Tai mano satori, ir nusišvilpt

Posted: 2013-10-15 in Karate, Kovos menai
Žymos:, , ,

Rugsėjo 24-ąją pagal popiežiaus Grigaliaus kalendorių 2013 metų nuo Jėzaus Kristaus gimimo pagal metrikus, sėdėjom su Tomu, d.ž.k. kaip Lapinas iš Šaolinio: jis gėrė arbatą su citrina, aš latte. Ir klausiausi, kaip jis pasakoja savo nuotykius ir įvairius nutikimus iš Šaolinio, kelionių po apylikes ir treniruočių bei susitikimų su ušu meistrais ir visokiais vietiniais Tao bei Chan dvasininkais.

Kartais, kad žmonės prie gretimų stalelių nekrūpčiotų, jį reikėdavo pritildyti, nes buvo peršalęs neseniai Latvijoje vykusiame ušu čempionate, ir jam tas peršalimas krito ne tik ant nosies ir gerkės, bet ir ausų – na, tipinis LOR atvejis. Kol kas jis dar nebuvo nusprendęs, kaip gydytis, jei prireiks rimčiau: moderniomis medicinos priemonėmis, ar kokiu nors kinišku žolių nuoviru.

Man po kelių policijos, kur keistai papuolęs bylą nagrinėti malonus pareigūnas atidėjo kelioms savaitėms nepelnytą kišenės patuštinimą valstybės naudai, dabar buvo smagu Tomo klausytis, o jis nepastebimai taip išgėrė dar vieną arbatinuką, gestu netyčia likučius išvertęs ir nusprendęs, kad gal jau ir gana.

Aš klausiausi ir taip pasąmonėje fiksavau, kad imu staiga suvokti, kad wushu, kuoshu, kung-fu ir quanfa nėra sinonimai, nors, atrodytų, apie tą patį. Netgi suvokiau savo problemą, kuri kėlė daug vidinių rūpesčių man asmeniškai, o kitiems iš šalies atrodė, kad aš gal nežinau pats, ko noriu: nes aš karate iš tiesų praktikuoju kaip kung-fu (žr. sąvoką apie metodą, o ne “nu če tipo kitaicų mianaz, ane?“), o ne kaip karate, su visa hierarchija, rangais ir žinojimu, kam pasilenkus pasturgalį bučiuoti, o kam jį spardyti.

Ne, jis man neskaitė jokios paskaitos, o tik pasakojo, kaip sakiau, savo gana linksmus nuotykius kinų kovos meno tėvynėje. Mes netgi truputį pakalbėjom apie Goju-ryu pirmtaką: Baihe-quan – Baltosios Gervės stilių, kuris nebuvo iš jo Šaolinio, bet galėtų, jei sugalvočiau, o jis dargi ir paragino, netgi palaikyti man kompaniją ir pasitreniruoti kartu Fudziane tą mano “pietietišką nesusipratimą“, nes Šiaurė ir Pietūs skiriasi ne vien žmonių mentalitetu, o avantiūros dar jam nėra atsibodę.

Ir aš nežinau, kodėl žmonės, truputį viena ausimi girdėję apie Zen (rusiškas posakis tikslesnis: nei dvasia, nei snukiu), įsitikinę, kad satori (nušvitimas – 悟; sanskrite – samadhi, o kinų kalba – wu) turi nutvieksti kaip žaibas? Na, tas tai blykstelėtų ir vėl jums aptemptų viskas, o paskui tik kažkoks griaustinio aidas atidudėtų, ir Zen požiūriu šis dundesys būtų priešybė tuštumai, bet čia dabar ne apie budistinius sofizmus kalba.

Gal teisingiau būtų palyginti su tuo, kad kažkas staiga tik pyst – ir įjungė kambaryje šviesą. Aha, gal kam taip ir būna.

Mano jausmas veikiau priminė brėkštančią aušrą. Supranti, kad ateina suvokimas (nušvitimas), tačiau tik po truputį, nors jau nebeišvengiamai, ir jis niekur nepabėgs, kaip kokia aikštinga mūza ar geniali mintis tupykloje, nespėjus jos užsirašyti.

Tada ateina rytmečio džiugesys – bet ne tos šėlionės ir strakalionės iš džiaugsmo makaulę pametus, kada rėki visais plaučiais, kad jau esi, tipo Budha (ne mažiau!), ir leki gatve džiaugsmingai pasišokinėdamas ir spardydamas stulpus, kurie tau čia gaudžia tarsi kokie varpai Tibeto vienuolyne, o paskui tokį staiga užgimusį čia ir dabar bodhisatvą, įkvėpti tokio reginio, staiga praeiviai viską meta ir, tarsi susisukę į spalvotas paklodes, patraukia šniūrais paskui, giedodami Hare Krišna bei Ave, Marija.

Ne, čia toks ramus-ramus džiugesys. Ir paskui vis labiau įdienoja (taip, šis įrašas padarytas praeitą mėnesį, nei kad skaitote), ir patį vidurdienį šešėliai tampa trumpiausiais. Galbūt ateis vakaras ir suvokimas, kad visi mirsim, carpe diem ateis ir naktis. Bet šiuo metu tiesiog pasidarė aiški, kaip sakoma budizme, daiktų prigimtis.

Nebesvarbu, ar tai Goju-ryu, ar To’on-ryu, Uechi-ryu arba Ryuei-ryu su Pangai-no’on. Netgi aiški Shito-ryu ir Isshin-ryu prigimtis. Nebesvarbu, kokia tai Yongchun Baihe-quan, ir ar tai Minghe-quan, ar Wingchun-kuen (Yongchun-quan). Visos Goju-ryu kata staiga tapo suprantamos pagal jų turinį – t.y. esmę, o ne formą ar detales bei kažkokius “kovinius pritaikymus ir slaptus iššifravimus“ (bunkai). Staiga supranti, kaip sukonstruota visi tie stiliai, ir kaip iš tiesų veikia kata, ir kodėl kata yra būtent tokios. Tau nebereikia pratintis prie jų ar mokytis, nes staiga jos tampa tuo, kuo iš tiesų yra, o kūnas gali laisvai įtilpti į bet kurią formą.

Dar po kelių dienų vienu metu toptelėjo, kuri iš tiesų kata yra pati Goju-ryu esmė.

Ne, ne sanchin-gata, nors pats Miyagi Chojun tą jūsų mokytojų mokytojams sakė – juk sanchin-gata “esmine“ yra ir visose aukščiau išvardintose mokyklose (ryu). Yra viena kata, kuri daro Goju-ryu tokia, kokia ji yra, ir ta kata yra tensho, ir šioji yra visa Goju-ryu judėjimo varikliuko ir dvasios esmė. Absoliučiai. Sanchin – tai dziudo, o tensho – tai aikido, bet velnią jūs šitą mano teiginį dabar supratot, nebent gerai čia archyvuose pasirausėt ir susidėliojot.

Tiesiog suvokiau, kad po to, kai jis sukūrė tensho-gata ir paleido ją praktikuoti, turėjo vienądien staiga pats labai išsigasti, ką pridarė.

miyazato

Miyazato Ei’ichi atlieka baihe-quan tensho-gata

Ir tada atsirado tie teiginiai apie sanchin-gata ypatumą, ir kaip dera praktikuoti tik sanchin-gata, nes joje, suprask, yra viskas. Ir netgi kaip iš tiesų dera tą sanchin-gata dar praktikuoti – taip kaip ji dabar Goju-ryu ir praktikuojama (nors žvilgterėję į Uechi-ryu rasite daug archaiškesnį atlikimo būdą). Ir jis, manau, nusiramino, kai lojaliai ir entuziastingai naują Goju-ryu kata iš mokytojo pasičiupę mokiniai taip sėkmingai ją sudirbo, kad gavosi dar viena sanchin-gata variacija.

Todėl, kad jei suvoksi, kas yra tensho, staiga pradėsi šypsotis, matydamas saifa, kururumfa, shisochin bei seiyunchin, ir jei ne tikrovėje (Miyagi kumščiai kaip puntukai…), tai mintyse paplekšnosi šiam per petį ir pasakysi: na, c’mon, sensei– šitos kata yra tokios pačios koryu (senovinės, tradicinės), kaip aš esu Budha Gautama iš Šakjamunių giminės (mes visi savaip truputį Budhos, tik musyse šis ne pažadintas, o su kiekviena diena vis giliau parpia, ir tai irgi yra tiesa, kalbant apie koryu-gata).

Ar tai yra blogai?

Anaiptol! Bet Miyagi Chojun nenorėjo, kad taip būtų matoma. O tai, kad jis pats netyčia jau po savo mokytojo mirties atsuko Goju-ryu esantį variklį atgal į tai, iš kur jis atėjo (t.y. esamą formą galėjai nusikratyti, išgryninęs turinį ir pradėjęs lipdyti ant jo savo kung-fu), nieko gero nežadėjo nei konkrečiai Miyagi Chojun karjerai, nei karate plėtrai, nei Goju-ryu perspektyvoms.

Todėl jūs dabar praktikuojant tensho-gata taip, kaip praktikuojat, o pusė Yongchun miesto Fujian provincijoje atlaidžiai pirštą prie smilkinio sukioja. Tačiau už tai mes turime ne vien tokį produktą, kaip Goju-ryu.

O juk viskas tiesiog guli matomiausioje vietoje…

Bet ne – būtinai reikia gerti kavą arba arbatą (arba kitą) su Tomu, kad tą staiga suvoktum.

Kaip ir faktą, kad va čia guli dar tuzinas temų, kurias pradėjau ir kurių juodraščiai yra nebaigti, kalbant apie Goju-ryu, Uechi-ryu, Higashionna bei Miyagi su visa govėda seniai numirusių Okinavos meistrų ir kažkur anapus valkataujančiomis jų kinų mokytojų dvasiomis (tas, kur opiumo apsirūkęs žalius kiaušinius laka, matyt, yra Gokenki arba Wú Xiánguì, o labiausiai ūbaujanti dvasia – ko gero, tai jau Ryuryuko arba Xie Zhongxiang, o va tas žolininkas mafijozo fizionomija, kur nesuprasi ką marmalina, nuodą lapinams ar vaistą nuo peršalimo, tai bus Shushiwa arba Zhōu Zihé), iš tiesų, ne tiek ir svarbios, kad jas imtum ir pabaigtum.

Supranti, kad mokytojas Bob Honiball davė daugiau, nei pats gal tą numano.

Supranti, kad ta forma iš tiesų nesvarbu. Ji – kaip drabužis. Pati mokykla ar stilius – kaip kasdieniai įpročiai, kurie, aišku, išugdomi. Kai kurie jų yra nelabai derami ar priderantys padorioje kompanijoje, bet gal yra puikiai pasitarnaujantys kitose gyvenimo situacijose. Kitaip tariant, nėra čia nei geresnių, nei blogesnių karate ar quanfa stilių ir mokyklų. Ir visai nesvarbu, tavo įrankiai (kata) yra brand ar noname, jei tu vis tiek užsispyrusiai kali medvaržtį į sieną, užuot jį įsriegęs, ir skundėsi, kad atsuktuvas prastai tinka vinims sukalti (neveikia, ar ne?).

Svarbu yra tik tas turinys, kurį kažkada atrado sau Fāng Qīniáng ir pasidalino, o per nuosavą kungfu iš to gimė ir atitinkama quanfa forma, kuri kito ir mutavo, vystėsi ir apmirdavo ar išsigimdavo į kitokias formas, gerai, jei išsaugodama savo genetiką (tą visą esmę – bendrą stiliaus esminį judėjimo varikliuką). Ir kad tą suvoktum, Tomas turėjo pasakoti kažkokį vėl savo patirtą anekdotą apie kinų ušu keistuolius.

Ne, Baltoji Gervė yra ne imitacinis, o alegorinis kungfu stilius. Nes jei pasakyčiau, kad tai yra nusipurtančiu judesiu smūginį impulsą generuojantis cirkuliacinių judesių pakietintas minkštasis stilius, jūs pasakysite – ką, bl???

Dar paprasčiau su karate: okinaviečiai iš viso yra pragmatikai ir tokiomis poetinėmis alegorijomis, kaip kinai, neužsiima. Pasakė, kad bus pusiau kietas ir pusiau minkštas (Pangai-no’on) – toks ir bus. Pasakė, kad sudėsim kietą su minkštu ar tvirtą su atpalaiduotu (Goju) – taip ir aišku viskas. Arba iš viso mokytojų pavardes sukišim į pavadinimą (To’on, Shito, Ryuei, Uechi), ir tiek žinių.

O kata – tas pats principas, tik labai jau išskaidytas į atskirus elementus: daryk-viens, daryk-du, daryk viską tu kartu. Jausmas ir alegorijos? Tau čia ką, kungfu kokia nors? Dar ko! Į knyslę menamam priešui, ir be diskusijų! O kad po to gausis kaip sugedęs telefonas, tai čia, kaip sakoma, tiesiog šalutinis efektas, o kas norės, tas atsirinks arba susigyvens ir manys, kad taip ir į naudą netgi. Še juodą šniūrėką prie pižamytės – sensei būsi, aha.

Ir kad vakarietiškas boksas gali būti Lohan arba Baihe, tai šita pastaba dabar savo įžvalgas ir pabaigsiu, nes ir taip sukiojat pirštą prie smilkinio, vieni džiūgaudami, kad aš visai išprotėjau, todėl džiugu jaustis pranašesniu dabar savo sveiko, neva, proto būsenoje, o kiti sukiojat atlaidžiai ir gal netgi su užuojauta, kad geriau šitoje savo nežinioje ir būčiau pasilikęs, tai nors ką nors įdomaus čia prirašau, o dabar, skaityk, prasidėjo baltoji (sic!) karštinė. O dar kuris sėdėjimo ant žemės, pasibrukus kojas po subine, uolus praktikuotojas pasakys, kad nedera švento satori painioti su primityviu dašuto.

Už tai man ramu, kad mozaika puikiai susidėliojo, ir vieną dalyką galiu paaiškinti kitu, ir netgi parodyti be didesnių pastangų. Nes kai perkandi vienąkart, tai atgal nebeatkąsi gi. Ir iš tiesų šypseną kelia, kam tiek daug pasta rūšių vadinti makaronais, spagečiais, kanelioniais, kampaneliais, vermišeliais, lakštiniais ir t.t.

Vytas buvo teisus: saifa-gata (ir ne tik ji) iš tiesų yra kungfu, bet kiek kita prasme, nei jis įvardino.

Komentarai
  1. Lapinas sako:

    Man buvo tas pats tik čia jau taptautiniame kontekste, Kaip sakydavo mano dėstyjas, gerb.Romas Batūra : mūšis buvo europinio mąsto:)

  2. Lapinas sako:

    Nu tai patys pasvarstykit, kur arhatas, o kur paukstis:) Padesiu: paukstis archato skrandyje:)

    • seiikan sako:

      Tai dukrelė Fang Jiniang, kuri Baihe ir sukūrė, gi mokėsi iš savo tėvo Fang Shiyu, kuris studijavęs Lohan. Kad moteriškę kas būtų pilno kovos meno mokęs, tai abejoju (žr. mano įrašus apie vinčunį, kur “kad ir kaimo boba suprastų“).🙂

  3. Lapinas sako:

    Prisiminiau sita scena. filmas vaikiskas, bet filosofija neissigalvota. Aiskiai isdestyta ka reiskia terminas Gungfu. 4:24 bichas bando daryti Shaolin Da Tong Bei Quan (is serijos “Imitaciniai stiliai, isoriskai neprimenantys formos”. siuo atveju cia Shaolino bezdzione:) Aiskiai pries filmavima praktikuota nedaug:) http://www.youtube.com/watch?v=Vx-1lgnGULg

    • seiikan sako:

      Pradžioje scena gera – kad jis ten mabu (shiho-dachi) nemoka stovėti, tai bala nematė. Gera tuo, kad Jet Li ir Jackie Chan kalbasi, o į dialogą paminimas dar Bruce Lee. Jei tą pasakytų Chuck Norris, tai visai stogą rautų.😀

      Kad ten trūksta įdirbio, tai akivaizdu – galėjo bent pagreitinti vaizdą. Man šiaip įdomu, ar bičas tą mergikę su balalaika padarė?😉

  4. […] ką neseniai rašiau apie tensho-gata kaip iš tiesų pačią Goju-ryu karate […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s