Jėgos panaudojimo pakopiškumas (1/2): ir plius vienas principas

Nors nekart esu tekstuose minėjęs, tačiau nesu atskirai aprašęs, tad šįkart kiek išsamiau paaiškinsiu, kas yra use of force continuum (angliškai) arba, jei lietuviškai parinkčiau aiškesnę sąvoką, jėgos panaudojimo pakopiškumas, nes ši koncepcija svarbi ir teisėsaugoje, ir apsaugoje, ir savigynoje, jei nenorite peržengti būtinosios ginties ribų ir po to kalėjime lankstytis muiliuko duše su tatuiruotais vyrukais.

Aš gal esu kiek pagandintas amerikiečių ir U.S. DSS, bet manau, kad šiuo metu pasaulyje šioje srityje nėra kitos šalies, kurioje būtų taip metodiškai ir teisiškai viskas išdėliota, apibrėžiant savigynos ir teisės gintis ribas bei normas. Aš nekalbėsiu apie rusišką terpę – ten patys sau unikali nacija, kuri neturi pasaulyje analogų, nuolat beždžioniaudami ir kopijuodami, tuo dažnai išrasdami dviratį arba padarydami paprastus dalykus komplikuotais, tuo pačiu ir išdarkydami pasisavintas sąvokas, nesuvokdami jų konteksto, ir labai gaila, kad lietuvių teisėkūrininkai (tiesa, ne vien jie – aš apie buriuotojus išvis patylėsiu) dažnai ima pagrindu šį surogatą vietoje originalo.

Bet ne tam čia susirinkome, kad diskutuotume, kas išrado AK-47, ir už ką tas vargas Hugo Schmeisser, ar kaip pistoletas tampa kulkosvaidžiu bei gyvena savaiminiu režimu, vadinamas automatu. Aš grįšiu prie koncepcijos, nes, deja, apie pasipūtusius britus šiuo klausimu arba gerai, arba nieko, tai va nieko ir nesakysiu.

Ir šios koncepcijos mintis tame, kad visus agresyvius veiksmus galima (ir dera!) apibrėžti pagal jiems bendrus kriterijus, suskirstant pagal jų pavojingumą asmeniui, į kurį nukreipiama, pagal jų galimą poveikį arba paprasčiau – kūno sužalojimo galimą lygį, kas jau apibrėžiama BK sąvokomis kaip “sunkus kūno sužalojimas“ arba “nežymus sveikatos sutrikdymas“ ir t.p.

Ir kas, tiesą sakant, dažniausiai taip tiesmukai išties suvokiama kaip ta force continuum piramidė, arba jėgos panaudojimo pakopiškumas, tarsi atrokuojant užpuoliko ir nukentėjusio patirtą žalą “dantis už dantį, akis už akį, o va palauk, čia tai jau kam tu jo kelio girnelę išspyrei – pažeidei būtinąją gintį, nes perteklinis jėgos panaudojimas, į kalėjimą tave!“

Būtinąjai ginčiai reikia ne tik galimos žalos dydį apibrėžti – šis reikalingas adekvačiam priemonių panaudojimui, kad ribų neperžengtum (tave kad ir pastūmė su pasiūlymu eiti apturėti sau lytinių santykių pačiu su savimi, tačiau ėjo juk savo reikalais – o tu jam kodėl dantis išmušei, nes “nu o kas jis toks, gaidys šitas?!“). Būtinąją gintį apibrėžia dar ir kitos aplinkybės: tiesioginė, menama, numanoma, reali grėsmė, veikos nutraukimo momentas ir grėsmės išnykimas, ir t.p. – klausimas truputį platesnis šiai temai dabar.

* * *

Paprastai be galimos žalos padarymo svarbu, ką veikė agresorius, ir į kuriuos veiksmus kaip buvo reaguojama.

Ir šiuos visus jo veiksmus galima suskirstyti į 5 pakopas arba ir į 10 lygių, jei taip norisi, kuomet šios turės dar savo papildomą klasifikaciją: tarkime, mirtinos grėsmės atveju peilis yra mažiau letalus už pistoletą, nes reikalauja artimo kontakto, kuomet pistoletas kelia grėsmę ir per atstumą bei yra efektyvesnis to paties fiziškai pajėgaus žmogaus rankose kaip ginklas, nes jis ir yra ginklas, o ne įrankis, todėl peilis tuomet čia būtų 9-tas, o pistoletas jau 10-tas lygis iš 10-ties.

Realiai visos grėsmės pagal agresoriaus veiksmus vizualiai sudėliojamos į piramidę, kad aiškiau būtų pakopos, tačiau skaitome tekstą nuo viršaus žemyn, ir todėl čia pakopos eis gilyn, o ne aukštyn, ir jas aš pagal grėsmę asmens kūnui ir sveikatai skirstau į 5 lygius taip, kur 1 yra mažiau už 5:

1. Įžeidimai: garbės ir orumo sužalojimo grėsmė, jei taip norite.
2. Kūno lengvo (tokia žodžių tvarka turėtų būti sakinyje!) sužalojimo grėsmė: fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas.
3. Kūno vidutinio sužalojimo grėsmė: nesunkus sveikatos sutrikdymas.
4. Kūno sunkaus sužalojimo grėsmė: sunkus sveikatos sutrikdymas.
5. Mirtina grėsmė: grėsmė gyvybei.

Dabar Lietuvos Respublikos BK šios sąvokos iš esmės pakeistos iš anksčiau buvusio nuo sovietmečio lengvo, vidutinio ir sunkaus į išvardintus paaiškinimuose punktuose aukščiau po dvitaškių (nesunkiai rasite patys BK, jei norėsite), kur britiškoje sistemoje, tarkime, GBH (grievous bodily harm – sukelia tyčia išties sunkius sužeidimus, kurie rimtai sutrikdo sveikatą, kaip sulaužyti kaulai arba liekamieji suluošinimai) bus, aišku, 4-tas lygis, o ABH (actual bodily harm – sukelia sužalojimus, kurie nesuluošina su liekamosiomis pasekmėmis, pvz., reikalauja susiuvimų ir gydymo) bus 3-čias lygis.

Šiaip lietuviško BK 141 straipsnis dar sako, kad:

“šių numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės.“

Tai va kai Lietuvoje praimu dabar Saulius Skvernelis, buvęs policijos pareigūnas, tai jo vadovaujama Vyriausybė gal jau turi ir naujausias “sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“?

Bet jums visumoje tiesiog bendrai orientacijai, kokia sužalojimo grėsmė yra kuriame lygyje, ir aš dar papildomai jų nedetalizuosiu pagal galimą žalą, kaip dariau 5-to lygio pavyzdžiu, lygindamas pistoletą ir peilį (bet ir 1-mą galima pasmulkinti, nebūtinai jau taip atsižvelgiant, ar keikūnas pakliūvo, ar inteligentas tą daro subtilaus sarkazmo būdu – ten daugiau yra skirtumas tarp įžeidimų ir žodinio pasipriešinimo, kas aktualiai nagrinėjat pareigūnų veiksmus).

* * *

O toliau – jau dabar žiūrime, kas į tą grėsmę kūnui čia priverstas reaguoti: pareigūnas (asmuo, kuris turi įgaliojimus pagal įstatymą užkirsti kūno sužalojimą sau arba aplinkiniams) ar civilis (asmuo, kuris turi teisę pagal įstatymą į būtinąją gintį).

Iš čia ir kyla prievolės – pareigūnui tai pareiga pagal jo profesiją ir gautus įgaliojimus, o civilis asmuo turi atlaidus kištis pats fiziškai, jei mano, kad įsikišimas grėstų jo paties sveikatai, tačiau privalo kaip pilietis užkirsti kelią daromam nusikaltimui kitomis priemonėmis (iškviesti pareigūnus su visais jų įgaliojimais bei turimomis priemonėmis).

Ir jei klausimas kyla dėl savigynos – pareigūnas įpareigotas stabdyti galimą ar daromą kūno sužalojimą (niekas nesitiki iš jo didvyriškos kamikaze mirties, aišku), kai tuomet civilis asmuo turi prievolę de-eskaluoti konfliktą ir pasitraukti, ir jo pirmiausia bus paklausta, ką ir kaip jis darė, kad išvengtų konflikto, ir kodėl nepasitraukė (taip, nereikia suabsoliutinti castle defensis koncepcijos, nes jei į namus įsiveržė plėšikai, ir jums leidžiama pasitraukti, tai gali po to užtrukti įrodinėjimas, kad ne jūs tą smurtą net ir savo namuose sukėlėte, kada jo puikiausiai galima buvo išvengti, nes žmogaus sveikata ir gyvybė visada statoma aukščiau turto, nors jums dieduko paliktas Cartier laikrodis atrodo vertingesnis už to įsibrovėlio jūsų dėka suknežintą kelio girnelę).

Todėl pareigūnų atveju gausite vietoje tiesiog galimos žalos lygių (force continuum) jau jėgos panaudojimo pakopiškumą (use of force continuum). Ir jie pažeidėjus pagal lygius skirsto atsižvelgdami į šių veiksmus, kurie paprastai išdėstyti taip (vėl gilyn nuo žemiausio iki aukščiausio):

1. Žodinis nepaklusimas, įžeidinėjimai (įskaitant grasinimą “atleisti iš darbo“ ir pan.) – verbal abuse.
2. Pasyvus priešinimasis, nepaklusimas teisėtiems pareigūnų nurodymams – passive resistance.
3. Gynybinis priešinimasis (neleidžia uždėti antrankių ir pan.) – defensive resistance.
4. Aktyvi agresija (siekiama suteikti skausmą arba sužaloti tik laikinai išvedant iš rikiuotės) – active aggression.
5. Siekis sunkiai sužaloti arba nužudyti, įskaitant ginklus ir žalojančias priemones – deadly force.

Paprastai galima 1-mą paskirstyti netgi į du lygius: psichologinį įžeidimą (psychological intimidation) ir žodinį nepaklusimą (verbal non-compliance) , tačiau čia daugiau teisinės detalės ir administracinė teisė, todėl nelįskime labai į pareigūnų darbo specifiką, kada jie žodžių trydos nepaiso, o kada jau surašo protokolą už pareigūno įžeidinėjimą – jums svarbu patys koncepcijos principai.

Lygiai taip pat 5-tas lygis, atkreipkite dėmesį, gali atitikti letalumo kriterijus (deadly force), nors sulaikytas pažeidėjas dievagosis, kad jis nesiekė nužudyti (ir įstatymas yra jo pusėje – prieš save liudyti negali), tačiau pareigūnas apibrėš kriterijus, pagal kuriuos jis manė, kad pažeidėjas kėsinosi į jo sveikatą ir gyvybę, net ne tiek ir svarbu, ar siekdamas tik sunkiai sutrikdyti (nupjauti pirštus), ar nužudyti (perpjauti gerklę, kuo sužalojo besiginančio pareigūno pirštus) – jei rankoje ginklas (pistoletas arba peilis) ir grėsmė aiški pareigūno sveikatai ar gyvybei, tai ne tiek juk ir svarbu, ar tik sveikatai būtų, jei būtų, ar jau ir gyvybei, jei jau būtų, ar ne?

* * *

Ir va jėgos panaudojimo principai tuomet pareigūno atveju yra sudėlioti pagal taisyklę, kuri vadinama +1 (arba plus one), t.y. prie atitinkamo jėgos panaudojimo lygio pridedamas vienas aukštesnis, kurį taiko pareigūnas. Ir taip gaunami pareigūnų veiksmai tarsi tarpuose tarp tų 5 lygių, kuriuos įdedu pakartojimui kursyvu (iš viso šešetas):

• 0. Buvimas vietoje tuo metu, paprastai uniformuoto pareigūno.
• 1. Žodinis įžeidimas
• 1+1. Žodiniai nurodymai, įskaitant perspėjimą apie galimas pasekmes nepaklūstant.
• 2. Pasyvus priešinimasis.
• 2+1. Minkštos (nežalojančios) sulaikymo technikos be ginklų (užlaužimai, išvedimas ar išnešimas iš vietos).
• 3. Gynybinis priešinimasis.
• 3+1. Kietos sulaikymo technikos (sukeliančios nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl smūgių, taip pat ašarinės dujos, guminės lazdos ir pan.).
• 4. Aktyvi agresija.
• 4+1. Neletalūs ginklai (specialių priemonių panaudojimas – intermediate weapons, įskaitant jau kietas lazdas, pipirines dujas, gumines kulkas, policijos šunis ir pan.)
• 5. Mirtino pavojaus sukėlimas.
• 5+1. Tarnybinio šaunamojo ginklo panaudojimas.

Čia atkreipsiu dėmesį, kad nulinėje fazėje ne taip ir viskas paprasta – tiesiog pareigūnų buvimas vietoje irgi skiriasi pagal jų lygį nuo vieno ar kelių draugiškų pareigūnų be šalmų ir su minimaliomis spec.priemonėmis iki atviro jėgos demonstravimo dideliu skaičiumi, šarvinėmis liemenėmis, šalmais, šarvuota technika ir pan. Tačiau visumoje laikomasi principo, kad dera laikytis adekvatumo principo siekiant užkirsti priešiškos jėgos panaudojimą, ir tai ne vien +1 principas, o ne +belenkiek (pavadinai mentu – še tau pipirinių dujų į akis!), bet ir tos jėgos naudojimo savalaikiškumas ir būtinumas.

Na, tarkime, koks gražOlis šūkalojo “už Lietuvą, gėjai!“, pareigūnų nurodymui neprovokuoti riaušių nepakluso, buvo išneštas iš vietos (pasyvus priešinimasis), tada atsisakė vykti į nuovadą ir ėmė priešintis antrankių uždėjimui ir įsodinimui į katalažkę (3-čias lygis), ko pasekoje buvo pargriautas ant žemės, jam uždėti antrankiai, pareigūnai čia pat atliko kratą ir rado peilį (sulankstomą, bet su fiksuojama iššokančia geležte), o sulaikomas tas klykė, kad visus išskersti dera kaip šunis – tai vienas pareigūnas pribėgo prie taip gulinčio ir perliuobė per pakaušį lazda arba įspyrė į snukį.

Net jei visi jie choru išvardins tarnybinio tyrimo metu šiuos pažeidėjo veiksmus, bet tai nebus priežastis vis tiek jau liuobti tuomet, kai priešinimasis sutvardytas ir grėsmės nebelieka, tiesa? Kaip ir civiliams gi savigynoje draudžiama šauti į nubėgantį ir grėsmės nebekeliantį užpuoliką.

Vienas žinomiausių kadrų (ne apie subjektą kadre) Lietuvos teisėsaugos “brutalioje“ istorijoje – teisinę neliečiamybę (sic!) turintis Seimo narys Petras Gražulis išnešamas (čia pasipriešinimas antro lygio, t.y. pasyvus – kas yra ironiška renginio konteksto prasme) už nepaklusimą žodiniams policininko nurodymams pareigūnų iš Baltic Pride renginio Vilniuje 2013 metais (foto iš Delfi)

Ir, trečia, pastebėsiu, kad pažeidėjas gali eiti į fizinį konfliktą su pareigūnu nuo bet kurios fazės – nebūtinai nuo pirmos, eskaluodamas pagal lygius – tad ir pareigūnas privalo adekvačiai reaguoti į grėsmę, įvertindamas šios lygį, o tada pridėti tik plius vieną.

* * *

Kol nuo pareigūnų (policijos ar apsaugos) prieisiu prie to, o kas jums iš to kaip civiliams iš viso šito force continuum savigynos prasme, tai atkreipsiu dėmesį, kaip koreliuoja pareigūno reakcija į galimos kūno žalos lygį su jo panaudotos jėgos lygiu – sudedam abi piramides į vieną palyginimui:

1. Įžeidimai.

= 1+1. Žodiniai nurodymai, įskaitant perspėjimą apie galimas pasekmes nepaklūstant.

2. Kūno lengvo sužalojimo grėsmė: fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas.

= 2+1. Minkštos (nežalojančios) sulaikymo technikos be ginklų (užlaužimai, išvedimas ar išnešimas iš vietos).

3. Kūno vidutinio sužalojimo grėsmė: nesunkus sveikatos sutrikdymas.

= 3+1. Kietos sulaikymo technikos (sukeliančios nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl smūgių, taip pat ašarinės dujos, guminės lazdos ir pan.).

4. Kūno sunkaus sužalojimo grėsmė: sunkus sveikatos sutrikdymas.

= 4+1. Neletalūs ginklai (specialių priemonių panaudojimas – intermediate weapons, įskaitant jau kietas lazdas, pipirines dujas, gumines kulkas, policijos šunis ir pan.)

5. Mirtina grėsmė: grėsmė gyvybei.

= 5+1. Tarnybinio šaunamojo ginklo panaudojimas.

Tad nors ir tema ne apie tai, kas gresia už konfrontaciją su teisėsauga, bet dera turėti omeny, kuo paprastai gali pasibaigti vienoks ar kitoks nepaklusimas, kad po to nereikėtų klykauti apie policijos žiaurumus (police brutality).

* * *

O kai dabar supratote pareigūnų logiką jėgos panaudojime, tai pažiūrėkime, ką savigynos prasme gali paimti civiliokai.

Pirma, suvokimas, kokią vienokios ar kitokios jėgos panaudojimas sukelia grėsmę sveikatai ar gyvybei, padeda teisingai parinkti adekvačias savigynos priemones, taip neperžengiant būtinosios ginties ribų – kaip ir pareigūnui, taikant principą tik plius vienas.

Antra, pareigūnas su +1 iš esmės užkerta didesne, nors ir adekvačia grėsmės kūno sužalojimui lygiui, jėga tolimesnę smurto eskalavimo arba kūno sužalojimo grėsmę. Tačiau jis turi tam įgaliojimus ir netgi prievolę – jo toks darbas, paprasčiau kalbant.

Iš ko seka trečia: +1 išties eskaluoja jėgos panaudojimą, kuomet civiliu būnant jūs privalote de-eskaluoti konfliktą.

Tai nereiškia jokio principo dabar minus vienas – tai būtų kvaila, savižudiška ir neadekvatu. Ir neveiktų, o tik paskatintų agresorių veikti toliau ir net padidinti jėgos panaudojimą dėl kylančio nebaudžiamumo jausmo (neveikė ta taktika iki Antro Pasaulinio karo su Hitleriu, neveikia ir dabar su Putinu). Atvirkščiai, agresoriui suvokus, kad “auka“ pilnai realizuos savo teisę į būtinąją gintį pagal principą plius vienas, agresija gali būti de-eskaluota.

Tiesiog vien šito maža, be abejo, nes priklauso dar ir nuo aplinkybių ir konteksto, nes aš jau rašiau apie 3 NE, kurie iš esmės provokuoja smurtą ir eskaluoja konfliktą, pamenate? Tad viena yra atsakyti į įžeidimus didesniu įžeidimu arba smurtu pirmam, o kitas – savo ego pasiųsti į Tibetą žibuokliauti, anam “šmaikštuoliui“ išsaugant jo veidą (abiem prasmėm) ir parodant garbingą pasitraukimo iš konflikto kelią (ir ši +1 TAIP taisyklė prie 3 NE).

Ir, aišku, savigyną panaudojus, kuomet gerai galvoje suvoki šią force continuum koncepciją, bus paprasčiau ir adekvačiau pagrįsti būtent policijos pareigūnams ir savo veiksmus dėl būtinosios ginties.

Nes – ne, kad ir ką jums kietus vaizduojantys savigynos “ekspertai“ kalbėtų (bent jau ginklo savigynai egzamimus išsilaikę?), bet jūs tikrai neturite jokios carte blanche panaudoti bet kokias priemones kaip jums šaus į galvą, nes turite, neva, įstatymo suteiktą teisę jums į būtinąją gintį. Žodis “būtinąją“ čia yra esminis, ir be force continuum koncepcijos tas būtinumas kitaip net neapibrėžiamas.

Let the Force be with you ir – būkite saugūs!

Osu!