Karate vėlės

Posted: 2017-11-01 in Karate
Žymos:,

Apsižiūrėjau, kad mano kassavaitinis trečiadieninis įrašas sutampa su lapkričio 1-mąja – tarptautine Visų Šventųjų diena, o ryt jau ir tarptautinės Vėlinės, ir todėl geriausia parašyti ką nors susijusiu su šia tema, pagalvojau.

Ir dar pagalvojau, kad jei šis Seiikan tinklaraštis vadinasi “Apie karate kitaip“, tai Vėlinių proga dera prisiminti karate vėles – meistrus, kurie šiam mano praktikuojamam ir mylimam kovos menui padarė didžiausią įtaką (primenu, kad šiame tinklaraštyje pavardė rašoma pirmiau vardo pagal jų tradicijas):

* * *

Pirmiausia prisiminsiu patį pirmąjį viešos karate mokyklos Ryukyu karalystėje (dab. Okinawa) steigėją Sakugawa Kanga arba Satanushi (1733-1893), pravarde Tode (išties okinavietiškai Tuiti), kas reiškė [Tang dinastijos] kinų rankas pažodžiui, arba kinų [kovos] metodus, ir japoniškai tie patys hieroglifai ne kuniniu (kinų), bet oniniu (japonų) tarimu perskaitomi karate. Štai nuo jo iš esmės ir prasidėjo įvardinta karate istorija (nebent tikite pasakėlėmis apie basakojus Okinavos valstiečius, spardžiusius metriniais skustuvais ginkluotus japonų okupantus?).

Antruoju tuomet dera paminėti jo mokinį Matsumura Sokon (1809-1899), pravarde Bushi, kas reiškia ne šiaip sau tik karį profesine prasme (jap. bushi reiškia samurajų, kurių Ryukyu karalystėje nebuvo – Okinava nebuvo Japonija, ir šios feodalinėje sistemoje galiojo kitokia “riterių“ klasinė visuomenė yukatchu bei skirstymas rangais ir titulais), bet ir karį daugiau idėjine.

Būtent jis, tarnaudamas Ryukyu karaliui, pagarsėjo savo pavyzdžiu kaip karate propaguotojas ir kovos meno garbės gynėjas – va apie jį yra apstu pasakojimų kone iki liaudiškų legendų ir tautosakos padavimų lygio, ir jei ne Matsumura-bushi, tai karate būtų istoriškai išnykęs kaip nebenaudingas visuomenės raidoje užsiėmimas, netenkantis praktinės prasmės, kas nutiko su kovos menais Vakaruose.

Jo mokinys Ichiji Anko arba Itosu Anko (1831-1915), dar kartais žinomas japoniškai tariant kaip Itosu Yasutsune. Dar vienas karateka Ryukyu karaliaus tarnyboje kaip raštininkas (kas iš esmės ir buvo samurajiška tarnyba Japonijoje), apipintas legendomis ir pasakojimais, reprezentavęs Shuri-te (karaliaus dvaras ir karalystės sostinė tuomet buvo Shuri mieste) stiliaus karate mokyklas bei sukūręs šiuolaikinės karate penketą nuoseklaus mokymosi kompleksų kata, žinomų kaip pinan-gata (arba heian-gata japoniškame Shotokan).

Nors išties pagrindinis jo nuopelnas – tai 1908 metais parašytos 10 karate įžvalgų “Tode Jukun“, kuriomis jis padėjo pagrindą karate tapti Okinavos nacionalinio švietimo ir mokymo (kaip Japonijoje – kendo ir judo) bei okinaviečių fizinės kultūros ir dabar jau kultūrinio paveldo dalimi, dėl ko dažniausiai vadinamas šiuolaikinės karate tėvu.

Štai nuo šio ir prasideda jau šiuolaikinė karate istorija.

* * *

Itosu-sensei bendraamžis ir tam tikra prasme netgi bendražygis Higashionna Kanryo (1853-1915), Naha-te stiliaus karate mokyklų lyderis, kurio dėka karate yra ne vien tokia tiesmukai šaoliniška (Shorin-ryu) kaip Itosu-sensei ir jo mokinių mokyklose (kas dabar yra japoniškos karate klasika), bet turi tvirtas Fujian Baihe-quan arba Baltosios Gervės kung-fu šaknis, paremtas artima kova (kas yra daug imtynių technikos klinče) ir nelinijine, apskritimine kovos maniera.

Čia man jų kaip bendraamžių ir bendražygių skirtinguose Okinavos didmiesčiuose istorijoje įdomu tai, kad jei Itosu-sensei ir jo mokinių dėka karate tapo “moksleivių“ karate, tai Higashionna-sensei dėstė Naha amatų mokykloje, taip kad jo karate yra tokia “profkinė“.

Ir dar smagi detalė juos lyginant: Itosu-sensei buvo tvirto sudėjimo, plačių pečių ir krūtinės, vaikščiojęs kone raitelio stovėsenoje plačiai statydamas tvirtai kojas, tačiau jo mokinių stilius tapo lengvas ir judrus (bendrai vadinamas Shorin-ryu vardu), kuomet Higashionna-sensei buvo gana smulkaus sudėjimo ir labai judrus, tačiau jo mokinių paskesnės mokyklos, tame tarpe ir Goju-ryu, yra iš esmės tvirtos karate ir jėgos stiliai (vadinami bendrai kaip Shorei-ryu).  

Itosu-sensei (Shuri-te) ir Higashiona-sensei (Naha-te) mokinys Mabuni Kenwa (1889-1952), Shito-ryu įkūrėjas Osakoje, kurį galima vadinti karate profesoriumi ir propaguotoju (niekas nėra tarpukariu išleidęs tiek karate vadovėlių!), apibendrinusiu bemaž 50 kata iš abiejų karate stilių, sukurdamas dar papildomas specializuotas moterims savigynai ir pan., kuo tarsi jam savo mokykla kuriant bendrinę jujutsu sistemą analogiškai kaip Kano Jigoro kūrė savo judo, ir taip pat eksperimentavusio su apsauginėmis priemonėmis, siekiant paversti karate masiniu sportu kaip kendo.

Jo pripažinimo stokos priežastimi ir gal nelaime buvo ne tiek rezidavimas Osakoje, o ne Tokijuje, kiek to meto perteklinis karate ryškių asmenybių ir stiprių meistrų buvimas bei šių išnaudoti naudingi socialiniai ryšiai japonų visuomenėje (okinaviečiai iš esmės dar ir tarpukaryje japonų buvo laikomi imigrantais, ir daugelis meistrų netgi galėjo prisiminti visai neseną jų Ryukyu karalystės likvidavimą po pirmojo kinų-japonų karo bei jų šalies pavertimą tik Okinavos prefektūra Japonijos imperijoje).

Itosu-sensei mokinys Funakoshi Gichin (1868-1957), kuris, Kodokan-judo kūrėjo Kano Jigaro dėka, gavo progą karate meną padaryti ne tik prieinamu japonams, bet ir pasiekė savo švietimu bei, kaip ir jo mokytojas – propaganda (literatūrinis jo pseudonimas buvo Shoto), kad karate tapo jau japonišku, nebe tik okinavietišku kovos menu (vienas iš iniciatorių pakeisti homonimo kara-te rašybą iš “kinų rankų“ į “tuščią ranką“ kaip užrašoma ir dabar).

Nors iš esmės tai, kas yra dabar kone plačiausiai žinomu karate stiliumi Shotokan (pats Funakoshi Gichin taip savo šio okinavietiško Shorin-ryu stiliaus japonams nevadino, laikydamas visas karate mokyklas ryu-ha bendrine karate be stilių – pavadinimą davė jo mokiniai vėliau centriniam dojo), sudarytu iš Shuri-te ir Tomari-te buvusių kata (pastarosios krypties lyderiu buvęs Matsumora Kosaku, 1829-1898, o patį Funakoshi-sensei dar mokė Itosu-sensei bendražygis ir draugas kaip “vaivada“ šioje provincijoje Asato Anko, 1827-1906) sudarantis iki šiol japoniškos karate pagrindą kaip fechtavimas be ginklų, yra jo sūnaus Funakoshi Gigo arba Yoshitaka (1906–1945) nuopelnas, kuriam priskiriamas ir spyrių karate išvystymas, davęs pagrindą korėjiečių tangsoodo, iš kurios išsivystė ir taekwondo.

Motobu Choki (1870-1944), pravarde Saru (beždžionė), kurio mokytoju buvęs ir aukščiau minėtasis Matsumora Kosaku (Tomari-te) – jo dėka karate yra žinoma ne kaip fizinė gimnastika per Funakoshi-sensei mokyklą, paremtą formaliais kompleksais kata, o kaip reali kovinė būtent muštynių kempo-karate (kur ken – kumštis, po – metodas) sistema, paremta laisvos kovos sparingais kumite, pasekoje ir jo karate mokykla gavusi jo vardą: Motobu-ryu.

O Funakoshi-sensei ir Motobu-sensei mokinys bei Shindo Yoshin-ryu jujutsu meistras Otsuka Hironori (1892-1982), Wado-ryu mokyklos įkūrėjas – pirmosios tikrai japoniškos, o ne okinaviečių mokyklos įkūrėjas, apjungęs savo stiliuje tiek japonišką imtynių ir metimų kovos manierą, tiek ir okinavietiškas abi karate per kata ir kempo per kumite filosofijas, ko pasekoje karate iš esmės tapo ne šiaip specifiniu kovos metodu, bet daug platesniu kovos menu, ką dabar vadintume MMA (mixed martial arts).

* * *

Bet man metas jau nuo anų japoniškos karate, kurią daugumas būtent taip pažįstate (čia kur “mavašis į galvą“), reikalų sugrįžti prie mano gimtosios okinaviečių Goju-ryu krypties, nesigilinant į jos dabartines mokyklas ir meistrus, tačiau paminint tai, kas svarbiau bendrai yra ne tik Okinavos karate.

Higashionna-sensei mokinys Miyagi Chojun (1888-1953), Goju-ryu įkūrėjas, ir iš esmės pirmasis, kurio dėka karate gavo japonišką mokyklų ryu suskirstymą kovos menus prižiūrinčioje Japonijos imperijoje organizacijoje Dai Nippon Butoku Kai, tačiau tuo pačiu ir 1940 metais pradėjęs kurti kartu su Nagamine Shoshin (1907-1997) iš Shorin-ryu bendras fukyu-gata, siekiant karate Okinavoje padaryti nebe stilistiška, o bendrine kovos meno rūšimi kaip kendo.

Be Miyagi-sensei visa okinavietiška karate iš esmės tebūtų tik vyraujančios Shuri-te arba Shorin-ryu krypties, ir iš jo mokytos, kaip dabar pasakytume MMA stiliaus “mišrių veiksmų“ kontaktinės ir artimos kovos karate, išvirstų mūsų laikais tik į Shotokan stiliaus pasifechtavimą siekiant taškų varžybose ir nebūtų jokio Kyokushinkai, Daido-juku, Koshiki-karate, K-1 ir t.t. – jis ne tik buvo vyriausiuoju Okinavos policijos akademijos instruktoriumi, bet būtent kovinių imtynių (angl. grappling) metodų pas jį vyko mokytis ir pats judo kūrėjas Kano Jigaro.

Miyagi Chojun (dešinėje tradiciniu japonų apdaru) stebi tarpukaryje savo mokinių treniruotę (nuotraukoje jo karate matosi tiek kaip kempo, tiek ir kaip jujutsu).  

Miyagi-sensei mokinys Yamaguchi Gogen (1909-1989), pravarde Neko (katukas), Goju-kai arba japoniškos Goju-ryu įkūrėjas, kurio dėka karate išpopuliarėjo ne tik studentų (nes japonų moksleiviai gi mokėsi judo ir kendo) tarpe kaip sportinės arba varžybų kumite rūšis, taip surandant karate vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Ko gero, tarpukariu ir ypač po karo ne tik Japonijoje vienas žinomiausių karate populiarintojų, kurio dėka karate tapo ir vakariečių susidomėjimo bei susižavėjimo objektu.

Yamaguchi-sensei mokinys Masutatsu Oyama (1923-1994), gimęs korėjiečiu Choi Yeong-eui, Kyokushinkai įkūrėjas, kurio dėka karate tapo jėgos ir nokdauninių varžybų jau kontaktiniu sportu, pradėjęs iš esmės šiuolaikinės karate kaip kontaktinio sporto erą, davusios pradžią tiek kikboksui, tiek ir mišriems smūginiams varžybų formatams, nors jis tikrai nebuvo pirmeivis toje srityje (dar tarpukariu tą darė ir Mabuni-sensei su apsaugomis, ir Yamaguchi-sensei be jų), tačiau gabiausias marketinge darydamas iš karate tikrą šou – tai jau tikrai.

* * *

Be abejo, tai anaiptol ne visi meistrai ir ne visos karate mokyklos bei stiliai čia išvardinti, bet aš būtent šias asmenybes manau labiausiai prisidėjusias bendrai prie karate vystymosi šio kovos meno istorijoje.

Galop, prisimindami šiuos meistrus ir jų palikimą, galite matyti, kaip idėjos karate ir kovos menų pasaulyje vis atsikartoja, atsinaujina, yra perfrazuojamos ar vystosi toliau dėka jų mokinių bei šių mokinių mokinių. Mano genealoginė Goju-ryu linija išties gana glausta, einant nuo manęs į senovę: Bob Honiball (Jundokan So Hombu) – Miyazato Ei’ichi (Jundokan/Kyokai) – Miyagi Chojun (Goju-ryu) – Higashionna Kanryo (Naha-te) – Ryuryu Ko (Baihe-quan).

Kaip užrašyta ant mano karalystės £2 monetos briaunos, tai juk visi mes stovime ant milžinų pečių.

Osu!

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Cit.: “Štai nuo jo iš esmės ir prasidėjo įvardinta karate istorija (nebent tikite pasakėlėmis apie basakojus Okinavos valstiečius, spardžiusius metriniais skustuvais ginkluotus japonų okupantus?)“

    Kodėl gi anie negalėjo ir keleto ar keliolikos samurajų padaužyti/paspardyti, juk pats rašei, kad ten kai kurie Okinavos gyventojai beveik kauniečiai buvę? 😀

    • seiikan parašė:

      Nepamenu dė Matsumura Sokon (Shurite), bet tokie įvykiai užfiksuoti su Matsumora Kosaku (Tomarite), kuris piršto neteko, ir Asato Anko (bet tas buvo peichin pagal pareigas, tai toks įvykis neturėtų stebinti, jei kokį prikaušėlį turėjo raminti). Bet reikia suprasti, kad katana yra ginklas, ir niekas tuščiomis rankomis be reikalo prieš ją nešokinėja. Nors tekki bei tonfa iš kobudo buvo skirta kaip tik raminti girtuoklius su katana.

  2. […] Karate vėlės – proginis įrašas, tačiau besidomintiems karate istorija, manau, naudingas pažintine prasme, kokios esminės asmenybės nulėmė karate vystymąsi. […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s