Goju-ryu kihon: 3+1 – Kansetsu-waza (10/12)

Gal tarp šitos serijos įrašų treji metai, gal ir tinklaraštis perkeltas į kitą blog(i)ofermą, bet temą reiktų pabaigti vystyti iki galo.

Šįkart – kansetsu-waza 関節技 – japoniškai verčiama kaip “technika prieš sąnarius“, o paprasčiau – tai yra užlaužimai.

Aš suprantu, kad iš rūsio iškritusiems gali pasirodyti keista, ką su užlaužimais (o tai palaukite, gi dar bus ir metimai!) turi bendro karate. Susitaikykite su ta mintimi, rašiau čia jau daug, tai tik primenu: karate yra kompleksinė sistema, o ją kūrė kinų sappushi, kurie mokino vietinius (uchina) tame tarpe ir teisėtvarkinių veiksmų, tad užlaužimai, arba kansetsu-waza, yra kaip tik sudedamoji ir esminė karate dalis.

Jei prie to pridėsite mano įrašą, kaip karate pasiekiami strateginiai tikslai, žiūrint iš imtynių pozicijų, tai atrasite ir šiems veiksmams vietą bendroje karate sistemoje.

Goju-ryu čia – ne išimtis, o veikiau netgi labiau taisyklė, antraip dziudo kūrėjas Kano Jigoro nebūtų beldęsis iš Tokijo pas Miyagi Chojun imtynių (!) veiksmų pastudijuoti. Pastarasis, priminsiu, iki gyvenimo galo buvo Okinavos prefektūros policijos vyriausiasis kovinių veiksmų (kaip dabar sakoma) instruktorius.

Tad Goju-ryu nerasite kata, kurioje nebūtų kansetsu-waza. Va ar jie taip klasifikuojami ir išdėliojami jums ant lėkštutės, kaip aš čia padarysiu, tai jau kitas klausimas.

* * *

Pirmiausia trys tipiniai užlaužimai, kurie, tarp kitko, gali būti naudojami ne tik kaip sulaikymo (stovint) ar išlaikymo (ant žemės arba prirėmus priešininką prie sienos ir pan.) veiksmai, bet ir kaip metimai (tiksliau – pargriovimai, o tai ne visai tas pats).

• 1.Ikkyo (ikkajo – užlaužimas Nr.1, taip ir vadinasi), dar vadinamas oshi-taoshi arba ude-osae – alkūnės užlaužimas.

Ko gero, tai labiausiai bazinė ir pati pirmoji kansetsu-waza užlaužimų technika, nuo kurios pradedama mokytis ir kuri, pramokus, lengviausiai pritaikoma bet kuriuo atveju, kuomet sučiupot priešininko ranką. Nors jos variacijos gali keistis – alkūnė sulenkta ar ištiesta, bet principas tas pats: viena ranka sučiumpate ranką už riešo, o kita (plaštaka, dilbiu, alkūne, savo krūtine ir pan.) spaudžiate alkūnę – arba ranką išsunkdami, arba alkūnę ištiesindami, stengiantis ją perlenkti prieš jos linkį.

Akivaizdžiausiai šis užlaužimas matomas shisochin-gata – mėgstamiausioje Miyagi Chojun kata jo gyvenimo saulėlydyje. Bet galima pritaikyti ne tik alkūnės, bet ir kelio sąnariui – rasite sanseru-gata.

Oshi-taoshi variantas Wallenstein’o kodekse – 15-to amžiaus manuskripte, aprašančiame fechtavimo ir imtynių veiksmus.

• 2. Nikyo (nikkajo – užlaužimas Nr.2, ir vėl taip ir vadinasi), dar vadinamas kote-mawashi arba kote-maki – riešo lenkimas.

Šiai grupei priskirčiau visą eilę variantų, kaip ir iš kokio padėties užlenkti plaštaką per riešą link dilbio vidinės pusės. Jei užblokuojate alkūnę (įremiate sau į liemenį), tuo metu atlikdami kote-maki, tai gaunate gana paprastą, bet efektyvią techniką, padedančią vestis su savimi priešininką, jį kontroliuodami.

Dar ši riešo lenkimo technika naudojama tuomet, kai norite, kad priešininkas paleistų tai, ką turi sučiupęs – pvz., peilį, lazdą ir pan. Na, patys pabandykite išlaikyti sugniaužtą kumštį, kai kita plaštaka stumsite šį lenkdami žemyn. Atsigniaužia, tiesa?

Taip rastumėte tokių smulkmenų ir kata, tik jau reiktų gerai įsižiūrėti – dairykitės seiyunchin-gata, ten irgi yra. Netgi jumbi-undo šitą veiksmą treniruojatės ant savęs (o tiksliau, paruošiate savo sąnarius, kad jie nesitraumuotų šį veiksmą ant jūsų atliekant).

• 3. Sankyo (sankajo – užlaužimas Nr. 3, kaip gi kitaip?), dar vadinamas kote-hineri arba shibori-kime – plaštakos išsukimas.

Ši kansetsu-waza iš tiesų savotiškai apjungia pirmą su antru, nors aikido puristai jau iki šios pastraipos turėjo gauti apopleksiją ir piktintis tokiu mano beceremoniniu jų užlaužimų technikos supaprastinimu, sumetant jų begales prisigalvotų variacijų į numeruotas technikų grupes.

Taip ir su šiuo – nieko čia ypatingo nėra, tiesiog tai, ką darėte pirmuoju atveju (ikkyo) dabar perkeliate link antrojo (nikyo), nes riešą, matai, sukinėti yra smagiau, nei visą alkūnę. Tad prilaikote viena ranka už riešo, o kita savo ranka dabar priešininko plašktaką ne lenkiate per jo riešą, o sukate.

Kaip ir nikyo atveju, ir čia tinka ką nors išlupti iš priešininko rankos. Kaip ir išsilaisvinti nuo sugriebimo (tarkime, jūsų riešo iš viršaus). Tinka ir tokia užlaužimo technika palydėti priešininką į jam tinkamesnę vietą, nei tą, kurioje triukšmavo.

Sudėtingesnė technika, ne itin tinkama dinamiškoje besikeičiančioje smurtinėje situacijoje, kurioje puikiai eina visa karate atemi-waza ir uke-waza, bet šiai kansetsu-waza technikai irgi yra sava vieta ir savas laikas. Kata ją aptiksite prie keistų judesių, kur tarsi dvigubai rankos “kažką veikia“.

Kiti sunumeruoti užlaužimai yra dar mažiau populiarūs karate, nes nepraktiški, kad veiktų, jei reikia, paprastai, grubiai ir prieš visai ne tokį draugišką priešininką, kokiais paprastai būna aikido uke arba jujutsu uke įvairiuose šių menų pasirodymuose. Įdomumo dėlei išvardinu, jei norėsis pastudijuoti savarankiškai:

• Yonkyo – Nr. 4: tekubi-osae
• Gokyo – Nr. 5: kuji-osae
• Rokkyo – Nr. 6: hiji-kime-osae arba waki-katame arba ude-hishigi.
• Nanakyo – Nr. 7: tas pats yonkyo, pritaikytas riešo kitoje pusėje
• Hakyo – Nr. 8: kote-ori-kakae-kimi arba kuji-dori – nikyo, kuomet priešininko alkūnė yra jūsų alkūnės linkyje, ranka traukiama pirmyn, ranka prie grindų prispaudžiama pėda
• Kukyo – Nr. 9: atvirkščias nanakyo.

Na, o kokia kansetsu-waza technika čia būtų pridėtinė ir ganėtinai netipinė?

Užlaužimais gyvų kovos menų mokiniai ir mokytojai dabar eina valerijono, nes jiems tai – suprask, metimas. Man tai – pargriovimas užlaužimo pagalba, o kad visi užlaužimai gali privesti prie priešininko parvertimo ant žemės, tai ir nematau čia reikalo paisyti japonų jujutsu sudėliotų technikos skirstymo ir klasifikavimo principų. Nes čia yra karate, o ne jujutsu!

• +1. Kote-gaeshi – metimas, išsukant riešą.

Iš esmės, tai yra dinamiškas nikyo pritaikymas, pagalvojus, kad gal nesigaus sankyo, arba vietoje užėjimo į išorę lendant į vidų nuo atakos ašinės linijos. Va taip paprastai galima paaiškinti principą, kuriuo remiantis atliekamas pargriovimas (“metimas“).

O pastarąjį veiksmą taip ir dera užbaigti, nes užlenkę riešą (kaip nikyo) ir jį užsukdami tarsi išvirkščią sankyo, atsiduriate priešo “viduje“. Ne pati saugiausia padėtis – galite gauti blizgę į ausį, jei tik vėpsosite tą jo riešą laikydami. Todėl arba vožiat jam į fotografinę kūno dalį, arba užsukate, sukdamiesi ir visu kūnu, nuo ko jis virsta ant šono į sučiuptos rankos pusę (saifa-gata neprimena, ne?…). “Bubishi“ yra variantas, kai metimas atliekamas ne tiek riešo išsukimu, kiek sukantis į įtupstą shiho-dachi – tsuba-ma-gaeshi (“kregždutės skrydis“).

Bendrai paėmus, smagi technika. O karate požiūriu, tai yra kansetsu-waza, o ne nage-waza, apie kurią – jau kitoje dalyje.

Tęsinys apie nage-waza arba Pradžia

(c) 誠意