Kyokushinkai. Truputį apie judėjimą

Posted: 2016-12-06 in Karate
Žymos:, , , , , , ,

Skirtingai nuo yabitute sistemų, Kyokushinkai karate nors ir yra sportas, bet vis tik karate.

Tiesa, tai seniai išaugta mano mokykla, bet sentimentų iš jaunystės-kvailystės jokiais loumavašiais neišmuši, o ir dabar iš Goju-ryu pozicijų į juos žiūriu atlaidžiai kaip senelis į anūkus (kuo jie iš esmės ir yra).

Man patinka Maksas ir jo pamokos, kurias dėsto Kyokushinkai gerbėjams. Štai ir dar vieną tokią jums rekomenduoju pažiūrėti, jei suprantate rusiškai:

O jei ne, tai bala nematė, nes noriu smalsiems skaitytojams tiesiog savo tiklaraščio stiliumi papildyti kontekstą apie kurį jis užsimena, bet kadangi tema jo ne apie tai, tai ir nerutulioja minties plačiau. Gal jums bus įdomu, apie ką jis ir kodėl – tai mano pastabos žemiau:

  • “Oyama dojo buvo pasitinkama spyriu vietoje smūgio kumščiu, ir tai buvo šio dojo ypatumas.“

Čia jis kalba apie sen-no sen strategijos principą kovoje, arba, kaip boksininkai pasakytų, darbą antru numeriu – reaguoji į priešininko veiksmą aplenkdamas iškart kontrsmūgiu. Jei japonai buvo mėgėjai viską daryti tsuki (smūgiu kumščiu), tai išties Oyama Masutatsu mokiniai įsigudrino vietoje smūgio kumščiu išties pasitikti spyriu, kaip Maksas ir sako.

Dabar ką jis parodė neteisingai, ir kas ateina iš Shotokan paveldo Kyokushinkai sistemoje (ir kodėl neteisingai, tuoj žemiau)?

Distancija, kuri būdinga Shotokan kaip darbinė – ji išties tolima. Tada taip – Shotokan karate (“tradicinėje“) išties pasitiktų oi-zuki su žingsiu (jie netgi oi-zuki ir atlieka tik su žingsniu, kai Goju-ryu oi-zuki vadinamas tiesiog smūgis kumščiu priekine ranka, o Shotokan tokie angliško bokso jab vadinami kizami-zuki). Ir tuomet Maksas teisus, kada rodo gyaku-geri spyrį (kai jis spiria galine koja).

Tačiau ši taktika išties atėjo pas Oyamą ne iš vaiskaus nušvitimo medituojant tarp kalnapušių, kaip legenda sako, o buvo jo mokytojo iš Goju-kai Yamaguchi “Neko“ Gogen mylimiausia kovos taktika, dėl ko jis ir gavo Katuko pravardę (jap. neko), nes sparingavo nekoashi-dachi stovėsenoje (jap. “katės žingsnio“), kur priekinė pėda kulnu žemės nesiekia ir nėra apkrauta svorio – tuomet logiška, kad iškart pasitinki spyriu priekine šia koja.

Nes japoniška Goju-kai išties kilo iš okinavietiškos Goju-ryu, o pastaroji gi yra artimos kovos sistema (in-fighting). Katukas, susidurdamas su tradicionalistais (iš Shotokan visų pirma), šią taktiką mėgo vien todėl, kad vos tik anie bandydavo iš tolimos distancijos ją juos skiriantį atstumą mažinti tuo savo banaliu oi-zuki – taip ir gaudavo spyrį į paslėpsnis.

Kin-geri (spyris į tarpukojį) yra ir dabar viena pagrindinių Goju-ryu kojų technikų – Bobas tą irgi moko iki reflekso lygio. Kaip sakiau, mums iš Goju-ryu, tai anūkėliai iš Kyokushinkai savo entuziazmu sukelia kiek atlaidžią šypsenėlę savo “atradimais“.

Aišku, jei šlaunys yra arti viena kitos, tai vietoje kin-geri tiesiog spirsi mae-geri žemiau juostos į papilvę (šlapimo pūslę, kur nėra preso). Bet pagal Goju-ryu ir Goju-kai tai bus spyris priekine koja (oi-geri), kada Kyokushinkai mėgsta spardytis į galvą ir liemenį kaip Shotokan iš tolimesnės ir baksnotis kumščiais į pilvą ir spardyti savo (tiksliau, muaythai) žemus spyrius (gedan-geri) iš artimos kaip Goju-kai. Šių abiejų sistemų, pridėjus muaythai įgytą kikboksišką patirtį, mišinys juk ir yra Kyokushinkai (dėl ko jie save ir vadina absoliučios tiesos chebra, jap. kyoku-shin-kai, ir “stipriausia karate“, aha).

Ir čia prieiname prie antros Makso tezės:

  • “Shotokan judama pirmyn tiesia linija ir pėdoms viena arčiau kitos, kai Kyokushinkai kaip dziudo judama pėdą perkeliant plačiu puslankiu, siekiant išsaugoti nuolat atraminį didesnį plotą, nes ištisai spardo per kojas ir gali pakirsti“

Iš esmės teisus – kada pagal taisykles Kyokushinkai uždraudė spirti į tarpkojį kin-geri, o visa kansetsu-geri spyrių technika į kojų sąnarius pakeista į gedan-mawashi-geri (žemą spyrį blauzdikauliu į šlaunį), tai toks sparinge ir varžybose (!) judėjimo būdas yra suprantamas, logiškas ir pateisinamas. Kaip Maksas sako: nei tai geriau, nei tai blogiau, tiesiog taip.

O kaip yra Goju-ryu ir Goju-kai, kuomet kumite (sparinge) leidžia lengvus spyrius į tarpkojį?

Pas mus tokio judėjimo tokiais atstumais banaliai ir nėra iš viso – kadangi sistema yra artimos kovos, tai esi prilipęs, ir čia sanchin-dachi  yra ir tavo stabilumas, ir apsauga nuo kin-geri bei gedan-geri spyrių. Ir judėjimas Goju-ryu yra pėda pirmyn į išorę, įlendant tarp priešo pėdų (padėtis ura), arba jas blokuojant iš išorės, jei esi ne centrinėje linijoje, o išorėje (omote). Todėl pasakius Goju-ryu “tradicionalistui“ apie tuos ilgus lankus ir tieses, tai jo snukutis bus wtf???

Jam nereikia vaikytis priešo po tatamį ir traukyti distanciją, kai pasidaro per karšta, o laikas roundui dar nesibaigė – jis pradinėje fazėje yra shizentai (natūralioje kūno padėtyje, rankos nuleistos žemyn – visi mokomieji sparingai Goju-ryu netgi todėl ir prasideda besiginančiam stovint būtent tokioje padėtyje, kuomet atakuojantis stoja į puolimo pozą semete-yoi), ir jau kai pas jį pats ateina, o kai ateina, tai ir prilimpa prie nedorėlio (iš čia visos tos kakie – lipnios rankos kaip ir vičunyje, atėję iš gervės kungfu). O jei reikia prilipti, tai eini ne kaip su šakėmis prieš traukinį, kaip tai vyksta Shotokan ir Kyokushinkai.

Tiesa, pastarieji mėgdžioja Shotokan kaip vieną iš tėvų, bet truputį neįkerta, kaip ir kodėl tie daro – tiek japonai su savo ken-jutsu supratimu į karate žiūri kaip slystančių vidinių vektorių priešinį judėjimą (delnai ne plokite, o praslyskite vieną su kitu liesdami), tiek Shorin-ryu sistemos (iš ko Japonijoje parėjo Shotokan) Okinavoje panašiai mąstė, kada įsiskverbdavo į priešo gynybos vidų.

Palyginimui poetiškai, kad norite: Goju-ryu iš esmės yra rifas, apglėbiamas skalaujamų bangų, tai Shorin-ryu – pleištas, prasiskverbiantis į bambukų ryšulį. Aiškiau?

Tai va, o Kyokushinkai sporte viskas paprasčiau ir be poezijos – tiesiog laikyk kojas plačiau, nes kai gausi loumavašį, tai gali nušluoti tave su visomis tave straksinčiomis kojytėmis velniop.

Tik kodėl karate pradėjo straksėti, tai aš nesuprantu, bet, matomai, kikbokso ir bokso įtaka per didelė, todėl sportinė karate ir virsta į yabitute. Jei matysite gerus kovotojus, netgi boksininkus, tai jie po tatami ar ringą visiškai nestraksi. Maksas irgi siūlo įvažiuoti mažinant distanciją su tuo tai-sabaki (pėdų judėjimu) tarsi tenkan (išoriniu pasisukimu – kai sanchin judėjimas yra vidinis, priminsiu).

Tiek šįkart apie jo paminėtą kontekstą pradžioje. Tikiuosi, dabar jo pamoka žiūrisi kažkaip smagiau ir įdomiau?

Osu!

Reklama

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s