Apsaugos analizė (3): Reinhard Heydrich

Posted: 2018-05-09 in Sauga
Žymos:,

Kadangi trečiąją iš mano plataus (ir dar nebaigtinio!) ciklo apie pasikėsinimus ir asmens apsaugos veiksmus dalį teko perstumti, tai dabar žiūriu, kad gana ironiškai sutapo pagal datą – kaip tik rusai švenčia savo diedyvojievali™ Pergalės “savo“ kare per Antrąjį Pasaulinį karą datą.

Nors priminsiu, kad Vakarų Sąjungininkai paprastai pergalės Europoje (!) datą pažymi diena anksčiau, o bendrai šis karas, prasidėjęs formaliai 1939 metų rugsėjo 1d., tai pačiai tuo metu SSRS, kurios teises perėmusi Rusija, įsijungus Ašies pusėje kaip nacių sąjungininkams okupuojant Lenkiją, užsibaigė tik Japonijos kapituliacija jau 1945 metų rugsėjo 2d.

O aš vis tiek šįkart rašau apie vieną iš aršių nacistų ir Holokausto suplanuotoją, turėjusį pravardę HHhH (Himmlers Hirn heißt Heydrich – Himlerio smegenys vadinamos Heydrichu), sukūrusį SD (Sicherheitsdienst des Reichsführers-SS – nuo nacistinės kontržvalgybos tapusi politinės žvalgybos organizacija), vėliau vadovavusį visai Trečiojo Reicho policinei ir teisėsaugos struktūrai (RSHA – apjungusi GeStaPo, KriPo ir SD, t.y. valstybės saugumą kaip kontržvalgybą, kriminalinę policiją ir politinę žvalgybą).

Dar įdomiau man tas faktas, kuomet Lietuva tarpukariu buvo viena iš dabartinio Interpol steigėjų, tai mūsų slaptos policijos (t.y. kriminalinės policijos) vadas buvo nuolatiniu (!) viceprezidentu (o va prezidentu galėjo būti tik austras, nes ir būstinė buvo Vienoje, todėl Interpol vadovu šis nacis po Austrijos anšliuso 1938 metais irgi tapo!), tai 1942 metams Interpol priklausė tik dvi narės: Trečiasis Reichas ir JAV.

Gimęs 1904 metų kovo 7 dieną, Reinhard Heydrich, eidamas jau ir vykdančiojo Bohemijos ir Moravijos (t.y. Čekijos) Protektoriaus (naciai atėjo “padėti“ po Sudetų krašto aneksijos “broliams čekams“ užtikrinti viešąją tvarką, šaliai nusmukus į suirutę kaip po kokio dabar Maidano, suprask, Kijeve, o tuo tarpu Slovakija gavo “nepriklausomybę“ ir tapo Ašies dalimi) pavaduotojo pareigas, buvo 1942 metų gegužės 27 dieną mirtinai sužeistas per pasikėsinimą britų SOE (Special Operations Executive – visų “žvalgybų-žudikių“ pirmtakė iki legendomis apipintų OSS/CIA, Mossad ir KGB/FSB istorijų, jei pastaruoju atveju neskaitysime VČK/OGPU/NKVD, kuri naikino savo “revoliucijos“ priešus ir užsienyje) surengtos operacijos Anthropoid (žmogų primenantis aukščiausio išsivystymo primatas – gana ironiškas anglų humoras įvardijime) metu (mirė galop nuo kraujo užkrėtimo tik birželio 4 dieną).

Kitos jo pavardės ne mažiau iškalbingos: Korikas (kaip toks rusų general-gubernatorius Muravjovas, malšinęs 1863 metų sukilimą Lietuvoje), Prahos Skerdikas (ahoy rusų grafui Aleksandrui Suvorovui-Izmailskiui, Pragos, jau Varšuvos priemiesčio, skerdikui), Baltaplaukis Bestija (nu tai tikras arijus, a-ne?), Himlerio Blogio Genijus (žr. HHhH aukščiau), Jaunasis Mirties Blogio Dievas (suprask, renkasi nekaltas aukas), Žmogus su Geležine Širdimi (nepainioti su bolševiku Feliksu Dzeržinskiu, nors abu įkūrė ir vadovavo panašaus pobūdžio organizacijoms).

Suprantama, kodėl britai, finale taip vieninteliai atkariavę visą Antrąjį Pasaulinį karą nuo pradžios iki galo ir toje pačioje gėrio pusėje, pasirinko šį nacį kaip savo vieną iš svarbių taikinių – ir tai buvo vienintelis toks pavykęs ir įvykęs SOE pasikėsinimas prieš nacius, nes po šios operacijos vokiečiai Čekijoje nužudė per represijas keršydami apie 5000 žmonių (įsiutęs fiureris norėjo bent jau 10000, tačiau Čekoslovakija buvo per daug svarbi Reichui kaip pramoninė zona, todėl jį kolegos atkalbėjo), o dvejuose klaidingai apkaltintuose dėl šio įvykio kaimuose Lidice ir Ležaky, kurie buvo sulyginti su žeme, nužudyti visi vyrai ir paaugliai, vyresni nei 16 metų, kai likę vaikai ir moterys buvo išvežti į koncentracijos stovyklas sunaikinimui.

Operacijoje dalyvavę SOE parengti čekų ir slovakų agentai taip pat buvo pasekoje sučiupti ir nužudyti. Ir tai, kad pasikėsinimas buvo sėkmingas tik atsitiktinumo dėka (įvykęs kraujo užkrėtimas), bei tai, kokios buvo jo po to pasekmės civiliams gyventojams, iš esmės sulaikė SOE per likusią karo dalį nuo panašaus pobūdžio operacijų vykdymo.

* * *

Maža to, po tokios supažindinančios įžangos ir dabar jau į pačią temą pereidamas, pasakysiu, kad pati operacija iš esmės pavyko tik dėka per didelio paties VIP pasitikėjimo savimi ir jo paniekos čiabuviams.

Štai pažiūrėkite, kas liko iš jo automobilio Mercedes-Benz 320B kabrioleto po to, kai į jį pataikė prieštankinė granata:

VIP kabrioletas po sprogimo (foto iš wikipedia.org)

Sužeistas VIP iš šio metalo laužo išsiropštė ir nusivijo šaudydamas iš asmeninio pistoleto pasikėsintoją – faktas, kuris pasako daug tiek apie patį taikinį, tiek ir bandžiusius jį sunaikinti, tiesa?

Bet iš pradžių, iš esmės praleidžiant pačias operacijos planavimo dar Anglijoje detales ir išankstinę žvalgybinę informaciją bei SOE agentų atranką ir jų parengimą bei aprūpinimą.

Lemtingąją operacijos dieną 1942 metų gegužės 27-ąją 10:30 Reinhard Heydrich be apsaugos tik su vairuotoju atvirame kabriolete iš savo namų Panenske Brežany pradėjo kelionę į savo štabą Prahos pilyje.

Suprantama, pilyje pasikėsinti itin sunku, o namuose komplikuota dėl pašalinių žmonių ir esančios ten apsaugos. Bet, kaip ir rašiau antroje dalyje, vokietYs visada važiuos gi punktualiai ir tuo pačiu įprastiniu maršrutu, todėl belieka surasti geriausiai tinkamą tokiame maršute vietą (pamenate tą disputą su buvusiu apsaugos darbuotoju, kuriam maršrutų analizę irgi atstojo turimas RPG?).

Automobilio tykojo SOE agentai smogikai Jozef Gabčik ir Jan Kubiš prie Bulovkos ligoninės (sic!) Prahos 8-tojo rajono Liben kvartalo posūkyje, kur automobilis priverstas sulėtinti greitį, ir iš esmės ten yra komplikuotas jo manevras. Tuo tarpu Josef Valčik, SOE agentas iš parengiamosios Silver A komandos, laukė maždaug 100 metrų priešaky šios pozicijos į šiaurę nuo Gabčiko ir Kubišo, kad praneštų apie atvykstantį taikinį.

Po dviejų minučių žalias atviras kabrioletas su Heydrichu jame pasiekė numatytos akcijos vietą. Gabčikas žengė automobiliui priešais (!) su atstatytu Sten sistemos pistoletsvaidžiu (pistoletu-kulkosvaidžiu – rusicistams), tačiau iššauti nesugebėjo, nes Sten Mk2 užsikirto, kas buvo gana įprasta šiam ginklui.

Ir čia dar ne pati smagiausia dalis!

SS-Obergruppenfuehrer (aukščiausias paramilitarinis laipsnis SS, neskaitant tik virš jo H. Himleriui suteikto garbingo Reichsfuehrer-SS laipsnio, atitinkantis generolo laipsnį kariuomenėje, jau po mirties per karą prilygintas generolui-pulkininkui arba SS-Oberstgruppenfuehrer) Heydrich įsakė (!) savo vairuotojui SS-Oberscharfuehrer (SS laipsnis, atitinkantis seržanto būrininko arba feldfebelio laipsnį kariuomenėje) Klein sustoti!

Tada jis atsistojo kabriolete tam, kad iš savo Luger pistoleto nušautų akiplėšą Gabčiką.

Pastarąjam į pagalbą atskubėjo Kubišas, kuris švystelėjo iš dešinės į automobilį prieštankinę granatą, sumontuotą lagamine. Nors granata nepakliuvo į paties kabrioleto vidų, tačiau skeveldros nuo galinio sparno pataikė į jame stovintį su pistoletu rankoje Heydrich, o taip pat sužeidė ir patį Kubišą. 

Nespėjus atsitokėti užpultiesiems, Gabčikas ir Kubišas iššovė į Heydrichą iš savo Colt M1903 pistoletų, tačiau ir patys apsvaiginti šio sprogimo nepataikė.

Heydrichas išsiropštė iš sumaitoto automobilio. Dėl adrenalino šoko nekreipdamas dėmesio į patirtus jau sužeidimus skeveldromis, jis atsakė ugnimi užpuolikams iš savo pistoleto, nusivydamas jau nubėgantį Gabčiką, tačiau po kiek laiko susmuko netekęs kraujo.

Vairuotojas Kleinas gi savo ruožtu nusivijo Kubišą, kuris numynė dviračiu iš įvykio vietos. Nepavijęs šio, Kleinas grįžo prie savo keleivio ir viršininko, kuris tysodamas ant žemės ir gausiai kraujuodamas įsakė šiam vytis pasprukusį pėsčiomis Gabčiką: “pričiupk tą benkartą!“.

Paklusęs įsakymui, Kleinas nusivijo Gabčiką į skerdienos parduotuvę, kurioje Gabčikas dukart iš savo pistoleto iššovė į naują persekiotoją, sunkiai sužeisdamas į koją. Po to Gabčikas išbėgęs įšoko į tramvajų ir pasiekė jų turimą konspiracinę priebėgą. Abu SOE smogikai tuo metu net nežinojo, kad jų taikinys vis tik yra sunkiai sužeistas, ir abu buvo įsitikinę, kad užpuolimas žlugo. Kas, operacine įvykdymo prasme, yra tiesa.

Čekė ir laisvas nuo budėjimo policininkas pribėgo prie gulinčio Heydricho padėti bei sustabdė pravažiuojantį tiekimo furgoną. Iš pradžių nukentėjęs buvo įkeltas į kabiną pas vairuotoją, tačiau ėmė skųstis, kad sunkvežimio šokinėjimas sukelia jam skausmą, todėl jį perkėlė į kėbulą, paguldydami ant pilvo.

Toli transportuoti išties nereikėjo, nes kaip pastebėjau aukščiau, veiksmas vyko netoli Bulovkos ligoninės, į kurios greitosios pagalbos skyrių Heydrichą iškart ir pristatė, kur jam buvo atliekama skubi operacija, tačiau skeveldrų išimti nepavyko, o neužilgo ir pats ligonis krito į komą, po kurios nebepabudo, ir vėliau numirė nuo kraujo užkrėtimo.

Tuo SOE operacija savo tikslą pagaliau pasiekė – taikinys vis tik juk buvo likviduotas, jei žiūrėtume į mirtiną jos baigtį.

* * *

Bet kokios išvados dabar asmens saugos prasme, paklausite?

Pirma, kaip visada – maršruto analizė ir atitinkamų apsaugos priemonių parinkimas yra esminiai ir saugantys VIP nuo užpuolimų ar kėsinimųsi! Kartojau ir kartosiu, nes asmens apsauga yra ne dėl anturažo ar snukdaužio bei atsišaudymo, o iš esmės yra saugios logistikos specialistai.

Antra, be abejo, vėl ta pati problema tarp vaidmenų, kas yra apsaugoje client (klientas kaip paslaugos užsakovas), kas yra principal (saugomas asmuo kaip paslaugos subjektas, nors čia norisi pasakyti, kad objektas), ir kas yra bodyguard/SAIC (asmens sargybinis arba apsaugos vadovas, betarpiškai atsakingas už savo asmens saugumą, paprastai atliekantis to “kūnsargio“ pareigas).

Ir matome, kad nors SS yra pagal pavadinimą kaip “apsaugos personalas“ (vok. Schutzstaffel), pradžioje įsteigtas partijos vadui saugoti, tačiau šitoje paramilitarinėje organizacijoje vyrauja ir karinė hierarchija bei subordinacija, iš esmės vairuotoją, kuris duotuoju momentu formaliai ėjo savo VIP asmens apsaugos pareigas, privertusi paklusti savo viršininko spontaniškiems nurodymams. O ir nurodymai, akivaizdu buvo neadekvatūs situacijai.

O tai jau yra trečia: atviras kabrioletas, leidžiantis lengvai matyti, identifikuoti ir pažeisti taikinį; vairuotojas kartu ir sargybinis tik pagal poreikį (kaip sakau – balerina-štangistas yra vairuotojas ir asmens sargybinis viename); VIP, kuris niekina vietinius ir yra drąsus pats duoti atkirtį bet kuriam išsišokėliui; ir galop – užuot skubiai pasitraukę iš pasikėsinimo vietos (įsakymas turėjo būti ne sustoti, o “gazas-dugnas!“ ir pervažiuoti per šitą su ginklu priešais!), tai sustojo pademonstruoti savo drąsą bei galią, nekreipdami dėmesio į galimą pagrindinį arba rezervinį užpuolimą iš flangų ar užnugario, o po to dar ir vaikydamiesi po rajoną užpuolikus, užuot užsiėmus VIP pirma medicinos pagalba vietoje ir kuo skubiausia evakuacija į greitosios pagalbos skyrių (maršruto planavime visada yra numatomi ne tik saugios priebėgos objektai, bet ir evakuacija greitai medicinos pagalbai – čia gi veiksmas vyko vos ne šalia ligoninės).

Taip galėjo nutikti tik dėl mano jau įvardintų vaidmenų bei atsakomybių neteisingo paskirstymo bei pasidalinimo, neturėjimo veiksmų plano užpuolimo ar kėsinimosi atveju, bei visiško ignoravimo galimos grėsmės (kad ir vadovauji visai imperinei vokiškai politinei žvalgybai, kontržvalgybai bei kriminalinei policijai, o organizacija vadinama “saugumu“ arba “apsauga“, tačiau visiškai nesidomi, kiek pats esi saugus, tai ar esi tiek drąsus iki kvailybės?).

O pačių smogikų veiksmų kritikuoti nėra kaip – suplanuota buvo taip, kaip jiems sekėsi tomis sąlygomis, ir realizuota buvo taip, kaip prie adrenalino bei staigiai besikeičiančių įvykių gavosi, ir aprūpinimas buvo toks, kokį tegalėjo britai tesuteikti, ir paprastai juk gyvenime ir turi tokį, koks tik yra prieinamas, nes idealių sąlygų niekada nebūna, ir ne visada visus galimus scenarijus pergalvoji bei parepetuoji.

Abu agentai buvo įsitikinę, kad pasikėsinimas nepavyko – ir tai yra sąžiningiausias savo veiksmų įvertinimas, manau. Galop, jie visi už savo drąsą ir ryžtą kovoti už tėvynę prieš nacius sumokėjo gyvybe, ir kas aš toks, kad dar kažkaip teisčiau čekų ir slovakų tautų didvyrius? Ir jūs to nedarykite – tose adrenalino sąlygose nepataikyti metant granatą arba prašauti pro šalį kone kaktomuša šaudant yra natūralu, o technika, dar toks Mr Murphy savo įstatyme sako, irgi kitąkart kaip tyčia paveda.

Šiaip išties smagiau, kad to nacio arogancija dar nuo studijų Vokietijos laivyne laikų ir vėliau tas perdėtas pasitikėjimas savimi bei pasipūtimas leido SOE agentams užduotį bent jau įvykdyti. Nors jūs čia matote, kad pasikėsinimo buvo galima gana nesunkiai išvengti, jei mažiau susireikšminus ir neužsiėmus savirežisūra, kaip tą darė pati auka pasekoje, tačiau kam tie saugos profesionalai su savo patarimais ir svarbu, tiesa?

O jūs būkite saugūs, tarkitės su ekspertais ir profesionalais, jei jau prireiktų, ir dar pabaigai pažiūrėkite ištrauką iš filmo HHhH, kur meniškai atkuriamas šis aukščiau aprašytas pasikėsinimas (ironiška, kad subtitrai ištraukoje arabiški…):

 

 

 

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Cit.: “Kadangi trečiąją iš mano plataus (ir dar nebaigtinio!) ciklo apie pasikėsinimus ir asmens apsaugos veiksmus dalį teko perstumti, tai dabar žiūriu, kad gana ironiškai sutapo pagal datą – kaip tik rusai švenčia savo diedyvojievali™ Pergalės “savo“ kare per Antrąjį Pasaulinį karą datą.“

    Ta nuostabia proga galėjai ir pasikėsinimą į Patį (t.y., Reichsfuehrer’į), vykusį 1944 metais, paanalizuoti. 😀
    Tai būtų visiškai kitokio pobūdžio pasikėsinimas, vykęs šiuo atveju jau patalpose. Būtų naudinga pažiūrėti, ar galima ką nors padaryti prieš tokius pasikėsinimus patalpose, ar ne. Juolab, kad patalpose iš esmės įmanoma palikti ne tik bombą, kaip buvo pasikėsinimo į A.Hitlerį atveju, bet ir nuodų porciją, kaip buvo vieno bankininko nužudymo 1995 metais Maskvoje atveju ir (spėjama, kad taip buvo) pasikėsinimo į S.Skripalį atveju:

    http://www.euronews.com/2018/03/13/novichok-nerve-agents-were-used-in-1995-killing-ex-russian-agent-says

    Nors pasikėsinimo į A.Hitlerį atveju kaltė tikriausiai buvo ne CP, o Door Superviser. Tad bala nematė.

    • seiikan parašė:

      Taigi matai, kad kai SD sukūrėją britų agentai nužudė 1942 metais šitame aprašomame įvykyje, tai jau nebuvo tinkamos SD vindikacijos su Vermachtu 1944 metais būstinėje. 🙂

      Visumoje tokių pasikėsinimų būta ir daugiau istorijoje: pvz., Rusijos vidaus reikalų ministro Dmitrijau Sipiagino nužudymas terositinės socialrevoliucionierių, arba eserų, kovinės grupės 1902 metais. Čia išties daugiau pastatų fizinės apsaugos ir procedūrų klausimas – DS, ne CP, jei taip SIA sąvokomis.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s