Būsimoji gydytoja Justė linksmina savo įrašais:
Biseksualios ir homoseksualios moterys turi didesnę riziką nutukti ar turėti antsvorį. Tuo tarpu biseksualūs ir homoseksualūs vyrai priešingai turi didesnę tikimybę būti “idealaus” svorio. Tai susiję su požiūriu į savo kūną – kuo žmogus juo mažiau patenkintas, tuo labiau kontroliuoja.
Man, aišku, ir lesbietės gražu, bet vis tiek labiau moterimis gundausi, nei vyrais, nes kažkaip netgi bučiuotis su vyru būtų – fe, tad nesu tikras, kad mano susirūpinimas savo pilvuko nušlifavimu kažkaip derėtų būti froidistiškai nagrinėjimas. Dėl tos fe priežasties nemėgstu, beje, ir imtynių (vilkin, ar tiksliau – mūvint triko), nors pradėjau savo Budo vis tik nuo sambo, tik ten vis tik imiesi su drabužiais, nors plikos kiškos ir kyšo iš po striukės (tiksliau, tai iš po aptemptų glaudžių, kas irgi sukeltų keistų minčių apie bolševikų polinkį į homoerotiką, k-hm – man labiau patiktų vis tik judogi kelnės, tačiau sambo striukė geresnė, o ir boksininko bateliai, perdaryti į imtynininko, parankiau baltam žmogui, nei basakoju valstiečiu po tatamį strikinėti).
Bet aš nuklystu. Kalba, kaip suprantate, eina apie anksčiau išsikeltus tikslus dėl asmeninio fitneso rezultato. Ir terminas buvo iki Kalėdų, ir va tas terminas neišvengiamai atėjo – nespėjom ir apsidairyti, nors pamiršti jau, įtariu, jūs ir suspėjot.
Tačiau ne aš, nes užsirašiau – štai ta tema apie kūno masės indeksą ir ko reiktų siekti toliau.
Prisiėmiau įsipareigojimus. O kai kas pasiėmė spragėsių ir patogiau įsitaisė laukti. Nors aš maniau, kad bus iššūkį priimančių ir prisidedančių, kurie sau irgi panašius tikslus išsikels, tad galėsime linksmakočiais pasimatuoti palyginti, kaip kam sekėsi.
Todėl dabar tie, kurie su spragėsiais, vat ir neturi moralinės (nors techninę palikti komentarą turi) teisės kritikuoti, nes patys nieko nedarė. O gal vis tik darė, tik patyliukais ir paslapčiomis, tad jei susimovė, tai nėra kaip ir guostis, o jei pasisekė, tai jau, nieko tokio, išlįskite ir girkitės. O mes dusime iš pavido pavydo.
* * *
Kas tingi skaityti nuorodą, tai primenu, kad po to, kai pasiekiau idealų kūno svorį pagal BMI (body mass index; arba KMI – kūno masės indeksas), nusprendžiau, kad dera nesustoti ir toliau sau fitnesauti. Šiuo metu, kai rašau, mano kūno masė dar labiau užsitvirtino tose idealiose ribose, tad net per kalėdinį apsirijimą koks prisiaugintas kilogramas neturėtų pramušti už ribų link “nutukėlių“ (nors Lietuvoje, jei ūgio esi pusantro metro su kepure ir nesveri centnerio, tai dar nesiskaitai kaip turintis viršsvorio, kad ir būtum į cepeliną panašus).
Vienas iš mano siektinų tikslų buvo sixpack – išryškintas presas tarsi tarka arba skalbimo lenta.
Tai vat neišryškėjo, prisipažįstu. Gė-da!
Bet kiek labiau patyrę, o ne šiaip iš lempos komentuojantys, tai po kiek laiko išgirdę visi kaip vienas tvirtino, kad jei noriu tokio rezultato, tai ne tik reikia mažiau ėsti ir daugiau atsilenkimus daryti (ką ir dariau), bet ir ženkliai sumažinti kūno riebalinį audinį. Tad rezultatas yra iš esmės galimas arba visai jaunam vis dar nuolat augančiam organizmui su greita medžiagų apykaita (nespėjančiam riebalus kaupti jaunuoliui, kokiu ir aš buvau kone prieš ketvirtį amžiaus), arba pasiekiama tik konkrečiam treniruočių ciklo periodui, kuomet tie riebalai drastiškai sumažinami (kad tai nėra visai sveika, tai čia kitas klausimas).
Nepriimkite kaip pasiteisinimo, nors guodė ne vienas, kad kol riebalų nebus mažiau 10 proc., tol neišryškės, kad ir kaip uoliai atsilenkinėčiau ar kojeles kiločiau. Kad ėdžiau mažiau, tai tik ką aukščiau parašiau – kūno svoris dar nukrito. Taip, riebalinis audinys irgi suplonėjo (žemiau bus dar informacijos, ką dariau prieš žiemą, kad kompensuočiau to trūkumus), bet dar ne tiek, kiek reiktų iki matomo rezultato.
Pilvas suplokštėjo – nebe esu daugiau budapilvis kung-fu atletas (gal kinų grožio supratimą), nors iki sumo pilvo ir taip trūko. Presas, be abejo, irgi sutvirtėjo – tą lengva patikrinti bakstelėjus pirštu (jei piršto negaila, kuomet bedant manęs negaila).
Kung-fu atletas (iš erodov.com)
Ar esu patenkintas bent šiuo rezultatu?
Taip. Nors tai nereiškia, kad dabar atsipūsiu – tiesiog šis preso šlifavimo procesas tapo dabar savotišku įpročiu (tikiuosi), ir minties apie sixpack aš neatsisakau (kontroliniai rezultatai turėtų būti prieš Velykas arba vasarai, ką?). Tad tie popkorniniai ėdrūnai gali springti iš piktdžiugos, kad tos tarkos ant pilvo (dar!) nėra. O kol jie springsta, aš patenkintas ir tokiu rezultatu tęsiu toliau.
Jei kas nori pasitikrinti (aš naudojuosi apps savo išmaniąjame), gali žvilgterėti kad ir į vikę – pagal savo amžiaus grupę aš puikiausiai jau telpu ne tik į JAV armijos atsilenkimų standartą, tačiau galėčiau netgi ir į reindžerius prašytis. Na, piktdžiugos, dar spragėsiai neapkarto, ne?… Tai ko girdžiu springstant? Užgerkite kolos. Zero kuri, be kalorijų, aha.
Presas reikalingas ne tik karatistui, bet ir buriuotojui, o tarka bambos srityje bus išdava (brangioji sako, kad dar metus padirbėk, tada gal gal… kuo ne motyvacija ją nustebinti anksčiau, ką?)
* * *
Antra užduotis, ir ji ne “dar ir ši“ prasme, bet pagal prioritetą antraeilė, man buvo 100 atsispaudimų, tad iškart pasakysiu, kad nepasiekiau nei pusės (U.S. Army Rangers testo dabar neįveikiu, deja, tačiau į JAV armijos bendrąjį aš telpu), kai rezultatas, nepaisant pastangų, ėmė vienu metu ir sustojo, o po to ėmė kristi atgal, ir net nesupratau, kas nutiko ir kodėl. Gal tiesiog pervargau?
Kažkada prieš 20 metų buvau pasiekęs 75, tai anuomet pasiekiau gana primityviai ir užsispyrusiai – tiesiog kasdien pridėdavau po vieną prie vakarykščio, sekmadienį ilsėjausi, o šeštadienį ir ateinantį pirmadienį fiksuodavau penktadienio rezultatą. Nuo savo turimo rezultato galite paskaičiuoti patys, kiek laiko reikia, kad pasiektumėte turimą tikslą.
Iš pradžių ir dabar taip dariau – rezultatas po truputį kilo. Tada sugalvojau, kad reikia padaryti “efektyviau“: išbandžiau visokias išmanias programėles (vis tiek pats atsispaudinėji, o ne telefonas), kaitaliojau metodikas. Kartais rezultatas po savaitės šoktelėdavo, bet paskui smuktelėdavo ir tekdavo tarsi pradėti iš naujo.
Taip prasieksperimentavau gana ilgai, kol grįžau prie savo pradinės užsispyrusio asilėlio metodikos, tad kol kas fiksavosi labai menkas (mano galva) rezultatas, bet tai yra mano rezultatas, nuo kurio laukia tolimesnis darbas. Nes eksperimentai nepraėjo veltui, nors ir nedavė ano užsibrėžtojo rezultato, bet išsiaiškinau, kaip mano paties kūnas reaguoja į įvairias treniruočių metodikas, ir ką derėtų taikyti.
Kol kas išvada tokia, kad reikia daryti atsispaudimus, o ne bandymus su atsispaudimais. Gali būti, kad aš klystu šioje išvadoje, kad anos metodikos jų autoriams veikia geriau, o aš kažko nesupratau, todėl man nesigavo. Gali būti, kad mano primityvioji yra ilgai trunkanti ir ne pati efektyviausia metodika, bet kaip sakoma Nike šūkyje – tik daryk!
Hear what she says! (iš favim.com)
Na, tai ir darysiu toliau.
Tik susimažinu siekiamą tikslą dabar perpus (nors kiek ir gudrauju, prisiduodu – gi nedaug telikę jį iš tiesų pasiekti, telpant į reindžerių reikalavimus), nes geriau pasiekti mažus tikslus vieną po kito, nei turėti tokį didelį, kurio vis nepasieki per užsibrėžtą laiką ir dėl to patiri tik frustraciją (štai todėl karate irgi yra įvairių kyu/dan sistema ir spalvoti šniūrėkai, o ne šaoliniškas hardcore palaiminimas finale, kai jau išsidegini ant dilbių tigrą ir drakoną ir eini spardyti pasturgalių Budos labui).
Todėl taip ir sekantį kontrolinį patikrinimą padarom prieš Velykas – ar bus tie 50 atsispaudimų. Iš tiesų, aš testą atlieku ne tik kas mėnesį (tam yra 15-ta mėnesio diena), bet kone kasryt ir taip sužinau, kiek tądien atsispaudimų padarau.
Štai iš esmės aniedu patikslinti du tikslai kitiems metams. O jūs ką sau prisižadėjot kitiems metams, ką?
Gal jau šįkart sau irgi sugalvosite paskutinę metų dieną, ko norėtumėt pasiekti kitąmet? Kiti mano smulkesni ar labiau specifiniai rodikliai (pvz., ilgesnis stovėjimas shiko-dachi ir pan.) jums ne tiek ir svarbu čia, manau, juolab, kad tai yra veikiau vidiniai mano karate treniruočių testai.
Dar gal derėtų pridėti bėgimą (dviejų mylių arba trijų kilometrų testą), nes savo rajone turiu tiesiog puikias tam sąlygas (kaskart prisimenu, kaip peršokau atbėgęs per morčių besimylinčią man ant tako porelę…), tačiau lakstyti pas mus žiemą, turint chronišką sinusitą dėl paauglystėje kapeikautojo chuligano suknežintos nosies pertvaros, yra ne pats naudingiausias užsiėmimas sveikatai, nors nesinaudoti liftu ir sparčiai vakarais nueiti virš 5 km tai juk ir netrukdo (brangioji iš tiesų čia eina, o kaip aš ją be apsaugos paleisiu naktį?).
* * *
Kad jau kalbam apie riebalinį audinį, tai jo praradimas šaltam sezonui nebuvo labai logiška taktika – meškučiai ir kiti burundukiniai gyvulėnai juk riebalus žiemai auginasi, o ne numeta. Ir kai mažiau riebalų, tai juk šalčiau, tiesa?
Tad tuo pat metu pradėjau ir grūdintis po šaltu dušu. Kaip tą darau (beje, tai irgi įeina į japonišką kovos menų, dažniausiai praktikuojamų ir karate, ne šiaip yamabushi, praktiką), manau, reiktų atskirai aprašyti. Bet va šįryt, kada publikuojama, trukmė yra virš trijų minučių – jau koks šaltas atbėga vamzdžiais daugiabutyje, toks atbėga, šaltesnis nebeatsisuka.
Šis mazochizmas pravertė, nes išvakarėse tvarkiau garažą po vagystės (pusę konteinerio šiukšlių ir nebereikalingų daiktų, kuriuos suvertė įsilaužėliai man į krūvą, ir išmečiau), o tai buvo ne vieną valandą skersvėjuose, tad jaučiausi lyg ir peršalęs.
Kas nesutrukdė man nueiti į medicinos apžiūrą, kuriai buvau užsirašęs iš anksto. Tąryt tik nedariau mankštos ir nesigrūdinau, tačiau juk ir nesusirgau, nors spaudimas buvo 120/60 – terapeutė pasakė, kad kaip kosmonauto, o va vairuotojų apžiūros komisijos pirmininkas, leidęsis į diskusiją su savo sekretorės pareigas atliekančia sesele apie kavą ir tonusą, šį teiginį užginčino, kad turi būti 40 skirtumas (jau kitądien, pridavus kraujo iš venos, nes reikia būti nelakus ir neėdus, spaudimas vairuotojų komisijoje ir parodė 120/80 idealiai, tad – in your face, popcorn eaters!).
Grūdinimas – šventas reikalas Japonijoje! (iš japantimes.co.jp)
Todėl grūdinkitės, nes tai siejasi ne tik su geresniu imunitetu ir atsparumu virusams, bet ir… su riebalų deginimu, o kodėl taip yra, manau, aprašysiu atskirai, jei tik fitneso tema šiuo požiūriu jums bus įdomi.
* * *
Dar pasakysiu, kad riebalai dažniausiai (nes yra genetinių mutantų) pradeda kauptis kaip tik juosmens srityje, ir jie kaupiami bei atsikratomi buhalteriškai pagal metodą FILO – first in, last out. Toks apskaitos metodas nelabai toleruojamas mūsų valstybinių mokesčių institucijų (turėtų būti FIFO), bet prieš gamtą nepašokinėsi.
O tai reiškia, kad, pradėjęs atsikratyti riebalų vardan plokščio pilvo, aš jų daugiau atsikračiau, panašu, pvz., rankų srityje. Ir nors palengvėjau ir atsispaudimus dėl to tapo daryti lengviau, tačiau tų pačių žastų apimtys irgi sumažėjo (bet išryškėjo bicepsai), o dar jie ir apkraunami riebalus deginančiu (daug pakartojimų vidutiniu tempu prie vidutinio apkrovimo) metodu buvo.
Tad, kaip anąkart sakiau, presas ir atsispaudimų kiekis nebūtinai yra vienas kitam naudingi vienu metu siektini tikslai. Nors riebalai, be abejo, gal ir nepridėdavo man galios atsispaudimus padaryti – čia apie kitką kalbu, apie kūno rengybą ir formas, o ne fizinį rezultatą, nepainiokim.
Kaip ir dar yra toks niuansas, kad riebalai gali kauptis ne tik išorėje po oda, bet ir ant vidinių organų, ir to nepastebėsite, kol nesusidursite su nemaloniu faktu, kad, numetus lašinius nuo juosmens ir pakėlus preso raumenų tonusą, deja, pilvukas vis dar gali likti atsikišęs – va čia tie užsislėpę ir gali būti (aš jei jų turiu, tai, ačiūdiev, ne tiek ir daug). Todėl nenukabinkite nosies, bet tęskite – tik toks mano patarimas, nes jie irgi po truputį turės mažėti.
Bet va su cholesterolio kiekiu tokiu atveju tai reiktų rimtai imti kovoti, nes tai gali būti pradžia širdies ir kraujagyslių ligų, arba infarkto – vienos iš dažniausių mirties priežasčių Lietuvoje (gal pakalbam apie “alų gerti sveika“, “cepelinai – jėga“ ir kitus tautinės, vos ne parašiau – taukinės, virtuvės ypatumus).
Tad ne veltui Lietuvoje yra vykdoma nacionalinė prevencijos programa (jau ir socialines reklamas per TV turėjote matyti) nuo 40 metų vyrams ir nuo 50 metų moterims (nes jas saugo ilgiau estrogenas) – visiškai nemokama, siūlau gauto kvietimo iš savo poliklinikos neišmesti, o pasinaudoti, kaip ir aš padariau.
* * *
Na, o visai pabaigai, tai vis dar kviečiu prisidėti prie manęs virtualiai ir patiems įsipareigoti sau kažkokių fizinių rezultatų siekti. Gal kas numesite svorį, kad tilptumėt į KMI idealaus svorio ribas. Gal kažkas tikrai nepatenkintas presu ir nori tarkos juosmens srityje. Gal kas nori geriau stumti štangą nuo krūtinės, gal padidinti bicepsų apimtį, gal daugiau pritūpimų ar atsispaudimų – visa tai, ko jūs norite, galite turėti jau kitąmet!
Tereikia tik atplėšti pasturgalius nuo ekrano ir nuo kėdės. Prisijunkite, liūdna nebus. Bus kartais nelengva, bet bus vis tiek smagu.
Idant pasakyta: sveikame kūne – sveika siela!
Linksmų jūsų sieloms šv. Kalėdų ir laimingų bei sportiškų kūnams Naujųjų metų!
Osu!
* * *
Planuojamos susiję temos:
- Grūdinimasis
- Mankšta
- Baltyminiai papildai
- Kaip priaugti svorio
Misevičius kažkada pasakojo, kad jei iškvėpinėsi susilenkimo metu, tai pilvukas liks atsikišęs. Iškvėpti prieš susilenkimą reikia. Kitas įdomesnis dalykas susietas su svorio metikmu yra insulino lygis. Čia endokrinologai galėtų daugiau papasakoti.
Dėl Misevičiaus teiginio pasiteirausiu, kas pas jį dabar treniruojasi, kuo tai paremta. Aš darau “karatistiškai“ – iškvėpinėju visą ciklą su akcentu galinėje fazėje, kaip sanchin-gata ir išmoko. Ir nieko – pilvas jau plokščias (nors visiems kovos menais užsiimantiems, kurie akcentuoja diafragminį kvėpavimą, paprastai pilvai iš tiesų atsikiša). 🙂
Kas dėl endokrinologų, tai vakar gydytoja, komentuodama mano kraujo tyrimo rezultatus, pasakė:
– Pacientui informacijos nebeteikti, nes pastebimos nesveikos tendencijos vardan sveikatos ieškoti pradingusio insulino.
Nors sako, kad gi senstu, jo turi būti mažiau. Bet aš nepripažįstu, todėl ieškosiu, kur prapuolė teletabiai, t.y. insulinas!
“O jūs ką sau prisižadėjot kitiems metams, ką?“
Na o aš prisižadėjau toliau treniruotis 🙂 Nesenai baigiau 100 dienų shugyo, o toliau, gal kiek lengvesne forma, toliau tęsti. Mano tikslai buvo kiek kitokie: 100 dienų be perstojo (kasdiena) tiesiog atlikti eilę pratimų, formų kopleksų (kata), na o tai savaime lydėjo tam tikri rezultatai ir tokie, kurie randasi ir jūsų tiksluose: KMI tapo “normalus“, prasitestavau katik atsispaudimus – galų gale išspaudžiau 55 :), lankstumas padidėjo dvigubai, prisitraukimai perlipo dešimtį, stovėjimas shiko dachi, sei ken ir preso laikymas kampu gulint (viskas laikui) pagerėjo irgi beveik dvigubai. Reiktų pabrėžti, jog jų nesiekiau konkrečiai, tiesiog palaipsniui didinau krūvį, jaučiant jog jau galiu daugiau. Taipogi kaip ir jūs, kaikuriems jų naudojau APP. Skaičių didinimui yra tokia teorija, kad reikia dienos bėgyje tiesiog daryti daugiau priėjimų, be pervargimo, t.y. daugiau kartų, bet po mažiau, ko pasekoje pasiekiamas gan didelis bendras pakartojimų skaičius.
Kas liečia KMI ir ABS, pilnai sutinku – reikia deginti riebalus, tad kardio tam – pats tas, plius aišku mitybą prisižiūrėti. Viena iš kardio formų galil būti ne vien bėgimas (nors šį dalyką taipogi įtraukiu kitiems metams į tikslus ir aš), bet ir karate kata arba shadow boxing.
Grūdinimą man atstojo rytinės kasdieninės “mankštos“ lauke, gryname ore, beja tai irgi prisideda ne tik prie grūdinimo, bet ir prie papildomo kalorijų deginimo.
Grįžtant prie kalbos apie bėgimą, tai ne tik jam atvėsę orai kiša koją, bet ir šventinis “maratonas“. Bent jau pas mus, jis jau prasidėjo gruodžio pradžioje. Įvairūs firmų kalėdiniai baliukai – čia (Norvegija) tradicija, plius vienas pagrindinių tradicinių Kalėdų valgių – riebūs šonkauliukai su mėsyte, troškintais kopūstais ir bulvėmis… Tad tenka įtempti ne tik presą, bet ir kelnių diržą, valią ir mintimis grįžti prie adventinio susilaikymo :))
A… dar 🙂 šniūrėkas irgi nebuvo tikslas, bet laukia testavimas sekančiam ir kas žino, gal po Kalėdu, nauju apisjuosiu jau.
Gražių ir jums švenčių bei kryptingo tikslų siekimo naujaisiais!
Nu vat, slapukas, o kaip šaunu! Sakiau, kad reikia girtis, nes kas katukams uodegas pakels, jei ne jie patys! 😀
Dėl kardio, matyt, kata ir kihon yra labiau į temą, nei šiaip bėgiojimas. Aš tai žinau, kad man lifto nebėra, todėl juo nesinaudoju. Gydytoja klausė, ar uždūstu lipdamas laiptais, tai sakau, kad būna, kai užbėgu. Klausia, kuriame aukšte. Šeštame… Tai sako, ko čia man galvą kvaršini, čia nesiskaito. 🙂
Treniruotės gryname ore irgi gerai – čia jau būtų privataus namo privalumas, o aš daugiabutyje, tai man iki miškelio susidarytų panašiai tiek laiko, per kiek aš mankštą padarau. Laikas ryte per brangus. O vakare jau bėgioti per tamsu, ne tik šalta (ar pliurzė, kaip dabar Lietuvoje).
Beje, ta metodika dėl atsispaudimų yra gera – aš ją naudoju, kai reikia atkurti formą, jei dėl kokių priežasčių negali treniruotis (liga, trauma ir pan.). Jos tik vienas trūkumas – reikia užstatyti žadintuvą, kad kas valandą ar dvi primintų, jog laikas griūti kniūbsčiam ir atsispaudinėti, nes antraip pamiršti.