Apie batus

Posted: 2018-03-14 in Savigyna
Žymos:, ,

Kai aš buvau jaunas ir gražus, tai buvo dar tolokai iki Linksmųjų Devyniasdešimtųjų, kada jau tai tapo aktualiu klausimu, nors šiaip tai aš ir dabar ne tik gražus, bet dar širdyje ir jaunas, o klausiu aš jūsų išties ne apie tai, o apie batus.

Ir jūs perklausite manęs, o tai ko aš čia prie tos jūsų avalynės taip staiga prikibau?

Gal todėl, kad va anąkart dirbau naktį vardan Amazon kontoros jų paskirstymo sandėlyje, stebėdamas rumunų vergus, mėtančius siuntas nuo palečių ant konvejerio ir paskui nuo šio ištąsančius po krepšius išvežiojimui, ir tarpe šio nykaus vaizdo, nepaisant to, kad sakoma, jog be galo galima žiūrėti į degančią ugnį, tekantį vandenį ir dirbantį žmogų, vis pažiūrėdavau į savo naujus itin saugius sportbačius, kurie šiaip čikenfektorių paprastai vadinami seifbačiais, nes turi metalu apsaugotus kojų pirštus nuo galimos traumos kokiam svoriui ant jų užkritus. Man tas reikalavimas buvo gana perteklinis, nes kai pradėjau savo imigranto karjerą 2015 metais, tai aname Wanis cash&carry sandėlyje pamenu apsaugą avėjus paprastais bateliais, o ne proletarams privalomu apavu.

Ir tai suprantama: jei tokiais batais avėdamas aš ateičiau į darbą saugoti kokio pub ar klubo (o turiu tokius ilgaaulius suvarstomus 15 porų skylučių, kuriais maliausi vairuodamas tikrą off-road visureigį Lietuvoje, ir kurių pavydėtų ne vienas gotas arba baikeris), tai labai tikėtina, kad turėčiau nemalonumų su teisėsauga. Nes jei Amazon atveju neavėdamas pažeidžiu jų skrupulingai paisomas health and safety taisykles, tai avėdamas prie tokios įstaigos – means rea principą.

Nes jei įspirčiau – maža nepasirodytų, o ir trauma spyrio gavėjui tuomet garantuota (šiaip ji ir be tų batų būtų, bet aš pasikuklinsiu).

Aišku, gaištančiojo komunizmo laikotarpiu, kuomet minėtasis laukinis kapitalizmas dar nesišvietė, tai kareiviški kerziniai batai maždaug atitiko tą paskirtį – spiri kokiam nedorėliui į koją, ir ta jo koja straksėti arba tau irgi mavašiaus įspirti nebenori. Tai tokie pakaustyti darbui batai išties buvo didelis deficitas, todėl spardyti derėjo avint bent tuo, kas suteikdavęs panašias galimybes.

Po to atėjo Linksmieji Devyniasdešimtieji su treningiukų mada (ką tada mėgę marozai, o dabar buduliai), bet ir bendrai visi drabužiai dėvėti platesni (mano šliūbinis kostiumas, pažiūrėjau, dabar kaip maišas atrodo, nors anuomet atrodė ankštokas, o kūno masės aš nepraradęs, sprendžiant iš juosmens apimties). Ir tas kelnių platumas leido laisvai spardyti į galvą (ir netgi perkant džinsus būdavo būtina pasitikrinti, ar gali koją virš galvos nevaržomas iškelti!), nes jei tu nešoki breiko ir negali įspirti į galvą, tai maždaug kaip dabar esi lochas be smartfono.

Aišku, anuomet jau prie tokių plačių kelnių, vadintų bananais, geriausiai tiko kedai – ši lengva avalynė ne tik leido lengvai kojoms judėti galvos lygyje, bet ir pasipustyti kulnus, kada oponentų, ne ką prasčiau sportbačiais galinčių užvažiuoti tau į nosį, skaitlinė persvara siūlydavusi ne tokį garbingos mirties, bet išmintingo manevro opciją, rusiškai išvertus suvorovišką sentenciją “karas yra kabikas, o manevras yra pagrindas“ – tad imdavaisi atitinkamo ir LDK istorijoje žinomo manevro “lietuviai atsitraukia Žalgirio mūšyje, idant sumuštų teutonus iš pasalų, nes Vycka Didžkis – ne koks durnas lenkas“.

O ir dabar, bendrai paėmus, apsauginiai tarsi kokie sportininkai arba damos batų fetišistės savo avalynę renkasi priekabiai, ir kiekvienas jų turės būtinai savo nuomonę, kokius batus derėtų avėti ir kokiais atvejais, ir kokie kriterijai yra prioritetiniai: lengvumas, patogumas, čiurnos palaikymas, ergonominis padas, ypatingas protektorius, ventiliacija ir t.t. Tiesą sakant, specialiai avalynei netgi yra savi ES standartai sugalvoti, tad dabar belieka tik žinoti, kur ją avėsi – ir tau parinks specializuotoje parduotuvėje pagal poreikius ir kainą.

Netgi kariškiai dabar avi ne kuo tėvynė iš atliekų parūpino (savo laiku prasti Šiaulių Elnio batai mums su bendravardžiu bendražygiu iš SKAT operatyvinio būrio, kuris yra senelis dabartiniams SOP aitvarams, kainavo negautą seksą… ai, čia kita istorija), bet jau karinė pramonė ir kariai diktuoja civiliokų madas. Nors Dr Martens anuometinių pankų ir dabartinių hipsterių posh avalyne tapo ne tiek iš kariškių (sovietmečiu desantininkų batai už Geležinės Uždangos reitingavosi labiau nei šie dabar – apie tokius gi ir nežinota!), kiek iš proletariškos avalynės.

Prie kurios taip ir grįžtam temos pradžioje paminėjus, nes safety boots dabar gaminami ne tik dailūs, bet ir ganėtinai lengvučiai (anąkart tokia smulkutė chiquita siuntų išvežiotoja iššoko iš savo van, avėdama kedais, kad sakau jai tarsi netradicinės orientacijos būdamas: nu soriukas, bet gal tu čia nenaglėk tokiais avėdama, nes turi būti safety, kapiš? – o ji man rodo, kad užminčiau ant tos jos kojytės… ir paaiškėjo, kad jei po to man jais įspirtų, tai aš jau verkčiau dėl #metoo).

Aš anaiptol nerekomenduoju tokiais avėti kasdien. Kaip irgi užsiminiau, teisėsauga nebūtinai teigiamai pažiūrės, jei ką nors traumuosite tokia specialia avalyne – sunkinanti aplinkybė, jei neturite paaiškinimo, o kodėl jais apsiavę, kai to nereikia darbui? Panašiai kaip nešiotis kišenėje nugaląstą atsuktuvą – lyg ir eisi IKEA spintų surinkinėti, bet tai kam tu instrumentą galandi, kad jis ir odinę striukę geriau kinžalo prakerta?

Nors visi mano kartos karatistai dar pamena filmą “XX amžiaus piratai“, kuriame piratą vaidinęs aktorius Talgat Nigmatūlin (nužudytas Vilniuje, tarp kitko) išsiauna iš sportbačių prieš tai, kaip ima iškirsdinėti ne tik pagrindinį herojų (filme jo oponentas Nikolaj Jeriomenko – studijų metu geriausias draugas, ir juodu abu buvo žinomi kaip du karatistai-kovotojai už tiesą) karate prijomais. Todėl buvo irgi gyvenime periodas, kuomet ir mes avalynę rinkomės tokią, kad būtume kaip “tikri karatistai“ – nes juk o jei užpuolimas paplūdimyje (kur mergos pusnuogės), ką???

Beje su tuo yra ir kita istorija, susijusi su mano tuomet būsima, o dabar jau buvusiąja, bet geriau trumpą epizodą iš filmo (gaila, neradau klipo, kur jis prieš tai išsiauna):

Tai va – ir kam jam tie batai tuomet, ar ne?…

O jūs ar tikrai susimąstėte, kiek jūsų avalynė atitinka savigynos kriterijos pagal skirtingus scenarijus, kuomet teks arba spirti, arba bėgti, arba galimai aiškintis su pareigūnais dėl savo avimų batų?

Ir pagalvoti derėtų. Būkite saugūs!

O mažąjį pėdos pirštelį kažkodėl visada užsigauni namie į kokį kampą, kada jokiomis safety šlepetėmis neavi…

Osu!

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Cit.: “O jūs ar tikrai susimąstėte, kiek jūsų avalynė atitinka savigynos kriterijos pagal skirtingus scenarijus, kuomet teks arba spirti, arba bėgti, arba galimai aiškintis su pareigūnais dėl savo avimų batų?“

    Na, nežinau. Man su pareigūnais dėl avimų batų kažkaip aiškintis niekada neteko. Nors turėjau (ir žiemomis avėdavau) tokius sunkius žieminius batus, kuriais, įspyrus fumi-geri (ir pataikius) kokiam užpuolikui, tikrai buvo galima nesunkiai sulaužyti blauzdikaulį ar kelio sąnarį. Gal dėl to, kad po barus nesivalkiojau?

    • seiikan parašė:

      Realiai Lietuvoje truputį kitas teisėsaugos ir įstatymų suvokimo lygis. Patiems pareigūnams gali visai dzin būti – iki teismo nebent prieitų. Tačiau niekas nestovi vietoje, ir manau, kad apie tokius dalykus dera jau pradėti galvoti dabar. Nes kaip ir prie kasteto nekibtų, kol nematytų, o kai jau žandikaulį sulaužytum, tai išmesk, kad neberastų, ir jau tada vaizduok karatistą geležiniais kentosais. 😀

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s