Koviniai klounai™

Sėdžiu praeitą sekmadienį darbe, žiūriu Glebo Muzrukovo (priviet Tomui Lapinui!) interviu su Sergejumi Badiuku (priviet Tomui Dambrauskui!), nes knyga apie šnapsą ir saikingą alkoholizmą “nesirašo“, o pramušimui teksto jau įrašą į tinklaraštį irgi padariau (skaitysite penktadienį apie lietuvių rašybos reformą – turi gi būti kažkoks linksmumas penktadienį tryliktąją, ar ne?).

Gaila, kad interviu klipe ne visas, bet paklausyti verta ir to, kas yra, jei suprantate rusiškai (o jei ne, tai esmė bus mano tekste žemiau): 

Kalba jie apie įdomius dalykus (man bent jau), ir užeina kalba apie senatvę bei mirtingumą – visi juk mirsime. Ir visiems, kurie iki tol sulauksime, gresia neišvengiama senatvė. Ir va kas tada, karį-samurajau-nindze ir pan.? Ir tuomet kam visa tai, ką tu praktikuoji ir studijuoji visą gyvenimą? Mušiesi diedukas būdamas? Kad ir jaunas nelabai mušeisi.

Ir va tas gorila Sergejus, kuris kaip tik būtų tokio mušeikos etalonas pagal sudėjimą (137 kg raumenų masės ir užsiėmimų “karate“ nuo vaikystės), labai netipiškai rusams kaip gerai kuoktelėjusiai nacijai pastebi, kad kovos meno esmė gi ne muštynėse. O būtent tame kelyje (arba Kelyje – Do arba Dao) nuolatinio savęs tobulinimo.

Kitaip tariant, išties viską darai tik sau. Nes tau to reikia, o ne dėl rezultato. Rezultatas yra kaip išdava, bet tau svarbu tas momentas, kada darai. Darai – gyveni. Todėl ir gyveni tuo, ką darai.

Vienintelė praktiška visos tos dvasinės masturbacijos pasekoje priežastis – kad senatvėje nereikėtų artimiesiems tavimi rūpintis. Vat kad galėtum būdamas pensininkas senukas, kuriam jau byra smėliukas, nueiti sau į parkelį. Išgerti gal arbatos iš termosiuko (originale sulčių, bet aš savaip perpasakoju, nes sultimis nebeprekiauju). Pažiūrėti į čiulbančius paukščiukus. Padaryti kokią nors mankštelę (taidzi – ten įsiterpia Glebas). Ir partursenti ramiai po to namučių.

Ir kad visi tie kovotojai, kurie dalyvauja varžybose ar įvairaus tipo kovose bei pasirodymuose, yra šiaip – šlakas. Tik mokyklos reklama, jei jiems sekasi, ir tiek.

O aš kažkaip prisiminiau Seneką ir toptelėjo mintis – koviniai klounai™.

Cirkas išvažiavo, o klounai liko. Ir linksmina publiką įvairiais savo propaguojamo kovos meno triukais. Gladiatoriai irgi buvo klounais, ir jų arena, tarp kitko, priminsiu – cirkas.

Ir tai viskas, ką jums reikia žinoti, kiek kovos menas yra kovos per se, anot romėno Senekos. Kaip ir atsakymas, o kam tau to reikia, negi eisi muštis?

Ar aš klounas, ar ką?

2 mintys apie “Koviniai klounai™

  1. Neblogai parašyta, taiklios pastabos. 🙂 O dėl klausimo, ar teks muštis (t.y., gintis nuo užpuolikų), ar neteks, tai čia jau kaip Dievas duos. Man tai teko gintis, ir ne vieną kartą. Deja.

    1. Mano kaimynas buvo Brikstone apiplėštas užvakar. Ir dar šviesu buvo. Norėjo sutrumpinti kelią iki metro, vietoje to, kad važiuotų autobusu – penki juodi nusprendė pasigerinti gyvenimą sau pinigais, kortelėmis, dokumentais ir telefonu. Svarbiausia, kad po to prisiminė, kaip pasakojau, kad kai mano kolega Diedukas dirbo dar ten policininku, tai nebuvo dienos, kada nebūtų bandę jį papjauti.

      Šiaip savigynai geriausia turėti ginklą, bet kai čia tokia karalystė, kur viskas draudžiama (netgi apsaugoje safetyboots, išskyrus nurodytus atvejus dėl Health and Safety), tai stebėtina, kad nėra tiek populiaru kovos menų studijos, kaip logika diktuotų. Anksčiau anglai buvo kumštynių mėgėjai – dabar turime boksą.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s