Uechi-ryu: banditiška karate (2/5)

Posted: 2013-04-23 in Karate
Žymos:

Pradžia čia

* * *

1897 metais Uechi Kambun emigruoja iš Okinavos į Kiniją.

Yra romantiška istorija, kur ir nelaiminga meilė be atsako, ir herojus konkurentą prilupa (ar netgi sužaloja, o kraugeriškoje versijoje – tai ir su visam užmuša; banditas, ar ne?…), tačiau visa tai niekai!

Iš tiesų Japonija tiesiog laimi pirmąjį kinų-japonų karą 1894-1895 metais, kas tuo metu buvo labai netikėta, nes mažiukai primušė didžiulę imperiją. Pralaimėjimo išdavoje Kinija dabar jau galutinai praranda tik formaliai turėtą įtaką Okinavai. Nors japonai Ryukyu karalystę panaikino ir padarė Okinavos prefektūra jau 1879 metais, nustoję apsimetinėti, neva, tai yra “kinų karalystė“, tačiau iki šio karo dar visuotinį šaukimą į imperines japonų karines pajėgas vykdyti vengė, prisilaikydama senojo susitarimo su kinais, kad nei vieni, nei kiti uchina (okinaviečių) į karines pajėgas neims ir savo karinių pajėgų salose neformuos.

Pergalė atriša imperatoriaus administracijai rankas, pradedama sparčiai japonizuoti visuomenė, išmušant iš salų ir būtą kinietišką kultūrą (greta vakarietiškų drabužių, tautiniais drabužiais tampa japoniško stiliaus, pakeisdami buvusius kinietiškus), tad greitai Tokijas imasi taikyti ir privalomos visuotinės piliečių karinės prievolės įstatymus.

uechi14

Pramokę vakarietiškos karybos, japonai sumuša dar feodalinius kinus pirmame 1894-1895 metų kare (rusams eilė ateis po dešimtmečio)

Antrasis karas su kinais įvyko jau 1937 metais, nors to karo nuojautos tvyravo dar po pirmojo (apetitas ateina bevalgant). Bet reikia pastebėti, kad okinaviečiai japonų kariuomenėje buvo savotiškų to meto JAV negrų vietoje: į frontą jų neleisdavę kaip netikusių kariauti, o taikos metu šiems kariuomenėje atitekdavę “purviniausios“ pareigos užnugaryje ir pagalbiniuose daliniuose.

Va, tarkime, mano Goju-ryu karate mokyklos kūrėjai: Miyagi dvejus metelius atpylė arklidėse, o Miyazato per karą buvo elektriku kažkur Taivanyje. Gal todėl Yabu Kentsu, Shorin-ryu meistras, mokęsis kaip ir Funakoshi Gichin (Shotokan) pas Itosu Anko, padėjusį pagrindus šiuolaikinei karate, didžiavosi buvęs kariuomenėje seržantu (veikiausiai kapralu, kaip verčiamas “leitenantas puskarininkiuose“) – ir į pirmąjį karą su kinais jis įsiprašęs savanoriu, nes šaukimo gi nebuvę.

Bet aš nesu tikras, ar tikrai to fronto matęs. Kalbama, kad vieną japoną kareivį nudaigiojęs konflikto metu dėl rasitinių ano išsišokimų, bet tai būtų pasibaigę karo tribunolu ir sušaudymu, tad tikėtina, kad tik nokautavo, ko irgi buvo jau daug, bet, matyt, karo metu ir karo zonoje tokie kareiviai kaip natūralūs lyderiai yra įvertinami, nepaisant kilmės (vienas toks fronto zonoje paaukštintas Austrijos vokiečių kilmės kapralas Vokietijos imperijos pajėgose tai paskui Antrąjį pasaulinį sukėlė…).

Skirtingai nuo Yabu, Uechi anaiptol nebuvo toks didelis japonų karo mašinos entuziastas ir tarnauti privalomai, kaip dauguma to meto okinaviečių, visai neketino (va tai tau “samurajus“, praktikavęsis su ieties muliažu kariauti pėstininku!). Jo tautiečiai irgi visaip išsisukdavę nuo tarnybos (kaip ir sovietmečiu mūsiškiai): kas žalodavęsis, kad būtų netinkamas, kas pabėgdavęs, kad taptų nepasiekiamu šaukimo komisijai. Na, įsivaizduokite kelis šimtus metų nekariavusius su niekuo saliečius provincialus, neturėjusius ir jokios kariuomenės (nes juos apginti turėję ir kinai, ir japonai), kurie prisiklausę gandų apie karo baisumus (nes juk būna, kad ir kare žūna) – gana artima lietuvių valstietiškam mąstymui, tiesa?

Tik išvažiuoti ne taip ir paprasta buvę, bet, matomai, seni “šlėktiški“ gal ryšiai pagelbėję, kad gavo leidimą išvykti į Fujian provinciją Kinijoje – ten paprastai istoriškai visi okinaviečiai vykdavę verslo reikalais, iš ten kinų sappushi (atašė) atvykdavę Ryukyu pavaldyti (ir vietinių koloborantų karate pamokyti).

Uechi Kambun, pasitaręs su šeima, nusprendžia emigruoti ir taip, deja, tapti įstatymo pažeidėju, už kurį grėsė baudžiamoji atsakomybė. Japoniškas patriotizmas jam, kaip ir daugumai okinaviečių ūkininkų, yra svetimas (ši nuostata dar buvo gaji ir 1945 metais mūšių dėl Okinavos metu, kuomet vietiniai išdavinėdavę amerikiečiams atvykėlius japonus).

* * *

Tęsinys

Komentarai
  1. Augustas sako:

    Ai ai ai, bene pačioj įdomiausioj vietoj pasakojimas nutrūksta. Tai jau nekantraudami laukiam rytojaus.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s