Go ir Ju arba Kiai vs. Aiki

Turiu draugą, kuris be to, kad yra šlėkta (Janina herbo giminė), tai dar ir inteligentas (penktos ar šeštos kartos – nepamenu, nes dar yra jo vardo keli kaimai Lietuvoje, bet jis grynakraujis ir ne vienos kartos miestietis, tad jo baudžiauninkai be priežiūros dabar šioje Trečiojoje Respublikoje smakso).

Bet net ir inteligentui kartais “pramuša“. Sako, jau ne pirmąkart gyvenime taip nutiko, kad riktelėjo.

Na, sakytumėt, o tai baisaus čia daikto?

Gal. Jei ne kelios detalės – jis ir šiaip meškutį primena, o su meškomis, žinote, kaip būna (jos dar ir visaėdės, beje), emocijų nerodo, o paskui galvą tiesiog nusuka (“valstieti, nesirodyk mano miške, o tai uždusysiu!“ – kaip iš rusiško animacinio filmuko). Tai kai toks meškutis pakelia balsą, tai ne tik kaltininkui ausys susiraitoja ir kaklas į kelnes sukrenta. Aplinkiniai pusę dienos ir apeina pagarbiu atstumu, ir į akis stengiasi nepakliūti.

Tai jis ir klausia manęs, kas čia jiems darosi, ir kaip čia šitą nesusipratimą dabar paaiškinti?

Ot tai yra, sakau, ką čia aiškinti: kiai. Arba kiai-jutsu pritaikei. Gūglink, [vienu]žo[džiu].

Paskui jis man sako: ū, kaip tu čia užraitei ir kaip čia įdomiai užlankstei!… Tai gal ir pasakok dabar?

Tai man pavalgyti neduokite – tik duokite pašnekėti. Norite, va, šiandien ir bus apie kiai ir aiki koncepcijas, ir kuo tai skiriasi? O gal truputį ir apie go ir ju pradžiai?

* * *

Japoniškai go reiškia kietas, o ju – minkštas.

Miyagi Chojun taip ir užvadino savo sukurtą karate stilių bei mokyklą – Goju-ryu. Nes jo mokinys ir bendražygis Shinzato Jin’an taip ekspromtu atšovė japonų žurnalistui, kaip stilius vadinasi, tai jis orumo užkluptas sukto klausimo neprarado ir pacitavo tai, ką labiausiai jo mokytojas mėgo kartoti (aš, matyt, Bobo karate vadinčiau relakso mokykla) – Hanko-ryu (pusiau kieta mokykla).

Prisipažino mokytojui, ką leptelėjęs, bet tas nenuliūdo, o kiek pavadinimą pakoregavo, pasakęs, kad visai gerai čia parašyta Bubishi (tokiame eklektiškame kovos meno vadovėlyje, kurio kopijas turėję visi žymesni klasikinės okinaviškos karate mokyklų kūrėjai – sėmėsi idėjų bunkai, nes kata žinojo, o suprasti dar jas reikėjo, kai mokytojai nepaaiškino, nes arba jiems neaiškino, arba seniai pamiršę buvo, arba nematė reikalo daug aiškinti – tuomet taip sparčiai viskas keitėsi, kad tūlas jų mąstė: varykite į savo japoniškus tartarus su ta nauja karate ir visais japonizmais, blemba) – Kempo Hakku (Kumščio metodo 8 eilės), trečioji eilutė:

“ho go ju don to“ – iškvėpimas ir įkvėpimas yra kietas ir minkštas

Na, pasakysite, ir kas mums iš to?

Nebent žvilgterėtumėt į tuos kačiašunis – liūtukus sfinksus, kurie saugo ne tik kinų restoranus, bet ir rytiečių šventyklas. Matote: vieni išsižioję (kvėpavimas čia yra kietas, šiurkštus), kiti – užsičiaupę, tik šnervės išsipūtę (kvėpavimas čia yra minkštas, arba švelnus, negirdimas).

Jei matėte kada Goju-ryu karate atliekamą kata sanchin, tai pastebėjote, kad įkvepiama gana staigiai ir per nosį, kad net šnervės susiploja, bet iškvepiama su jėga, stipriai, kietai ir šiurkščiai bei ištęstai. Va jums sanchin – tai pati Goju-ryu karate esmė.

Miyagi Sanchin

Miyagi Chojun tikrina teisingą įtempimą ir struktūrą sanchin-gata

Bet ne apie šią kata kalba. Ir netgi ne apie kietumą ir minkštumą, kurie kinų filosofijoje yra taiči simboliai – Yin (jap. Ju) ir Yang (jap. Go). Iš čia ir tas mano anksčiau jau užduotas klausimas, kodėl gervė yra balta, o tigras juodas (minkštas, atliekamas kietai ir kietas, atliekamas minkštai).

Ir jei dar visai galva nesusisuko, tai jau metas ir prie kiai ir aiki eiti.

* * *

Ki japoniškai reiškia energiją arba kvėpavimą, kai ai – suderinimas, harmonizavimas.

Šiaip jei mums siela gyvena kur nors širdyje (jap. kokoro), ar, dėka Renesanso ir Reformacijos, žmogaus esybė yra jo protas (“pilkosios ląstelės“ – kaip sakė Herkules Poirot), tai rytuose sielos buveinė yra cihai (kin. “energijos jūra“) arba hara (jap. pilvas).

Ši idėja, vadinama japoniškai hara-gei, persmelkia absoliučiai visus japoniškus kovos menus: ar tai būtų tešlių imtynės sumo, ar kirstynės metriniais skustuvais ken-jutsu, ar pižamų vakarėlio tąsynės judo, ar meditacinis šaudymas iš kreivo lanko kyudo, ar sijonuotų nupušėlių tangiškas parkouras aikido, ar…

Visuose juose svarbi ne šiaip judesių koordinacija, bet ir judesio koordinacija su kvėpavimu. Nes tikima, kad būtent per kvėpavimą ir vyksta tos kosminės ir Visatą visaapimančios energijos ki (kin. qi, tariasi “ci“) srauto užtikrinimas. Nes nėra ki srauto – nėra ir gyvybės (na, anekdotinis ežiukas tą įrodo, kad pamiršo kvėpuoti ir numirė…).

Be abejo, jei jėga (Šaolinio chebra su Lapinu skaitė iki šio momento nuobodžiaujančiai, bet dabar atkuto, ir sako, kad turi bent jau penkias jėgos ir energijos generavimo rūšis, o fizinė primityvioji tesivadina gal li?) primityvi ir grubi gerai, tai su energija iš kosmoso – principe, kaip ir atominis derinys gaunasi! Kalnus galima nuversti (ir čia prasideda kung-fu pasakaitės “Tūkstantis ir viena qi“…).

ironpalm

Baltosios Gervės meistras demaskuoja brokuotas kinų statybines medžiagas ci pagalba

Tiesa, man vis tik patiko hapkido (korėjietiškai tai tas pats aiki-do) meistro Marc Tedeschi, kuris savo knygoje “Sučiupimų menas“ tiesiog rašo, pastaba:

“… nukreipkite čia ki. Kas ki netiki, tiesiog atlikite veiksmą kaip aprašyta toliau“.

Ir jei aš manau, kad kinai ir japonai ki energija vadina tai, ką mes įpratę vadinti koordinacija (ar judesių bei kvėpavimo sinchronizacija), tai autorius čia dar priduria, kad ki yra… dar ir adrenalinas.

Būtent iššaukiamas adrenalino hormono pliūpsnis padeda su didesne jėga ir energija atlikti veiksmą (ir adrenalino pliūpsnio pakako ne vien aukščiau minimam mano draugui). Autorius taip pat teisingai pastebi, kad vieni kovos menai tuomet naudoja riksmą (jap. kiai, korėj. kihap), kiti – puikiausiai be jo apsieina (ypač kinų kovos menai, kur akivaizdžiausias yra minkštasis taiči). Bet ir tie, kurie rėkia ne tik balso stygas pertempę, o ir raumenis bei sausgysles, ir tie, kurie priskrenta prie savo priešininko kaip epušės lapas prie užpakalio, vis tik puikiausiai suderina tą ki – ar būtų kiai, ar aiki.

Svarbiausia, kad tas riksmas (kiai vadinasi, bet rėkti šio žodžio visai nebūtina!) būtų suderintas su judesiu – taip kriokia kokie nors sunkumų kilotojai, atlikdami štangos rovimą. Kas jau kas, bet šie tikrai praktiškai žino, kaip iš tiesų maksimizuoti visas pastangas vienam jėgų reikalaujančiam (go) judesiui, ir kaip suderinti (koordinuoti) viską, pridedant dar ir kvėpavimą (kiai)… Gal todėl nestebina, kad jie puikiai įvaldę ir hara-gei – dažno jų pilvas gerokai atsikišęs ir talpus – tikra “energijos jūra“ ci-hai.

* * *

O tai kaip su aiki – kuomet kiai apsukamas?

Kaip go antroji pusė yra ju, taip ir kiai antroji pusė yra aiki. Būtent aiki principą naudoja aikido ir hapkido – abu kilę iš aikijujutsu, japoniškojo minkštojo (skirtingai nuo ginklus prieš minkštus nelaimėlių kūnelius naudojusiojo) kovos meno (imtynių su užlaužimais ir visokiais smaugimais, kurio bazinė forma išsivystė į judo).

Tad jei kiai-jutsu (ir nors tai išoriškai išreiškiama riksmu, bet šio meno esmė yra ne rėkimas, spiegimas, klykavimas ar kriokimas, o būtent gebėjimas ne šiaip suderinti pastangas su kvėpavimu, bet ir jas maksimizuoti, tad kiai šūksnis čia yra veikiau tik šalutinis produktas, nei kad tikslas) yra go veiksmo koncepcija, tai aiki – bus ju.

Apie sunkumų kilotojus ir karate meistrus (arba tenisininkus) šiuo atveju kaip ir aišku, o kaip ju dera su aiki?

Lar-e1308505190738

Visatos pusiausvyros atstatymui švelnus kiai nukreipimas

Iliustruosiu būtent šių abiejų kovos menų, kurių pavadinimuose ne veltui šie žodžiai yra, principais, reaguojant į priešininko veiksmus (“aplinka kalta!“):

Dziudo (jap. judo): kai traukia – stumk; kai stumia – trauk.

Aikido: kai traukia – įeik (irimi); kai stumia – sukis (tenkan).

Šiedu gali iki užkimimo aiškintis, neva, dziudo yra go metodas, o aikido, suprask, ju, bet kai palyginam su karate, tai akivaizdu, kad abu yra just pussies – ju.

Nors dziudo gali aiškinti, kad jų abu metodai yra minkšti (gi jie tai prisiderina – aiki; ir būtent aiki siekė dziudo kūrėjas Kano Jigoro, kalbėdamas apie aukščiausią dziudo meistriškumo formą, ir šią jo idėją įgyvendino mokinys Tomiki Kenji, kurio dėka dabar yra ir Tomiki aikido – Shodokan aikido, primenanti gerą miksą dziudo su aikido, ir netgi rengianti varžybas, kurios “klasikinėje“ aikido neįsivaizduojamos), o aikido lygiai taip pat dėlios, kad užlaužimai ir visi tie irimi – grynai yra grubios formos go.

Aišku, man, kaip karate studijuojančiam, kiek šypseną kelia jų ten nesibaigianti jau antrą šimtmetį diskusija (neapsikentęs šito tąsymosi “dziudo genijus“, apie kurį Kurosawa Akiro sukūręs ir filmą, Shiro Saigo, studijavęs Daito-ryu aiki-jujutsu ir atstovavęs Kodokan judo svarbiausiose pastarosios varžybose prieš kitas jujutsu mokyklas, spjovė į šitą politiką ir išvažiavo į kaimą užsiimti kyudo – tiesiog šaudymu iš lanko, o ne imtynėmis).

Nes karate sakoma dar paprasčiau, ir tai išreikšta būtent Goju-ryu koncepcijoje:

Jei tave atakuoja go, tai naudok ju (primityviai suprantama: prieš smūgį naudok bloką); jei tave atakuoja ju, tai naudok go (supaprastintai, jei tau atlieka sučiupimą – smok!).

Arba dar: atakuok kietu minkštą (go versus ju), o prieš kietą naudok minkštą (ju versus go).

Interpretacijų čia apstu, bet, aišku, yra visi tiek patys kiai ir aiki išraiškos metodai, kaip ir dziudo ar aikido:

  • Traukianti ranka (hikite): ju – kaip dziudo.
  • Smūgis, ypač tsuki-waza kaip “nustumianti“ atemi technika, nors tsuki iš esmės yra pribaigianti technika (t.y. alager com alager – kai priešas traukiasi arba bėga, jis pasivejamas ir pribaigiamas; ypač tam tinkami buvę husarai, kurie paskui turėdavę pagrindą girtis viešnamiuose, kaip jie mūšį laimėję): go versus ju.
  • Judėjimas nuo atakos linijos (kawashi), kuomet blokas (uke-waza) tėra tik pastiprinimas ir papildoma apsauga nuo atakos: soto – išorėn (plg. tenkan kaip apėjimas, kaip kawasu pasisukimo arba išsisukimo principas ir aiškinamas Funakoshi Gichin knygoje Karate-do Nyumon) arba uchi – vidun (plg. irimi): ju versus go.

Be abejo, galima šiuos go/ju principus ir toliau pritaikyti interpretuojant technikas, kuomet irimi, tarkime, bus agresyvesnė (go) forma, lyginant su tenkan (ju). Arba linijinio pobūdžio taktiniai veiksmai (pvz. hikite) bus labiau go, nei lenkti ir apeinantys ju stiliaus kawashi. Blokas, būdamas iš esmės ju, vis tik gali būti atliktas ir kaip go – kapojant per atakuojančią galūnę; kai mostas atgaliu kumščiu (uraken) ar kirtis delno briauna (shuto) – bus ju technika, o ne go.

Taip ir taktiškai kumite (kovoje ar sparinge): kiai – visapusė koncentracija atakai (go); aiki – įsiurbianti ir prisitaikanti gynybinė taktika (ju). Ir šis kitimas tarp kieto ir minkšto, puolančio ir besiginančio, smūgiuojančio ir priimančio (uke, tarp kitko, nereiškia “blokuoti“, kas būtų iš esmės go, o reiškia “priimti“ – kas rodo jo ju prigimtį!), vyksta gi nuolat.

Svarbu tai, kiek sugebate generuoti kiai ar adaptuoti aiki, kad panaudotumėte vietoje ir laiku go arba ju.

ueshiba

Aikido diedukas Ueshiba Morihei lupa nepaklusnų mokinį bokenu, pritaikydamas kiai-jutsu kaip “tradicinį auklėjimo būdą“

Nieko čia šitose koncepcijose ypatingo nėra – tiesiog nereikia ieškoti pasturgalyje smegenų. Na, o jei autogeninių metodų dėka ir be psichotropinių preparatų išsišaukiate sau ki energiją ir dar ją gebate panaudoti – tai ir vėliavą jums į rankas.

Tik neužsižaiskite per daug savo “galiomis“: bandymas be kawashi, uke, tenkan ar irimi stabdyti kiai-jutsu metodu į ki netikintį priešą geriausiu atveju baigiasi sugurinta nosimi.

21 mintis apie “Go ir Ju arba Kiai vs. Aiki

  1. Esu girdėjęs dar ir kitą termino “aiki“ paaiškinimą. Sakoma, kad “aiki“ yra įlindimas (mintimis, aišku) į oponento (Aikido koncepcijoje nėra priešų, yra tik oponentai 😀 ) kailį su tikslu iš anksto sužinoti, ką gi tas gerbiamas ir mylimas aikidokos oponentas planuoja daryti, t.y. ar čiupti (jap. ju), ar mušti (jap. go), o taip pat ir už ko čiupti, jei planuoja čiupti, arba kur mušti, jei planuoja mušti. O iš anksto sužinojęs oponento planus, aikidoka įgauna galimybę imtis atitinkamų veiksmingų priemonių (kartais švelnių (jap. Ju), o kartais ir kietų (jap. Go)). Bet tada visiškai neaišku tampa, kas gi yra Kiai, jei Aiki yra priešinga sąvoka nei Kiai. 🙂

    1. Matyt, aikido kiai tai ir reiškia, kad nebe lendi ketinimų sužinoti, bet demonstruoji savo ketinimus oponentui.

      1. Cit.: “Matyt, aikido kiai tai ir reiškia, kad nebe lendi ketinimų sužinoti, bet demonstruoji savo ketinimus oponentui.“

        Paprasta ir genialu, gerb. Sei-I. Kaip aš apie tai pats nepagalvojau? Ačiū. 🙂

  2. Augustas rašė: “Įlindimas mintimis į oponento kailį su tikslu iš anksto sužinoti…“
    Labai, labai įdomi termino “aiki“ traktuotė.
    Koreliuojanti kovos meną telepatijos link.
    Klausiate, kodėl?
    “Iš anksto sužinoti“, kur ir ką ruošiasi daryti mylimas oponentas, – išties aukštasis kognityvinis pilotažas 😀 Ypač, kai geras smūgis daromas per dalį sekundės. Plius, atsiminkim, “sužinoti“ apie grėsmes reikia ne šiaip parūkant, o kovinio streso būklėje.
    O jei priešininkas išvis dirba reflektyviai ir net pats nežino, ką atliks autopilotu? Girdėjote apie “mushin“ koncepciją? Kaip galima gilintis į ataką, kuri iš anksto net neplanuojama, o daroma spontaniškai?

    Norėčiau pasitikslinti – tie samprotavimai, gerbiamas Augustai, kartais ne pono Lisicyno įtakos pasekmė?

    1. Oho, tik pažiūrėkit, kokie garbūs svečiai Sei-I tnklalapyje apsilankė. Net nežinojau, kad gerb. Sei-I turi tokių stiprių Rytų kovos menų žinovų savo gerbėjų tarpe. Ir tai sakau su gilia pagarba ir be jokios ironijos.

      Cit.: ““Iš anksto sužinoti”, kur ir ką ruošiasi daryti mylimas oponentas, – išties aukštasis kognityvinis pilotažas 😀 Ypač, kai geras smūgis daromas per dalį sekundės. Plius, atsiminkim, “sužinoti” apie grėsmes reikia ne šiaip parūkant, o kovinio streso būklėje.“

      Įpročio reikalas. Arba treniruotumo, jei Jums, gerb. Oyo, taip labiau patinka.
      Nežinau, kaip Jūs, bet, pvz., aš beveik visada jaučiu, ar mano kaimynas (bendrakeleivis, pašnekovas ar tiesiog greta stotelėje stovintis žmogus) pyksta, ar nepyksta, ar yra nusiteikęs agresyviai mano atžvilgiu, ar nėra nusiteikęs agresyviai. Negana to, kartais netgi jaučiu (jei, aišku, greta manęs esantis žmogus nusiteikęs agresyviai mano atžvilgiu), ar man norima, paprastai kalbant, išmalti snukį, ar čiupti už gerklės ir pasmaugti. Tiesą sakant, tai (nu)jausti yra netgi ne mano vieno privilegija, o daugumos žmonių gebėjimas (išskyrus, žinoma, sociopatija sergančius asmenis). Tad jei žmogus neserga sociopatija ir turi neblogą empatijos jausmą, tai pasitreniravęs atitinkama kryptimi, jis gali net ne tokių rezultatų pasiekti.

    2. Cit.: “O jei priešininkas išvis dirba reflektyviai ir net pats nežino, ką atliks autopilotu? Girdėjote apie “mushin” koncepciją? Kaip galima gilintis į ataką, kuri iš anksto net neplanuojama, o daroma spontaniškai?“

      Tai ne į pačią ataką gilinamės, o į potencialų priešininką (oponentą), tiksliau, į jo išgyvenamus nusiteikimus, jausmus ir emocijas. 🙂 O dėl atakos spontaniškumo, tai nėra taip, kad tūlas chuliganas pamatė poną, einantį gatve pro šalį, netikėtai tūlui šovė į galvą mintis duoti anam į snukį, ir iš karto tūlas chuliganas spontaniškai atakavo tą poną. Tikrai taip nebūna. Agresyvus tūlo chuligano nusiteikimas paprastai yra matomas iš tolo, ir jei potenciali auka nešaudo varnų, tai tokį agresyvų nusiteikimą sėkmingai gali pamatyti ir paprastai pamato iš tolo. Ir kas bus toliau, priklauso tik nuo potencialios aukos planų ir gebėjimų, įskaitant ir fizinius duomenis bei kovinius įgūdžius.
      Tai tiek apie spontaniškų atakų spontaniškumą. 🙂

      P.S. Visai kas kita, kai tūlo chuligano ataka yra ne spontaniška, bet gerai iš anksto suplanuota. Bet gerbiamasis Oyo turbūt minty turėjo ne tokias gerai suplanuotas, tad šio klausimo nenagrinėsime.

  3. Žmonės daro tik tai, ką mano esant vertinga.
    Jei labai, LABAI norės – užvers. Nepadės empatija.
    Todėl išankstinis planavimas – svarbu. Tai kaip žvalgyba prieš mūšį.
    Mūšyje protas neveikia, lieka tik refleksai. Per vėlu intelektualinėms pratyboms.
    Ir vis tik nepriskirčiau “aiki“ terminui tų reikšmių, kurių jis neapima. Priešininko veiksmams nuspėti (būtent “nuspėti“, o ne “žinoti“) yra geras senas terminas – intuicija. Jums leidus, japoniškai tai vadintųsi “kan“.
    O “aiki“ – tai geriausiu atveju “SAVO valios primetimas priešininkui“, t.y. aktyvus veiksmas.
    Kai chamas kažką pasako, o aš mandagiai perklausiu, kad jis pakartotų – tai yra kaip ir “aiki“. 😀

    1. Aš tik patikslinsiu: refleksai arba protas veikia priklausomai nuo grėsmės suvokimo ir reakcijos į ją lygio. Jei grėsmė žema, tai nebūtinai veiks tik refleksai, nes veiks ir pakankamai sudėtinga motorika. Ir grėsmės suvokimas yra kiekvienam žmogui skirtingas, ir priklauso nuo jo treniruotumo (t.y., kas šokinėja parašiutu, tam nuo kėdės nušokti nebus irgi sunku).

      Bet čia kita tema, aišku. Tiesiog atkreipiu dėmesį, kad nebūna visada tik “maksimumas adrenalino, nieko nematau“.

      1. Na šiuo konkrečiuatveju mačiau vos ne žuvies akimis, visą plotą, visus žmones, ir netgi judesius apskaičiavau idealiai tiksliai. Laikas sustojo.
        Netreniruotas aš gudriems veiksmams, bet tada mačiau, kad tie, kam šūksnis buvo skirtas sustingo ir tikrai nebūtų spėję sureaguot į jokius veiksmus. Adrenaliną deginau dar bene kelias valandas po to.

          1. Padariau, tai ką reikėjo. Gal kiek per daug galingas jaučiausi po to, todėl nuėjau nuo kitų į šalį atsukinėt sunkiai atsukamų šriūbų.
            Jausmas išties teigiamas, su tuo tikruoju savimi pasijutau susilietęs. Ten yra tiek….

            1. Tuomet, panašu, gavai endorfinų (jie yra adrenalino “degintojai“), kas reiškia, kad drąsiai save gali įrašyti į adrenalin-junkies. 😀

              1. 😛 Ne tame bajeris. Tiesiog, po to kai čia pribūrei visokių gudrių japoniškų žodžių jau suprantu, kad mano protėvių patirtis eina šiek tiek ir per kraują. Na aš žinojau ką daryti. ir kai nuo autobuso šsisukinėjau su dviračiu griūdamas, ir kai čia reikėjo spręsti reikalus, ir kai nuo aštuonių išsisukau juos priversdamas mane aptekėti.
                Ki yra, ir aš žinau kur ją rasti, kai prireikia.

                  1. Ankstyvoji bajorija tai tikrai buvo kontaktininkai 😀 Bet po to, sakyč, karštas kraujas pradėjo mėlynėt, genetika šlubuot. .. 😦

                    1. Kodėl čia taip jau mėlynas kraujas. Man vis prisimena iš Sapkowskio citata – pridengdami flangą jie smogė žiauriai, negailestingai ir savižudiškai. Ir jo protėviai, padėję galvas mūšiuose, žiūrėdami iš dangaus pritariamai linksėjo galvomis:)

  4. Cit.: “O “aiki” – tai geriausiu atveju “SAVO valios primetimas priešininkui”, t.y. aktyvus veiksmas.
    Kai chamas kažką pasako, o aš mandagiai perklausiu, kad jis pakartotų – tai yra kaip ir “aiki”. 😀 “

    Galima ir taip apibūdinti tą “Aiki“. Tik aš pasakyčiau, kad “Aiki“ yra pirmiausia su(si)liejimas, su(si)vienijimas su oponentu ir tik po to (Tamstos minimas) SAVO valios primetimas jam. Juk tam, kad galėtum primesti savo valią oponentui, iš pradžių turi su juo susilieti, susivienyti, ir tik tada, kai esi susiliejęs, susivienijęs su oponentu, gali jam primetinėti savo valią. 🙂

    1. Beje, o kur aš sakiau, kad savo valios primetimas oponentui nėra susiliejimas ar susivienijimas? Taigi, tam tikra prasme mes dėl “aiki“ koncepcijos sutariam, išskyrus tai, kad nesu toks nuosaikus pacifistas (t.y. mano požiūriu nėra būtinybės ceremonytis su ilgomis uvertiūromis)… 😀

      Vienžo, įdomu čia. Džiaugiuosi užtikęs šį resursą.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s