Isshin-ryu: chuliganiška karate (4/5)

Posted: 2013-05-16 in Karate
Žymos:,

<pradžia čia>

* * *

Ir vis tik kuo taip tuomet jau išsiskyrė techniškai Isshin-ryu karate kaip stilius, kad pareiškimas apie atskiros mokyklos ne kaip dojo, o kaip stiliaus, sukūrimą būtų pagrįstas?

Pirmiausia, Isshin-ryu karate yra grynai okinavietiška ne tik pagal kilmės vietą, bet ir savo stilių: aukštos natūralios stovėsenos (palyginkite su japoniškos ilgomis ir žemomis), trumpi staigūs spyriai (japoniškoje gi vyrauja sunkūs ir pramušantys), paprastai nespiriant į galvą, nors gal kaip tik Isshin-ryu visokie spyriai šuolyje ir į galvą imti pirmiausiai praktikuoti – grynai komerciniais ir sportinių varžybų padiktuotais sumetimais, bet tai veikiau nukrypimas nuo bendros okinavietiškos karate idėjos, nei pati Isshin-ryu esmė. O ir taktiškai kovojama artimoje distancijoje, ne atakuojant ir kontratakuojant iš toliau (tad kam tie spyriai į galvą?).

Ši maniera atsiliepė ir smūginei rankų technikai – judesiai čia paprastai trumpi ir staigūs, be kažkokių mostų. Tiesą sakant, manau, kad šią chuliganišką trumpo ir netikėto smūgio atlikimo techniką išmokinęs bus Motobu, kuris paprastai smogdavęs ne iš hikite (atitrauktos atgal rankos) pozicijos, o čia pat, iš kamae (kovinės rankų padėties). Ir netgi dažniausiai priekine ranka (anglų bokse tai vadinasi džebu – jab).

Netgi smogiant galine, smūgis labiau primena džebą, nei krosą (angl. cross – tiesus galine ranka) ar juolab svingą (angl. swing – kablys galine ranka, praktiškai stipriausias bokse smūgis) – huko (angl. hook – priekinis kablys) dažnai nepamatysi irgi, kas šį kompaktišką stilių skiria ir nuo Goju-ryu, kuriame vyrauja krosas (jap. gyaku-zuki) su džebu (jap. oi-zuki), tačiau vien dėl artimos kovos taktikos iškart antrame ešelone eina ir hukai (jap. kagi-zuki), ir svingai (jap. mawashi-zuki), kaip ir aperkotai (angl. upper-cut, jap. age-zuki, ura-zuki bei shita-zuki).

Tiesiog kata galima vardinti ir vardinti, kur jie vienas kitą keičia (išskyrus svingą – tokia kaimiečių technika japonai niekuomet nesižavėję, bet boksas ir čia padaręs įtaką). O va Isshin-ryu šie smūgiai yra tokie “kontr-boksiški“. Juos ir treniruotis duodavęs priešais dvi makiwara (lenta smūgiams atidirbti) – į esančią priešais smogdavai kumščiu, ir iškart atitraukdamas ranką smūgiuodavai alkūne į antrąją, esančią už nugaros.

isshin16 makivara

Shimabukuro Tatsuo smūgiuoja į makiwarą – būtent vertikaliu Isshin-ryu kumščiu

Įdomu, kad į Isshin-ryu techniką įeina formaliai ir ukemi (savisauga krentant). Gal ne visos jų atšakos dabar tą akcentuoja, bet mokėjimas saugiai pargriūti Isshin-ryu yra svarbus – ir sąlygotas, manau, paties Shimabukuro patirties, susidūrus su jankiais jų karinėse bazėse, kur jie praktikavo dziudo. Voliotis parteryje (jap. ne-waza – technika voliojantis ant žemės) šis nemokinęs, bet jei jau nutinka griūti, tai bent jau dera neprisiploti. Manau, kad tai naudingas įgūdis net ir muštynėse, nors gulintį tiesiog užspardytų, jei nespėtum greitai atsistoti vėl (jap. kiritsu – atsistojimas į stovėseną).

Imtynių veiksmų (ne šiaip metimų, bet ir užlaužimų, pargriovimų ar smaugimų) čia irgi netrūksta, bet tai yra būdinga visai okinavietiškai karate (o japonai vėpso į tas savo iš Okinavos paveldėtas kata ir neraukia, ką tie judesiai reiškia – gal kažkokius keistus dvigubus ar egzotiškus blokus?…). Tarkime, Miyazato Ei’ichi (Goju-ryu Jundokan) yra ne tik buvęs Okinavos dziudo čempionu, bet ir Okinavos dziudo federacijos viceprezidentu (o kad pas jo mokytoją Miyagi pats dziudo kūrėjas Kano važiavo pasimokyti, ir anaiptol ne smūginės atemi technikos, gi šiai draugelis Funakoshi po ranka buvęs, darkart priminti reikia?).

Blokavimo technika (tiksliau, smūgio atmušimo) čia irgi pakoreguota – tie patys blokai (jap. uke-waza) čia atliekami “plokščiai“, t.y. galinėje fazėje dilbis nepasukamas kaulu į šalį (“horizontaliai“ – delnu į viršų), bet lieka atmušantis plokštuma (“vertikaliai“ – delnas pasuktas į vidų).

isshin-sanchin

Shimabukuro Tatsuo atlieka sanchin-gata 1964m. – atkreipkite dėmesį, kad blokuojančios rankos dilbis truputį pasuktas (seni įpročiai nemarūs prie naujų vėjų?), nors smūgis yra pagal Isshin-ryu “kanoną“ (foto Donald Bohan)

Paviršutiniškai žiūrint, tai Shimabukuro tą pritaikė kvailiams amerikiečiams – matai, jiems barškinant dilbius vienam į kitą briaunomis (t.y. kaulu) skaudėjo, ir jie logikos šitaip kvailai mokytis nematę. O va jei blokuoji smūgį dilbio plokštuma (abiem kaulais iškart) – nebe taip pačiam skauda.

Nepamirškite, kad Shimabukuro klientas buvo gana trumpai ir tik laikinai Okinavoje apsistojęs ir savo nedidelį nuo tarnybos laisvalaikį leidžiantis nuobodžiaujantis amerikiečių kareivis – neturėjo jis laiko dilbių grūdinimams (jap. kote-kitae, beje, yra ir Isshin-ryu, tik barškinama ne kaulais), jis gi muštis mokytis atėjo. Todėl mokyti jį blokuoti neskausmingai sau – buvo teisingas ne tik marketingo, bet ir pedagoginis ėjimas.

Iš tiesų, ne taip viskas dėl kvailių ir daryta.

Mat tame pačiame artimos kovos Goju-ryu (kurį Shimabukuro irgi mokėsi) juk pirmas kontaktas su atakuojančia galūne irgi vyksta dilbio plokštuma. O toliau ude-uke (blokai dilbiu – jų yra kiekvienam iš trijų lygių, į kuriuos atauojama, nuo smūgių į galvą iki spyrių į tarpkojį) pasisuka į “tradiciškai“ priimtiną galutinę padėtį. Tik va čia Goju-ryu, tarkime, yra taktinis pasirinkimas: mat nuo smūgio iš pavojingos zonos iš tikro kojos išnešinėja, tad blokas lieka tik dėl papildomos garantijos – kai judi į išorę nuo smūgio. Tada galinėje fazėje blokas ir vėl remiasi dilbio plokštuma, o ne briauna.

O va kai įeini į priešininko “vidų“, tai judesys yra trumpesnis ir… va čia Shimabukuro, kaip sakiau, turėjo gerus peštukus mokytojus – iškart primetė, kad tuomet gi dilbio sukti iki galo net nebūtina! Nes trumpini kelią ir įeidamas (jap. irimi) jau atakuoji (kontratakuoji, jei visai tiksliau).

Tai, kad padarė būtent tokį bloką, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas dėl nekantraus kliento (jei klientas buvo JAV jūrų pėstininkas, tai šiam toks menkas skausmas dilbyje net ir neteisingai blokuojant didesnio įspūdžio nepadarė). Iš tiesų, technika visiškai atitinka Isshin-ryu kovos taktiką – chuliganiškąją: prisidengiau nuo atakos ir kaktomuša priartėjęs dabar jau “valgysiu“…

Bet labiausiai Isshin-ryu išsiskiria savo vertikaliu kumščiu (jap. tate-zuki).

Būtent “karatistiškas“ smūgis yra įsriegiantis: kumštis nuo kūno, kur pasuktas delnu aukštyn, juda pirmyn iki taikinio pasisukdamas, o kontakte yra delnu žemyn, smogiant pirmais dviem krumpliais (jap. kento). Isshin-ryu gi smūgis yra trumpas ir kumštis nepasukamas, kontaktuoja tais pačiais dviem krumpliais (tuo skiriasi nuo kinų Wing-Chun kung-fu, kur smogiama paskesniais trimis – viduriniojo piršto krumplys abiem atvejais, be abejo), tačiau delnas nukreiptas yra į vidų, nykščio pusė kumštyje aukštyn.

Kodėl taip nutiko, kad iš pradžių mokęs tradiciškai, Shimabukuro vėliau jau 1964 metais pakeitė į tate-zuki variantą? Ir, kas įdomiausia, tą padarė jau bemaž dešimtmečiui po to, kai buvo paskelbęs apie Isshin-ryu sukūrimą – darydamas pakeitimus pačioje mokymo eigoje. Įdomiausia, kad po kiek laiko bandė atkeisti, bet suprato, kad per daug mokinių priruošė tokiais smūgiais, tad pats vardan mokinių (kas labai reta) prisitaikė.

Pirmieji amerikiečiai mokiniai tą įvykusį pokytį dar prisimena, o vyresnieji vietiniai va natūraliai ėmė purkštauti. Ir viešumoje demonstravę smūgį pagal Isshin-ryu, bet savo dojo praktikavę vis tiek “kaip reikia“. Shimabukuro į klausimą, kodėl vertikalus, atšovęs:

– Taip greičiau!

Gaila, kad niekas nepaklausė, ką jis turi omeny… Mat vėliau pripažinęs, kad daug praktikavęsis ir eksperimentavęs, tačiau greičio prasme nieko nėra greičiau, kaip smogsi – įsriegdamas ar vertikaliu.

Problemą, manau, jis pastebėjęs mokymo metu – klientai gi, kaip sakiau, jau mokėjo boksuotis! Ir tai turėjo ištisai visą laiką tą neigiamą įtaką, mokantis tsuki-waza (aš jau nekalbėsiu apie lietuvišką Shotokan, kur didmeistrio mokiniai ekrane smogia “patiesintais“ boksininkų smūgiais, o ne karate). Visi naujokai, jei nepradeda nuo nulio, o kada yra matę boksą ar mušę į kriaušę, smogdami atkiša alkūnę į šalį, taip sugriaudami tsuki struktūrą. Alkūnė gi iš tiesų turi būti nukreipta žemyn, petys leistis irgi žemyn.

Tai jei “boksuotojus“ dar pripratini ištiesinti smūgį, o ne sukti jį, tai nekelti peties ir neatkišti alkūnės – nors kuolą ant galvos tašyk, bet niekaip blogo įpročio neišmuši. Pridėkite, kad Shimabukuro nekalbėjo angliškai – o mokyti tuos “arklius“ gi kažkaip reikėjo?…

isshin7

Shimabukuro mokina JAV jūrų pėstininką, Amerikos lenką iš Latvijos (galėjo būti lietuvis), John Bartusevics – tsuki, kaip matote, tradicinis, ne vertikalus, foto iki 1964 metų, Vietnamo karo metai (Okinava natūraliai buvo viena iš tarpinių karinių bazių)

Yra vienas vaistas, ir jis vadinasi “kinų kuvaldometras“ – ne, ne per galvą vožti netašytam mokiniui, o duoti į rankas chi-ishi ir pradėti mokyti pratimus, kurie taip pat gerina ir pačią tsuki struktūrą. Nori-nenori, o petį ima nuleisti, ir alkūnę nukreipti žemyn. Mat ištiesta su tuo kūju pirmyn ranka natūraliai ima ieškoti mažiau pastangų reikalaujančios padėties.

Greičiau yra ne smūgis – greičiau mokyti sekasi, kai po chi-ishi ir smūgis tsuki yra ne įsriegiantis, bet galinėje fazėje visiškai identiškas tai struktūrai, kuri yra dirbant su chi-ishi! Šiuo požiūriu lėtesnis kelias yra okinavietiškuose Shorin-ryu ir Goju-ryu, kuomet chi-ishi kilojant delnas yra į šoną, o smūgyje tau sako, kad kontakto metu jau turi būti pasuktas žemyn (bet, suprask, tu tai alkūnės nepasuk į šalį ir peties nekelk!). Kongenialu, hofmaršale! – kaip pasakytų Ostapas Benderis.

Iš tiesų, genialu tai, kas paprasta, ir čia Shimabukuro ne tik savo uke-waza apsprendė chuliganišką Isshin-ryu prigimtį, bet ir tsuki-waza taktikos požiūriu tapo chuliganiška – trumpesnė, staigesnė, bet galinčių signalizuoti apie smūgį judesių ir kūno struktūros pasikeitimo niuansų. O galvojate, kodėl pusbroliai Kyan su Motobu tokie patyrę muštynėse buvę, jei šitų praktinių niuansų savo mokinio nebūtų išmokinę?…

Kažkas iš amerikiečių, beje, prisiminė, kad uždavė Shimabukuro klausimą, o tai kuo skiriasi toks Isshin-ryu smūgio metodas nuo tradicinio okinavietiškojo įsriegiančio?

Į ką tas, gurkšnodamas okinavietišką samanę awamori, parodęs į butelius (ne, bet taip mane linksmina faktas, kad dojo buvęs alkoholio ne vienas butelis!…), klausdamas, o kuo skiriasi awamori, supilstyta į skirtingos formos tarą?…

Visiškas Zen, sakyčiau, tokiame atsakymų pateikime.

isshin-paper

Shimabukuro Tatsuo dojo per pertrauką skaito laikraštį, 1958 m. (foto Art Smiley)

Beje, kumščio formavime irgi yra niuansas – Isshin-ryu nykštys ne prispaudžia sugniaužtus pirštus iš “apačios“, kaip natūraliai kumštį sugniaužiat, bet yra prispaustas prie smiliaus bazinės falangos iš viršaus. Tokie kumščiai yra ir emblemoje vaizduojami deivės Megami.

Viena iš versijų, kad Kyan mokytoju gi buvęs anksčiau minėtasis Tomarite meistras benykštis Matsumora, kuris, jei pamenate, neteko nykščio, čiupdamas samurajaus kardą. Matyt, vėliau taip ir mokęs, kad kumščiui to nykščio nelabai ir reikia, o jei turit, tai prispauskite iš šalies, o ne apačios.

Iš tiesų, tiesa bus kitur: jei nykštys prispaudžiamas tradiciškai, tai kumštis neišlinksta (t.y. plaštakos viršus su dilbiu per riešą yra vienoje plokštumoje), todėl smogiate krumpiais. Jei nepratus pasuksite kumštį vertikaliai – tikėtina, kad pataikysite nebe krumpiais, o falangomis (t.y. ta zona, kuri yra per vidurį tarp nykščio ir krumplių).

Tiesiog nykštys šiuo atveju yra nesąmoningai kumščio kreipiančiąja – Shimabukuro rado atsakymą ir čia: pridėjus nykštį vertikaliame kumštyje iš viršaus, o ne spaudžiant iš šalies ir taip iškreipiant kumštį, nykštys savotiškai rodo pirmyn ir įpratina smogti vertikaliu kumšiu krumpiais. O kai spaudi nykštį žemyn, tai ir pirmais dviem reikiamais krumpliais, o ne trimis apatiniais, kaip vinčunyje.

Na, ir dar vienas tokio kumščio privalumas: jei esate šiek tiek studijavę dziudo, tai ką jus pirmiausia išmoko dziudogi (to “imtynių kimono“) sučiupime, tai neprispaudinėti nykščio iš šalies, o tik juo prilaikyti medžiagą, kurią sučiupę laiko keturi pirštai. Antraip tąsantis jums tas nykštys įsipainios ir nuluš.

Gi kumštis kata – tai paprastai rodo, kad kažkas yra sučiupta…

Todėl šiuo požiūriu nagrinėjant, tai Shimabukuro kažkaip kukliai nutylėjo, kad, matyt, teko amerikiečių karinėse bazėse ir ant tatamio pasiridinėti. Ir gal ne visuomet nokautuoti sekdavęsi iškart, tad nors ir be oficialaus mokytojo, o dziudo, bent jau pradmenų, tai jis tikrai bus pasimokęs. Antraip, na, perdaug čia jau tų sutapimų…

O imtynių technika dar nei vienam chuliganui nepamaišė, boksą tas studijavęs, ar karate. Antai, UFC čempionas Bas Ruten irgi Japonijoje savo karate techniką imtynėmis pasipildė – savamoksliškai, bet pakako titulą laimėti, suriečiant oponentus į ožio ragą, ir vien snukdaužio (vesternizuotos japoniškos karate technikos) nepakakę.

Kad kitose okinavietiškos karate mokyklose šis nykščio niuansas bunkai (kata praktinio pritaikymo analizėje) neakcentuojamas, tai irgi suprantama, nors ir ne dėl to, kad karate – “tai tik smūgiai“ (sic!): okinavietiška karate iš pat pradžių nebuvo taikoma tik tampytis įsikibus į neplyštančias striukes – netgi karateka tradiciškai iki japonizacijos pusplikiai treniravęsi (pamenate foto iš pasakojimo apie Uechi-ryu?), tad nebuvo reikalo rūpintis tuo, dėl ko nebuvo reikalo rūpintis. O va dziudo, matau, Isshin-ryu nykštį įtakojo.

* * *

<skaityti daugiau>

Komentarai
  1. AA sako:

    puiki rašinių serija

      • Augustas sako:

        Nesupratau.🙂 Ar Sei-I gali prieiti prie kompiuterio ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais?😀 Jei taip, tai tada nelaukiu pirmadienio, o tiesiog šiandien užduodu rūpimus klausimus.

        1) Cit.: “Tiesiog nykštys šiuo atveju yra nesąmoningai kumščio kreipiančiąja – Shimabukuro rado atsakymą ir čia: pridėjus nykštį vertikaliame kumštyje iš viršaus, o ne spaudžiant iš šalies ir taip iškreipiant kumštį, nykštys savotiškai rodo pirmyn ir įpratina smogti vertikaliu kumšiu krumpiais. O kai spaudi nykštį žemyn, tai ir pirmais dviem reikiamais krumpliais, o ne trimis apatiniais, kaip vinčunyje.”

        Viskas labai įdomu, bet aš niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad Shimabukuro tą nykštį iš viršaus uždėjo ne vien dėl smūgio kumščiu krypties nurodymo, o pirmiausia dėl smūgio (arba spaudimo) pačiu nykščio smaigaliu. Toks smūgis (spaudimas) net ir netreniruotu nykščiu gali būti sėkmingai nukreiptas, pvz., į gerklę, į tašką po ausimi (klinčo distancijoje), į akį (irgi klinče). Be to, man regis, kai nykštys yra kumščio šone, yra labai patogu čiupti už lūpos, už nosies, ko nepavyktų padaryti, kai nykštys yra prispaustas iš apačios, t.y., tradiciškai. Ar negalėjo būti dar ir tokios priežastys, lėmusios Isshin-ryu nykščio prispaudimą kumščio šone, o ne tradiciškai?

        2) Cit.: “Todėl mokyti jį blokuoti neskausmingai sau – buvo teisingas ne tik marketingo, bet ir pedagoginis ėjimas.”

        Na, ir čia labai įdomus dalykas su tais neskausmingais blokais. Mat kontakto metu pasukdamas dilbį padarai daug daugiau skausmo užpuolikui, o ne sau pačiam. Blokuojančiam gi vis vien mėlynė ant dilbio atsiranda, nesvarbu, ar blokuojant dilbis pasukamas kontakto su užpuoliko galūne metu, ar nepasukamas. O štai užpuolikui tuo atveju, kai jo smūgį blokuojantis dilbis kontakto metu pasukamas, kyla labai didelis skausmas. Tad ar nebus taip, kad blokas turėjo būti neskausmingas ne blokoti besimokančiam amerikiečiui, o smūgiuojančiam jo treniruotės partneriui?

        • seiikan sako:

          Aš per išmanųjį visur ir visada galiu.🙂 Tik jį labai tapšnoti užknisa, jei nori ilgesnį parašyti, tai va teks palaukti.😉

          1) Taip. Tik ne visai.🙂 Nykštys yra ne taip paranku, kaip jei išstumtum juo smiliaus sulenktą sąnarį pirmyn – ippon-ken. Būtent tokiu smūgiu buvo garsus ir Shimabukuro mokytojas Motobu. Tad galima į tekstą irgi įkelti, bet ir taip daug gaunasi.

          2) Pedagoginiu požiūriu – taip, ir vargšui tori, ne tik uke.🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s