Goju-ryu kata, skirtos kumite (1/2)

Posted: 2013-10-29 in Karate
Žymos:, ,

Aš tiek daug rašau apie kata, kad koks nors eilinis bokso maišo lupikas, suplukęs nuo mano tinklaraščio labiau, nei atstraksėjęs su šokdyne 12 raundų, vilkėdamas kailiniais saunoje, jau taip ir matau, kaip piktinasi: nu tai ką tę, mažum, mą iš tų tavo katukių gearo išsimokysi, kiba da tę pasakyk, kad su jomis šparinguotis eina, jo!

Be abejo, geriau rašyti apie tai, kaip kumite (jap. “susitinkančios rankos“ – sparingas, kova) linksmakočiais matuotis. Juolab, kad karate yra ne šiaip fizinė veikla, o iš tiesų kovojimui skirta sistema.

Bėda tik, kad karate yra ne šiaip civilė savigynos sistema (ją, be abejo, galima ir adaptuoti kokiai sportinei rungčiai kas kuriam daugiau taškais pristraksės arba į šlaunis prispardys ir pilvą atbaksnos, ir netgi kai ką gali iš bėdos net iš karate veiksmų su savimi nusitempti į grubių imtynių aštuonkampį ringą), bet ir, žinote, linksmakočio dydis irgi iš tiesų reiškia, tik ne ilgis, kad matuotis, o veikiau jo apimtis.

Bet, nuliūdinsiu, šį privalumą ima vertinti tik gerokai vyresnės moterys, tad jei kabinate jaunikles, tai tiek joms, tiek vyresnėms daug svarbiau ne jūsų styrantis linksmakotis, ir net ne ta erotiškiausia vieta, kur įkišate (ša, husarai!) piniginę, bet nuoširdžiai rodomas dėmesys, švelnumas, rūpestis bei gebėjimas išklausyti. Arba, kaip pasakytų Žilvinas Grigaitis: in your face.

Tad jei jau per kata nepakabinsite mergų, tai nors ir fuflokontaktinis kumite, bet jas sužavės dar mažiau.

O va kad kata iš esmės ruošia kumite, tai gal girdėjęs ne vienas, tačiau nurašęs šią banalią tiesą kaip visiškai niekuo nepagrįstą, nes didysis kungfu meistas Mao yra pasakęs: jei nori muštis – muškis. Ir kuomet karate studijuojama iš pabirusių gabaliukų, kurie vienas kitam niekaip nepadeda ir niekaip į vientisą sistemą nesijungia, tada užtenka iš tiesų tik kikbokso, ir tuomet boksininko parengimo sistema, aprengus jį balta pižama, yra daug efektyvesnė už bet kokią “tradicinę karate-do“.

Gerai, pabumbėjau eilinį kartą apie tai, kas čia man seniai akivaizdu, o nuolatiniai skaitytojai jau ir taip žino, kai pasiklydę iki šios vietos jau pagaliau metė skaityti ir nulindo į kokį portalą demonstruoti išminties visais gyvenimo klausimais ne man arba kabinti virtualiai pupyčių, kurios vis tiek neduos, bet po ranka juk visada yra… žodžiu, gal grįžtam prie temos, linksmakočius laikinai paslėpę užsegtais antukais.

* * *

Kas yra svarbiausia kumite?

Jei turite konkretų priešininką, tai pergalei pasiekti susidaromas maždaug toks planas:

  1. Strateginė idėja, kas padėtų pergalę pelnyti, atsižvelgus į turimus situacijos ir priešininko duomenis – paprastai ji konkretizuojama strategija, kaip šio plano bus siekiama;
  2. Taktika, kurios pagalba ši strategija bus įgyvendinama – tai tarsi instrumentai (tools of trade), kurių pagalba ir bus įgyvendinta pasirinkta strategija (taktika yra ne technika, o tos technikos praktinis pritaikymas pagal aplinkybes – laiku ir vietoje).

Archyvuose rasite jau nekart mano pavartotą frazę, kad “kata – tai strateginė idėja“. Šiaip ir bet kuris karate stilius yra apibrėžiamas būtent savo strategija, o Goju-ryu pati strategija kovoje remiasi trimis dalykais:

  1. Artima kova bei nuolatinis spaudimas priešininkui;
  2. go prieš ju ir ju prieš go;
  3. Priešininko kontrolė (visų pirma jo galūnių – kakie arba “lipnios rankos“ kaip jos žinomos kung-fu) ir priešininko išbalansavimas (tai ne vien techniniai veiksmai, kaip pakirtimai, bet ir psichologinis spaudimas ir panašūs “voo-doo“ triukai).

Tad kata parinkimas Goju-ryu stiliuje visiškai atitinka tiek Goju-ryu strategiją, tiek ir pagal Goju-ryu stilių atsako į strateginius ir taktinius keliamus klausimus – kaip ką kuo primušim.

Paprasčiau kalbant, kiekviena kata moko muštis savaip, tarsi skirtigi instruktoriai viename klube. Ir kaip instruktoriai, jie yra vieni labiau nusipelnę ir talentingi veteranai kovose, kitiems gal to ir nereikėjo, nes jų gyvenime iššūkiai gal buvo kitokio pobūdžio.

Kata – kaip asmenybės, jos irgi skiriasi. Todėl labai svarbu tik, kad nuo vieno prie kito instruktoriaus eitumėt savo laiku, ir kad kuo daugiau iš jo išmoktumėt, nors, be abejo, galima treniruotis ir pas gerą kovotoją (tačiau nors toks mokytojas ir turės grėsmingo kario reputaciją – jums tai kas iš to, jei jis, kaip pedagogas, yra iš esmės nulis?), pas kurį nieko taip iškart ir neišmoksit, nes paprasčiausiai patys dar nebūsite tiek pažengę (naujoką galima mokinti ir “aukščiausios“ kata: suparimpei-gata – nieko ten ypatingo, tik kad paskui jis pats savo progresui trukdys, kaip kad nutiko man su Giedriumi armijoje, kuomet paprašė jis manęs išmokinti lenkto mawashi-geri, o paskui paaiškėjo, kad tiesaus mae-geri negali atlikti, nes nesimokė, tad vis spardė pirmyn, bet lenktai; aha, tą reikia dar “sugebėti“ taip atlikti, bet jei namas statomas nuo stogo, o ne pamatų, tai gaunasi palapinė).

Tai va dabar ir pažiūrėkime per šitą požiūrį, kuo kiekviena kata skiriasi, ir ko kiekviena kata mus mokina (jei norim girdėti)?

Aš dėliosiu pagal Okinavos Goju-ryu karate Jundokan stilių – kaip sudėliojo eilę Miyazato Ei’ichi, ir kokia tvarka mokė mane Bob Honiball.

* * *

  • Tachi-gata

Tachi – stovėsena, tad pati kata iš esmės mokina elementarių dalykų: pradėjus stovėti, jau mokytis vaikščioti. Nieko daugiau, jokių ypatingų kovinių gudrybių – tiesiog kaip teisingai užimti pėdomis poziciją, kaip teisingai palaikyti kojomis struktūrą, kaip išmokti generuoti jėgą (impulsą) judesiui, ir kaip perkelti visą savo kovinę mašiną iš vieno taško į kitą kuo efektyviau.

Jei neatidirbsite šitos fazės, tai nuolat griuvinėsite ne tik kata, bet ir kumite. Arba straksėsite kaip žvirbiai sparinge, nesuprasdami, kam to reikia, “nu bet boksinykai tai irgi straksi, ane?“.

Kyokushinkai karate, tarkime, šitam tikslui yra skirta dvi kata: viena rodo pozicijų sąryšį tarpusavyje (Goju-ryu tiesiog nenaudoja tokios gausos stovėsenų – mūsų nekoashi-dachi, tarkime, yra kaip Kyokushinkai kokutsu-dachi, o nekoashi-dachi iš ten, ar tiksliau – Shotokan, pas mus yra beprasmė kaip besidubliuojanti besišlapinti užsimaniusios balerinos pozicija, kaip ir pakanka tik shiko-dachi vietoje šios ir dar kiba-dachi, nes Oyama Masutatsu tiesiog lipdė Shotokan su Goju-kai, tai prigraibaliojo visko iš abiejų sistemų); o kita Kyokushinkai kata mokina judėti iš vieno pozicijos į kitą, tačiau niekas neakcentuoja, kad tai ne šiaip stovėsenų keitimas, o kad stovėsenas keičiant turi būti generuojamas jėgos impulsas.

Štai todėl Goju-ryu tachi-gata ir pakanka vienos kata, keičiant ne tik stovėsenas, bet ir go su ju padėtis, ir generuojant žingsnyje judesį (nes ne stovėti, o judėti skirtos šitos tachi!). Tachi-gata iš esmės atkartoja kukyu-gata judėjimo trajektorijas (jap. embusen).

  • Fukyu-gata

Pažodžiui išvertus reiškia reklaminė arba propaguojanti.

Jundokan jos yra dvi: dai ichi (nr.1) ir dai ni (nr.2) – pastaroji yra ta pati, tik pridėta spyriai pirmyn (mae-geri). Kitose Goju-ryu mokyklose gali būti trys (pvz. Shoreikan), pridėjus įvairesnės technikos, arba gali būti visiškai nepraktikuojama, kadangi šioji iš tiesų yra sukurta Okinavoje 1940 metais Nagamine Shoshin, Shorin-ryu, o ne Goju-ryu, meistro.

Mano galva, ši kata vis tik verta dėmesio ir studijų. Goju-ryu strategiškai jos vietoje kaip ir yra sanchin-gata, tačiau fukyu-gata suteikia įrankius kovai pagal tą visiškai pradinę ir paprastą (“šotokanišką“ – nes itin primena ir panašiai tuo metu Japonijoje sukurtą Funakoshi Gichin, Shotokan pradininko ir Shorin-ryu meistro, kata grupę taikyoku) karate idėją, kaip mes primityviai karate ir įpratę suprasti: numušei smūgį – smogei pats.

Va būtent patys elementariausi ir baziniai mušimosi įgūdžiai, nieko ypatingo.

nagamine-2

Nagamine Shoshin, Shorin-ryu meistras 60-ties metų amžiaus (iš matsubayashi-ryu.org)

Kata strategija?

Pirma, mokina grubiai ir paprastai (o prie adrenalino visa motorika tik tokia ir lieka, jei lieka iš viso) gintis (gedan-barai, pvz., yra ir išsilaisvinimas nuo sučiupimo, visai ten ne blokas nuo spyrio) ir grubiai bei paprastai kontratakuoti (metimas parvertimu arba smūgis kumščiu tiesiai).

Antra, kala šią kata praktikuojančiam į galvą vieną esminę mintį kumite: va kalti į galvą dera tik iš šono užėjus, o ne iš priekio! Čia svarbus momentas, kurį ir praktikuojiesi kumite, ką išmokina būtent ši kata: nueiti nuo atakos linijos, užeiti į šono į išorę, jei reikia, tai ir apsisukti apeinant – bet iš šono smūgiuoti, ne kaktomuša! Bėda tik būna, kai treniruočių proceso metu lygiagrečiai duoda atkaldinėti sandan-uke porinį pratimą distancijai (atstumui) ir taimingui (savailaikiškumui), o tas yra bukai linijinis ir kaktomuša.

Fukyu dai-ni (nr.2) tik papildo mintį: mat, dar gali, jei reikia, įspirti (nes juk karate – tai kai koja į galvą, bet kai čia nekeli taip aukštai, tai vis tiek karate, nesgi spiri, ar ne?).

Trečia, ir dėl ko aš sakau, kad čia Goju-ryu ją dera studijuoti ne šiaip dėl “bendrojo išsilavinimo“: svarbiausia, ši kata (o ne sandan-uke) mokina eiti į kontaktą – iš tolimos distancijos pereiti į artimą kovą (va visi šitie išėjimai į zenkutsu-dachi, arba įtūpstą, ir jo pakeitimai į sanchin-dachi, arba artimos kovos stovėseną).

Va taip va: tokia trumputė ir paprasta kata, o va kiek naudingų įgūdžių kumite. Ne veltui Nagamine-sensei ir į gyvenimo galą pripažino, kad kiek pats šią kata praktikuoja, tiek vis atranda kažką naujo. Na, bet jis ją sudėliojo, o jums tai – ir vėliavą į rankas.

  • Gekisai-gata

Kaip Nagamine-sensei gavo užsakymą nuo Shorin-ryu sukurti kata, taip tuo pačiu metu ir Miyagi-sensei gavo tokią pačią užduotį sukurti fukyu-gata nuo Goju-ryu. Ir taip pat sukūrė jas dvi: gekisai-gata dai-ichi ir gekisai-gata dai-ni – antroji skiriasi iš esmės tik pabaiga.

Kata vardas reiškia “pulk ir sunaikink“ – ne veltui užsakovas buvo generolas Hayakawa, karinis Okinavos gubernatorius (teistas kaip karo nusikaltėlis vėliau amerikiečių, nes naudojo civilius gyventojus mūšiuose dėl Okinavos 1945-aisiais kaip gyvuosius skydus), ir militarizmas tiesiog buvo tuomet visuomenės dvasioje. Nors pavadinime yra iš tiesų ir strateginė kata idėja užšifruota.

Bet tuomet, kai kūrė šią kata, ne vien Funakoshi-sensei Tokijuje teigė, kad jis nedėsto jokio stiliaus, nes visa karate yra vieninga (ilgai užtruko, kol jis pats sutiko stiliumi vadinti pagal jo klubo pavadinimą Shotokan). Ir ne vien Mabuni Kenwa, Miyagi draugas ir Funakoshi kolega (nelabai konkurentai, jei savo sūnų Funakoshi siundė pas Mabuni pasimokyti kata), Osakoje pagal šitą pačią bendrumo idėją dėstė ir savo Shito-ryu, kur apjungė Itosu Anko (Shurite/Shorin-ryu) ir Higashionna Kanryu (Nahate/Goju-ryu) stilius.

Ir Miyagi-sensei laikėsi tokios minties, nors, ironiška, prieš keletą metų pats buvo vienas pirmųjų Budokane užregistravęs savo karate mokyklą Goju-ryu vardu – tai ne šiaip brand, tai reiškia, kad mokykla turi savo sistemą, metodiką ir išskirtinumą konkrečiame kovos mene (karate-do).

Tad nenuostabu, kad Okinavoje Nagamine-sensei linijos (Matsubayashi) Shorin-ryu mokyklos perėmė mokyti pas save gekisai-gata (kai kur jos vadinamos fukyu-dai-ni ir fukyu-dai-san), kaip ir Miyagi-sensei pokariniai mokiniai savo mokyklose (tame tarpe, ir Jundokan) mokina Shorin-ryu kata fukyu kaip “nuosavą“.

Aš prisipažinsiu, kad gekisai-gata man iš pradžių nepatiko – per daug ji tokia jau Shorin-ryu stiliaus: tiesmuka, linijiniai judesiai, tipinė “šotokaniškos“ karate išraiška. Netgi jodan-uke (viršutinis blokas) čia yra – ko nerasite kitose Goju-ryu kata (seiyunchin-gata ranka viršuje yra galinė, ne priekinė, o sanseru-gata rankos motorika irgi ne kaip kylančio viršutinio bloko age-uke, nors viršuje tarsi sustingsta į jodan-uke – gekisai-gata gi šis blokas jodan-uke išreikštas aiškiai ir akivaizdžiai).

Bet vėliau apsipratau, o kai jau pripratau, tai pradėjau suprasti, ką šia kata norėjo perduoti pats Miyagi. Net nežinau, ar į gerą, ar nelabai, kad savo tolimesnį bendrojo karate vardiklio darbą užmetė ir po karo nebetęsė – karate dabar nėra vieninga kaip kendo, apie ką tarpukario karate meistrai svajojo ir to siekė, bet kartais tai netgi į naudą, manau.

Na, o ko kumite mokina gekisai-gata?

Pirma, kata pradžioje lyg ir atkartoja fukyu-gata idėją – gera ataka yra iš šono. Tačiau ši kata, pagal idėją tokia pati tiesmuka ir grubi kaip prieš tai ėjusi (chudan-uke su muchimi, morote-zuki gale, ir pan.), moko čia kaip tik priešingo fukyu dalyko – t.y. gali nuo atakos nueitį į šoną, bet geras variantas yra iš tiesų čia įeiti tiesmukai į “vidų“. Taip, grubiai, tarsi ir kaktomuša, bet jei jau susidūrimas įvyko, tai greitai pereini į artimą kovą ir atakuoji tarsi pleištu teutonų sunkieji riteriai visokius pagonis. Kitaip tariant, tai yra Goju-ryu strategijos komponentas Nr.1, apjungiantis šiam tikslui ir spyrį su rankų technika.

Antra – tai va jums ir antrasis bei trečiasis komponentai: go keičia ju, o ju keičia go – kol kas veiksmuose, ne strategijoje (tam yra kitos kata!…). Bet ši kata moko ne tik spaudimo ir kontrolės, bet ir išbalansavimo (pakirtimai, kojų pakišimai, mostai kaip vertimai).

Kuomet imi gilintis, paaiškėja, kad Shorin-ryu mokyklos ne veltui irgi ją vadina fukyu – ta prasme, kad tai tarsi koks reklaminis filmo klipas (teaser), kur yra sudėta intriguojančios mintys, o apie ką čia tas visas toliau pats Goju-ryu stilius gi bus…

Ir va po šito – jau tada pradedate mokintis ir esminės Nahate stilių kata, ir tai, kas yra Goju-ryu pats pagrindas – sanchin.

(tęsinys antroje dalyje)

Komentarai
  1. Augustas sako:

    Na, tai visai įdomus ir turiningas pasakojimas. Laukiame tęsinio.🙂

    P.S. O dėl to gedan-barai, tai norėčiau dar truputį smulkiau, bet kažkaip nedrįstu prašyti atskiro straipsnelio. Tai nors komentarą platesnį parašykite, jei nesunku.

    • seiikan sako:

      Pats primityviausias gedan-barai panaudojimas yra kaip atkirtimas išsilaisvinant: bandymas arba atliktas riešo arba rankovės sučiupimas – tuomet sučiuptą ranką trauki (hikite), o kita smūgiuoji gedan-barai dilbio išorine briauna, taikydamas į laikančios rankos nykštį.

      Kitas išsilaisvinimo variantas: sučiupimas už atlapo arba krūtinės, tada ranka suimi sučiupusios rankos nykštį ir lauždamas atplėši traukdamas žemyn kaip gedan-barai. Dar yra gedan-barai kata kaip blokas, taip pat kaip smūgis į tarpkojį kumščiu-kūju. Ir dar yra sučiupimas už galvos (plaukai arba smakras) ir traukimas žemyn parverčiant.

      Ne visi judesiai, kurie panašūs į gedan-barai, yra “apatinis blokas“. Lygiai taip pat ir su kitais “blokais“ kata: numušimas, smūgis, užlaužimas, išsilaisvinimas, metimas ir t.p. Reikia konkrečiai žiūrėti pagal situaciją, kas ten kata vyksta. Plius, būna dar ir bunkai, ir dar būna oyo, ir dar būna jų variantai, kada visiškai ta pati seka reiškia kitokį veiksmą. Apie tai jau anksčiau esu rašęs.

      • Augustas sako:

        Ačiū už išsamų paaiškinimą. Mat gedan-barai man visada atrodė kaip blokas – numušimas. O apie kitus gedan-barai variantus, tokius kaip smūgis į tarpkojį kumščiu-kūju, juolab tokius kaip išsilaisvinimas iš sugriebimo ar net metimas, aš niekad anksčiau negirdėjau.😦
        Tad gerai, kad bent Jūs apie tai rašote.🙂

  2. […] Goju-ryu kata, skirtos kumite (1/2) […]

  3. […] jau skaitėte mano dviejų dalių nebaigtą temą apie Goju-ryu kata paskirtį kumite (kovoje), tai atkreipėt dėmesį, kaip aš skirtingai aprašau visas kata iki juodojo diržo (I […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s