James Brabazon: My Friend The Mercenary

James Brabazon knyga My Friend The Mercenary (Mano Draugas [Karo] Samdinys) buvo prie nukainuotų ir vos už £1, o ir tas ėjo labdarai (vėžio ar širdies gydymui – jau nepamenu), tai kodėl ir nepaėmus, pagalvojau, nors šiaip nebeturiu kur vėl knygų dėti (man geriausios – elekroninės!), ir todėl jums prisipažįstu, kad vis tik esu anoniminis bibliofilas (ša, husarai, čia reiškia, kad esu kaip ir biblioholikas… ne, pala – nežvenkit jau!).

Autorius teigia, kad jo airiška, nors pats jis, aišku, anglas, pavardė, neva, reiškianti Didis Karys (pats autorius sako tiesiai: samdinys), kilusi nuo Jacques le Brabazon, atvykusio 1066 metais kartu su Viljamu Užkariautoju į Angliją, tad nenuostabu, kad ir jo genuose šitas noras patirti ekstremalių nuotykių kare ant savo šiknos yra, ir jo seneliai abu buvo britų armijos veteranai Antrame Pasauliniame kare: iš tėvo pusės kovojo Birmos džiunglėse prieš japonus (tas garsusis išgyvenimo žygis traukiantis), o iš motinos, kuris jį savo dukrai padėdamas ir augino po tėvų skyrybų, kariavo kartu su maršalo Montgomerio Dykumos Žiurkėmis prieš vokiečių Afrikakorps vadą generolą Dykumų Lapę Riomelį.

O va šių anūkas nusprendė tapti karo fotoreporteriu, pasąmoningai norėdamas prilygti savo seneliams, kurie net nenorėdavę ką nors apie karą pasakoti. Praėjęs pats karą autorius suprato, kodėl, ir kodėl, patyręs PTSD, jis savo dukrai vėliau pasakoti nieko irgi nenorėjo, kai dvimetė rado jį naktį verkiantį ant grindų. Ir tai tik pats švelniausias liekamasis reiškinys po terapijos.

Knygą sudaro trys dalys, iš Antrojo Liberijos Pilietinio karo 2002 metais pereinančios į nepavykusį Pusiaujo Gvinėjos karinį perversmą 2004 metais, prologas, kurį skaitant jau šiurpsta oda (apie jo draugus Black Beach – žiauriausiame Afrikos mirtininkų kalėjime, kur aprašomi kasdieniai kankinimai), ir epilogas – savotiškai liūdnas, nors ir šviesus, teikiantis vilties ir paliekantis man klausimus, o ar tos viltys išties išsipildė?

Tuomet, kad nufilmuotų Liberijoje vykstantį pilietinį karą, apie kurį Vakarų pasaulis bei JT net nenutuokia, autorius, kaip dar net nežinomas reporteris, nusamdo savo vedliu (nelegaliai iš Gvinėjus patekti į Liberiją) ir asmens sargybiniu PAR pilietį Nick du Toit – buvusį Aparteido metu specialiųjų pajėgų 5 Recces vadą, kariavusį Krūmynų karus Rodezijoje (dab. Zimbabvė) ir Angoloje (pažįstu kariavusįjį prieš jo chebrą Angoloje buriavom Trakuose), ir kuris, paaiškėja, buvęs ir privačios samdinių kariuomenės Executive Outcomes Sera Leonėje vadas, kurie praktiškai tada sustabdė RUF laukinius (turiu omeny žudymus, kankinimus ir kanibalizmą, kas vyko po to ir Liberijoje) sukilėlius, nes JT žydrieji šalmai, kuomet Kosove už olandų nugarų vykdytas genocidas, nenorėta atsiųsti, ir po to jau atsiuntė britus su nigeriečiais, kai pamatė, kad samdiniai išvalė teritoriją ir praktiškai užvaldė šalį.

Aš suprantu, kad šie įvykiai jums nieko nesako (man irgi iki knygos), ir jei pradėsite ieškoti internete informacijos (ir kiek jūs išvis orientuojatės net ne istoriškai ir politiškai, bet grynai geografiškai Vakarų Afrikoje?), tai užtikrinu – nerasite nei ketvirčio to, kas yra knygoje iš pirmų lūpų ir iš autoriaus patyrimo. Ypač apie minėtą nepavykusį karinį perversmą, kurį finansavo ir buvusios Geležinės Ledi sūnelis Markas, o organizavo vienos iš privačių kariuomenių savininkas bei buvęs SAS operatyvinininkas Simon Mann, pasitelkęs ir minėtą knygos veikėją (nors knyga yra labai autobiografiška, bet būtent autorius rašo ne vien apie savo potyrius ir nuotykius, bet ir apie draugystę su neeiline ir kontraversiška asmenybe).

Jei skaitytum grožinės literatūros kūrinį, kur tarp tragiškų ir žiaurių įvykių apstu absurdiškai kvailų ir linksmų epizodų, tai vietomis sakytum, kad autorių užnešė. Bet iš savo patirties “praeitame gyvenime“ dirbant su amerikiečiais žinau, kad gyvenimas kartais yra mažiau tikroviškas, nei išgalvota tikrovė.

Knyga yra viskas, kas galėtų būti tokiame žanre, bet viename: nuotykinė kelionė (jei taip galima pavadinti į ekstremalias vietas), apie karo pasekmes žmonėms (fizines ir psichines, ir apie PTSD), apie privačias kariuomenes ir samdinius, apie bendravimą su Christians In Action ir kitomis žvalgybomis, apie sąmokslus nuversti teisėtą (nors ir diktatorišką) valdžią ir kone žingsnis po žingsnio, kaip tai padaroma, ir konkrečiai šiuo atveju – kas ir kaip nepavyko.

Apie nelegalią ginklų prekybą. Apie karą dėl išteklių (deimantai, nafta ir pan.). Apie tai, kas ir kaip vyksta išties mūšyje (čia pravartu paskaityti LtCol Dave Grossman knygą On Combat). Apie fiktyvias priedangos bendroves ir pinigų perstumdymus. Apie reportažų iš karo veiksmų pardavimą transliuotojams, ir kaip finansuojama tokia žurnalistika, kaip išdurdinėjama, kaip manipuliuojama – ir to netgi rastum. Apie išgyvenimą mirties apsuptyje, esant prie mirties, ir draugystę, kurios nenusipirksi, net jei draugauji su samdiniu, kuris, atrodytų, žudo gi už pingus, tik didesniu masteliu ir labiau organizuotai.

Man ši knyga yra viena iš esminių knygų, kurias skaičiau iki šiol gyvenime – prieš ją nublanksta ir iš tos serijos Romano Kimo Vaiduoklių Mokykla (kuri vis tik grožinės literatūros knyga).

Ir gal kaip ir laiku pakliuvo į rankas, nes SIA Close Protection kursuose teko truputį bendrauti su instruktoriumi Franco, kuris kone 15 metų Irake ir Afganistane vis praleido PMC (private military contractor, nors jie ten save vadina formaliai kaip hight threat protection), ir kolega kroatas iš Airijos ketina į tą rinką prasibrauti (SIA Level 4 licencijai reikia papildomų medicinos kursų, kuriuos jis praėjo, šių SIA CP Level 3 kursų, kuriuos su juo praėjome, ir specialių kursų su ginklais, kuriuos jis užsisakęs, tik jam nukėlė).

Sakau, laiku – nes truputį dabar geriau įsivaizduoju rinką, ir kokie pavojai slypi, rizikuojant ne tai, kad “o kas, jei nušaus?“ (o kas, jei girtas jus mašina nuo šaligatvio nukals?), bet toje pilkojoje zonoje jau tarp HTE security ir PMC mercenary.

Ir kartu tai priminimas, kiek trapi yra civilizacija, ir koks iliuzinis vakariečių įsivaizdavimas dėl saugumo ir taikos kaip “savaiminės“ duotybės.

Yra ir Youtube keli interviu su autoriumi ir ištraukos iš jo dokumentinių filmų.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s