Kai be asmens apsaugos saugiau?

Jeigu pamenate, ką rašiau apie lietuvišką “supratimą“ apie asmens apsaugos reikalingumą štai čia dar prieš trejetą metų, tai tuomet daviau tris plačiai nuskambėjusius pavyzdžius, kuomet tinkama ir netgi banaliai išvis turima asmens apsauga būtų padėjusi išvengti tiek reputacinių bei finansinių, tiek netgi ir gyvybės nuostolių.

Tačiau per tą laiką nelabai kas pasikeitė, tiesa?

* * *

Jei turite asmeniškai policijos instagraminio™ komisaro, dabar, ačiūdie, jau buvusio, “stogą“, tai gal ir galite labai nesirūpinti savo ar savo artimųjų apsauga, nors pastarųjų gyvybei, deja, pavojus gresia ne mažesnis, nei kad to menamo tokiu lygiu apsaugojimo nebūtų.

Iki šiol visuomenei taip ir neatsakyta, kaip čia taip netikėtai 2017 metais visa policija buvo šio vadovo nurodymu pakelta ant kojų ir jis asmeniškai ėmėsi vadovauti studentės Ievos Strazdauskaitės, važiavusios į Vilnių net ir ne pačiu brangiausiu automobiliu Audi A7, paieškai, kai tuo tarpu visi dingusių asmenų artimieji jums patvirtins, kad policija net keletą parų nepriima pareiškimų, sakydama, kad per anksti pradėti ką nors išvis daryti.

Aišku, tuomet 4 pagrobėjai buvo sulaikyti, o jau, deja, tik nužudyta auka irgi surasta – tiek ir žinių.

Jei turi ryšius teisėsaugoje, tai gal pavėluotas negyvo kūno radimas tikrai paguos, aha.

Bet jei tau tas žmogus išties brangus (laikykime, kad jokio ypatingo visą nusikaltėlių ir policijos krutėjimą taip intensyviai sukėlusio krovinio negabeno, išskyrus pati save), o asmens apsaugai pinigų turi, tai ar geriau apsisaugoti, kad nepagrobtų, ar geriau ieškoti valstybės lėšomis, kada jau pagrobė (irgi laikykime, kad primokėti už šią viešąją paslaugą nereikėjo – kas aš toks, kad tokia informacija dispnuočiau?).

Tai tik faktai tokie, o jūs jau patys interpretuojate ir klausimus keliate, kodėl įvyko taip, kaip įvyko.

Tačiau aš dabar net ne apie šią istoriją, nors ji labai tinka asmens apsaugos pirmai mano įvartintai funkcijai iliustruoti – logistinei (cituoju):

Viena iš pagrindinių (!) apsaugos funkcijų yra logistinė: pergabenti VIP subinę iš taško A į tašką B saugiai. Būtent tokia prioritetų tvarka: pergabenti, saugiai.

Kitos funkcijos, pradedant saugojimu nuo galimos žalos ir kėslų, nepatogumų ir pan. (from harm and harassment, nors USSS sako antru irembarrassment), ir nebaigiant tokiais banaliais dalykais kaip prestižas ir reprezentacija (jei to nereikėtų, verslas važinėtų golfukais, valgytų makdonaldsuose arba sumuštinius iš degalinių ir vietoje roleksų dėvėtų kinietiškus elektroninius laikrodžius, kaip ir vilkėtų treningiukais vietoje armanių, ir t.t.) – čia ir yra kitos bei antraeilės. Nors kaip tik dažnai į jas publika paprastai ir atkreipia dėmesį.

Tai va dabar pažiūrėkime kitą asmens apsaugos funkciją, apie kurią tuomet nesiplėčiau į diskusiją – apsaugą nuo galimos žalos ir kėslų (prestižą palikime kitam kartui, nes sakiau, kad aš pats samdyčiausi tik lesbiečių apsaugą sau – pasiieškokite motyvus, kodėl taip).

* * *

Dar dvi ir vėl, kaip viena jų praeitą kartą, maximinės istorijos: ar samdai, suprask, asmens apsaugą, ar nesamdai, ar asmeniškai su ja draugai – rezultatas gi gaunasi vienas: šantažo būdu išsireikalauti pinigai už tylėjimą ir asmeninės informacijos neviešinimą.

Žanro klasika, galima sakyti: Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas – “Aukso veršis“, kuriame pagrindinis veikėjas, vadinamas didžiuoju kombinatoriumi, Ostapas Suleimanas Berta-Marija Bender-bėjus Zadunaiskis šantažuoja buhalteriu stambiose šalies statybose bei įmonėse dirbantį buhalterį Aleksandrą Koreiką, sukčiavimo būdu per melagingai vedamą finansinę apskaitą tapusį pogrindiniu (nes Sovdepijoje NEP laikotarpis jau eina į pabaigą – prasideda industrializacija ir socializmo statyba) milijonieriumi.

Herojui pasiseka, nors finale iš jo pinigus, paverstus auksu ir bandant pereiti Rumunijos sieną, atima jėga pasieniečiai, ir tenka jam grįžti vietoje svajonės apie baltas kelnes ir Rio de Žaneirą atgal į tėvynę, įsidarbinant daugiabučių namų valdytoju (sic!) bei sėkmingai vedant turtingą našlę.

Knyga, atrodytų, apie ne mūsų šalį ir ne mūsų laiką, bet tarsi nurašyta nuo mūsų šantažistų ir panašių veikėjų, tarsi jie rusų literatūros klasiką skaitė kaip vadovėlį savo “verslui“.

Nors čia ne verslas, o banalus nusikaltimas – abi istorijos iš esmės aprašytos štai čia.

* * *

Pirmoji, tebūnie, apie dabar jau buvusią vienos didžiausių įmonių Lietuvoje generalinę direktorę, kurios draugas (kai kurie draugai mums visai ne draugai, kaip sakoma) dalyvavo kažkokiose orgijose linksmybėse su šias aukštas ir svarbias pareigas užimančia Kristina Meide, kurią po to šantažavo grasinimu, kad paviešins ją liečiančią intymią bei reputaciją griaunančią informaciją darbdaviui ir jos kolegoms bei pavaldiniams.

Reikalavo iš pradžių atitinkamų irgi aukštų pareigų – vadovauti įmonės visai apsaugai (sic!), o po to, kai tų pareigų negavo, tai pareikalavo tiesiog pinigų už tylėjimą.

Auka kreipėsi į policiją, kuri ir sulaikė šantažuotoją su įkalčiais – pervestu jam užmokesčiu. Apie kompromituojančios informacijos poėmį kažkaip daug neinformuojama, bet, reikia manyti, tai dar vieni įkalčiai byloje, pilnai įrodysiantys kol kas dar įtariamojo, bet perkvalifikuotino į kaltinamuosius, šantažuotojo Andriaus Dambrausko kaltę.

Minima suma tėra vos 18 tūkstančių eurų, bet padaryta žala reputacijai ir prarastos pareigos įmonėje, deja, kainuoja jau dabar nukentėjusiąjai gerokai daugiau.

Ar buvo galima apsisaugoti?

O taip, pasakysite – dora ir skaistybė bei susikaupimas maldoje…

Ne. Nereikia aukos dabar teisti.

Aš išvis čia nemoralizuoju, noriu pastebėti. Dėl manęs, tiesą sakant, tai ji nors ir 53 tamsiai pilkais ar kokiais ten atspalviais galėjo užsiiminėti, atsiduoti grupinei orgijai ar turėti kuklų seksiuką misionieriaus pozoje, išjungus šviesą ir su pižama tyliai tyliai be aimanų, įteisinus santykius metrikacijos biure – ne mano reikalas visa tai.

Jos bėda tame, kad ji nėra verslininkė, nors žiniasklaida dažnai samdytus vadovus taip įvardina.

O kadangi ji nėra verslininkė, tai šios įmonės savininkai visiškai tipiškai Lietuvai irgi nesirūpina tokio lygio vadovų asmens apsauga: tiek fizine (matėte kada juos lydinčią asmens apsaugą?), tiek ir informacine ar reputacine – ne daugiau, nei saugoma bendrai įmonės personalas bei tarnybinė informacija. Nes nuo tokių incidentų ir kėsinimųsi privalo, suprask, patys vadovai saugoti save deramu elgesiu – na, kaip ten sakote: “kristi maldai ant kelių“ ar kaip?

Aš gal net nenustebčiau, kad ji pati pasisamdė va šitą šantažuotoją savo “asmens sargybiniu“. Ir tuomet – ko iš viso to tikėjosi?

Kaip iš to anekdoto, kur pamestinuką randa vienuolė prie savo celės durų ir sako, kad jau ir žvake šiais laikais pasitikėti negalima…

* * *

O gal pamenate mano pamoką apie tai, kad saugomas asmuo (principal) ir samdantis apsaugą asmuo (client) neturi būti tas pats?

Ir kad asmens apsauga turi aiškias funkcijas, ir tai, kad “nieko čia dabar tas apsauginis vis tiek neveikia“, nereiškia, kad galima juos išnaudoti kažkam kitam: nulėkti į parduotuvę apsipirkti ar patrinti nugarytę duše – nebent tiems reikalams ir samdei, bet nesuprantu tuomet, kodėl juos vadini “apsauginiais“?

Ar ji būtų pati už tą sumą galėjusi “normalų“ asmens sargybinį, galintį apsaugoti net ne tiek nuo fizinės žalos, bet nuo reputacinės grėsmės, pasisamdyti?

Nelabai, tiesą sakant – už tokią sumą su mokesčiais metams išeina gal tik asmeninis vairuotojas darbo valandoms (18000/12 mėn.=1500 EUR/mėn. bruto arba €947 į rankas kas mėnesį).

Jei galima būtų sutarti su darbdaviu dėl dalies išlaidų kompensavimo, kaip dažnai daro vadovai, perkantys sau lizingu patinkantį automobilį, kurio mėnesines įmokas darbdaviai pilnai arba dalinai kompensuoja (mažesnės sąnaudos taip, nei mokesčiai algą mokant), tai gal priartėtume prie nuosavo eskorto, bet vėlgi kyla klausimas, o kas užtikrins, kad šis irgi neims po kiek laiko šantažuoti?

Šią ir panašias su vadovų papirkinėjimu galimas problemas minėta bendrovė sprendžia paprastai – netikėta rotacija ir perkėlimu į kitas pareigas, vadindama tai “horizontalia karjera“. Na, šiuo atveju atleido išvis – “ieškoti naujų gyvenimo iššūkių profesinėje veikloje“, aha.

O jei realiai reikėtų, kas Lietuvoje išvis nepraktikuojama, skirti asmens apsaugą vadovams (ar verslininkas – savo artimiesiems), tai profesionalų parinkimu ir vindikacija užsiima už tokios apsaugos organizavimą atsakingas vadovas, kuris ne tik patikrina ir kontroliuoja savo pavaldinių veiklą, bet ir turi dažnai garantinius “užstatus“, pradedant asmeniniais ryšiais su teisėsauga (kaip šiuo atveju, šantažuotojas sulaikomas su įkalčiais dar neišėjus informacijai į viešumą) ir nebūtinai apsiribojant galimybėmis pritaikyti ne visai švarias įstatymo prasme fizinio poveikio priemones, laikinai sutrikdančias nusidėjusio jau tuomet buvusio pavaldinio darbingumą bei sveikatos būklę, apie ką visi darbuotojai puikiausiai žino ir rizikuoti dėl to nenori.

Bet čia jau lindimas apie profesines detales ir tokios apsaugos organizavimo bei veiklos principus.

Kiek domėjausi, Rusijoje verslininkai savo ir artimųjų asmens apsaugai skiria iki 20% pajamų, kai JAV verslininkai išleidžia 5% advokatams ir 5% draudimams – čia šiaip bendram principų ir mentaliteto palyginimui, kur kokioje šalyje kaip sprendžiamos verslo ir asmens saugumo problemos.

O Lietuvoje, neskaitant būtinų fizinės ar elektroninės apsaugos priemonių, kada to verslas reikalauja (tarkime, mažmeninė prekyba ar sandėliai ir pan.), kaip sakiau, fizine prasme išties yra ganėtinai turtingiems žmonėms saugu, juolab, kad gali ir policiją nusipirkti, kai tau to prireikia, o verslo arba šou žvaigždžių nėra, kurie samdytųsi entourage savo statuso patvirtinimui.

* * *

Antroji istorija didesnė savo finansine suma, kuomet jau šios įmonės bendrasavininkis Ignas Staškevičius buvo sekamas nuo 2015 metų rudens iki 2017 metų vasario jo paties ir įdarbintų sutuoktinių, rinkusių informaciją apie jį šantažui dėl pusantro milijono eurų: Patricija Šulskienė dirbo komercijos vadove Eurovaistinių tinkle, o jos vyras Darius – asmeniniu nukentėjusiojo vairuotoju.

Abu pripažinti kaltais ir nuteisti dėl kėsinimosi į privatumą bei turto prievartavimo, o vairuotoju dirbęs – dar ir dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu su šoviniais, nors abu savo kaltės teismuose nepripažino.

Be abejo, galite ciniškai dar pasakyti, kad nuteistasis iš esmės vykdė tai, kuo ir užsiimtų, jei dirbtų ne tik šiaip vairuotoju, bet vairuojančiu šio asmens asmens sargybiniu – tik va skirtumas tame, kad darbo sutartyje, ko gero, ši veikla nebuvo aprašyta kaip pareigos, o ir visos sekimo priemonės bei surinktos konfidencialaus pobūdžio informacijos kaupimas, apdorojimas ir saugojimas, net neskaitant šios informacijos vėlesnio panaudojimo šantažui ir turto prievartavimui, buvo nei su pačiu asmeniu raštiškai suderintas, nei išvis teisėtas ir vykdytas be nukentėjusiojo žinios.

Dar galite pasakyti, tai va kaip samdyti tokius asmens sargybiniais, ką net nepriekaištingos reputacijos aukščiau minėta vadovė būtų galėjusi išvis taip padaryti, kai vis tiek atsisuka prieš patį saugotiną asmenį?

Kad taip nenutiktų, aš parašiau irgi aukščiau, kas padaroma. Nes, deja, ne visi žmonės sąžiningi ir dorovingi iš prigimties, ir net ne nuo to, ar auka “pati kalta“ priklauso, nukentės ar bus kaip tik saugoma nuo to minėtojo harm and harassment.

Ką reikėjo daryti Ignui?

Vis tik jis ne šiaip vadovas – jis yra verslininkas, ir įeina į turtingiausių Lietuvoje asmenų sąrašus.

Manyti, kad ši socialinė pozicija ir turimi pinigai nevilioja nusikaltėlių – yra naivu. Manyti, kad pats apsiginsi arba apsaugos policija, nes greitai bėgioji, o vagis ar smulkius plėšikėlius išvaiko VP Sauga arba patruliai – dar ir kvaila. Tos dalies jo paikų pasiteisinimų, kad čia, matomai, pikti buvusio bendro akcininko Mindaugo Marcikevičiaus darbeliai ir konkurenciniai kėslai, tai net komentuoti rimtai nebeišeina.

Vadinasi, derėjo išties rimtai pasirūpinti asmens apsauga ne vien tik dėl fizinių grėsmių, ir ne vien tik vairuotoju logistikos funkcijai spręsti (žr. asmens apsaugos funkcijas aukščiau), nes tas, suprask, “geras žmogus“. Juk asmens apsauga saugo dar ir teisę į privatumą.

Tai gerai, kad baigėsi ne kaip Mažeikių Naftos vadovui Gedeminui Kiesiui 2000-aisiais, nors tuomet kartu pagrobtas ir nužudytas buvo ir jo vairuotojas. O ir iš darbo niekas VP Grupės akcininko juk neatleis, nors gal nuo kai kurių vadovo pareigų, manau, kiti bendrasavininkiai, gyvenantys ir Londone, paprašė šį vis tik irgi nusišalinti, todėl visada esminius ir strateginius VP Grupės verslo klausimus ir problemas sprendęs – dabar nefigūruoja Maxima kare prieš LiDL.

* * *

Deja, bet aukščiau minėtieji pavyzdžiai sukuria ir labai nepalankią nuomonę verslininkų tarpe, ar jiems tikrai verta ką nors turėti arčiau savęs, kai yra šitaip patikimų (?) žmonių, dalinai net ir vykdžiusių asmens apsaugos funkcijas, išduodami, patiriant finansinius ir reputacinius nuostolius.

Nenuostabu, kad kartais kažkam reguliariai kyla noras tą situaciją šalyje ir rinkoje pakeisti, pasiūlant savo paslaugas (aš pavienių entuziastų, kurie šiaip siūlosi darbo skelbimuose nuo 9 eurų už valandą arba 2 eurų už kilometrą palydoje iki 150 eurų per pamainą, net neskaičiuoju) – o jau po kelių metų atrandi, deja, kad tokia specializuota įmonė likviduota arba veiklos nebevykdo (ko gero, nelabai ir tepradėjusi).

Kuomet kyla poreikis laikinai, aišku, tai juk visos lietuviškos saugos tarnybos dievagojasi galinčios tą pasiūlyti – štai skelbimai jų puslapiuose:

Fizinę, ir jei reikia, ginkluotą asmenų apsaugą vykdo specialiai tam parengti elitiniai (sic! – mano past.) darbuotojai, kuriems keliami aukšti fizinio, kovinio bei specialaus pasirengimo reikalavimai. Esant poreikiui, aprūpiname specialiomis transporto priemonėmis, pavyzdžiui, limuzinais ar palydos automobiliais. Mūsų klientai – ryškiausios užsienio bei Lietuvos žvaigždės, kurių apsaugai keliami itin aukšti ir individualūs reikalavimai.

arba

Nuolatinė palyda, garantuojanti kliento saugumą jo buvimo vietoje. Asmenų apsaugą vykdo specialiai tam parengti ginkluoti darbuotojai, kuriems keliami aukšti kovinio, fizinio, psichologinio bei specialaus pasirengimo reikalavimai. Darbuotojų buvimo vieta kontroliuojama navigacine asmens stebėjimo sistema, dėl to gali būti operatyviai suteikiama papildoma pagalba. Jei manote, kad Jums arba Jūsų artimųjų gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, mūsų įmonės specialiai parengti apsaugos darbuotojai užtikrins asmens saugumą.

ir net:

Jeigu Jūsų arba Jūsų šeimos narių gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, specialiai parengti saugos darbuotojai užtikrins asmens saugumą. Galime ne tik suteikti fizinę apsaugą, bet ir pakonsultuoti apsaugos organizavimo bei jos tobulinimo klausimais. Visus signalizacijos sistemos pranešimus, telefoninius pokalbius su CSP, duomenis apie patrulinių ekipažų judėjimą kaupiame duomenų bazėse, saugome, o reikalui esant galime pateikti klientui. Neįvykdę savo įsipareigojimų, dėl mūsų kaltės patirtą žalą atlyginame, nes mūsų civilinė atsakomybė apdrausta draudimo kompanijos filiale Lietuvoje.

Tai, manau, labai brangią širdies draugę tokie tikrai iki bendrabučio palydėti ne tiek ir brangiai sugebėtų (o nepavykus – draudimas paguos) – aišku, jei tik užsakovas vis tik nepagailės savo pinigėlių šiam eskortui, kuriuo naudotis lietuviai ir lietuvaitės dar nėra pratę, nors va išsinuomoti limuziną ir prapilti ne vieną stipendiją arba minimalią algą per vieną vakarą kazino jau sugeba.

Nors aš sakau, kad Lietuvoje nėra dar turtingų žmonių, kurie ne tik galėtų sau leisti asmens apsaugą, bet kurie dar ir išgalėtų ją išties pasisamdyti – ir ne šiaip tuos “gerus žmones“ vairuotojus ar šalia slampinėjančius “elitinius“ glušavotus štangistus su klausos aparatais ausyse.

Bet nuolatinės ir profesionalios tuos būtinus fizinius ir informacinius bei reputacinius aspektus padengiančios apsaugos po aukščiau minėtų incidentų dabar turtingieji dar netgi labiau vengs.

Ir jie juk bus savotiškai teisūs, ar ne?

* * *

Tinklaraščio rašymą galite paremti čia – ačiū jums!