Komentaras apie pedagogiką ir valandas išmokimui

Posted: 2017-09-06 in Kovos menai
Žymos:, ,

Kad jau prasidėjo nauji mokslo metai, ir aš čia pasisiūliau dabar kas savaitę nors po kartą jums parašyti, tai štai dar vienas mano komentaras, ir šįkart apie pedagogiką, į skaitytojo Augusto pastabą, kur jis prisiminė seną mano straipsnį “Kovos menai = choreografija?“, ir jam kliuvęs mano teiginys buvo toks:

Jei treniruočių baziniams savigynos įgūdžiams laikas skaičiuojamas mėnesiais ar net metais (o ne valandomis ar dienomis), tai iškart ieškokite kitos vietos: kaip sakiau, laikas – pinigai, o čia Jūs prarasite ir viena, ir kita, taip ir negavę, kaip klientas, ko atėję.

Sutinku, kad mano teiginys apie savigynos įgūdžių (ne apie kovos meną ten citata!) mokymąsi atrodo (!) gal koks per daug tiesmukas ir pasipūtėliškas, nes Augustas nesutiko – ir toks jo komentaras:

Na, aš sutikčiau su straipsnio “Kovos menai = choreografija?” mintimis, išskyrus tai, kad mokymasis su savigynos instruktoriumi trunka ar turėtų trukti dienomis ar valandomis. Mano kuklia nuomone, bazinių savigynos įgūdžių mokymasis turėtų užtrukti net porą trejetą mėnesių, kad susiformuotų įprotis ar įgūdis, kilus muštynėms (kai jau nebeveikia jokia konflikto deeskalavimo technika), veikti visiškai automatiškai, be jokio sąmoningo apgalvojimo.

Bet gal aš kažkaip ne taip supratau Tavo mintį tuo klausimu?

Aš atsakiau jam trumpai, bet, pagalvojau, kad gal būtų įdomu ir jums? Mano:

Jei trumpai, ne, čia klaidos nėra – išmokti išties daug laiko nereikia, ir, priklausomai nuo ankstesnių įgūdžių, ten tikrai skaičiuotina tik dienomis ar valandomis (kartais ir minutėmis, jei mokaisi kokios kravmaga, o esi boksininkas, pvz.).

Atitirbinėti ir treniruotis – tai jau visą gyvenimą (nors įgūdžiai išmokti nedingsta, jei užtvirtinti, bet prastėja nieko nedarant). O tie trys mėnesiai – tai išmokimas ir atidirbimas iki kažkokio adekvatesnio lygio, kurį dera laikyti va tų išmoktų įgūdžių įtvirtinimo periodu.

Nors mes visi žinome patarlę, kad meistru tampama tik po 10000 valandų, tiesa?

Tai kaip išties dėl to pasakymo, kad meistru tampti tik po 10000 valandų praktikos? Ir ar tikrai būtina tiek laiko skirti, kad ką nors išmoktum?

Manau, kad tikrai tiek nereikia, nes patarlėje practice makes perfect ir Bobas mėgsta pataisyti į perfect (!) practice makes perfect – tad jei praktikuojatės prastai (ne tik techniniu požiūriu atliekate prastai judesį, bet ir visa mokymosi metodika yra prasta), tai ir rezultatas bus prastas. Tiesiog po 10000 valandų būsite tobulai prastas meistras. Iš kiekybės kokybė negimsta (nors visaip būna, kaip pasakytų telefoninio pardavimo specialistai).

Mokymosi procesui trukdo du esminiai stabdžiai, mano galva: pirma, noras padaryti viską kaip galima greičiau ir eiti jau prie sudėtingesnių dalykų, kurie atrodo įdomesni (taip pamirštama bazinė technika – bet visos kata, jei įdėmiai pažiūrėsite, iš esmės sudarytos tik iš bazinių judesių); antra, ir tai yra pedagogų, apie kuriuos netiesiogiai užsimenu pirminėje savo citatoje, kaltė, kurie supranta, kad mokus grįžtantis klientas yra duona kasdieninė, nes tik išmokyk ant savo galvos – ir tave paliks bei eis ieškoti kur kitur kažką naujo duotų, išsinešdamas taip ir visus savo pinigus.

Tai kam tau paleisti klientą su pinigais?

Tam ir susigalvoji mokyti neišmokydamas arba labai ilgą mokymosi programą.

Sovietmečiu taip buvo mokoma mokyklose užsienio kalba – mokant ir neišmokant. Tiesą sakant, dabar dar prasčiau Lietuvoje, nes mokytojų kokybė tik suprastėjo, senos mokymo metodikos dar labiau suprimityvintos, o jaunimas išmoksta anglų kalbą per internetą ir be mokyklos pastangų jiems tai sutrukdyti.

Po to gabesni abiturientai prasibraudavo į universitetus (tuomet jie vadinosi institutais – buvo tik vienas valstybinis, taip vadinosi, nepaisant to, kad privačių ir nebuvo, universitetas Vilniaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardo ten kažkokio komunistinio apdovanojimo), nes anglų kalbos filologija buvo prestižinė specialybė (mano anglistė tiesiai man pasakė, kad toks kaimietis neturi teisės kalbos mokėti, nors stoti aš jos mokytis ir neketinau, ir aštuonmetę pagrindinę mokyklą prieš eidamas į 9 klasę aš baigiau visais 5 iš 5, turėdamas 4 tik anglų kalbos – gana ironiška, kada po to 1991 metais Parlamente SKAT operatyviniame būryje turėjau pravardę Yankee, po to esu dirbęs kone 14 metų amerikiečiams DSS, kur darbinė raštvedybos ir bendravimo kalba buvo anglų, ir tekę ne kartą sinchroniškai vertėjauti į abi kalbų puses, ir kad dabar išvis Londone gyvenu, kur anglų kalbos testas būtinas prieš gaunant licenciją pagal mano profesiją).

Mažiau užsispyrusius studenčiokus nukratydavo per pirmą kursą, o va antrame atsiverdavo po truputį visas filologinis grožis – staiga viskas, ko jie mokėsi mokyklose, įgaudavo prasmę ir, dėka dėstytojų, sustodavo į savo vietas. Kitaip tariant, krūva gražių blizgančių detalių staiga būdavo surenkama į veikiantį mechanizmą – ir absolventai, baigę aukštojo mokslo studijas, išties galėdavę eiti dirbti tiek vertėjais (pagal gabumo laipsnį kas kokiu), tiek dėstyti kalbą studentams (nebūtina buvo turėti tam PhD), o prastesni ir su pašaukimu pedofil… tfu, pedagogikai – į mokyklas bent jau mokinukus kankinti… pagal nustatytas ir nieko neišmokančias privalomas (!) mokymo programas.

Šitą efektą aš supratau VU bestudijuodamas MBA studijose, kada privaloma buvo pasirinkti kokią papildomą užsienio kalbą, bet ne anglų ir rusų – aš trims semestrams pasirinkau vokiečių (nes man jų kalba komandos juokingai skamba dar nuo sovietinių filmų apie fricus laikų, o ir šiaip brangioji vokiečių mokėjo geriau nei aš anglų ir buvo draugų Vokietijoje). Suprantama, per antrą semestrą dėstytoja liūdnai konstatavo, kad gerbiamas studentas nedaro pažangos.

O trečią semestrą pasikeitė dėstytoja – frau Andrikytė buvo ne tas žodis kieta vokietistė ir pedagogė, nes jau per pirmą paskaitą atsuko viską, ką mokiausi per anuos du semestrus (kaip ji pasakė: išmokys čia jus pasakyti 12 būdų “stoviu po medžiu“, bet taip ir liksite ten stovėti!). Ir iš egzamino nenorėjo paleisti, kol visko (!) neatsakiau kaip reikia, nors man jau užteko 5 iš 10 ir maldavau mane išleisti, nes galva tuoj nusprogs, kas vykdavo intensyviai per visas jos paskaitas.

Ar išmokau vokiškai?

Ir taip, ir ne. Pirma, išvykome į Vokietiją Kalėdų atostogoms, ir pradėjau suprasti palaipsniui, apie ką kalbama, ir netgi trumpais sakiniais bei replikomis palaikyti pokalbtį – tad kaip ir taip. Antra, nepraktikuojant kalbos po keletos metų ji užsimiršo – tad kaip ir ne? Trečia, įgūdžius kažkada reikėjo atnaujinti dėl kažkokio teksto – pavyko vėl suprasti, kas ir kaip, nors kalbėjimo praktikos trūksta – ir, matyt, vis tik kažkiek taip?

Aš manau, kad šis kalbos pavyzdys yra būtent tai, kaip iš esmės vyksta su kovos menų įgūdžių mokymu šiais laikais – visokiuose dojo išties moko vardan mokymo, bet kad neišsilakstytų, tai formaliems reikalavimams egzaminus išsilaikyti ir gauti kokį kyu ar dan atskyrį šniūrėkui prie pižamos išmoko.

Maždaug taip juodo diržo 1-3 dan yra kaip tie studenčiokai, kuriems pradeda dašusti, kas ir kodėl (bazinę techniką jie jau išmokę!), bet meistrais aš jų tikrai nepavadinčiau. O va nuo maždaug 4 dan ir, pastebėsiu, tai jau seniai viršyta tos 10000 valandų, jau tik ateina suvokimas, kaip iš tų detalių surenkamas mechanizmas, kuris jau veikia, ir toliau va tęsiasi sąmoninga praktika, kaip patobulinti jo veikimą.

Mokinukus gi moko paprastai esantys gerokai žemesnio lygio sensei. Ir pamenu, kaip Bob reikėjo begalinės kantrybės mokyti visus naujokus, ką jis mielai pavesdavo daryti sempai. Ir dar pamenu, kad jis pripažino: galiu duoti tik tiek, kiek jūs suvokiate ir sugebate įsisavinti – daugiau mokyti, nei suprantate, tikrai nėra prasmės. Na, išties – kaip gali aiškinti logaritmines lygtis pradinukui, kuris tik pradėjo įsisavinti pirmus keturis aritmetinius veiksmus?

Beje, rytiečiai vakariečiams dar mažiau aiškina ir rodo – jei nededi pastangų ir nesupranti ko nors, tai jie tikrai negaiš laiko su tavimi, ir taip gali ištisai kartoti bazinę techniką, manydamas, kad išties daugiau nieko nėra, kaip tik gedain-barai plius mae-geri ir oi-zuki stiliaus kombinacija. Deja, bet būtent tokie “meistrai“ grįžta dažniausiai iš stažuočių Okinavoje, Japonijoje ar Korėjoje, ir būtent visą savo šią “išmintį“ ir dar labai dozuotai po to perdavinėja savo mokiniams, nematydami per medžius miško.

O dėl savigynos, tai ten dar niuansas yra ne vien dėl komercijos ir laiko stokos, bet ir skirtingos interesantų bazės (šitie neateina siekti meno tobulumo) bei jų mokumo – babkes, kad ir kokios jos yra pagal rinką, reikia nurauti čia ir dabar. Antra, adrenalinas labai keičia motoriką kovoje – visus tuos fine motor skills galite pamiršti, nes lieka tik gross motor skills (snukin-snukin, bam-bam!). Tai va pastarųjų savigynoje ir temoko, o niuansai – čia jau tiems, kurių suvokimas ir gebėjimai aukštesni už vidutinius.

O gross motor skills išmokti išties daug laiko ir nereikia – visi vaikystėje išmokdavome dviračiu važiuoti ar plaukti be ilgų meditacijų, sąlyginių dviračio mynimą imituojančių sparingų ar paruošiamųjų kata arba išmokimui ieškodami tikrų pedalinių sensėjų su zdatais dan ilgametėms treniruotėms dojo, ar ne?

Man irgi patiktų, kad pradiniuose etapuose ta pati karate būtų mokoma praktiškai ir su iškart einančiu realiu pritaikymu, o ne struktūros išstatymu, dinamikos sukūrimu bei energijos generavimu viso to bazinio judesio pasekoje, bet… tada viskas supanašės kažkaip į dabar žinomą jau krav magą, kas bus pažodinis vertimas iš senovės aramėjų kalbos “prasta karate“.

O tai kiek pakanka valandų išmokimui iki praktikavimosi, paklausite?

Įdomiai ir smagiai išties į šį klausimą atsako štai šis pranešėjas iš TEDx, sakydamas, kad tik 20 – siūlau pasižiūrėti:

Tikrai tik 20???

Kai nupirkom dukrai gitarą, aš parodžiau akordus, ir ji savo malonumui tiesiog praktikavosi juos groti per savaitgalį. Po to įstojo į muzikos mokyklą ir… nebūtų mano vaikas – pusmetį (!) apsimetinėjo, kad ten mokosi kažko, nes mokytis per pusmetį jai po mano pamokų, kurių net formaliai tokiomis niekas nevadintų, nebuvo ko.

Aš abejoju, ar iki tol ji išvis 20 valandų praleido prie gitaros – klasikinės gitaros stygos nors ir nailoninės, o ne plieninės kaip akustinės, bet kairės rankos pirštų galiukus spaudinėjant vis tiek pradžioje skauda, ir negali tiek groti, kiek norėtum.

Tikiuosi, kad suteikiau jums drąsos mokytis ir išmokti greičiau, nei po 10000 valandų?

Osu!

Reklama
Komentarai
  1. Augustas parašė:

    Dėl tų 20 valandų. 🙂 Aš kažkaip prisiminiau, kad atmintis pagal įsiminimo trukmę yra skirstoma į momentinę, trumpalaikę ir ilgalaikę rūšis. Tai aš sakyčiau, kad po 20 valandų mokymosi žmogaus išmokti veiksmai patenka į trumpalaikę atmintį. Ir jei žmogus nori, kad tie veiksmai patektų ilgalaikę atmintį, tai tie išmokti veiksmai, kurie pateko į trumpalaikę atmintį, turėtų būti praktikuojami… Kiek laiko? Dar 9980 (9980=10000-20) valandų? 🙂

    Cit.: “Antra, adrenalinas labai keičia motoriką kovoje – visus tuos fine motor skills galite pamiršti, nes lieka tik gross motor skills (snukin-snukin, bam-bam!). Tai va pastarųjų savigynoje ir temoko, o niuansai – čia jau tiems, kurių suvokimas ir gebėjimai aukštesni už vidutinius.“

    Kitas dalykas, kad šitų gross motor skills kovinių būtinosios ginties veiksmų reikalaujančiose situacijose (čia kai jau neveikia jokia konflikto deeskalacijos technika) turbūt visiškai užtenka, kad išliktum gyvas ir santykinai sveikas (kelios mėlynės ant rankų ir kojų nėra rimti sveikatos sužalojimai).

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s