Tensho-gata kaip sanchin?

Posted: 2013-11-19 in Karate
Žymos:, ,

Pamenate, ką neseniai rašiau apie tensho-gata kaip iš tiesų pačią Goju-ryu karate esmę?

Štai, priminsiu (save cituoti nekuklu, bet tai gal duokite ką nors iš viso cituojamo šia tema, ką? – nuff said), nes reikia atsakyti už bazarą:

Dar po kelių dienų vienu metu toptelėjo, kuri iš tiesų kata yra pati Goju-ryu esmė.

Ne, ne sanchin-gata, nors pats Miyagi Chojun tą jūsų mokytojų mokytojams sakė – juk sanchin-gata “esmine“ yra ir visose aukščiau išvardintose mokyklose (ryu). Yra viena kata, kuri daro Goju-ryu tokia, kokia ji yra, ir ta kata yra tensho, ir šioji yra visa Goju-ryu judėjimo varikliuko ir dvasios esmė. Absoliučiai. Sanchin – tai dziudo, o tensho – tai aikido, bet velnią jūs šitą mano teiginį dabar supratot, nebent gerai čia archyvuose pasirausėt ir susidėliojot.

Tiesiog suvokiau, kad po to, kai jis sukūrė tensho-gata ir paleido ją praktikuoti, turėjo vienądien staiga pats labai išsigasti, ką pridarė.

Ir tada atsirado tie teiginiai apie sanchin-gata ypatumą, ir kaip dera praktikuoti tik sanchin-gata, nes joje, suprask, yra viskas. Ir netgi kaip iš tiesų dera tą sanchin-gata dar praktikuoti – taip kaip ji dabar Goju-ryu ir praktikuojama (nors žvilgterėję į Uechi-ryu rasite daug archaiškesnį atlikimo būdą). Ir jis, manau, nusiramino, kai lojaliai ir entuziastingai naują Goju-ryu kata iš mokytojo pasičiupę mokiniai taip sėkmingai ją sudirbo, kad gavosi dar viena sanchin-gata variacija.

Todėl, kad jei suvoksi, kas yra tensho, staiga pradėsi šypsotis, matydamas saifa, kururumfa, shisochin bei seiyunchin, ir jei ne tikrovėje (Miyagi kumščiai kaip puntukai…), tai mintyse paplekšnosi šiam per petį ir pasakysi: na, c’mon, sensei- šitos kata yra tokios pačios koryu (senovinės, tradicinės), kaip aš esu Budha Gautama iš Šakjamunių giminės (mes visi savaip truputį Budhos, tik musyse šis ne pažadintas, o su kiekviena diena vis giliau parpia, ir tai irgi yra tiesa, kalbant apie koryu-gata).

O dabar pažiūrėkime klipą su Higaonna Morio, IOGKF vadovu, susiveikusiu pažymą, kad jis yra tiesioginis Dievo (na, čia Miyagi-sensei turimas omeny, nors mokytoju buvęs Miyagi An’ichi iš Jundokan, kurio vadovu buvo Miyazato Ei’ichi, tikrai tiesioginis Miyagi Chojun mokinys, asistavęs mokytojui po karo dar ir Okinavos policijos akademijoje) vietininkas šventoje karate tėvynės žemelėje (deminutyviai, nes ten salos):

darom kliktelėjimą ant linkiuko ir vėpsom klipuką

Ne, nu gerai daro, aišku – toks GoGo-Ryu (jap. kietas-kietas) stilius: viskas įtempta kaip sanchin, ir dar daugiau. Netgi ten, kur judesys turėtų būti laisvas – muchimi (įtempimas), o ir ten, kur muchimi – tai jau viskas su ypatingomis pastangomis. Nes jei jau treniruojiesi – tai prakaitas turi žliaugte žliaugti.

O tai Ju – kur?…

O va norite, aš jums dar truputį duosiu kitą Baihe-quan (Baltosios Gervės kumščio) variantą, kurio mokiniai daugumoje lygiai taip pat tos “pempės“ savo sistemoje nemato, nors baksnotum tuos žlibus kurmius, pakišdamas panosėn šį faktą (ne kiekvienas linksmakotis, beje, irgi faktas arba argumentas), ir tas žlibumas nesisieja su akiniais klipe.

Žiūrim kitokį tensho-gata variantą – kiniškai.

Kokios išvados?

Šitam, matyt, trūksta vidurių užkietėjimo… Ir šiaip mažai pavalgęs, tai neturi jėgos išstenėti kažką panašesnio į sanchin, aha. Jei pirmame klipe buvo GoGo-ryu karate, tai čia yra JuJu-ryu (jap. minkštas-minkštas) kung-fu (arba kanfu, kaip juokauja sifu Lapinas iš “kinietiško disneilendo“).

Man tik šiaip smalsu, ar toks japoniškai Ryuryuko arba kiniškai Xie Zhongxiang dabar kapuose vaizduoja elektros generatorių, ar tik šiaip jo palaikų dulkės bijo net liūdnai atsidusti, kad neišlakstytų?…

Kas jis toks?

Na, buvo toks ganėtinai populiarus ir produktyvus savo metu Minghe-quan (Baltosios Gervės atmaina – Klykianti Gervė) kung-fu meistas. Pas jį Miyagi-sensei sensėjus Higashionna Kanryo mokęsis. Ip Man mokytojai ten kažkur irgi aplink trynėsi, bet yongchun-quan (wingchun-kuen, jei taip kiniškai dzūkuojant) nieko bendro gi neturi su jokia Yongchun-baihe-quan, ar ne?

Ryu-Ryu-Ko2

Ryu Ryuko (kin. Xie Zhongxiang) – Minghe-quan meistras, ir dabartinio, neva, Goju-ryu karate stiliaus protėvis, kai man gana ironiška šiame paveiksliuke matyti IOGKF emblemą, kaip klykianti gervė virto užkietėjusių vidurių kalakutu (foto iš gojuryu.be)

Kaip ir Goju-ryu, galiu lažintis, dar į “paukščių regyklas“ Fudziane tik paties Miyagi smalsumo dėka važinėję, ir tai, kadangi to draugu ir kolega (beje, abu arbatos verslu užsiėmę) buvęs toks Gokenki (kin. Wú Xiánguì), kuris po darbo vietinius okinaviečius mokinęs fakultatyviai tos pačios Klykiančios Gervės, nepamiršdamas ir tuomet vakarėjančioje Tekančios Saulės šalies imperijoje atletinės gimnastikos mados, todėl liepdavęs proteinais iš žalių kiaušinių pasistiprinti per kiekvieną treniruotę (mano a.a. senelis mėgdavęs suleisti žalią kiaušinį į alaus bokalą, kurį prieš pietus “užkandai“ visada susiversdavęs vienu mauku – gaila, stalius buvo, ne kungfu meistras, nors jo staliaus kungfu buvusi aukščiausios klasės).

Tad mano patarimas būtų ne kanonizuoti sugedusį telefoną, o išlipti iš smėlio dėžės ir pasižiūrėti, kaip atrodo prie to šaltinio. Ne pati forma, nes, padarius balistinę raketą iš skardos ir užpildžius smėliu kaip rusai, tai tik amerikiečius gali mulkinti branduoline galia, kuomet blefas yra įtikinamas ir net pats jau tuo pradedi tikėti, nors numušti sugebi tik kokį savo laivą (už tai muliažai gražiai žiūrisi Raudonojoje aikštėje ir kelia nuvytusius stovinčiųjų zombių ant mumijos mauzuoliejaus kabančius pasididžiavimus).

Svarbu tai, kas yra esmėje: kaip judesys generuojamas; kokia kūno struktūra; ką nori tuo judesiu pasakyti ar pasiekti (treniruoji impulso principus ar laužai žandikaulius?) ir pan. Tada ir Goju-ryu bus Goju-ryu, ir Vinčun bus Vinčun, o Baihe bus Baihe. Iš esmės, fiziologiškai ir anatomiškai mes visi vienodi, ir tų energijos generavimo principų ne tiek ir daug, kiek yra, neva, “begalinių variantų“ makaluoti rankomis ar kojomis.

Nes šiaip pagal Goju-ryu (o tiksliau – IOGKF GoGo-ryu) sanchin-gata modelį (toks kata atlikimas vadinasi iš esmės heishu-gata) galima ne tik tensho-gata, bet ir likusias atlikti. Gausis kažkas panašaus į kreivą Kyokushinkai, bet čia jau – kita istorija.

Relax, relax, relax! – kaip sako mano mokytojas Bob Honiball (Goju-ryu Jundokan karate).

* * *

Tarp kitko, pas Šaolinio Lapiną jo FB vis tik diskusija pakrypo nuo airių muzikos į kitą gerą klipą – žiūrim jį čia.

Ir nors pagal knygos autorių serą Arthur Conan-Doyle džentelmenas šis studijavęs bartitsu, filme scenografai sukomponavo (dėmesio, dramatiška būgnų trelė!) Robert Downey Jr. (aktorius, vadinantis Sherlock Holmes) vinčunį su senuoju anglišku boksu, vadinamu pugilizmu. Netgi kamae (kumščių padėtis) – labai būdinga tai, kurią ne tik angliškojo bokso plikais kumščiais mėgėjai naudoję, bet ir “tuščiarankiai“ (jap. kara-te) miestrai, mėgę pasipešti: Motobu Choki arba Kenwa Mabuni, pvz.:

Dar kartą pažiūrėkite epizodą – ten iš tiesų yra savo esme visa realistiška ir praktinė Baihe-quan visame savo brutaliame gražume (ša, husarai, jokia čia ne feministė ir vyrų skriaudikė Fāng Qī Niang maudykloje su dildo!).

Kol vinčunistai dar nepradėjo isteriškai rėkti kaip šokoladiniai drakoniukai “mano-mano-mano“, pasakysiu, kad čia taip pat rasite apsčiai tensho-gata bunkai. Kas juk neturėtų stebinti Goju-ryu karatekų.

Ar turėtų?

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s