Kiek -chin kata yra gana?

Praeitame įraše kalbėdamas apie hojo-undo įnagius pastebėjau, kad trys pagrindiniai jų (chiishi, sashi ir nigiri game) koreguoja kūno struktūrines padėtis ir treniruoja reikiamas jėgos generavimo įtampas, kurios yra sanchin, seiyunchin ir shisochin kata pagrindas.

Tai dabar iš to seka tik du klausimai:

  1. o tai kuo tada treniruojama likusiose kata jų esama struktūra ir dinamika?
  2. ir kiek iš vis tų -chin serijos kata yra ir kiek pateko į Goju-ryu karate, ir kodėl bei kurios nepateko?

Man panašu, kad pirmas klausimas prašosi išvis atskiros temos, o va antrame – visa krūva sekančių vienas iš kito klausimų, kuriuos verta taip imti ir iškart atsakyti, kad nebekiltų nesusipratimų, jei diskutuosite su kitų karate mokyklų atstovais.

* * *

Pirmiausia, tai atsirinkime tas -chin serijos kata, kurios išvis yra karate.

Mes Goju-ryu turime tris minėtas aukščiau:

  • sanchin 三戦,
  • seiyunchin (dar užrašoma kaip seienchin) 制引戦 ir
  • shisochin 四向戦.

Ir aš jau rašiau apie sochin 壯鎭, kuri yra sutinkama Shorin-ryu stiliaus karate mokyklose, nors ją, teigiu, savotiškai galime adaptuoti ir pagal Goju-ryu principus. Bei iškart primenu, kad šios kata versija, esanti Shorin-ryu Shotokan, ir ta kata, kuri yra Shito-ryu, iš esmės sulipdytoje iš Shorin-ryu ir Goju-ryu, yra skirtingos kata!

Nors pastaroji, ko gero, galėjo savo laiku netgi patekti ir į Goju-ryu, kada Mabuni Kenwa (Shito-ryu kūrėjas) kartu su Miyagi Chojun (Goju-ryu kūrėjas) iš Go Kenki praktikuotos baihe-quan sau abu idėjų bendroje jų karate studijų asocijacijoje tarpukaryje graibėsi.

* * *

Tik sochin-gata kilmę veikiau ne opiumo rūkytojui ir arbatėlės meistrui Go Kenki reikėtų priskirti, o vis tik kinų kalbos vertėjui prie karališkojo Shuri (Ryukyu karalystės sostinė buvo tuomet tame mieste) dvaro ir Luohan-quan (kin. vienuolio kumštis) meistrui Arakaki Seisho (1840-1918), iš kurio savo laiku mokėsi ir Nahate (dabar Okinavos sostinė yra Naha uostamiestyje) meistras Higashionna Kanryo, tapęs juk mokytoju Goju-ryu karate kūrėjui Miyagi Chojun’ui.

Įdomiau čia tai, kad Arakaki Seisho 1870-aisiais pagyveno Fuzhou mieste Fujian provincijoje Kinijoje ir pasimokė dar, sakoma, iš Fujian Baihe-quan (kin. Fudzianio “baltosios gervės kumštis“) meistro Wai Xinxian, kuris buvęs dar ir pirmuoju meistru šios gervės kung-fu variacijos Mínghè-quán (kin. “klykiančios gervės kumštis“) kūrėju, ir kurį mes japoniškai visame karate pasaulyje žinome kaip Ryu Ryuko – ir pas šį su savo mokytojo Arakaki Seisho rekomendacija studijavęs dar ir paminėtasis Higashionna Kanryo, iš esmės ir parvežęs kone pilniausią gervės kung-fu variantą į Naha.

Reikia pastebėti, kad Arakaki Seisho, vis tik laikomas juk ne Baihe-quan (gervės), bet vis tik Luohan-quan (t.y. platesne prasme – “supaprastinto Šaolinio“, pervadinto vėliau į Shorin-ryu) meistru.

O dar jo amžininkais ir kolegomis prie to paties dvaro Shuri buvo kiti Shurite stiliams priskiriami meistrai: Matsumura “Bushi“ Sokon, Asato Anko ir Itosu Anko – pastarieji gi du buvę ir Funakoshi Gichin (Shotokan įkūrėjas) mokytojais (Itosu-sensei mokęs dar ir Mabuni Kenwą, jau minėtą Shito-ryu kūrėją), o Matsumura Sokon išvis visos Shurite ir iš jos kilusios Shorin-ryu mokyklų patriarchas.

Todėl gal labai nestebintų, kad ir šitos išties gerviškos (nors Uechi-ryu adeptai saviškėse kata dar ir drakonų suranda, jei awamori gerai įmaukia…) -chin serijos kata taip rado vietą tiek Shorin-ryu karate, įskaitant japonišką jos variantą Shotokan, tiek ir yra iš Nahate išsivysčiusioje Goju-ryu, kuomet 1873-1879 metais Fujian provincijoje Kinijoje pas tautietį emigrantą Kojo Tahei, parekomenduotas mokytojo Arakaki Seisho, ir užsirašė mokytis Higashionna Kanryo.

Kita vertus, štai jums ištrauka iš Kojo-ryu stiliaus, kur demonstruojamas kryžminis blokas juji-uke išties yra būdingas ne gervei, bet Luohan-quan stiliui (tiesiog žvilgterėkite kad ir į net qigong praktikuojamą kompleksą “18 archatų rankų“), ir kurio mokyklai tuomet dar Kinijoje Kojo-ryu šis archatiško (kin. luohan) kung-fu meistras Arakaki Seisho pradžioje rekomendavo savo mokinį Higashionna Kanryo.

* * *

Beje, jei pažiūrėtume į sochin-gata užrašymą pagal pokarinį ir Japonijoje įkurtą, nors pagal šaknis dažniausiai laikomą okinavišku Chito-ryu karate stilių, tai kata pavadinime 荘鎮 reikštų dėl paskutinio skiemens nebe “mūšis“, bet “miestelis“, o kartu sudėjus – “vienišą miestelį“.

Ir kas paaiškintų tuomet ir kitokį tų pačių garsų sochin užrašymą (japonų kalba išvis yra homonimų pilna) pagal šio stiliaus kūrėjo Chitose Tsuyoshi (1898-1984) teiginį, kad jo mokykloje kata vardu shihohai (taip, pavadinime panaši mintis į shisochin, tik užrašoma irgi kitais kanji bei yra visiškai nepanaši savo veiksmais į Goju-ryu praktikuojamą kata) jis mokęsis ne iš irgi savo mokytojo aukščiau minėtojo Arakaki Seisho, bet iš Shorin-ryu meistro Hanashiro Chomo (1869-1945).

Beje, Hanashiro Chomo dėka mes dar ir Goju-ryu Jundokan mokykloje turime parengiamąsias “bendros karate“ kata kaip fukyu dai ichi ir fukyu dai ni (o Goju-ryu Shoreikan – tai dar ir fukyu dai san), kai jie į savo Shorin-ryu tais pačiais 1940-aisiais taip irgi pasiėmė mūsiškes Miyagi Chojun sukurtas gekisai dai ichi ir gekisai dai ni bei pasivadino pas save fukyu dai ni ir fukyu dai san atitinkamai.

Tai jei Chitose Tsuyoshi teigia, kad shihohai jis mokęsis iš Hanashiro Chomo Ryukyu karalių mauzoliejumi naudotome iki 1945 metų (kurį per mūšius dėl Okinavos sugriovė) Sogen-ji vienuolyne, tai tas “vienišas miestelis“ arba “vienatvės vietovė“ tuomet ir sochin užrašyme vietoje “mūšio“ turi prasmę ir loginį paaiškinimą.

* * *

Aišku, jūs paklausite, o tai kaip su ta sochin, kuri yra Shotokan karate – kaip ten tas kata pavadinimas užrašomas?

Tai va ten ironija tame, kad japoniškoje karate paprastai visi senovinių iš Okinavos atkeliavusių kata pavadinimai yra užrašomi katakana abėcėle, kuri naudojama japonų kalboje užrašyti fonetinį tarimą bei užsienietiškus (sic!) žodžius.

Gi pačioje iš Shorin-ryu sujaponintoje Shotokan karate prie kanji adaptacijų, netgi pervadindamas tas kata kitaip, marketingo tikslais tarpukaryje padirbėjo pats Funakoshi Gichin: taip pinan tapo heian; passai tapo bassai; rohai tapo meikyo; seisan tapo hangetsu; naihanchi tapo tekki; kusanku tapo kanku; chinto tapo gankaku; wanshu tapo empi; niseishi tapo nijushiho. Ir šioje mokykloje dabar sochin užrašoma kaip 壯鎭, kur 壯 reiškia stiprų, tvirtą iš vidaus, o antrasis 鎭 skiemuo toks pats, kaip ir rašoma Chito-ryu.

Aš pilnai sutinku, kad rasite gal net kitokius užrašymo variantus, tačiau mintis akivaizdi: nors ir -chin, bet ta jų sochin nėra tų pačių Goju-ryu karate -chin grupės kata, nes čia sutapo mūsų ausiai tik pats skiemens garsas, bet ne žodžio reikšmė, kadangi užrašoma visai kitokiais kanji (hieroglifais).

O čia palyginimui toji, kurią praktikuoja Shotokan karate, ir kuri taip pavadinta veikiau dėl plačios ir tvirtos stovėsenos fudo-dachi, dar 45 laipsnų kampu ją pasukus ir pervadinus į sochin-dachi – ir… kas būtų iš esmės tai, kuo Goju-ryu karate juk yra seiyunchin-gata ir joje naudojama shiho-dachi.

* * *

Na, o dėl naihanchi 内歩進, kur paskutinis skiemuo rodo kryptį į (t.y. žingsnis į vidų) arba užrašius 内範置 (čia kinų kalba skambanti ko gero artimiausiai pavadinimui kaip nèi fàn zhì – tai gal verstina kaip “vidinis nusistatymas“?), tai sutinku, kad kartais ši, Shorin-ryu stiliuose esanti bazine kata, Okinavos karate (nes japonai iš karate truputį kendo be kardų padarė, tai būdami glušavoti jie tuos skirtumus tarp heishu-gata ir kaishu-gata neįgalūs suvokti) naudota kaip “energetinė“ heishu-gata, t.y. – turinti tokią pačią paskirtį kaip sanchin-gata turi Goju-ryu ir panašiose iš Nahate kilusiose karate mokyklose: To’on-ryu, Ryuei-ryu, Uechi-ryu ir mišrūnėse Shito-ryu bei Isshin-ryu.

Todėl surasite užrašant net ir naihanchiN 内畔戦 (senoviškai okinavietiškai ir kaip naifuanchin) su gale jau mums dabar pažįstamu “karingu“ skiemeniu 戦.

Aš vis tik suprantu tokią užrašymo logiką su tuo -chin vietoje -chi, kai nori būti panašus į “jėgos karate“ (“nes jėga tiesoje, brolau“ ©) Goju-ryu giminę, tačiau pati kata išties nelabai ką bendro turi su Nahate koncepcija, net jei atliekama kaip heishu-gata (t.y. lėtai ir su muchimi).

Ši kata į Shorin-ryu stilius atėjo iš Shurite bei Tomarite, kur turėjo savo atlikimo variantus (pirmame buvo tiesmuka ir greita, kai antrame lėtesnė su jėga ir apskritais judesiais), bet tikrai ne iš “gerviškos“, kad ir kokios ten baltos, klykiančios, pliauskinės ar užkietėjusių vidurių, kilmės Nahate.

Nebent aš kažko dar nesuprantu, ir paaiškės, kad tas Go Kenki dar ir šią praktikavęs kaip tipinę jo Minghe-quan.

Go Kenki demonstruoja gervės stilių – jam už nugaros stovi Mabuni Kenwa.

* * *

Ir dar viena kata su galūne -chin, kuri neturi nieko bendro su minėtomis aukščiau -chin serijos kata, yra sutinkama Shorin-ryu Seibukan 聖武館少林流 (arba Sukunaihayashi-ryu, kur hayashi – tie patys japoniški shorin arba kinų kalba shaolin) karate mokykloje, kurią 1962 metais įkūrė Shimabukuro Zenryō (1908-1969).

Ši kata yra jo paties sukurta, sakoma, iš jo mokytojo Kyan Chotoku mėgstamų technikų ir pavadinta wanchin, apjungus pirmus kata pavadinimų skiemenis iš wansu ir chinto 鎮東.

Kur ir vėl galite atpažinti -chin serijai būdingą skiemenį 鎮, reiškiantį ne “mūšį“, kaip karingai vis išverčiama iš klausos, o taip jį užrašius – tą “miestelį, vietovę“, ir todėl antrasis skiemuo kata pavadinime reikštų rytus, kas išsiverstų gal kaip “kilmės iš rytų“ (angl. made in China, aha).

Daug įdomiau, kad Funakoshi Gichin šią kata irgi persivadino – į gankaku 岩鶴, kur antrasis skiemuo reiškia gervę, o kinų kalba užrašius tuos hieroglifus, tai yán hè reikštų akmeninę arba uolienos gervę (nes jeigu išversti kaip “gervė ant akmens“, tai japoniškai tuomet irgi turėtų būti skaitoma gal ne kaip gankaku, bet iwatsuru – taip, japonų kalbos gramatika žavi tuo, kad tas pats hieroglifas yra perskaitomas bent dviem variantais: kun kinų kilmės ir on japonų kilmės, jeigu nėra dar ir kokio trečiojo…).

Toliau einant rastume dar įdomesnių sąsajų: taip Matsumura Sokon mokytojais buvę kinai Annan (kuriam ir priskiriama ši chinto – tai netgi vienas iš jo vardų ar, manau, iš tikro – pravardžių) ir Iwah, o Matsumura Sokon savo ruoštu yra mokęs Itosu Anko, kuris gi taip mokęs Funakoshi Gichin, jau literatūriškai (ko iš japonų kalbos mokytojo norėti?) įforminusį dar ir japonų auditorijai pirmą “oficialią“ karate istoriją, ir kurio paties vardo paskutinis skiemuo, jei vis dar neatkreipėte dėmesio (sic!), juk irgi yra -chin (tik tas jo 珍 reiškia “retas“, tad ir užrašomas visai kitaip nei aukščiau minėti kata su -chin skiemenys).

* * *

Dar Tomarite būta kata pavadinimu nichin, tačiau aš neturiu jokios informacijos, nei per kurias mokyklas, nei per kuriuos mokytojus ją mokę, o ir faktas tame, kad nei vienas Shorin-ryu, apjungusios Shurite su Tomarite, dabar esantis karate stilius šios kata nebeturi savo mokymo programose – aš net nežinau, kaip ji turėtų būti oficialiai užrašyta: “du mūšiai“, o ne trys kaip sanchin?

Aišku, dar ir Nahate kartais priskiriama Uechi-ryu mokykla verta atskiro paminėjimo, nes turi visą seriją -chin savo kata:

  • sanchin 三戦,
  • seichin 十戦 ir
  • kanchin 完戦.

Dėl sanchin – viskas suprantama: tai viena iš bazinių gerviškų kata, kuri, kartu su seisan (kin. shí sān 十三 reiškia “13“) bei sanseru (kin. sān shí liù 三十六 reiškia “36“) atėjo nuo gatvinio (ir bandito, ir prekeivio) Shu Shiwa, d.ž.k. kin. Zhou Zihe (1874-1926), ir pas kurį, kai paliko jau minėtą Kojo-ryu emigrantų mokyklą Kinijoje, Fujian provincijoje mokęsis ir pats šios karate mokyklos, tada jo dar vadintos Pangai-no’on, pradininkas Uechi Kambun (1877-1948), turėjęs netgi savo mokyklą gretimos provincijos Nanjin mieste (Nankine).

Gi seichin yra sanchin bei seisan (pastaroji būdinga visoms Nahate mokykloms ir skirta viešam demonstravimui) mišinys, kurio antrasis skiemuo paimtas užrašyme kaip ir sanchin atveju 戦 “mūšis“.

Šią kata 1950-1960 metais sukūrė vienas iš vyriausių mokyklos mokinių (pagal eiliškumą – netgi antrasis Uechi Kambun mokinys) Uehara Saburo.

Analogiškai ir su kanchin, kuri yra tuo pačiu 1950-1960 metų laikotarpiu sukurta mokyklos įkūrėjo sūnaus Uechi Kanei, realiai savo tėvo mokymus struktūrizavusio į oficialią karate mokyklą ir ją pavadinusio savo šeimos pavarde.

O kanchin-gata pirmasis skiemuo kan – tai jo ir jo tėvo vardų pirmasis hieroglifas, aišku. Šis skiemuo užrašomas taip ir kitose dvejose kata: kanshiwa bei kanshu – tad tai veikiau ne -chin serijos kata, bet kan- (šį 完 galima versti kaip “išbaigtas“).

Beje, seichin pagal Uechi-ryu mokymą, neva, yra tigro ir drakono kung-fu stilių mišinys, nors aš nuoširdžiai nesuprantu, iš kur jiems sanchin atsirado vietoje gervės baihe ar minghe tas tigras ar drakonas?

* * *

Apibendrinant, man tai išvada aiški: tik trys pačioje pradžioje mano paminėtos kata-chin serijos yra taip bendros pagal savo jungtinę logiką, nors jos ir moko, atrodytų, skirtingų dalykų ir skirtingų įtampų bei jėgos generavimo būdų.

Kitos kata su galūne -chin, kurios priklauso Shorin-ryu krypties mokykloms, iš esmės ir užrašomos netgi kitokiu kanji.

Va todėl labai svarbu žinoti ne tik, kaip tariama ir užrašoma fonetiškai ar svetimybėms skirta abėcėle katakana, ar mums įprastomis raidėmis romaji (t.y. “romėniškais“ rašmenimis), bet kaip tą pavadinimą dar užrašė visų tų mokyklų įkūrėjai, kai iš savo Nahate, Shurite bei Tomarite senųjų meistrų žodinės tradicijos nusprendė sukurti tarpukaryje jiems tuomet dar šiuolaikinę (o dabar jau per gerą šimtmetį – klasikine tapusią) karate visų tų -ryu, net jei jų mokiniai su savo mokyklomis -kan mažai ir tesigilino, kodėl būtent tokius kanji jų mokytojai tada atrinko.

O jau dabartiniams -kai “stilių“ didmestriams, matau, kad išvis viskas yra osu!, ir jie jau vėl gali sugrįžti prie beprasmės (nes niekas jau nebepaaiškins – nėra net kaip jiems jau tapti uchi-deshi) fonetinės kata transkripcijos.

Ir todėl vieniems kata – tai “visos vieno veido“ (kaip mums azijiečiai, o šiems – mes, europiečiai), o kitiems, kurie nepatingi su jomis giliau susipažinti, tai ir vardai tarsi žmonėms atsiranda, ir tie vardai įgyja prasmę visai net ne gramatiniame lygmenyje.

Jei iš -chin grupės kata jums reikėtų susidėlioti sau tokį nuosavą ir kompaktišką karate stilių (kokiais dažnai juk išties buvę tos nedidelės “praktinės karate“ mokyklos, kaip mano aprašytoji “banditiška“ Uechi-ryu ar “gatvinė“ Isshin-ryu), tai kiek jums tų kata užtektų?

Ar tik trijų -chin, praktikuojamų Goju-ryu, ar gal net norėtumėte eiti Mabuni Kenwa keliu, miksuodami Goju-ryu su Shorin-ryu (ką padaręs iš esmės juk ir “legendinis“ Kyokushinkai karate kratinio kūrėjas Oyama Masutatsu iš Shotokan ir Goju-kai), taip sau prie tų trijų kata pridėdami dar šoninio slydimo (“drifto“) naihanchi, pakeisdami kartu su atlikimu ir kata skiemenį -chi į -chin?

Beje, tą jau iki jūsų padaręs Isshin-ryu kūrėjas Shimabukuro Tatsuo teigė, kad naihanchi (jie paprastai užrašo katakana kaip ナイハンチ) yra mama Shorin-ryu, o sanchin yra tėvas Goju-ryu, ir abu jiedu pagimdė jo mokyklą Isshin-ryu.

O gal dar penketukui (nes tiek pirštų, jei ne stalius arba ginekologas) pridėjus chinto, nes toji juk irgi “gerviška“, tai tuomet koks skirtumas, kurioje vietoje tas –chin skiemuo – taip dar netgi gal įdomiau gaunasi?

Nors galima visada, aišku, mokytis ta seka, kuria jūsų dojo jums sensei prisakė, nes jis taip savo laiku mokęsis ir kvailų klausimų didmeistriams neuždavinėjęs.

Išvis, ko čia sukti makaulę – kata yra kata, nu.

Nu tai ir osu!

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s