Bučkis už vairo

Kartais labai žmogaus veide matosi, ką jis galvoja apie tave. Ypač, kai galvoja su pasišlykštėjimu ar panieka (viena iš 6 bazinių emocijų), ir ypač, kai stovi spūstyje ir tada nužiūrinėja tavo Citroen C1, ir kas už tokio pupsiko vairo.

Kadangi jau pavasaris, saulutė šviečia ir man gera nuotaika, pasikeitus tik ką žiemines padangas į vasarines, tai pasiunčiau šiam personažui oro bučkį.

Maniau, kad tai patvirtins jo minčių eigą, kas aš toks, bet kažkodėl jis patyrė kognityvinį disonansą, kas mane prajuokino. Tada man užsidegė žalia ir mes prasilenkėm kaip laivai vandenyne. Tikiuosi, kad jis savo kartėlį paskandins alkoholyje, taip pakeldamas savo savivertę ir atgaudamas dvasinę ramybę. Nes man tai ir įrašo FB penktadieniui užtenka tam džiaugsmui prieš savaitgalį su jumis pasidalinti.

* * *

Labai keista, kad šis kvailokas, nors ir linksmas, mano poelgis nesukėlė pamokslavimo, kad kitąkart mane, durnių, tai ir nupils, arba gausiu į liūlį, ir baigsis čia mano trolinimas kelyje visokių homofobų ir didžiavyrių macho “krūtose tačkėse“.

Buvo norinčių tęsinio – kodėl gi taip išprovokuotasis nepuolė manęs mušti, įrodinėdamas kumščiais, kad jis, suprask, ne gaidys, nors peštis lenda kaip gaidelis. Esu rašęs apie ego ir laiko bei pastangų sąnaudas – rekomenduoju darkart persiskaityti, idant gali būti, kad tai kažkada padės išgelbėti jūsų subinę nuo kokio aligatoriaus žabtų.

Gal todėl, kad mes buvome panašių svorio kategorijų, ir netgi trolinimui patarsiu, kad dera rinktis tinkamą auką. Na, pabandykite pasiųsti oro bučkį į jus priešiškai žiūrinčiam Valujevui – ko gero, nespėsite išsitraukti šaunamojo ginklo, net jei tokį turite (kai ką radikalesnio, nei Goju-ryu, aš irgi po sėdyne vežiojuosi – įprotis iš pramogavimo visureigiu laikų), o ir prireiks stambaus kalibro beigi ne vieno šūvio į gyvybiškai svarbius organus (nuo kaukuolės, bijau, kad ir stambūs šratai ten jam atšoktų žalos nepadarę).

Kita vertus, stambieji šunys, kokiais yra tokie tipai, paprastai nekompleksuoja dėl kažkokių savo linksmakočių trūkumų, kuriuos reiktų kompensuoti didesniu ar geresniu (kame geresniu?) automobiliu, kas leistų jau taip paniekinamai ir iš aukšto žvelgti į visokius nevykėlius bei pydarus, vairuojančius “bobiškas mašinas“.

Mr. Bean on da car (foto iš jalopnik.com)

Tad galimybė, kad jums norėsis pasiųsti padrąsinantį oro bučkį tokiam tipui, yra labai menka – jiems mailius nerūpi ir savo laiko bei dėmesio pupsikams negaišta. O jei panašiam tipui užkliuvote, tai jis ne iš stambiųjų šunų, bet iš kitokio plauko, nors ir panašių išvaizda, plėšrūnų, su kuriais turi būti kitokia kalba, nei su kiemsargiais brisiais.

* * *

Tai, klausiate, kokia gi šios istorijos išvada?

Kiekvienas rasite sau tinkamą, manau. Kažkam pasirodė istorija juokinga arba neverta dėmesio, o aš nevisprotis – arba dėl paties mažvaikiško elgesio, arba dėl neatsakingo elgesio, negalvojant (o kas sakė, kad aš nepagalvojau?) apie galimas skausmingas pasekmes.

Kažkas gal pagalvos, kad dera nusipirkti geresnį automobilį (aš ne tik esu visureigiu Toyota 4Runner važinėjęs, bet ir KamAZ 5210 ir ZiL 131 sunkvežimius vairavęs), nors aš pasimaivymui, ko gero, kitą pirksiu kabrioletą (dar tokio nevairavęs, neskaitant to, kad tiek mano visureigio, tiek visureigio, kurio mokiausi vairuoti B kategorijai UAZ 469, stogai buvo nuimami).

Kažkas padarys išvadą, kad gerai turėti po ranka šaunamąjį ginklą. Arba uždegti bažnyčioje žvakelę prie kokio altoriaus ir nuoširdžiai sukalbėti rožinį arba net ir tris. Kažkas nieko nepagalvos, nes tegul arklys galvoja, kadangi jo galva didesnė.

O aš galvoju, kad savigynos pamokas galima dėstyti juk ir tokia forma? Bent jau šitame tinklaraštyje.

Likite saugūs. Osu!