geriau paskirstyti tarp keletos papildomų etatų (pvz., vairuotojas, asmens sargybinis, išankstinė žvalgyba), o, reikalui esant, va tada jau ad hoc pasisamdyti papildomus asmens sargybinius, kurie bus tiesiogiai pavaldūs SAIC (arba asmeniniam nuolatiniam sargybiniui) – tas labai aktualu klientui verslo išvykose ar komandiruotėse, kuriose vietinius samdyti verta ir dėl geresnio orientavimosi tiek geografinėje, tiek ir teisinėje tos šalies aplinkoje.

Bet ir čia aš truputį išeinu jau iš šio klausimo apie “o kodėl dabar prireikė?“ link kitos temos.

Tai kaip ir pašnekovui pasakiau: gali, aišku, gudrauti, bet jei taip paikai gudraudamas pergudrauji žmogų, kuris atsakys už tavo sveikatą ir gal netgi gyvybę, tai ar tikrai verta tokiam “durneliui“ pinigus mokėti už brangiausią savo turtą ir patį save?

O dėl žvaigždės verto entourage – tada jau aš pasisamdyčiau lesbiečių manekenių būrį.

Tiesa, Muammar Gaddafi tai irgi nepadėjo…

8 mintys apie “Asmens sargybinis: pergudrauti pataupymui neverta?

  1. Puikus straipsnis.

    Cit.: “Tiesa, Muammar Gaddafi tai irgi nepadėjo…“

    Dėl šito galima ginčytis. Jei ne NATO antskrydis,išblaškęs M.Gaddafi asmens apsaugą (Wikipedia rašo, kad to anstkrydžio metu buvo sudaužyti net 14 apsaugos automobilių), vargu ar sukilėliams būtų pavykę jį sučiupti ir nužudyti.

    1. Tai va jo atveju ir sakau: kaip ta jo merginų apsauga apsaugojo nuo NATO antskrydžio? 🙂

      Kita vertus, jos puikiai atliko entourage vaidmenį iki tol.

      1. Dėl to NATO antskrydžio, sakyčiau, kaltas pats velionis M.Gaddafi, ėjęs į konfliktą su NATO, o ne asmens apsauga. Na, ką galėjo padaryti asmens apsauga šiuo atveju? Patarti savo saugomam asmeniui neiti į konfliktą su NATO?

    1. Galima prie progos šito incidento analizę irgi čia aprašyti, bet mintis paprasta – maršruto analizė buvo artima nulinei, tikintis, kad štangistai atsišaudys. Aš apie Deutche Bank prezidento nužudymą jau rašiau.

  2. jei jau yra konkreti gresme, klientas turetu buti gerokai durnas, jei taupytu ant apsaugos. Bet kaip ir visur, yra prieshistore, klientas dazniausiai pats imeta akmeni i sirsiu lizda. Ir jei gaunas anekdotine situacija.. kad butaforine apsauga i susisaudyma ateina ginkluota peiliais… tai dazniausiai pacio kliento noras pigiai prasisukant susiorganizuoti laidotuves. jei eini su bandtitais tiktis, ir zinai kad ju bus apie 20.. geriau jau atsivesk 30 galvazudziu armija, su pilna ekipiruote. arba jei pinigine ir svertai leidzia, uzsisakyk Ara… visi kiti atvejai baigsis bevardziu kapu neaiskioj vietoj.
    klounai su dviem butaforiniais apsauginiais.. i kita skyriu… cia nieko nesusije su apsauga.

    1. Labai retai klientas žino realią galimą grėsmę, ir netgi žmogiška psichologija mus pačius verčia susimažinti mums gresiančius pavojus (esu apie tai netgi jau rašęs) – va tam ir yra profai, kurie objektyviai ją įvertina ir imasi tinkamų priemonių.

      Be to, mes daugiau kalbėjome ne apie tą situaciją, kad jau kapiec, nušaus, o kai klientas dar nėra tikras, ar jau prisidirbęs iki tiek, kad gaus į kepalą, ar vis tik baiminasi be reikalo, nors ir gerai paišsikalinėjo. 🙂 Nepamiršk vėlgi, kad daug verslininkų pasiekė savo sėkmę ir užsidirbo pinigus drąsiai rizikuodami, o ne apskaičiuodami ir apsidrausdami, todėl jie pratę save pervertinti, o aplinkybes ar kitus nuvertinti, kaip ir tai, kad daug jų turi pinigų, nes iš esmės yra ne švaistūnai, kaip filmuose rodo ar visokie koučeriai lochams skiedžia, o kad yra klaikūs taupukai. 🙂

      O jei tu kalbi apie galimą pasimatavimą linksmakočiais, tai čia išvis kita situacija, ir į tokias veltis nėra ko net už didelius pinigus (pažiūrėk Kurosavos filma Yojimbo – The Bodyguard). Kaip ir klientas veikiau tuomet jau užsiundytų per advokatus teisėsaugą, o ne į razborkes važiuotų su dar didesne šaika, kaip Linksmais Devyniasdešimtais buvo įprasta pagal paniatkes.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s