Krav Maga – prasta karate (hebr.)?

Nurimkite, o užsikepę jūs kravmageriai!

Be abejo, Izraelio kovos sistema hebrajiškai reiškia ne “prasta karate“, kaip aš čia tinklaraštyje keliskart pasišaipiau, bet krav קרב reiškia “mūšis“ arba gal netgi “kovinis“, o maga מגע – Make America Great Again! “kontaktas“ (prisilietimas, susilietimas, jausmas ir pan.) – toks “kontaktas mūšyje“ arba “kovinis kontaktas“.

Karinėmis sąvokomis nestebintų, nes geriausiai ir įvardina šios sistemos veiksmų paskirtį – kareiviui mūšio lauke parankinių, net jei tai ir yra pačios rankos, priemonių, kurios yra papildomomis ginklams. Angliškai tokios sistemos vadinamos CQC (close-quarter combat – artima kova), H2H arba HTH (hand-to-hand – ranka į ranką, rankų darbas, suprask).

Japonai tam turi visus savo bu-jutsu (ar tiksliau, kovos menų dalį, kuomet be ginklo: tai-jutsu arba ju-jutsu – arba su parankinėmis priemonėmis vietoje ginklų: kobu-jutsu arba kobudo dabar). Rusai gi šitą snukdaužystę kovos lauke vadina рукопашный бой (pažodžiui: “kova ariant rankomis“ – kai rusų rektrūtai sueidavę į durtuvų kautynes, tai sunkų fizinį darbą, matomai, vadino sau įprastu valstietišku žodžiu, nes dirbdavę lauke be darbo įrankio: durtuvo ant šautuvo).

Atsižvelgdami į žydų marketologų rekomendacijas krav maga vertimo klausimais, mes, ko gero, galėtume vadinti “kovine savigyna“, nors kokie nors VLKK glušpetriai būtinai sugalvotų ilgesnį pavadinimą: mūšio lauko smurtinių veiksmų visuma, kariui nesant galimybės panaudoti šaunamąjį ginklą – arba išvis naujakalbe: kombatyvusis kontaktinis įgalinimas(is)™.

Kad sistema išties buvo skirta apmokyti bent kokių primityvių apsigynimo be ginklo veiksmų kovinėse situacijose iš pradžių žydų sukarintų savigynos Haganah grupuočių Palestinoje, o vėliau jau Izraelyje ir iki dabar žydų karius šalies gynybai, tai nepadaro jos savaime efektyvesne (koks efektyvumo kriterijus čia?) ar kažkaip pranašesne už kitas kovines sistemas arba kovos menus. Tiesą sakant, tokių sistemų turi kiekviena šalis ir kiekviena kariuomenė (tik ne kiekvienoje šalyje, tarkime, šaulių būrio taktika gauna kokį nors marketinginį pavadinimą pardavimui).

Ten, kur tinka krav maga, tinka ir visos aukščiau paminėtos įvairiomis kalbomis kovinės sistemos, ir krav maga visiškai netinka ten, kur yra pramoginis sportas, kad ir kiek ten to kontakto bebūtų (pvz., UFC) ar būtų varžomasi “vardan taikos idealų“ (pvz., olimpinis sportas).

Tiesiog visose šalyse ir jų kovos menuose arba iš jų kariškiams skirtų elementarių kovinių veiksmų sistemų galop irgi būna padaromi civiliokams prieinami variantai: ar tai būtų kovinė sambo Rusijoje, ar goshin-jutsu variacijos kovos menuose Japonijoje, ar tie patys žydai nesugalvoję būtų, kad iš krav maga galima padaryti ne prastesnį eksporto produktą, nei savo laiku pasidarė japonai su savo kovos menais, kai pamatė, kad okupacinė amerikiečių kariuomenė mielai savo laisvalaikį leidžia ne visi baruose ar bordeliuose, ir kad moka tvirta valiuta (po karo japonai buvo tiek nuskurdę, kad amerikiečių kario kišenpinigiais ne vienas sau kovos meno meistras ir namus pasistatė – apie ką irgi rašiau, pasakodamas apie Isshin-ryu).

Paskui japonus iš pradžių nuskuodė jų buvę okupuotieji ir su karate jau iki karo ir karo metu susipažinę korėjiečiai, bet su “nuosava“ (Chuck Norris studijavo tangshudo – “Tang dinastijos rankos metodus“… kaip hieroglifais ir buvo tarpukaryje užrašoma karate pavadinimas, iki okinaviečiai dėl eksporto japonams nepakeitė pagal skambėjimą į “tuščią ranką“) jau taekwondo (ir netgi aplenkė – karate olimpine tampa tik nuo 2020 metų, jei koronavirusas dėl atšauktos Tokijo olimpiados nesutrukdys, nes karate jau demonstracine olimpine sporto šaka buvo 1964 metais anoje Tokijo olimpiadoje), o paskui šiuos prisijungė ir kinai, dabar visą dėmesį ir adeptus imantys savo masine standartizuota ušu (wu-shu) produkcija ir milžiniškais praktikuojančių skaičiais, ir dar didelėmis tarptautinėmis eksporto korporacijomis: tiek valstybiniu ušu, tiek ir privačiu Šaoliniu (kinų Disneilendas™) bei visa eile visokių smulkesnių firmelių, siūlančių tiek visokias “gimnastikas“, tiek sanda kovas bei priplaukusią judesio jogą taiči.

O kur dar brazilų parterio ristūnai, filipiniečių peilio žonglieriai, aštraus maisto straksiai pagal tailandietišką dūdelę praplatintais minišortais, ar dabar praktiškai konkurenciją rinkoje savo “efektyvumu“ bei brutalumu sudarantys visokie MMA mišrūnai?

Net boksas, kaip gebėjimas praktiškai išmalti snukį, jaučia susidomėjimo pagyvėjimą: trys smūgiai kumščiu į marmūzę ar kepenis, praktiškai atidirbti viens-du kombinacijomis į kriaušę ar maišą, laiko sąnaudų rezultatui pasiekti – pagal efektyvumo koeficientą pranoksta ne tik žydišką kravmagiją.

Tad tikrai ne dėl kažkokio buitinio antisemitizmo krav maga nesugeneravo tokio paties antrojo karate bumo, nors susidomėjimas šia sistema, kad ir kokios civilinės (sic!) krypties organizacija ją pardavinėja, yra išaugęs (ir juntamas pas mus Lietuvoje) – tiesiog konkurencija rinkoje išties labai didelė, juolab, kad gyventi bendrai visose šalyse tapo saugiau, o ginklai savigynai lengviau prieinami ne tik Lietuvoje, todėl ir atsikovoti vietą po saule iš kontaktinės karate nėra taip paprasta, kaip atrodo šios sistemos entuziastams (ir ypač tiems, kurie griebiasi seno agresyvaus marketingo triuko, priešpastatydami savo sistemą, neva, tipinei karate, kad, suprask, va kuo krav maga geriau, nes to “neturi“ karate!).

Maža to, ir tradiciniai kovos menai, įskaitant karate, turi savo anaiptol ne dar krav maga neatradusių, o seniai susivokusių ir pilnai apie tą krav maga “produkto paketą“ žinančių, bet neiškeičiančių kovos meno į šitą pramogą pasekėjų, ir jų tarpe, be abejo, esu ir aš.

Nes kartą paragavęs klasikinės geros kokybės karate (kokią atvežė į Lietuvą ir Bob Honiball – okinavietišką Goju-ryu Jundokan; arba, kur ir mano keletą metų seminaruose pradžioje pavertėjauta, Ilja Jorga – japonišką Fudokan, faktiškai Shotokan SKFI versijos), o po to palyginęs tą skonį su krav maga (mano patirtis iš sertifikuoto instruktoriaus Ispanijoje 2017 metais, kur mokiausi UK SIA close protection kursuose, ir tų įgūdžių reikėjo praktiškai), tai gali sau leisti pasišaipyti: krav maga – hebrajiškai reiškia “prasta karate“.

Ypač, kai nueitum su ta taburete į antikvarinių baldų saloną, vadinamą Šaoliniu (yra ir Lietuvoje – beje, autentiškai ir Tomo “Lapino“ Lapinsko dėka tiesiai nuo Šaolinio abato su visu priklausančiu maoistiniu budistiniu ir akreditaciniu palaiminimu, ko negavusi ne viena rusiška federacija, nors irgi prašę).

Jei kravmageriai dabar antrąkart užsitrolino, tai pasakysiu, kad ta mano mylima Goju-ryu (o mano geneologinė linija šioje sistemoje, beje, labai trumpa: mano sensei yra Bob Honiball – šio sensei Miyazato Ei’ichi yra Jundokan krypties įkūrėjas – o šio sensei Miyagi Chojun ir yra pats Goju-ryu sukūrėjas) yra stenanti pempė užkietėjusiais viduriais, o kad mūsų pusbroliai vinčunistai pradėtų vėl žagsėti – tai jų tas kovinis menas yra buratino kanfū arba pinokių pempė (“pempė“ čia ir prieš tai, aišku – tai gervės kung-fu arba Yunchun baihe-quan).

Tai gal ir palyginkime be agitacijos ir marketinginių džiaugsmingų purslojimų vienos ar kitos sistemos atžvilgiu, kodėl taip yra, kad mieliau norisi ne tik man dažniausiai likti “pasenusioje“ karate, užuot pasirinkus “efektyvesnę“ krav maga?

* * *

Pirmiausia, reikia suprasti: krav maga sukurta kaip praktinių ir kuo paprastesnių veiksmų sistema kariui. Tai reiškia, kad karys paprastai šiaip jau vis tik šaudo, o jei jau prispyrė ir nebegali pašaudyti, tai vožia priešui taip ir tuo, kuo papuolė. Primityvai ir aiškiai.

Karate gi kaip sistema buvo sukurta iškart civiliams (t.y. atsižvelgiant į teisinius apribojimus ir galimas pasekmes, kur efektyvus panaudojimas ne medalį pelno, kaip kariui, o tik ilgus metus cypėje), nors irgi taip vietinių Ryukyu karalystės (ne japonų!) supratimu skirta sistema gi “kariams“ (jap. bushi – kas Japonijoje ir reiškė samurajų, tačiau Okinavoje tokie titulai suteikiami tikrai “kietiems“ karate meistrams), bet ir čia juos dera versti į anglų warrior, karys, o ne soldier, kareivis, arba fighter, kovotojas – lietuvių kalboje mes irgi turime skirtingas sąvokas, tiesa?

Krav maga atveju tas warrior praktikuotojui yra veikiau tik niekuo nepagrįstas komplimentas, nei kad profesinis lygis – kravmageriai visumoje yra kažkas tarpinio tarp fighter (nes ne sportininkai) ir soldier (nes ne visi kariškiai, nors gali ir pamėgti dėvėti kamufliažines kelnes, tačiau IDF kariuomenės uniforma, beje, yra vienspalvė, o ne dėmėtoji, todėl kravmageriai, skirtingai nuo rusų rukopašnykų, mieliau irgi mūvi vienspalvėmis “taktinėmis“ kelnėmis su daug šoninių kišenių).

Aišku, krav maga pritaikyta ir policinėms reikmėms, kada šaudyti nelabai iškart taip ir gali, kad neviršytum įgaliojimų – karate gi buvo pradėta prieš keletą šimtų metų iš kinų praktikuoti iškart iš esmės būtent šiai funkcijai (beje, ir Goju-ryu kūrėjas, o vėliau jo mokinys, kuris buvo mano mokytojo mokytojas, buvo Naha, kuri tapo sostine, visos Okinavos policijos akademijos vyriausieji kovinių veiksmų instruktoriai).

Visi tie Ryukyu karaliaus, iki Japonija iš karalystės nepasidarė po pirmojo kinų-japonų karo Okinavos prefektūros, jo dvaro klerkai iš ankstesnės sostinės Shuri, kurie praktikavo Shorin-ryu stiliaus karate, daugumoje atvejų atliko ne karių, o asmens apsaugos funkcijas – beje, tam tikslui juk ir japonų sukurta Daito-ryu aiki-jujutsu (iš kurios Ueshiba Morihei sukūrė aikido) turi savo analogą Okinavoje, vadinamą tii, ir šią sistemą vyresnėlis Motobu Choyu pritaikė ant savo jaunėlio peštuko broliuko karatekos Motobu Choju, o kiek pastarasis legendinis karate-jutsu meistras žinomu snukdaužiu buvęs per Okinavą ir Japoniją, tai ne vien tada laikraščiai rašė ir legendos pasakojo, kaip ir ne kata iš jo kiti didmeistriai vykdavę mokytis.

O po to krav maga, kaip mes ją dabar tokia žinome, ir darkart buvo adaptuota jau civiliokams, kai karate pakeliui link visiškų civiliokų kaip hobio ar savigynos mokymo dar sugebėjo nuklysti į kovos meno lankas ir pievas, kur prioritetai studijose yra visiškai kitur (ir nebūtinai tik “arbatinukų papilosopavimuose“).

Kitaip tariant, technine prasme karate yra viskas, kas yra ir krav maga, tik karate yra gerokai daugiau, nei kumščiu į knyslę ar keliu į tarpukojį, kai jau prisiprašoma.

* * *

Ir čia džiugiai kravmageriai pašoka su savo šūkiu – HA!

Taip, jie sako, krav maga filosofija skiriasi iš esmės nuo karate (ir kitų kovos menų) iš esmės – filosofija ne ta prasme, kad “Zen ir karate yra vieningi“, kaip #coelho stiliumi koučino Kyokushinkai sukūrėjas Oyama Masutatsu (ossss!).

Krav maga yra situacinis veiksmų parinkimas, atrinkimas ir pritaikymas, praktikuojantis tos situacijos imitavime. Kitaip tariant, jei nori išmokti plaukti, tai lipi į vandenį ir mokaisi plaukti.

Karate, tarkime, visam tam gyvenimiškam situaciškumui paliekama, be taktinių pritaikymų ar stretgijų jau betarpiškai kovoje (kumite, bunkai ir pan.), aišku, daugiau tik sensėjaus papostringavimams už dojo ribų, kada su juo geri arbatą (kaip anglas, tai Bobas išmokė mane gerti arbatą su pienu – dėve dėve koks tu kūdas…) arba stipresnius šildančius gėrimus (kaip Bobas su savo sensėjumi Jundokan dojo kas vakarą “filosofavo“ – taip perėjo nuo Miyazato sensei mėgto viskio prie jam labiau patinkančio konjako), o gal netgi ir pačių treniruočių metu, kaip rašiau apie Isshin-ryu sukūrėją Shimabukuro Tatsuo, kuris vietinę samanę awamori pagurkšnodavęs, kai prižiūrėdavęs mokinių kata atlikimą.

Mintis ne tame, kad karatistai visi alkoholikai, nes ir žydai turi kosher degtinę (ša, jūs kinų disneilendo chunveibinai™ su savo čefyro gurkšnojimu!).

Mintis tame, krav maga išties yra visiškai realistiška ir susieta su praktinėmis situacijomis, galinčiomis atsitikti gyvenime, savigynos metodų sistema. Bet jei nagrinėsite bunkai iš visų karate kata, tai ten irgi yra praktiniai veiksmai, tačiau tikslas treniruotėse yra jų tobulinimas, o ne pasimokymas, kaip ir kuo paprasčiau išspręsti konfliktinę situaciją.

Na, karate irgi stengiasi ilgai nesiterlioti, nes kaip sakė Shorin-ryu karate meistras ir Shotokan tradicinės karate sukūrėjas Funakoshi Gichin: “karate pirmi nepuola, bet pirmi pripliumpina“ – ar kaip ten tas japoniškas karate-ni sente nashi, karate-wa sente nari verčiamas, kurio tik pirmoji dalis yra epitafija ant jo antkapio.

Šitą pasikėlimą į dausas kovos menų adeptams, dažniausiai realistiškumą supratusiems tik per sportines kovas, gana greitai ant žemės abiem prasmėm nuleido UFC ir konkrečiai BJJ praktikuotojai, po ko gimė ir MMA (nes ne visi nusileido ant grindų voliotis – paaiškėjo, kad kai žinai, kas tavęs ten laukia ir kas būna pakeliui, tai gali imtis visai taip stovimų kontr-priemonių, ir ten visai net nenusiristi pasivolioti).

Antras tikrovės pastuksenimas į makaulę, aišku, buvo ne vien nuo krav maga – kiek kovos meno veiksmai ne tik tinkami “gatvėje“, bet kiek ir kokiais atvejais juos pridera naudoti. Jei reikia aiškaus, skaidraus, paprasto ir be išvedžiojimų atsakymo, ką ir kaip daryti bei kada – tai krav maga (kaip ir kitos giminingos jai sistemos, įskaitant sukurtas gerokai iki jos) čia dabar nepralenkiama, nes atsakymai į šiuos klausimus yra jos genetiniame kode, jei taip norite, ir tai yra šios sistemos filosofinis požiūris į treniravimąsi.

Tiesa, kai savigynos pradėjo mokyti ne kovinės gimnastikos ar taktilinių gėjų šokių su pižamomis instruktoriai, bet tie mokytojai, kurių kovos menai savo kilmėje turėjo civilinės savigynos sistemos kodą (čia iš esmės yra karate apibrėžimas), tai jie atsižvelgė tiek į UFC pamokas (jau geras dešimtmetis vyksta bunkai studijų pagyvėjimas visame pasaulyje, ir kata atrandamos iš naujo savo gilumine prasme, išverčiant viską iš vidaus į išorę, ir dažnai geriau, nei tą supranta japonai, neįpratę uždavinėti klausimų savo mokytojams), tiek ir į krav maga – pirmieji dažnai marketingo tikslais prilipina žodį “kovinė“ prie karate, o antrieji veda “realios karate“ arba “realios savigynos“ būrelius prie pagrindinio tradicinio karate mokymo, kad kažkaip atsiskirtų nuo sportininkų ir pižaminių.

Kitaip tariant, karate grįžo prie savo šaknų – arba kita kryptis jau visiškai nupušo su savo sportu, kaip tai nutiko su karate olimpine vizija (net Kyokushinkai savo čempionatus persitvarko jau pagal naujas sportinės kovos realijas, kurias nustato JKA ir WKF).

Tai antroji kryptis mums neįdomi, ir mano tinklaraštis apie juos nerašo – mes čia dabar su kravmageriais  linksmakočiais matuojamės, tiesa?

* * *

O tuomet klausimas tuomet irgi labai paprastas: jei aš visą krav maga teoriją galiu pritaikyti prie studijuojamos ir jau veiksmų prasme išmoktos savo karate, tai kam man ta jūsų krav maga dar reikalinga? Karate aš gaunu gyvenimo kelią iki grabo lentos (šitos jau tameshiwari neima…), skirtingai nuo krav maga dviračio, kai jau išmokai, tai ir važinėjiesi.

O va nuo krav maga ateiti pailsėti, siekiant pažinti savo vidų (ir išties kasdien laimėti prieš save, o ne užpuolikus, kas ir yra Do kaip Kelio esmė, ir tuomet karate irgi yra karate-do, ne tik karate-jutsu, turinti gerokai įvairesnį kovos veiksmų arsenalą už krav maga), ir netgi tobulėti, turint supratimą apie tai, kokia yra ta “reali“ kova ir žinant, ką daryti “gatvėje“ užpuolimo metu, galima pereiti į bet kurį kovos meną, o ypač savo techniniu varikliuku artimiausiai sistemai – karate.

Bet rimtai, kravmageriai, ko aš nepametęs jūsų sistemoje, ką? Meditacija judesyje – tikrai kiekviename kovos mene atrandama, kai bet kuri savigynos sistema turi visiškai kitą paskirtį (nebent medituotum sau kokį smurtą).

Aš karate sistemą įvairiais lygiais ir kryptimis galiu nuosekliai nuo pradedančiojo iki nepasiekiamo meistriškumo sudėlioti, ir jos yra tiek daug, kad iki gyvenimo galo neužteks, o visus krav maga veiksmus, žinia, tai mes ir taip išmokstame. Jūs tiek apie karate, jei norite sakyti, kad krav maga yra “geriau“, man tikrai nei pusės nepapasakosite, ir neparodysite nieko naujo, ko nežinočiau, o bet kuriam jūsų veiksmui aš galiu rasti analogą vien tik Goju-ryu sistemos kata.

Kad nežinočiau tos krav maga “teorijos“?

Tai kad aš dar ir kravmagerius galiu papildyti jų supratime, kokios yra konflikto fazės (jos keturios, kai jūs, jei neklystu, tik tris iš esmės teturite?), kaip veikia motorika (taip, karate irgi žino, kas yra gross-motor-skills, ir kas yra “raumenų atmintis“ bei “driežo smegenėlės“) ir pasąmonė bei fiziologija (ne, ne tik flight arba fight yra, o išties keturi variantai – išvardinsite man?), ar kiek yra pakopų veiksmų panaudojimo legalume ir adekvatume (jūs skirtumo tarp padalinimo į 5 arba 10 nelabai matote, tiesa?), ir t.p.

Sutinku, kad visada galiu išmokti kažko, ko dar nežinau. Aš išvis laikausi principo, kad ir iš “mažiau mokančio“, kitaip tariant – kiekvieno, žmogaus galima ką nors naudingo išmokti. Tai pretenzijos šiuo atveju – ne mano adresu. Išbandžiau krav magą, kaip jau rašiau, profesine prasme (ir jums tikrai geriau su mano instruktoriumi nesiginčyti, kieno kravamagija turi daugiau kristalų) – na, bet man tikrai per ankšta tuose jūsų šliaužtinukuose.

O šiaip – gera sistema praktine prasme, ypač pradedančiąjam, ir tuo no bulshit savo požiūriu, kuris ir man būdingas. Ypač, kai aš vertinu kitus kovos menus. Arba kaip vertina Ameri-do-te meistras Kenas:

* * *

Ir pabaigai apie krav maga kovos strategiją, jei taip irgi palyginsime su karate.

Aš pasiėmiau anglišką tekstą iš vikės, kurį verčiu ir komentuoju (lietuviškas wikipedia variantas toks truputį nususęs) – tam, kad ne iš lubų teiginius traukiu, nors, primenu, susipažinęs su krav maga esu ne iš interneto, bet čia užbėgu klausimui, kas taip sakė:

• Kaip ir dauguma kovos menų, krav maga mokiniai yra skatinami vengti fizinio konflikto. O jei jau tai neįmanoma arba nėra saugu, tai kovą reikia baigti kuo greičiau ir agresyviai, kaip tik įmanoma.

Tiesą sakant, krav maga galima pakeisti į karate – ir bus tas pats teiginys. Japoniškos karate mėgėjai išvis siekia viską baigti pagal ken-jutsu principą ikken-hissatsu (vienu smūgiu).

Mes okinaviškoje Goju-ryu karate kažkaip nepasiekėmė tokio aukšto (sic!) meistriškumo, tai tikimės maždaug trečiu judesiu užbaigti tą smurtinį tet-a-tet bendravimą, nes kiti nedorėliai užsirašę eilėje su numeriuku irgi nelaukia. Na, boksininkai su savo tipinėmis viens-du kombinacijomis, ko gero, išvis arčiau mūsų, nei samurajų su metriniais skustuvais, bet boksininkams ir taip matematikoje prastai sekasi skaičiuoti iki trijų, tai jie pamiršta įskaičiuoti pradinę fazę, kai prisidengė arba bobvyvino oponento smūgį.

• Atakos yra nukreiptos į pažeidžiamiausias kūno vietas, ir treniruojamasi atlikti žalojančias, luošinančias ar net užmušančias technikas.

Gurgt! Jetus, kaip baisu…

Šiaip tai, ne tik visa karate technika (waza), bet juk visas bunkai, paėmus iš tos aerobikos, vadinamos kata, iš esmės yra tokio pobūdžio, ir kata yra tiesiog vienas iš tokių treniruočių metodų, o ne tai, kokią meninę gimnastiką iš jų daro sportinės karate varžybose (sakiau, kad negaliu žiūrėti Riki Usami?)

Bendrai, pažiūrėjus net į vienutininko atliekamą kata, kai supranti veiksmų paskirtį, tai visa ta pratika yra apie tai, ko moko ir krav maga. Kas čia naujo ar ypatingo?

• Mokomasi gintis prieš atakų įvairovę ir kontratakuoti greičiausiu ir labiausiai efektyviu būdu.

Jei šia tema ginčytųsi Shorin-ryu meistras su Goju-ryu, tai krav maga vaikinui (ar merginai) tiedu pasakytų pabūti tyliai kamputyje ir pažaisti tuo tarpu Lego kaladėlėmis.

• Strategija kovoje apima:
• 1. Vienu metu atliekamą ataką ir gynybą.

Na, čia visų karate veiksmų esmė, ir jei viena ranka blokuoja – kita smūgiuoja; jei viena ranka smūgiuoja, tai kita ranka yra sučiupusi ir kontroliuojanti oponento galūnę ar kitą vietą (įskaitant nepadorią); ir kad blokas gali (ir turi) būti ataka, tai nežinau, kuris karate meistras irgi to nežino ir pats nenaudoja.

Vien dėl šito principo visi bunkai turi sunkumų jų pritaikymo kaip oyo prasme, nes judesys tik kata aparšyme gali būti užrašytas kokiu gedan-barai, suprask, bloku, kai tuo tarpu yra sučiupimas ir traukimas žemyn, ir pan.

• 2. Fizinės (nepainioti su įniršiu) agresijos vystymą, manant, kad agresija yra svarbiausia kovoje.

Net jei Kyokushinkai aršius vaikinus paliksime nuošalyje (seiza, pasakiau, osu!), tai ir Goju-ryu vienas iš trijų strateginių principų irgi kalba apie agresiją arba nuolatinį spaudimą priešininkui ir jo erdvės kontroliavimą.

Tik mes to nelaikome pagrindiniu principu.

Jei to užtektų, tai mes visi būtume įžymybės. Be to Go, kuris yra irgi agresija, mes dar turime ir Ju, nes praktikuojamės į agresiją atsakyti lipniais ir minkštais metodais, kurie ją neutralizuoja (čia ne apie Jėzaus mokymą kalbu, jei ką, išdykėliai jūs!).

Bendrai paėmus, karate, kaip ir kiti kovos menai, tobulina savo reakciją ir veiksmus į užpuolimą iki tokio lygio, kad būtų sunaudota kuo mažiau pastangų pergalei pasiekti. Ir technikos prasme yra daug metodų, kaip priešininko jėgą (“energiją“) nukreipti, perimti, užslopinti, panaudoti prieš jį ir pan. (kinai išvis tame visą filosofiją 5 metodų pagal stichijos elementus susigalvoję, o mes karate esame truputį paprastesni su savo banaliais kote-kitae, torite, hikite, osae, irimi, ura bei kakie).

• 3. Tęsti priešininko talžymą tol, kol jis galutinai yra neįgalus (continuing to strike the opponent[s] until they are completely incapacitated – jei originale)

Maniau, kad užtenka to aukščiau minėto “smūgio į gyvybišką kūno vietą“, o čia, pasirodo, talžai, kol pritalžai iki traumatologinio punkto su daugybiniais sužalojimais arba iškart morgo?

Kaip ten su tuo Lego? Jau susikonstravo kas nors? Tęskite. Jums gerai sekasi!

Nes mes čia dar su Shorin-ryu dabar norime aptarti tą minėtą ikken-hissatsu, nes Goju-ryu irgi ne ippon tašku kumite laimime.

• 4. Atakuojant prevenciškai arba kontratakuojant kiek galima greičiau.

Ai, tai šitam juk puse tezės, kaip rašiau aukščiau, gi ant Funakoshi Gichin antkapio epitafijoje užrašyta, bet tai jis buvo inteligentiškas žmogus iš “prestižinės“ pedagogo (ne šiaip sensei, o rimtai mokytojas vidurinėje mokykloje – dar ir eiles rašęs) profesijos.

O su Goju-ryu ir Shorin-ryu okinaviečiais – išvis baisu buvo ir japonams prasidėti, nes apstu pasakojimų, kaip tik kumščius, kas buvo samurajų palikuonims visiškas barbarizmas, noriai ir mikliai į darbą viešose vietose paleisdavę.

Nors dabar Okinava – pati taikiausia Japonijos prefektūra, ir žmonės su savo ikigai filosofija be galo taikūs.

• 5. Naudojant bet kokius daiktus, kuriais galima smogti priešininkui.

Čia apie kobudo, kuris Okinavoje dažniausiai praktikuojamas kartu su karate visuose dojo?

• 6. Naudojant paprastus ir lengvai pakartojamus smūgius į pažeidžiamiausias kūno vietas, kaip akys, gerklė, kaklas, veidas, spindulinis rezginys, tarpkojis, šonkauliai, kelio sąnarys, pėda, pirštai, kepenys ir t.p.

Nesuprasi bunkai, jei šio principo nesilaikysi.

• 7. Palaikant budrumą ir stebint aplinką dėl galimos grėsmės, dairantis pabėgimo kelių, kitų galimų užpuolikų arba daiktų, kuriais gali vožti priešininkui.

Kovos menuose tas susikaupimas paprastai vadinamas mushin arba mushin-no shin 無心の心. Pridėjus “kovinį atstumą“ (kaip sakoma koronaviruso karantino metu – socialinę distanciją), vadinamą ma-ai, tai didelių atradimų ir čia nematau.

Bendrai paėmus, visi karate (ir ne tik karate) meistrai šito mokindavę savo mokinius, tik šių mokiniai labiau į sportą pasinešė ir galvos dabar dažniausiai sau nebekvaršina.

Ačiū, kad priminėte. Gražiai Lego susidėliojo, matau.

• 8. Pripažįstant instinktyvių reakcijų stresinėse situacijose svarbą ir gebėjimą veikti jose.

Tiek kata, tiek ir kumite įvairių lygių bei etapų remiasi būtent tuo. Maža to, yra papildomi treniruočių metodai, kurie parengia tokioms situacijoms, pvz., zazen, mokuso, sanchin, tameshiwari ir pan.

Na, o iš kur imamos technikos, tai visas kovos menų jau sąrašas:

• Smūgiai iš karate ir bokso,
• Parvertimai ir metimai – iš judo, aikido ir imtynių,
• Parterio ristynės – iš judo ir imtynių,
• Išsilaisvinimai iš sučiupimų ir smaugimų – iš judo, aikio ir imtynių,
• Tuščios rankos gynybos nuo ginklų – iš aikido.

O, žinote, gal nustebinsiu, bet Goju-ryu karate viso to iš kitur tampyti į savo sistemą nereikia. Nes visa tai jau yra sistemoje!

Užtenka pažiūrėti bet kurią kata, ir ten yra viskas: ir smūgiai, ir blokai, ir sučiupimai su užlaužimais bei smaugimais, ir gynyba nuo galūnių su šaltuoju ginklu ar be jo – kaip ir gynybos nuo visų tų nemalonių smurtinių veiksmų baltos pižamos atžvilgiu.

Gal parterio mažiau, bet jau ir BJJ adeptai nenoriai pripažįsta tai, ką šiuo klausimu sakė karate meistras Oyama Masutatsu: karatekos ant žemės nesivolioja – tai po jų smūgio kiti nukrenta ten voliotis be sąmonės.

Žinau, kad skamba arogantiškai (bet ei – visa Kyokushinkai mokykla apie tai!), tačiau mintį supratote.

Ar Goju-ryu kovotojas bus visiškai bejėgis, jei nusiris su oponentu į parterį? Ne, nes artima ir glaudi kova stovint yra Goju-ryu strategijos dalis – tiesiog bus siekiama kuo greičiau atsistoti ant kojų, o ne pasiekti pergalę drybsant ant žemės kaip kekšei, imituojant begalinį dar ir malonumą iš to parterio privalumų.

Tik kad ir kravmageriams ta pati taktika yra esminė – kuo greičiau išsilaisvinti iš parterio ir partnerio, ir duoti valią kojoms. Nike defense is da best defense, yo man!

* * *

Ir pabaigai glušavotiems, kad, nežinau kaip sinagogoje, bet kad bažnyčioje neprimuštų: jei praktikuojate krav maga, tai ir aleliuja!

Krav maga išties yra gera sistema, kam ji ir skirta: praktiškiems veiksmams, besiremantiems instinktyviomis reakcijomis, konkrečiose smurtinėse užpuolimo situacijose išmokti.

Ar ji tokia vienintelė? Tikrai ne.

Ar ji dar kažkuo unikali be savo žydiškų šaknų, kai mes įpratę prie Tolimųjų, o ne Artimųjų Rytų sistemų? Irgi ne, juolab, kad yra ir filipinietiškų bei braziliškų, ir europietiškų kovos ir savigynos sistemų, ir netgi kilusių gerokai iki krav maga (be “Šerloke Holmse“ aprašytos realiai egzistavusios bartitsu, tai ir pasauliniuose karuose naudotos Fairbairn-Sykes bei Rex Applegate, iš kurių atėjęs commandos durklas yra kolekcinė vertybė, o point-shooting tapo kone baziniu pratimu visiems praktinio šaudymo praktikuotojams), ir iš kurių ta pati krav maga sėmėsi irgi idėjų bei techninių sprendimų (ką ir dabar daro, kaip citavau aukščiau).

Ar, jei nepaisytume akcentų į skirtingas filosofijas dėl to, kam treniruojamės, kuo nors krav maga gilesnė ar pilnesė sistema už mano praktikuojamą karate? Ne.

Veikiau, netgi atvirkščiai – tai iš karate šios sistemos kūrėjas Imi Lichtenfeldas ir jo mokiniai ėmė veiksmus bei taktikas. Kad daugumai karate mokyklų verta pasimokyti iš krav maga teorijos ir praktinių sprendimo būdų gyvenimiškuose užpuolimuose, tai irgi faktas. Bet tai nereiškia, kad to reikia visoms karate mokykloms, ir tai nereiškia, kad krav maga dėl to tampa kažkuo pranašesne už karate studijas.

Pilnai tikėtina, kad jei būtų ilgiau pragyvenęs, tai Goju-ryu sistemos kūrėjas Miyagi Chojun pats būtų savo stilių pateikęs kaip dabar krav maga yra – tokią atviro kodo karate.

Kaip minėjau, man krav maga sistemoje per ankšta praktine prasme, ir visiškai nyku dvasine, jei taip galima apie tokį pragmatišką ir ciniška kovos menuose tipą, kaip aš, išvis pasakyti.

Jei kalbėtume apie aukščiausio lygio meistrus, tai karate dėl savo gilumo ir tradicijos veiksmų studijose ir atidirbime banaliai nupūstų nuo vaizdo visus krav maga instruktorius, bet tik kad tokios “realios“ kovos gali vykti tiktai liguistose paaugliško adrenalino iškamuotose fantazijose. Tai todėl tokių kriterijų ir netaikykime, kalbėdami apie efektyvumą.

Nes juk “hebrajiškai“, žinia, krav maga – tai “prasta karate“, ir ne kokybine, o paprastumo tuomet prasme. Bet kad aš visą Goju-ryu techniką jums jau esu taip supaprastintai 3+1 principu perpasakojęs su iliustracijomis iš kitų kovos menų ir sistemų, tai kaip ir nebesiplėsiu jau.

Osu!