Uechi-ryu: banditiška karate (3/5)

Posted: 2013-04-24 in Karate
Žymos:

Pradžia čia

* * *

Taigi, Uechi Kambun dabar jau bemaž 20 metų amžiaus.

Bemaž be jokio bagažo, iš Kadenos jūra per dešimt dienų atvyksta į Fuchow kartu su Matsuda Takusaburo, pasirinkusio emigraciją dėl tų pačių priežasčių, tapdami nusikaltėliais gimtinėje, kad vengia karo tarnybos.

Abu patraukia į okinaviečių imigrantų getą, kur yra ir kovos meno (aš sakyčiau – renkasi chebrytė pasportuoti, o ir savotiški savigynos būriai nuo vietinių kinų apsiginti) Kogushuku kempo (karate dar tuomet nesivadino) mokykla (vėliau davusi pradžią Kojo-ryu stiliui). Čia jau studijuoja, tarp kitko, ir Higashionna Kanryo, mokęs vėliau Miyagi Chojun – maniškės Goju-ryu kūrėją.

Laisvalaikiu Uechi treniruojasi, o šiaip, manau, gyvenimas kaip ir kiekvieno naujojo imigranto: sunkus ir juodas menkai apmokamas darbas. Pašalpų tuomet niekas gi nemoka, socializmas dar nesukurtas, o kinai po pralaimėto karo okinaviečių savais irgi nelaiko – veikiau japonais, neaišku ko atsibeldusiais ir atimančiais darbo vietas, tad užsidirbti duoną emigracijoje nėra taip jau paprasta.

Uechi2

Uechi Kambun (1877- 1948) – pangai-no’on kempo meistras

Šioje mokykloje Uechi sekasi prastai.

Pirma, vis tik gana vėlyvas pagal jo amžių metas pradėti mokintis muštis (abejoju, ar to jam reikėdavę gimtąjame Izumi kaime), nepaisant ir buvusios formalios bo praktikos. Tad čia gauna pravardę Bugidigwa – Pilvūzas, bet nemanau, kad dėl atsikišusio “autoriteto“, o tiesiog taip vadinamas nevykėlis, nevėkšla (Bodhidharma drožiamas be rankų ir kojų, tarsi toks pilvotas Jonukas-stovukas, tad manau, kad pravardė yra aliuzija į šį medinuką, angl. atitiktų glutton for punishment – kuo jis pradžioje ir buvęs).

Antra, iš jo nuolat šaipomasi: ir dėl kilmės (“runkelis“ – žr. anksčiau), ir dėl to, kad mikčiojęs ar nerišliai kalbėjęs. Manau, kad tai suprantama: okinaviečių tarmė skiriasi nuo japonų, jei vietiniai jau kalbėjo “ne mužikiškai“, o ir vietinės kinų kalbos dar tiek nemokėjęs, turėdavęs, matyt, rinkti žodžius, ištardavęs su akcentu. O gal dar iš tiesų dažnai sumišdavęs, gal buvęs intravertu, kaip tolimesnė biografija gali spėti?

Galop vieną dieną po konflikto su vyresniu mokiniu (labai gaila, kad neturime Higashionna pasakojimo šiuo atveju!), Uechi mokyklą ir šitą okinaviečių emigrantų bendruomenę meta ir iš esmės nueina šunkeliais – t.y. susideda su abejotinos reputacijos gatvės prekeiviu žolelėmis Shu Shiwa (kin. Zhou Zihe arba Chou Tzu Ho).

uechi1

Shu Shi Wa (1874-1926) – nan-quanfa meistras

Kino reputacija neaiški (tiksliau – visiems aplink per daug aiški, kaip ne visi daktarai ir pas mus gali gydyti): mat šis priklauso Triadoms – tokia kinų mafijinė struktūra, kuri deklaruoja kovojanti prieš Qing valdančiąją dinastiją, kad atstatytų Ming (neva, prieš mongolų palikuonis už grynakraujus kinus – suprask, patriotai gryno kraujo: Kinija – kinams!). Triada – lyg ir slapta organizacija, bet visi kažkaip žino, kad jai priklausai.

O ir kaip nežinosi – Triados jau tuomet buvo virtę kinų organizuotu nusikalstamumu, o jų nariai vertėsi abejotinomis, įstatymo požiūriu, veiklomis (prieš kelis šimtus metų gal tai ir buvo iš būtinumo finansuoti pogrindinę veiklą, bet paskui pati veikla pasidarė tokia veikla dėl veiklos – nes pelninga!), dažnai balansuodavę ant teisėtumo ribos ar iš viso užsiėmę banditizmu, stengdamiesi, kas ironiška, iš tiesų per daug neįkyrėti valdžiai. Įdomu, kad dabar Triadų įtaka irgi gerokai išpūsta – jos sudaro tik apie 10 proc. viso kinietiško nusikalstamumo.

Kokias šis žoleles (ir opiumą?) pardavinėja ir kokius “multikus“ šios “ligoniams“ sukelia, tai sunku pasakyti, bet viena iš legendų porina, kad Uechi pagydęs Shu Shiwa užpuolusią migreną, tad pagalvokite, koks tai geras homeopatas, atsiprašant, jei aspirino pakaitalo nesusiradęs pats! Po šito įvykio Uechi buvo į kung-fu mokyklos mokinius oficialiai įšventintas slaptoje ceremonijoje (aha, tradicijos tokios: padarom viešą PR pranešimą, kad bus slapta ceremonija).

Kaip bebūtų, Uechi toliau studijuoja quan-fa (jap. kempo – kumščio metodas), tik jau “gatvinio kung-fu“, o Shu Shiwa moko trijų stilių: Tigro, Gervės ir Drakono (atitinkamai kata dabar Uechi-ryu mokykloje priskiriamos šiems stiliams, tai: Sanchin, Seisan ir Sanseru – šias tris mokęsis ir Higashionna Kinijoje, šios trys, tik su “niuansais“ yra ir mano mieloje Goju-ryu).

Tiesa, pirmus trejus metus – vien tik Sanchin-gata (taip mokinęs ir Higashionna, taip mokinusiu Miyagi’u mokiniai irgi visi nuoširdžiai skundęsi). Bet jei trejus metus kasdien po ne vieną valandą laisvalaikiu atidirbinėsi Sanchin-gata, tai “kačialkės“, manau, ir nebereiks. Būti mušamas irgi nebijosi – bus kaip Maxima iš Pistonų klipo. Sanchin-gata yra heishu-gata – atliekama lėtai, su įtempimu. Savo stilių Uechi Kambun, jau grįžęs į gimtinę gerokai vėliau, pavadins Pangai-no’on – pusiau kietas, pusiau minkštas (Goju – jap. kietas ir minkštas, tarp kitko).

Bent jau tris (kalbama, kad ketvirtosios nespėjęs) taolu (jap. kata) tai išmoksta gerai – šios trys kata ir sudarys mokyklos pagrindą. Per tą laiką išmoksta kinų kalbą. Sako, kad 1904 gauna meistro sertifikatą (jap. menkyo kaiden). Tiesa, to popieriaus, panašu, niekas nematė (tipiška visoms istorijoms, ypač, kai imigrantas mokinasi kokio kovos meno pas didmeistrius), o ir dalinti licencijas quanfa mokymui, kažkaip spėju, į Shu Shiwa gyvenimo planus neįėjo.

Bet apie tuos metus, manau, tampa gerai quanfa pramokusiu, tad padeda mokytojui šio šutvėje (ar mokykloje?) kaip vyresnysis mokinys (tų gimnastų šitoje chebroje buvę ne vienas – nes gana keistai atrodytų tokia porelė gatvėse: gatvės bandito reputaciją turintis kinas, besivalkiojantis su imigrantu okinaviečiu).

Dar viena legenda pasakoja, kad atėjęs į savo buvusią mokyklą ir visiems įkrėtęs į kailį (arba taip parodęs kovos meno gebėjimus), kad visi likę be žado (och, kaip vėl reikėtų liudininko Higashionna parodymų!). Ir tada išėjęs aukštai iškelta galva. Įrodė esąs ne koks ten pilvūzas.

Na, kinai ar japonai – tai kaip maži vaikai savo pasakėlėse, už juos tik indai blogesni, kurie savo istorijų tarpe dar ir padainuoja kniaukiančiais tonais ir pašoka visokias pozas demonstruodami.

* * *

Tęsinys

Komentarai
  1. Augustas sako:

    Liuks pasakojimas. Laukiam nesulaukiam likusių dalių.🙂

    P.S. Beje, kai pirmą pamačiau “Kogushuku kempo” pavadinimą, man iš karto akyse kažkaip susidvejino, ir aš perskaičiau “Gosoku kempo” bei pagalvojau, kad čia kalbama apie Gosoku-ryu.🙂 Bet paskui, perskaitęs dar kartą, supratau, kad klydau. Bet skamba tai tikrai panašiai. Galbūt yra ir kitų panašumų tarp stilių? Tačiau palikime temą apie Gosoku-ryu jau kitam straipsnių ciklui.🙂 Juolab, kad tas Gosoku-ryu nėra labai plačiai paplitęs stilius.

    • seiikan sako:

      Kad ne, Gosoku-ryu (galėjo iškart pavadinti Karate Kubotan) yra Shotokan japoniškas perdirbinys, nieko bendro su kempo.🙂

      • Augustas sako:

        Tai kad pats Shotokan yra Shorin-ryu japoniškas perdirbinys. O Shorin-ryu (Shorin yra Šaolinis japoniškai) ar tik nėra tas pats Shorinji-kempo, aprengtas japonišku drabužiu? Taip ar anaip žiūrėsi, vis tiek visų Karate stilių šaknys yra kiniškos, tik tiek, kad tie naujesni Karate stiliai tiesioginių kiniškų šaknų gali ir neturėti. Bet netiesiogiai visas Karate yra kinų quan-fa japoniškas perdirbinys.🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s