Uechi-ryu: banditiška karate (4/5)

Posted: 2013-04-25 in Karate
Žymos:

Pradžia čia

* * *

1907 metais, būdamas 30-ties, Uechi Kambun pradeda mokyti quanfa jau savarankiškai, gal netgi jau atidaro savo savarankišką mokyklą Kinijoje. Retas įvykis (kito ir nežinau), kad japonas (okinavietis) vietinius kinus mokintų jų kovos meno!

Bet čia jau nebe anas Bugidigwa, o “bandiškos karate“ gerai iš Shu Shiwa išmokęs meistras. Mokyklos būta nuo Fukien už 400 km esančiame Nanching (todėl daugelis painioja su Nankinu) mieste. Viena legendų sako, kad Go Kenki, neva, atkalbinėjęs Uechi atidarinėti čia mokyklą, nes buvusi labai didelė quanfa meistrų konkurencija, tačiau Kambun, panašu, tai laikė geru požymiu, kad susidomėjusių jo mokymu bus sočiai, o toliau – tik konkurencijos klausimas.

Tačiau 1909 metų rudenį apylinkes užklumpa sausra, ir vienas jo mokinių užmuša kaimyną, susiginčinęs dėl sklypo drėkinimo. Vietinė bendruomenė randa pretekstą ir imigrantu Uechi atsikratyti – neva, primokinai čia ant mūsų galvos žudymo meno, ir pan., esi kaltas. Kas jam belieka, kaip pasižadėti, kad daugiau quanfa nebemokys? O ką tuomet veikti?

Todėl 1910 metų kovą Uechi nusprendžia grįžti į gimtinę, nes ir Japonija po sėkmingo 1905 metų karo prieš Rusiją (baltųjų valstybę!) yra jau tarpe didžiųjų valstybių (tiesa, japonai jaučiasi, kad taikos derybose Vakarai juos nuskriaudė dalybose, palaikydami savą Rusiją), auga ekonomika, o va Kinijoje jau bręsta socialiniai neramumai.

Įdomi detalė: 1910 metais Nankine įvyko pasaulinė paroda (kaip dabar pavadintume Expo-1910), tad smalsu, ar neišvyko iš miesto jos išvakarėse, jei ten gyveno, o ne Fukien.

Kaip bebūtų, bet Kinijoje pragyventi tampa vis sunkiau, natūraliai byra senoji feodalinė visuomenė, buržuazija ir kapitalizmas ima viršų (plg. perestroikos agonija, tuoj prasidės laukinis kapitalizmas ir prichvatizacija). Iš tiesų, jau 1912 metais Kinijoje ir be Shu Shiwa patriotinių banditų iš Triadų nuverčiamas Qing imperatorius ir paskelbiama Kinijos Respublika, o pirmuoju prezidentu tampa Sun Yat-sen.

Tik prieš aštuonerius metus dar 1902 metais grįžę Matsuda Tokusaburo ir Shingaki Kamedunchu, su kuriais Uechi Kambun bėgo į Kiniją, pakliūna į kalėjimą metams už karinės tarnybos vengimą. Todėl Uechi grįžta apsimetęs kinu (ar nutautėjusiu Kinijoje neaišku kurios kartos okinaviečiu, sugrįžtančiu į “faterlendą“ – kalba vietine tarme, matyt, “ške“ ir “tskant“), vilki mandžiūriškais drabužiais, plaukus susipynęs į kaselę kaip kinas, išlipa Naha uoste kartu su pradėjusiais jau iš Kinijos atvykti kinų imigrantais į sparčiai industrializuojamą (nes pasirinko Vakarų kelią – čia pastaba mūsų tautininkams) Japoniją, kur galėjo rasti geresnius uždarbius.

* * *

Jam jau 33 metai, nevedęs senbernis, sugrįžta į gimtąjį Izumi kaimą. Pasiperša Toyama Seiko ketvirtai dukrai Gozei (galvoju, kad Toyama tėvas nelabai kokias viltis dėjęs į ketvirtosios dukros ištekinimą, o gal Kambun nereikia kraičio?), o susituokia jau gegužę, pirmas sūnus Kanei gimsta liepos 26 dieną… ne, kitais metais, o ne kaip staiga primetėt, kaip čia taip greitai su vestuvėmis prasisuko.

uechi12

Uechi Kanei (1911-1991) – Uechi-ryu faktinis kūrėjas (vaikystėje buvęs silpnos sveikatos, pradėjęs treniruotis pas tėvą nuo 16 metų – matosi iš sudėjimo tas jo “silpnumas“, aha)

Gozei pagimdė jam dar tris vaikus: dvi dukras (Tsuru ir Kame) ir antrąjį sūnų Kansei – senberniu vedęs, matosi, labai veltui laiko neleidęs, sublimavęs ne seksą į karate, bet karate trūkumą į seksą. Ir Uechi tapo vėl ūkininku, kaip jo šeima iki emigracijos – mano bakūžė samanota, politika neįdomi, į kariuomenę nebeims (gi per senas jau), tik va dėl senaties dar neaišku, tad šiuo atveju kauptukas – geriausias draugas. Banditai tokiu atveju sako: “prigulti ant dugno“…

Kodėl tai rašau? Nes tuo metu Okinavoje karate jau dėstoma bendrojo lavinimo ir amatų mokyklose kaip fizinė kultūra!

Palyginkite patys: Itosu Anko, Shurite (iš kurios išsivystė Shorin-ryu) vedantysis meistras, padėjęs pagrindus šiuolaikinei karate ir tam, kad ji būtų dėstoma mokyklose viešai, miršta 1915 metais; Higashionna Kanryo, Nahate (iš kurios išsivystė ir Goju-ryu) vedantysis meistras ir antrojo karate stiliaus pagal populiarumą patriarchas, irgi miršta 1915 metais.

Bet iškyla nauja karta meistrų, kaip antai jau minėtasis kapralas Yabu Kentsu (Shorin-ryu), Hanashiro Chomo (Shorin-ryu), Motobu Choki (Motobu-ryu), Miyagi Chojun (Goju-ryu), Kyoda Juhatsu (To’on-ryu), Mabuni Kenwa (Shito-ryu), Nagamine Shoshin (Matsubayashi Shorin-ryu), Choshin Chibana (Kobayashi Shorin-ryu), Kyan Chotoku (Shobayashi Shorin-ryu); karate demonstruojama Japonijos imperatoriui 1912 metais šio vizito po provincijas, tame tarpe ir Okinavą, metu, o per ateinantį dešimtmetį karate, į kurią ir pervadinta tode (okinav. tuiti – kinų metodas) pradedama jau populiarinti Japonijoje, kurioje bendrojo lavinimo mokyklose mokomasi dziudo (tad karate eina į universitetus!).

Japonijoje per dar ateinantį dešimtmetį įvyksta savotiškas karate bumas, netgi susiformuoja japoniška karate, kuri suteikia ir dabartinei karate “tradicinės“ karate vaizdą – dėsto minėtasis Mabuni Kenwa Osakoje savo Shito-ryu, Tokijuje – Funakoshi Gichin dziudo kūrėjo Kano Jigoro paremiamas pradeda mokinti vėliau pavadintą Shotokan (pradžioje tai tiesiog buvo Shorin-ryu pagal Funakoshi), iš šiojo ir peštuko Motobu Choki (Beždžionė – jap. Saru) pasimokęs japonų jujutsu meistras Otsuka Hironori sukuria pirmąją nebe okinavietišką, o jau japonišką karate sistemą Wado-ryu, o Kyoto mieste vėliau Katuku (jap. Neko) pramintas Yamaguchi Gogen dėsto universiteto klube japonizuotą Goju-ryu versiją, vėliau pavadintą Goju-kai.

Tuo metu gi Uechi Kambun nė nepypteli, ką mokąs, o ir nieko iš viso nemokinąs…

Bet įtarimai kyla ir gandai ima sklisti. Kažkaip Okinavoje karate, matote, yra daugiau nei nacionalinis sportas ar neatsiejama kultūros dalis, net jei lygintume su mūsų vaikų pomėgiu pamėtyti oranžinį kamuolį į rezgę palubėse, tad kūno sudėjimas, judesiai, reakcija… to nenuslėpsi. Mano dėdės vaikystės draugas tarnavo sovietmečiu jūros pėstininkų specialiame dalinyje, pavaldžiame KGB (visiems trynė, kad kino mechaniku – karate moka ne tą, kur sporto klubuose mokinatės), tai jis ilgai mokinosi po to įgūdžius nuslėpti ir nereaguoti, nes bendradarbiai ugniagesiai vis mesteldavo ką nors netikėtai tikrindami spontanišką reakciją, kol tas išmoko nereaguoti kaip koks “karatistas“ ar “nindzius“, tad atšoko.

O Uechį atpažįsta iš Kinijos į Okinavą imigravęs kinas Go Kenki (kin. Wu Xianhui, taip, man irgi jo antrasis vardas skamba…) – geru draugu tapęs ir mūsiškiui Miyagi-sensėjui (man tai juokingiausia istorija, kai jiedu, pasiėmę Miyagi’o mokinį Shinzato Jin’an, ėjo priekabiauti prie vieno dieduko taičisto, kuris pastarąjį ištrenkė iš kiemo lauk – tuo vos ne kiečiausiems Okinavos karatiūgoms kietumas ir pasibaigęs, spūdinę atgal, o Miyagi pripažinęs, kad taip praradęs galimą mokytoją ir progą pasimokyti…).

uechi8

Go Kenki (Wu Xianhui 1852-1940) – Bai He (baltoji gervė) quanfa meistras

Šioje foto už Go Kenki, kuris atlieka Baltosios Gervės (Bai He) taolu (jap. kata) Osakoje, nugaros yra Mabuni Kenwa, Shito-ryu stiliaus kūrėjas, pavadinęs stilių abiejų mokytojų – Higashionna Kanryu (Nahate, davusio pradžią Goju-ryu; draugavo su Miyagi-sensei, be abejo!) ir Itosu Anko (Shurite, davusio pradžią Shorin-ryu) – garbei (Mabuni-sensei buvo vaikščiojanti pagrindinių karate stilių kata ir bunkai enciklopedija).

Go Kenki pats savaime buvo ne mažiau kontraversiška už Shu Shiwa asmenybė, apie kurį sklandė legendos. Vienas gandas sako, kad šis buvęs geras opiumo rūkytojas (foto neretušuota – kitos rasite pagražintas, tai ne taip fizionomija matosi), apsirūkęs ir miręs. Na, jei jau Shu Shiwa buvo “homeopatas“ ir žolininkas, tai…

Go Kenki imigravęs į Okinavą įsidarbino arbatos parduotuvėje klerku, bet greit pramoko amatą ir pats savarankiškai ėmėsi eksporto-importo verslo. Arbata Okinavoje buvo nuo seno einama preke. Miyagi šeima, aišku, arbatos prekyba irgi vertėsi – nenuostabu, kad verslo santykiai greit persimetė prie bendrų pomėgių.

Beje, Higashionna šeimyna vertėsi logistika – transportavo laivais krovinius. Ar ne nuostabu, kad trijulė vieni kitus pažinoję ne vien kaip muštynių specialistus?… Bet Go Kenki dar Kinijoje pažinojęs ir Uechi, nes greitai tą atpažinęs. Pasiūlęs pradėti vėl mokyti, bet Uechi spyriojęsis – kam jam prarasti ramų šeimininį gyvenimą atokiame kaime su visa neskubria valstietiška buitimi?

Viena iš legendų apie Go Kenki sako, kad Go Kenki yra įkrėtęs gerai į kaulus vienam karate meistrui Naha mieste (matomai, jau po Higashionna mirties), tai vietiniai mušeikos ėmė eiti šniūrais: iš pradžių norėdami pamokyti išsišokėlį imigrantą, po to jau pasimokyti iš jo, kaip dera kitiems subines spardyti. Go Kenki praktikuota Baltoji Gervė padarė didelę įtaką ir Goju-ryu, ir To’on-ryu – maža to, kad kai kurios kata eina iš šio stiliaus (iš ko Lapinas su visa Šaolinio chebra kikena), tai Tensho-gata iš esmės yra Miyagi sudėliotas Bai He rankų bazinių judesių parengiamasis kompleksas (yra ir To’on-ryu, bet nesudėtas į kata).

Aš tik netikėčiau, kad Go Kenki mokinosi iš Uechi, kaip šios mokyklos “istorikai“ pučiasi. Veikiau jau mokinosi irgi iš Shu Shiwa, bet galėjo kartu ir su Uechi, tik pastarasis išmokęs vieną kata (iš trijų, kurias pats mokė kaip Pangai-no’on), kai Go Kenki šių žinojęs iš Bai He bent 5 taolu, kuriuos jis mokinęs ir japonus (Bobas mokina tris kompleksus iš Bai He), tačiau yra demonstavęs ir daugiau, ir žinojęs daugiau, tai kaip ir keista, kad išmoko daugiau iš “mokytojo Uechi“, nei pastarasis mokėjęs, tiesa?

* * *

Įdomumo dėlei: Mabuni-sensei savo mokinius Shito-ryu privertė mokintis… 48 kata! Na taip, visos yra Goju-ryu, taip pat tos pačios yra ir Shotokan, ir dar yra papildomų, kurių šiuose nėra. Du stiliai viename, kaip ne kaip. Įsivaizduokite, kokiu “meistreliu“ galėjo jaustis tuomet Uechi Kambun, kai jam siūlė vėl pradėti kitus mokyti karate, kai jau Mabuni savo mokinius mokė pusšimtį kata, o ir kitose mokyklose kata buvo bent po tuziną!

Tiesa, rimtos studijos paprastai apsiribodavę viena bazine (dažniausiai heishugata tipo, kaip Sanchin-gata arba Naifuanchin-gata, dabar vadinama Shotokan stiliuje Naihanchi) ir viena papildoma specializuota (kaishugata tipo), o trečiąją įvaldydavę tik jau tikrai pažengę mokiniai – kata studijoms buvo skiriama po 3-6 metus (kas nereiškia, kad kitų kata nežinodavę, nes per seminarus Japonijoje, tarkime, Miyagi-sensei išmokindavęs atlikti visas kata, kaip Yamaguchi Gogen atveju, tik va kiek tos žinios paviršutiniškos būdavę, tai, matyt, ir sakyti nereikia).

Taigi, nežinau, ar tuomet šaipėsi Go Kenki, kai pasiūlė potencialiems mokiniams eiti mokytis ne pas jį, o pas Uechi. Sako, buvusi judviejų akistata, kuomet apsimetinėti nieko nemokančiu nebeišėjo, bet Uechi nerodė jokių kata ir priprašytas. Kai jau išsiaiškino, kad kaip ir čia “tas pats Uechi“, bet dėl vengimo tarnauti gal buvusi senatis, Uechi per kaimo šventes rodydavęs tik bo kata, bet niekada – karate kata. Suprantama: kaimas bo ir taip mokėjęs dar nuo jo vaikystės laikų, tai anokia čia paslaptis, kai va dėl karate, kurią pagal jo atlikimo manierą greičiau jau vadintum kung-fu dabar, tai vaizdas būtų buvęs visai kitoks, ir ramus gyvenimėlis būtų pasibaigęs, nes atsirastų užsimaniusių mokytis.

Dar viena legenda pasakoja, kad Motobu miesto policijos departamentas rengdavęs šventes, kuriose pasirodydavę ir karate meistrai. Kad patvirtintų gandus, kuriuos pakurstė jau Go Kenki, jog Uechi Kambun yra karate meistras, anie susigalvojo, kad pasodins tą prie scenos, o paskui meras paskelbs, kad kata rodys Uechi-sensei. Atsisakyti negali – prarasi reputaciją. Tad kaip tarė – taip padarė.

Uechi teko išeiti į priekį. Buvo piktas, kad taip išprievartavo pasirodymui. Visi nutilo, laukdami, kas bus toliau. Tas pademonstravo Seisan-gata (kaip anksčiau sakiau, ši kata Okinavoje buvusi vieša ir dažnai demonstruojamos įvairios jos versijos). Atlikimas atėmęs visiems žadą, nes taip sklandžiai, gražiai ir tokiais staigiais judesiais dar nelabai kas yra jiems, matyt, iki tol rodęs! Uechi Kambun nušoko nuo scenos ir patraukė namolio, o kata demonstravimas tuomi ir pasibaigęs, nes nebuvo norinčių po jo demonstruotis – matyt, lygis ne tas. Bet ir vėl, kas ne legenda, o faktas – ir toliau Uechi nieko užsispyrusiai nemokinęs!

Gal todėl, kad oficialiai ėmus mokinti tektų atlikti patikrinimą per valdiškus namus, o tas nusikaltimas, vengiant tarnybos kariuomenėje, kuomet visuomenėje augo militaristinės nuotaikos ir šovinizmas (toks ultra-patriotizmas ir nacionalinis pasipūtimas esant japonais – gi sumušė kinus ir rusus!), taip pro pirštus nebūtų peržiūrėtas.

Tad geriau jau ridikėlius auginti, sutinku.

* * *

Pabaiga čia

Komentarai
  1. […] bei seiyunchin, sepai ir shisochin išmoko. O gal ir pats prikūrė – dėka savo draugelio Go Kenki arba įkvėptas kelionių po Kiniją 1915 metais, nors dar esu radęs ir tokį visiškai […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s