Goju-ryu kihon: 3+1 – Fuku-waza (12/12)

Žinau, kaip skamba fuku-waza 副技 pavadinimas iš šalies, jei moki anglų kalbą…

Ir nors šios technikos grupė yra iš tiesų pagal savo pobūdį dažnai tokia, kaip skamba asocijatyviniame suvokime, tačiau fuku iš tiesų reiškia pagalbinę, tad ir technika čia ne pagrindinė, o veikiau pridėtinė ir padedanti geriau veikti anksčiau aprašytąjai. Daugelyje mokyklų jos iš viso nenagrinėja, apsimesdami moraliais estetais. Kitiems gi yra pasisukę smegenys dėl kanonų, o jei kanonizuoti neišeina, tai ir ne “technika“ iš viso.

Aš vis tik sugrupuosiu šiuos pagalbinius veiksmus į tris grupes, pridedamas po to dar vieną:

• 1. Hikite 引手 – “besiginčijanti ranka“, o iš tiesų, tai yra rankos traukimas atgal.

Paprastai šis judesys yra pažįstamas iš tsuki-waza – kuomet kumštis seiken juda pirmyn smogdamas, tuo pat metu kitos rankos kumštis juda atgal. Šį nesmūgiančios ir priešingu vektoriumi (iš čia ir – hiki) judančios rankos judesį ir vadina hikite.

Geriausiu atveju dauguma karateka hikite suvokia tik kaip pagalbinį ir pastiprinantį judesį tsuki reversui. Labiau save pažengusiais laikantys dar taip mįslingai šnibžda: “oho, žinok, čia gali būti empi-uchi (hiji-ate)!“

Aha, labai “didelė“ paslaptis. Ypač kai žinai, jog mušeika Motobu Choki apsieidavęs be šito “reverso“. Manote, kad jis nenaudodavęs hikite? Klystate – jo gal kas antras smūgis būdavo pastiprinamas hikite! Tad kaip čia gaunasi: nenaudoja hikite, bet naudoja hikite?

Todėl, kad hikite yra ne šiaip sinchroniškas nesmūginės rankos priešpriešinis atitraukimas! Hikite yra kumštis, o jei tai kumštis, tai kata reiškia, kad jis gali ką nors ir laikyti. O jei gali, tai kodėl nelaiko?… Tai va ir laiko!

Hikite – tai sučiupimas ir traukimas į save! Netgi visiškai paprasčiausioje fukyu-gata jau rasite šį hikite išnaudojamą – kaip tik ten, kur atliekamas kiai. Rasi jį ir sanchin-gata, ir saifa-gata, ir… man visas kata išvardinti? O ir sanchin-gata jis nuosekliai ir metodiškai atidirbinėjamas ištisai (sudėkite aptinkamus tris skirtingus hikite sanchin-gata, fukyu-gata ir gekisai-gata – gausite tris kihon principus, kaip šis judesys atliekamas ir kaip atidirbamas).

Fudokan meistras dr. Ilja Jorga seminare apie tsuki taip ir mokina: jei prilaikai priešininko kūną, tai tsuki yra bemaž triskart stipresnis, o jei dar ir trauki į save, kuomet smogi – tai ir penkiskart. Gal dėl skaičių perdėjo, bet jei stipriau bent jau dvigubai, tai kodėl manot, kad senieji okinavietiškos karate meistrai to neišnaudojo?

Tai tik nevėkšloms japonams hikite yra “paprasčiausias reversas“. Okinaviečiui hikite neturi prasmės, jei nėra prieš tai sugriebimo. Kaip ir tsuki jam neturi prasmės, jei nėra hikite. Ne kad “tas reversas taip techniškai stipriau“ ar kad “taip kanonuose nurodyta“ – ne, tiesiog ne apie kumite pelnomus taškus kalba eina kata, o kaip realiai traumuoti arba nokautuoti priešininką.

Todėl tsuki japonui (nebūtinai karate – gali būti ir aiki-jujutsu, tarkime) yra atemi (šokiruojanti bei parengiamoji technika), kai okinaviečiui – tsuki iš esmės yra pribaigiančioji technika. Tad gana ironiška, kad hikite yra fuku-waza, tačiau taip gaunasi, kad tsuki yra ne seme-waza, o tik fuku-waza?…

• 2. Fumikomi 踏込 – antspauduojanti pėda (fumikomi-ashi) arba spyris (fumikomi-geri).

Technika, kuri laikoma kiauliška ir varžybose draudžiama (o kas čia kalba apie sportą?). Jei su dama šokate poroje ir jai mindžiojate kojeles, tai sekso po šokių sunku bus irgi tikėtis.

Tačiau Goju-ryu yra kiek kitaip – čia kiekvieną žingsnį (o Bobas kitaip ir “nemoka“) link priešininko į artimą kovą (pagal Goju-ryu strategiją) dera atlikti su fumikomi – užminant jam ant pėdos, kad tas, rupūžė, niekur nepasitrauktų! Tad tokiu būdu savo pėda priantspauduojat jo pėdą prie pagrindo, ribodami jo manevrą.

Goju-ryu paprastai pakanka fumikomi-ashi, tačiau yra ir variantas fumikomi-geri, kuomet stipriai spiriama pėda (kulnu) iš viršaus į priešininko pėdą (pirštus dažniau, nei jo pėdos viršų) arba… pribaigiamas gulintis priešininkas (praktiškiausias ir ne toks antiįstatymiškas variantas yra į pažastį, laikant jo sučiuptą ranką).

Fumikomi aiškiai matosi gekisai-gata ir saifa-gata, bet ir žingsnis į zenkutsu-dachi turėtų būti kaip fumikomi-ashi (ne keri).

• 3. Atama 頭 – galva.

“Žinai, kaip naudoti savo galvą kovoje“ – pasakė man komplimentą taekwondo mokytojas ir buvęs JAV reindžeris Vietname Paul H. Johnson, kuomet klinče užblokavo mano rankas, o koją po spyrio buvo pasigavęs iki tol. Komplimentą užsidirbau, nes šioje situacijoje tuomet aš nedelsdamas smogiau jam galva – šitą iki šiol mena mano kreiva nosies pertvara, kurią galvos smūgiu geležinkelio stotyje paauglystėje sukreivino vienas kapeikų kaulintojas Gaidys (pavardė tokia, pasirodo).

Geriau mokykitės ant svetimų klaidų.

O smūgis galva – nors ir trumpos amplitudės, bet dėl savo didelės šitos “galūnės“ masės ir kietumo (viršutinė kaktos dalis prie plaukų linijos) yra stipresnis ir už smūgį alkūne (hiji-ate). Šiaurės Korėjos taekwondo (ITF) komanda, suformuota ne šiaip iš profesionalių sportininkų, bet kariškių, pasirodymuose anksčiau jei kurios lentos ar čerpės nesulaužydavę koja arba ranka, tai užbaigdavę darbą galva. Jie irgi žinojo, kaip savo galvą panaudoti.

Nors galvą geriausia naudoti mąstymui. Bent jau tam, kad nepakliūtų nuotykių ieškanti nuosava subinė į smurtinę situaciją. Nes kai vyksta muštynės, galvojimo procesas galvoje ir taip pasiima proto išeiginę, o tuomet veikia ne pilkoji medžiaga (smegenys), kaip sakydavo detektyvas Hercule Poirot, bet įsijungia “driežo smegenys“ – smegenėlės (jų prižiūrimi iki automatizmo atidirbti veiksmai, tačiau garbė už tai kažkodėl atitenka neegzistuojančiai “raumenų atminčiai“).

Atama kaip atemi yra kata neakcentuojama (gal išimtis yra kururumfa-gata, kur smūgis galva yra nukreiptas atgal – į už nugaros prigludusį priešininką), todėl patys pabandykite surasti šį smūgi sanchin-gata (šnibždu: su dviem hikite, jei kas vištakumu sergat).

Žinomiausias smūgis galva – futbolininkas Zinedine Zidane (iš guardian.co.uk)

Kadangi smūgis galva iš tiesų efektyvus ne tik futbole, tai bokse jį uždraudė – ir gali gauti įspėjimą už pavojingus veiksmus galva, kuomet jau nebe lankstaisi nuo smūgiu, o tarsi netyčia sieki savo makaule nokautuoti priešininkui.

Aišku, ši technika karate atliekama ne įsibėgėjus ir atstačius ragus tarsi ožiui – tai yra glaudžios kovos priemonė, kuomet ir alkūnei jau per ankšta.

• +1. Tai (karada) 体 arba do (o ilgoji)  胴 – kūnas arba liemuo, “rėmas“.

Ko gero, tai labiausiai nesuprasta kūno (kas ir yra kūnas…) dalis, ir mažiausiai, atrodytų, pritaikoma kovos technikoje, į ją žiūrint paprastai kaip į stuomenį (stuobrio, kuris karate praktikuoja, pagrindą), prie kurio prikabintos galūnės, kuriomis, neva, visa technika karate ir atliekama.

Iš tiesų, tai yra visa grupė šio kūno dalių (bent jau trys pagrindinės, kai storapilviai pūzrai ras ir ketvirtą aplinką bambą), kurios vienaip ar kitaip yra panaudojamos kaip pagalbinės technikos, pradedant nuo paprasto peštukiško stūmimo krūtine (“ką yr, gajdy?!“), ir pereinant prie jau mano minėto anksčiau judesio dubeniu, kuris būdingas keičiant nekoashi-dachi su slydimu atgal (“smūgis pasturgaliu“, nors tokį patį galite atlikti į paslėpsnis mosteldami dubeniu į šoną), ir tikrai neapsiribojant stūmimu pečiu (šiuo smūgiu kai kas duris išlaužia, tad jums pats dievas ir Goju-ryu suteikia šansą ką nors nustumti, didinant distanciją, ar nugriauti, jei suderinsit su fumikomi-ashi).

Ši technika būdinga ne tik Goju-ryu – rasite ją netgi tokiuose švelniuose kovos menuose kaip taichi, bagua ar aikido. Įdėta aiškiausiai smogimai dubeniu į gekisai-dai-ni-gata, o seiyunchin-gata tai tiesiog taip keturiskart ir šmėžuoja prieš akis.

Na, jei nemoki veikti dubeniu (kas pasakė subine???), tai nelabai supranti ir karate dinamiką…

Ir nepykite labai, kad neįdėjau atskirai karate technikos, skirtos smaugimams ar sučiupimams už gerklės – neturėjau kur priderinti, tačiau tokių veiksmų apstu Goju-ryu kata, o atskiro skyriaus jiems pradėti nebenorėjau.

* * *

Šia dalimi baigiu Goju-ryu bazinės technikos apžvalgą pagal principą 3+1.

Kaip ją atidirbti (paprastai taip tik suvokiamas kihon 基本 – grupė+pagrindai), yra tiek tradiciniai (“kanoniniai“) būdai, tiek ir jūsų mokytojas gali būti prigalvojęs įdomesnių kihon pratimų (Bobas turi “trikampį“, padedantį atidirbti nuėjimus nuo atakos linijos, taikant blokų ir smūgių bei spyrių techniką), tiek ir patys galite susigalvoti, ką jums verta atidirbti savaip varijuojant ir kombinuojat mano išvardintas technikas.

Nors man, ko gero, geriausias kihon – tai veiksmų ištraukos iš kata, kuomet atidirbate gabaliuką, o ne einate per visą kata (ir visas kata), koncentruodamiesi konkrečiai judesių serijai, taip nagrinėdami ir bunkai.

O jei turėsite omeny, kad kaip treniruojiesi, taip ir kovoji, tai kito būdo apjungti kihon, kata ir kumite aš nematau. Nebent šiaip mėgstate pasportuoti (yra gal ir geresnių kardio pratimų?) arba kuriate “savo karate“ (o tai kata pasiliksite kaip duoklę tradicijai?… Bet kad neverta, Tarptautinis Olimpinis komitetas WKF karate įtrauks tik kumite, be kata).

Iš tiesų, iš šitų 12 dalių, kaip matau, gavosi vos ne vadovėlis. Gal ir derėtų jį išleisti tokiu formatu, paredagavus, pridėjus karate dinamikos ir struktūros principų paaiškinimą (gal dar įžangai trumpai apie Goju-ryu: istoriją, meistrus, mokyklas, ir su kuo šis stilius valgomas, ne, tai Goju-ryu valgo kitus!), įdėjus visų minimų čia technikų iliustracijas ir metodinius paaiškinimus, o gal dar ir hojo-undo (parengiamuosius pratimus) pridėjus?…

Bet tai kas aš toks, kad vadovėlius leisčiau, ar ne?

Pradžia

(c) 誠意