Svarbu smūgis (1): pirma diena

Jei pasakysiu, kad šiandien pavargau dviem vengrams (ką ten pionierius Vodička kareiviui Šveikui sakė apie honvedus?) vadovauti ir žydų ortodoksų mergaičių mokykloje (nuo nulio iki šešiolikos metų) instaliuoti visą saugumo sistemą ir procedūras nuo nulio, tai suprasite dar mažiau, nei pasakymą, kad pats kultūrinis šokas irgi buvo nemenko mano susikaupusio streso priežastimi.

Galop, ir aš esu gerokai jau parūdijęs, bet juk sakoma, kad meistriškumo nepragersi (ypač su mano gėrimu).

vodicka

Pionierius Vodička, tarp kitko

Nusiplūkiau kaip šuo. Gerai, kad ir mano vadai su IDF patirtimi (ir ne durni pėstynykai kaip Daniel Lupshitz​ sako), tai ilga diena išgyventa, nepaisant to, kad ryte į traukinį netilpau, atgal autobusas pusiaukelėje nustojo važiuoti, kitas atvyko not in service, trečias strigo spūstyje, o ketvirtas nuvažiavo iki alubario, o ne mano namų – go figure.

Manau, kad jei šiandien buvom to adapt, ryt bus dar geriau, nes to play along the lines, o dar po kelių dienų ir viskas susitvarkys taip, kaip reikia. Lipant į lėktuvus patikra yra paprastesnė saugumo požiūriu, čia dar yra savi koloritiniai niuansai. Ir čia tenka viską kūrybiškai suderinti – pasijuokčiau iš to “sargas mokykloje“, aha, nes čia foto su Bušu, ir kas su tuo susiję, netgi yra per maža praktikoje, o prisiminti teko viską.

Kas blogai, kad proverbiniai estai yra greitesni už bet kokią Londono praktiką (išskyrus autobusų vairuotojus, kurie lenktyniauja su metru sau sakydami, kad “ratams lengviau“, jei pamestų ne tik vyrus).

Kas gerai, kad žydai į viską žiūri iš ilgalaikės perspektyvos, tad jei man spirga, tai jie sako, kad nieko tokio, su laiku viskas susitvarkys, įdiegsime viską palaipsniui – vakar gi saugumas čia buvo nulinis, o šiandien jau ir kaimynai skundžiasi (taip reikia). O klientas dėkoja. Gut.

O vaikai yra visur vaikai – kai panos kieme dūksta, tai skamba per visą Stanford Hillą! Nors labai mandagios, beje.

O kad visi draugiški reikia sakyti? Family business – tiek mes, tiek jie (beje, su Cohenu šiandien irgi dirbau tiesiogiai, o vat mokyklos administratorius žydas pats yra iš Vengrijos ir nieko apie Šiaurės Jeruzalę prie belarusų sienos negirdėjęs – “nusišypsok mums, Viešpatie“ ©, aha; už tai mano vienas honvedas Mikas ne tiek Steponą Batorą, kiek Sobieskį žino ir kalba lenkiškai).

Ir dar reiktų pasimokyti požiūrio į automobilį, kurį lietuviai popina, tarkime – reto čia kurio šiandien atvažiavusio buferis ar šonai nenubrozdinti, o administratoriaus ir ducktape suklijuotas, bet ir tas jau nubrozdintas.

Laimė gi ne tame, ar ne?

4 mintys apie “Svarbu smūgis (1): pirma diena

  1. Namas, automobilis ir kelionės į Maldyvus/Havajus/Bali yra statuso simbolis pas mus. Gyvenimo tikslas – gyventi taip, kad visi pavydėtų.

  2. Aš jau buvau pasiilgęs Tamstos straipsnių. 🙂 Ir bent jau man tai yra kalėdinė staigmena-dovana. Ačiū Tamstai. 🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s