Daido-juku: karate evoliucijos viršūnė? (2/2)

Klausimų buvo daug ir antraeilių, tai į juos pirmiau ir atsakiau, todėl dabar į esminius, ko klausė Saulius:

Kiek Daido-Juku (Kudo) yra artimas klasikiniam Karate? Kodėl būtent rasassijoj jis toks populiarus? Apie patį Azuma Takashi.

Nes mano surpatimu, šitas Karate savotiška evoliucijos viršūnė. Gal diletantiškai, bet mano pamąstymai tokie, kad visi stiliai vienodėja, norint išlikt konkurencingi (Muay Thai, Daido-Juku, Kung Fu Sanda išesmės labai jau panašūs.)

Pradėsiu nuo galo – varžybose išties viskas atrodo panašiai, kada taisyklės yra panašios. Nes žmogus turi dvi kojas, dvi rankas ir vieną galvą, o jei apibrėžta, ką tik galima su visu tuo daryti, o kas draudžiama, tai ir bus daroma tai, kas leidžiama.

Visiškai kitaip buvo kovos menų mokyklų ir stilių kūrimo pradžioje, kada nebuvo galvota apie varžybų taisykles, o buvo atsižvelgiama į realias sąlygas, kam sistema ir jos metodai bus naudojami, ir kas trukdys panaudoti vienus ar kitus veiksmus.

Jei dvare prieš savo šeimininką pašokti ant kojų draudžiama, netgi kad apramintum ir areštuotum kokį chamą, tai va aiki-jujutsu ir yra visumoje dažniausiai atliekama šliaužiojant ant kelių (iš jos gimė aikido). Jei priešininkas su šarvais ir šalmu, tai nelabai jam skaudės, jei voši, todėl geriau artimose grumtynėse parversti, įsikibus viena ranką į atlapą ir kita į ranką su kardu – tokia buvo yoroi-kumiuchi, iš kurios radosi jujutsu ir pasekoje judo (klasikinis judo sučiupimas ir dabar toks, jei pažiūrėsite).

Karate gi gimė kaip sistema, nukreipta prieš agresyvius civiliokus – chuliganus ir kitus beginklius ar menkai ginkluotus smūginiais ar parankiniais ginklais, bet ne kariniais ginklais, užpuolikus. Tai yra policinė kovos veiksmų sistema, kada tauta neturi ne tik šaunamojo, bet ir aštraus mūšio lauko kovinio ginklo (kalavijo, ieties ir pan.).

Po to karate sistemai dar daug pridėjo kinų imigrantai ir okinaviečių emigrantai, kurie mokėsi nebe iš kinų oficialių karinių patarėjų ir atašė (sappushi), kas sudaro Shorin-ryu stilių esmę (ir tokia iki tol buvo Shurite, kur Shuri kaip sostinė – karaliaus dvaras ir jo visa biurokratija su teisėsauga), bet iš visokių perėjūnų kaip kad iš pangai-noon ar gervės bai-he (ir kas buvo Nahate kaip jau minėtų emigrantų ir Tomarite kaip imigrantų stilių, ir kas dabar geriausiai matoma Uechi-ryu ir Goju-ryu atitinkamai).

* * *

Taip, visus tuos iš Okinavos atėjusius Japonijoje stilius sugrūdus po JKA kaušu, tai ir gausis vienoda straksinti “šotokaniška“ sportinė karate. Kuri netenkino savo laiku to paties Oyama Masutatsu, ir kuris mokėsi pas gerą PR meistrą ir japoniškos Goju-ryu tėvą Yamaguchi “Katiną“ Gogen, kas dabar yra Goju-kai su visomis kryptimis.

Bet Kyokushinkai visumoje nebuvo stilius – tai buvo tik klubas, į kurį rinkosi karateka pasimušti be JKA sportinių apribojimų. Tokia savotiška to meto “MMA karate“, nors judo ten buvo dėl klubo vadovo požiūrio (kas labiausiai būtų taikoma dabar ant grindų besivoliojantiems “brazilams“) neįmaišoma, kiek pasakoja Jon Bluming.

Ir jei kuris mušėsi geriau, tai iš jo mokėsi kiti. Oyama ten dažniausiai štangą stumdė, ir tokio “kačioko“ sparinge nelabai galėjai paimti – klasikinę karate techniką mokėjo kaip ir visi, o pas Katinėlį sparinguoti išmoko, todėl visa kita yra tik marketingas ir jau dabar istorija.

Kyokushinkai sėkmė ir buvo jų bėda – ten ėmė plūsti žmonės, kurie norėjo mokytis būtent tokios praktinės karate.

Tai jiems dėl mokyklos statuso visą kata sudėliojo anglas… Steve Arniel. Taip, kad į normalią karate mokylą panašėtų. Bet visumoje tai buvo sparingo karate, o ne tradicinė kata ir sąlyginio kumite karate, kaip JKA.

Ir muštis norėjo pilnu kontaktu, todėl reikėjo sugalvoti taisykles, kaip vieni kitų neištrankytų. Nes pirmieji dar sparingavo daugmaž draugiškai, žinodami vienas kito lygį ir kas gali traumuoti. Dabar gi šiame dojo buvo pilna testosterono kamuojamų lochų, kuriems tik duok ką traumuoti, vos porą smūgių pramokus. O apsauginė technika buvo brangi (dalinai šlapimo spaudžiamų smegenų problemą sprendžia iki šiol fiziniais alinančiais pratimais).

Visas skilimas prasidėjo dar prie Oyama, kada jau buvo jo valdoma Kyokushinkai zenite. Vieni norėjo daugiau tailandietiško laisvumo ir mažiau kata. Kiti norėjo išvis be kata, o tik sparinguoti. Dar kitiems norėjosi į snukį kumščiu duoti, kas buvo draudžiama, ir dar metimus kaip judo atlikti.

Oyama jautė, kad jo “klasika“ tampa nebekontroliuojama. Bet jaunimas paaugdavo ir jausdavo, kad juos varžo šitas tukti ir plikti pradėjęs dėdulė savo ribojimais ir buvusia bulių žudiko šlove – taip atsirado begalė atskilusių iš Kyokushinkai variantų.

Daido-juku yra vienas iš tokių variantų, pasiūlytų Takashi Azuma, kur galima vožti kumščiu į snukį, nes yra specialus šalmas ir veido apsauga, ir kur ne boksas, nes nereikia bokso pirštinių, ir todėl stilius netapo dar vienu kikboksu su pižamomis. Ir dar yra leidžiama visa judo technika, todėl ir pavadinime yra ju (iš judo) bei ku (iš kara-te) hieroglifai.

* * *

Ar tai stilius?

Na, jei Kyokushinkai laikyti jau mokykla ir stiliumi, nors kata prigraibyta akivaizdžiai iš Shotokan (okinavietiška klasika: Shorin-ryu) bei Goju-kai (okinavietiška klasika: Goju-ryu), nors ir klaikiai iškraipytai (matyt, pamiršta, kaip ten išties buvo originale), tada ir Daido-juku būtų kažkokia mokykla.

Galop, Shito-ryu yra Shorin-ryu ir Goju-ryu mišinys, tai kuo jau čia Daido-juku prasčiau? Beje, Mabuni Kenwa, Shito-ryu kūrėjas, gerokai anksčiau eksperimentavo su apsaugos inventoriumi ir pilnu kontaktu, kai dar jokio Kyokushinkai  nebuvo.

12kenwa

Kenwa Mabuni (sėdi) – sako, po to, kai judo kūrėjui Kano Jigoro pademonstravo Osakoje karate kovą pilnu kontaktu (foto iš karatebyjessie.com)

Ne, technikos prasme Daido-juku – tai tas pats sparinginis (nors vadinamas nokautuojančios karate, kad atskirtum nuo taškų karate JKA stiliumi) Kyokushinkai, tik pridėti judo metimai, o juk judo irgi yra sportinis jujutsu variantas.

Panašiu keliu ėjo ir Shidokan, ir kažką vienaip ar kitaip diegė Ashihara bei Seido kryptys – visi Kyokushinkai vaikai ir anūkai.

* * *

Kad populiarus Rusijoje, tai nestebina – ten marozų skaičius didžiausias, ten muštis mėgsta (kaip ir Kaune, tarp kito).

Antra, japonams – tai irgi patraukli mokiniais ir plėtra rinka, tarsi Laukiniai Vakarai, nors ir nebe Aukso Karštinės laikais, tačiau vis dar sklypą prerijose gali nemenką atsigriebti, kai Europoje ir JAV rinka labai konkurencinė ir seniai padalinta.

Trečia, Kyokushinkai Rusijoje atėjo per Taniuškiną ir jo mokinius, o tie ruošė ir VDV (oro desanto) grumtynių komleksą (RB-2, kai RB-3 buvo VDV žvalgybos bei GRU specnaz, kur pridėta jau sulaikymo technika, tai ten daugiau sambo ir jujutsu veiksmai, o RB-1 yra bazinis visiems pėstininkams, kur daugiau yra durtuvų kautynių ir mosikavimų kastuvėliu veiksmai).

Turint omeny, kiek VDV marozai yra populiarūs visuomenėje ir kiek jų vienaip ar kitaip ten tarnavę, tai nenuostabu ir jų susidomėjimas būtent Kyokushinkai ir šios atmainomis. Ypač atmainomis, kur ir sambo metimai, ir dar pasitrankyti bei pasispardyti gali laisvai ir nevaržomai, ir kur vertinama varžybų pasiekimai, nei kata ir kiti “nesusipratimai“ (ne, nu kam ta kata – kaip su ta formalia gimnastika ką primuši?).

Ir tai paaiškina, kodėl K1 bei Daido-juku ar jos atmainos irgi populiarios Kaune.

Ne, ne todėl, kad ten buvo sovietinės oro desanto divizijos Litovskoje SSR štabas, kaip supranti.

* * *

Kas liečia evoliuciją, aš rašiau tame straipsnyje, prie kurio ir buvo šie klausimai, į kuriuos atsakiau.

Karate tradicija yra nuolatinis pokytis, o ne stagnacija ir konservacija, ir tas pokytis lemia karate kaip sistemos evoliuciją. Karate nuėjo ne vienu keliu, kaip judo ar aikido. Nors tiksliau, tai jujutsu nuėjo trimis, iš kurių aikido, judo ir šių dviejų variacijos (kaip Tomiki-aikido), pridėjus dar ir paties jujutsu klasikines, tradicines bei šiuolaikines mokyklas (pvz., Brazilian jiu-jitsu, kas yra ne-waza su atemi).

Sportinė karate, einanti į unifikaciją per JKA, po to WUKO, dabar WKA ir olimpiadą – viena iš tokių logiškų evoliucijų tos “tradicinės“ karate.

Gi klasikinė karate turi savo evoliuciją: tampa tradicija, o ne vien egzotiška laisvalaikio sportine veikla, kaip ir atranda vėl savo šaknis – bunkai, t.y. praktinį kata pritaikymą, kuriam ne visada sparingo ir beveik niekada varžybų metodai atidirbimui netinka (pvz., kaip tu varžysiesi, kuris greičiau kuriam pirštą nulauš?).

Šiuolaikinė karate nuo Kyokushinkai iki Daido-juku, bet nebaigiant šia, irgi evoliucionuoja. Vienaip ar kitaip visos trys evoliucijos randa bendrų taškų: taip tradicinė tapo sportine, klasikinė pereina nuo tradicijos mimikrijos link praktinio pragmatinio pritaikymo, o modernioji, einanti į MMA, ima atrasti šaknis savo kata (ir bunkai), net jei tiesiogiai, kaip klasikinėse, tų ir nestudijuoja.

Tiesiog garde, narve ar ringe kartais atranda tai, kas išties buvo karate savo pradžioje – juk veiksmai tie patys, o jų pritaikymas, kaip rašiau aukščiau, yra nulemtas sąlygų, kur sistema bus taikoma.

Ir jei MMA duoda daugiausiai laisvės iš visų kitų specializuotų sportinių kovos menų varžybose, tai natūralu, kad ir šiuolaikinė karate, kuri ten reiškiasi, grįžta prie savo šaknų, kokia ta karate buvo pradžioje, kada ją imta limituoti. Čia juk ne visai evoliucija, kada eina atgal, nes paaiškėjo, kad detales pakeliui lėkdamas pamėtei, ar ne?

Kada Miyagi Chojun kūrė iš Nahate savo Goju-ryu karate, jis tikrai nesuko galvos, kaip ten atrodys sparinge, ir kokias taisykles jam dera sugalvoti. Jis ėmė kata ir žiūrėjo, ką iš jų galima paimti tokio, kas baigia kovą kuo trumpesniu ir efektyvesniu traumavimo, ne saugojimo nuo traumos, keliu.

Ir jei jam kata buvo nesuprantamos ar per daug senamadiškos, tai jis visai nesivaržė jas perdirbti, ar mokytis veiksmų iš kitų stilių ir meistrų. Ir tai pateikti kaip savo Nahate mokytojo ir patriarcho Higashionna Kanryo, kuris jau buvo miręs, bet kurį jis prieš tai karšino, todėl turėjo alibi tokiam savivaldžiavimui, gautą techninį palikimą.

Goju-ryu yra natūrali Nahate evoliucijos išdava, o Nahate savo laiku buvo natūrali okinavizuotos Baihe-quan (gervės kungfu) evoliucijos išdava, o gervė… na, tai tokia evoliucionavusi labai bastardizuotos Šaolinio, pritaikyto boboms muštis tarpuvartėse, versija (tik aš to nesakiau, tssss!). Ir tai taip pat paaiškina, kodėl visi Goju-ryu mokiniai iki šiol mėgsta pumpuoti svarsčiais raumenis – kompleksas va toks likęs šio stiliaus karate atmintyje.

O iš šitos karate evoliucionavo gi ir Kyokushinkai, tad nenuostabu, kodėl Oyama Masutatsu mėgo štangą ir sparingus? Kenwa Mabuni mėgo sparingus ir kūrė apsaugas, o jis prieš tai mokėsi pas Miyagi Chojun Nahate (nors išties jau pradinės Goju-ryu versijos, nes Nahate patriarchas buvo per senas mokyti).

Čia pridėk į tą judviejų kompaniją tokį kiną Go Kenki, kurio mokiniai proteino papildymui prieš kiekvieną treniruotę privalėdavę išgerti po žalią kiaušinį (vienoje salėje treniravosi ir Miyagi su Mabuni), ir dar faktą, kad Miyazato Ei’ichi, vyriausias Miyagi Chojun mokinys ir asistentas policijos akademijoje, buvo Okinavos judo čempionas bei turėjo Kodokan judo 8 dan bei buvo ilgametis Okinavos judo federacijos viceprezidentas, tai kur jau tu čia tą Daido-juku evoliuciją ir novatoriškumą labai randi?

Daido-juku kaip Kyokushinkai evoliucija – taip. Kaip karate – per skambiai pasakyta.

Nors kaip masinė pradinė parengimo platforma MMA profesionalesnėms kovoms, manau, galėtų labai teigiamai būti vertinama, nes visi klasikai iš kokios Goju-ryu, nekalbant jau apie tradicionalistus iš Shotokan ar Goju-kai su Shito-ryu bei Wado-ryu, tokia “evoliucijos“ perspektyva nesidomi (yra laisvam sparingui kitų tradicinių rengimo metodų).

Nes visi Goju-ryu meistrai, savo Valhaloje apsupę Miyagi Chojun, dabar gal tyliai kikena žiūrėdami iš viršaus į mūsų nuodėmingus dojo, ko gero, kai pastarasis šrekas, primerkęs savo akis, tiems sako:

– Man tai apsaugų nereikėdavę, bet Mabuni buvo inteligentiškas žmogus, knygas apie karate rašė, nors po to ir nuėjęs mokytis snukdaužio pas chamą Motobu “Beždžionę“ Choku, tai jam sparinge nuo manęs skaudėdavę, todėl paskui Osakoje apsaugas susigalvojo. O metimų pas mane tai dar dr Kano Jigoro iš savo Kodokan buvo atvažiavęs pasimokyti – manote, kodėl Ei’chi (nesislėpk ten už viskio butelio, tu “protėvių tako“ Jundokan kūrėjau!) po to ir policininkus sulaikymo technikos mokė, ir dziudo čempionu buvo?

Nieko naujo po šia balta Okinavos saule, Petrūcha™.

6 mintys apie “Daido-juku: karate evoliucijos viršūnė? (2/2)

  1. Na, tikrai įdomus apibendrinantis ir susisteminantis straipsnis. 🙂

    Cit.: “Jis (t.y. Miyagi Chojun) ėmė kata ir žiūrėjo, ką iš jų galima paimti tokio, kas baigia kovą kuo trumpesniu ir efektyvesniu traumavimo, ne saugojimo nuo traumos, keliu.“

    Tarp kitko, man čia toks klausimėlis kilo. Jei sistema policinė, tai kam toks požiūris ir atitinkamai treniruotės metodai buvo reikalingi?

    1. Pirma, tai Shorin-ryu sistemos (Shurite pagrindu) yra tipiškos policinės, nes jas tam ir kūrė sappushi, kad turėtų koloborantus teisėtvarkoje, ir jų pagrindas yra tipiškos Shaolin Lohan technikos. O Goju-ryu (kaip ir mano aprašyta Uechi-ryu) pagrindas yra Nahate, kurios pagrindas yra Baihe (gervė), o gervė nebuvo skirta pareigūnams – ji skirta “banditams“. Oficialioji karate – taip, tokia ir yra: policinė. Netgi Miyagi-sensei dėstė Okinavos policijos akademijoje savo Goju-ryu. Bet tame ir cimesas, kad jis dėstė tokią karate, kuri ir pareigūnui tinka, ir išprusimui, ko tikėtis. Tad karate išties yra policinė, netgi jei jos “tamsiąją“ pusę paimsi, kurios kilmė ne tokia garbingai šaoliniška.

      Antra, policija irgi turi įvairius force continuum lygius: įspėjimas balsu ar švilpuku, antrankiai, lazda, dujos ar taser, pistoletas, ilgieji šaunamieji ginklai. Gi nešaudo policininkai iškart, tiesa? Taip ir kata gali būti įvairūs poveikio būdai. Galop, juk sulaužyti koją ar ranką nėra tapatu atimti gyvybę, o būna teisinių situacijų, kada pareigūno gyvybei pavojus gresia.

      Nors sutinku – geras klausimas, kiek tos neoficialios ir nesusietos su karaliaus rūmais karate būta, palyginus su oficialia. Kada eini per kokią Shorin-ryu/Shotokan istoriją, tai visi ten senieji meistrai, trynęsi Shuri (to meto sostinė) apylinkėse, kone su vaivadų ar vietos šerifų titulais (udun ir peichin). Jei taip žiūri į meistrus aplink Tomari – kaimiečiai. Jei aplink Naha (uostas ir tik dabartinė sostinė) – tokie labai ir labai ant ribos ir teisės (“kauniečiai“). 😀

  2. Dekui labai ir už preambole, kuri padėjo susiprast apie kovinių klubų padėtį Lietuvoje ir už šitą atsakymą. Nors dar reikės išsiversti visą čia naudojamą karate-lingo, bet tikrai labai ačiū!

    1. Tai kad nėra už ką. Gal kokios detalės Lietuvoje dėl klubų ir keitėsi, bet nemanau, kad situacija per metus pasikeitė drastiškai.

      O dėl neaiškių žodžių, tai klausk. Arba trauk į paiešką čia, tai rasi daug tekstų apie juos… 😀

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s