Sukeisti saifa su kururumfa

Posted: 2013-04-09 in Karate
Žymos:, , ,

Kad jau apie sanchin-gata rašiau, kodėl ji yra vėliau už gekisai-gata, tai šįkart atkreipsiu dėmesį į vieną nesusipratimą, mano galva, kuris reikalingas paaiškinimo – saifa-gata (kadangi šiandien įdėjau puslapį, skirtą transkribavimui paaiškinti, žr. kodėl gata, o ne kata).

Ši kata yra trumputė. Ar dėl to ji paprastesnė mokytis? Abejoju (ją studijavę visi dabar choru sako “osu!“). Netgi gekisai komplekse yra veiksmų daugiau, tačiau pastarąją kata (dvi, nes ten variantas A ir variantas B) mokiniesi iki saifa ir netgi, kaip minėjau, sanchin.

Aišku, taip yra Jundokan (arba Miyazato Ei’ichi vystytoje Goju-ryu kryptyje, kuriai ir aš priklausau), priminsiu, nes kitos mokyklos kiek kitaip pradžioje sudėlioję kata mokymosi procesą, o jų meistrai į tai turėjo savą požiūrį ir savą logiką (nes Miyagi-sensei išvis dėstė sanchin plius bet kurią kitą parinkdamas, jei ne pagal nuotaiką, tai pagal savo požiūrį į mokinio gebėjimus, charakterį ar fizinius duomenis; o gekisai iš viso buvo sukurta pagal Okinavos gubernatoriaus užsakymą Antrojo pasaulinio karo pradžioje kaip “bendra kata visiems stiliams“).

Netgi mokinantis susidaro toks keistas paradoksalus jausmas: saifa yra tokia visiškai “kung-fu“, o ne “karate“ – ir po jos sekanti seiyunchin einasi daug lengviau (nes ji ir eina po sanchin visoje chin-gata grupėje…), nors saifa yra antra pagal trumpumą po sanchin, o seiyunchin yra panašiai antra pagal ilgumą po suparimpei (paskutinės kata, kurią mokiniesi).

Netgi juodo diržo išvakarėse mokiniesi sanseru, ir ta einasi iš viso smagiai, kai prisimeni, kiek kamavaisi su trumputėle saifa, ir kaip iki šiol visi tie apskritiminiai judesiai, visas tas “dziu“ ir “kinietiškumas“ nėra tobuli, kiek tokiam lygiui norėtum. Netgi kata varžybose (na, jei žmonės raumenimis varžosi kultūristų varžybose, tai gal ir pižaminiams smagu gimnastikos kompleksais linksmakočius matuotis?) visai rimtai juokaujama: nori pravalo – daryk saifa, aha.

Tad kame reikalas, kai tiek daug netgi?

miyazato08

Miyazato Ei’ichi atlieka saifa-gata (foto iš ogkk.eu)

Aš Miyazato-sensei logiką galiu nuspėti, bet siūlau nusikelti į ūkanotus “priešistorinius“ karate laikus, kuomet karate buvo tuiti (jap. tode), o pati Okinava buvo ne prefektūra, o Ryukyu karalystė, pavaldi Satsuma klanui, tačiau vasalinį nuolankumą demonstruojanti kinų Ming (o vėliau ir Qing) dinastijai.

Jau rašiau (nuoroda bus ne viena – pasikuiskite archyvuose), kad kata galima sugrupuoti pagal jų bendrumą į grupes netgi pagal pavadinimus.

Tarkime, -chin: san-, seiyun-, shiso- (ir iš dalies so-); seisan iš viso buvo vieša (su savomis mokyklų interpretacijomis); sepai, sanseru ir suparimpei yra savaime “palaikės“. Beje, sanseru Goju-ryu yra paprastesnė už sanseru mūsų giminingoje To’on-ryu – tiesiog Miyagi tuomet tarnavo japonų kariuomenėje pašauktiniu, kai Kyoda Juhatsu mokėsi pas Higashionna Kanryu (Miyagi arba išmoko iš kitur, arba neišmoko giliau?).

* * *

Taigi, jei jūs esate kinų karinis atašė (sappushi), kurio misija uchina (okinaviečius) koloborantus apmokyti veiksmų, kurie padės palaikyti rimtį ir viešąją tvarką saloje, tai jūs mokysite pripuolamai, o ne atidarę nuosavą komercinę kovos meno mokyklą (Ryu-ha), kur dėstysite 10 ar daugiau metų, ir eis mokiniai reguliariai mokytis. Greičiausiai mokymas bus ribotas laike ir daugiau seminarų pobūdžio.

O kadangi įgūdžiai ateina juos šlifuojant, tai paliksite savarankiškam darbui konspektus – tik ne rašytinius, o judesio. Kitaip tariant, duosite kata!

Ir kadangi mokinys žino, kas slepiasi už judesių (bunkai, nors derėtų sakyti pritaikymas – oyo), tai jis savarankiškai tuos judesius galės ir vienas atidirbinėti iki nuprotėjimo. Ar paskui savo mokiniams pasakys, ką kuris reiškia, tai čia jau ne sappushi problemos, o sensėjaus (o jei sensėjaus šalis yra okupuota, gimtinėje trečdalis civilių gyventojų žuvo kovinių veiksmų metų, numestos dvi atominės bombos, gėdinga kapituliacija, viskas sugriauta ir iš bado turi okupantų kareivius, neturinčius ką veikti laisvalaikiu, mokinti pragyvenimui, tai… va, taip nuoširdžiai, jūs to sensėjaus vietoje iššifravimu dalintis labai linkę? Bet už tai kiek daug “meistrų“ supervalstybėje su aukštais dan ir juodais diržais – cha-cha-cha!..).

Akivaizdu, kad sappushi turėjo skirtingai laiko, skirtingai gabius ir nelabai mokinius, skirtingai patys buvo patyrę kovos mene (tuiti arba tode – kinų metodas; pakeista į karate tarpukariu, nes japonams kinai jau buvo “ne lygis“).

Todėl ir kata yra skirtingos. Suparimpei, tarkime, rodo, kad sappushi laiko mokymui turėjo daugiau, o ir mokiniai nebuvo iš bambuko kelmo spirti. O kokį sepai (reikia klausti Lapino iš vietinio Šaolinio, ar čia ne su 18 archatų arba Lohan-quan siejasi?) sukomplektavęs ir perdavęs sappushi laiko turėjo mažiau.

Sanseru dėstęs, panašu, turėjo kelis paskyrimus ar komandiruotes, jei Miyagi-sensei nebuvo toks negabus, o susirado versiją iš kito šaltinio, laurus atiduodamas savo mokytojui (arba Higashionna primakliavojo, duodamas skirtingas versijas jam ir Kyoda_i – kaip su sanchin-gata nutiko, kai Higashionna-sensei pasakė, kad jei norite, tai darykite ne atvirais delnais, o kumščiais – nuo to laiko Goju-ryu ir yra sanchin-gata kumščiais, o va iš to paties šaltinio traukusi savo sanchin-gata Uechi-ryu – taip ir liko “senoviškai“, atvirais delnais).

Seisan iš viso Okinavoje buvo vieša ir bendrai visiems prieinama (mugėse ją demonstruodavo, cirkininkai…) kata – vos ne kaip koks kariuomenės “grumtynių kompleksas Nr.1“: 13 prijomų (veiksmų) – 5 nuo smūginių atakų, o 8 nuo imtyninių (sučiupimai, užlaužimai, smaugimai ir pan.).

* * *

Bet kalbam apie saifa, o giminė šiai kata yra kururumfa – iš tos pačios fa-gata šeimos. Tad įsivaizduokime ją dėsčiusį kinų sappushi.

Jis apmokina kompleksą pagrindinių veiksmų “visiems gyvenimo atvejams“. Kururumfa iš tiesų yra ilgokas ir gausus bunkai kompleksas (kata). Ir jei yra laiko, tai jis duos ne tokį, manau, “kelioninį“ sutrumpintą variantą (kaip kata yra dai ir sho), o veikiau alternatyvas arba papildomus veiksmus, kurie netilpo į kururumfa. Jų, aišku, mažiau, tai ir pati saifa-gata yra trumputė.

Jei žiūri iš loginio taško, kad saifa yra “paprasta“ (nes trumpa?…), o kururumfa “sudėtinga“ (nes daug?…), tai išvada tokia, kad pirmiau saifa ir reikia mokytis, o jos pagrindu tuomet kururumfa lengvai pasipildo.

Bet kad taip nėra! Ir tą visi studijavę vieningai vėl patvirtina skambiu “ossss!“ Netgi Miyagi-sensei taip nemanė, kiek prisiminimai siekia: jis galėjo ir saifa mokyti, ir kururumfa – jei ne lygiagrečiai, tai atvirkščia tvarka. Arba vienos kurios ir nemokyti – jo Goju-ryu, tai kaip nori, taip ir dėlioja, čia jis sensėjus.

* * *

O jei logika tokia, kaip sakiau aukščiau? Jei iš tiesų kururumfa yra bazinė, o saifa – papildoma alternatyvomis?

Tada pradedi suprasti, kodėl siūlomi “baziniai“ bunkai ir visos interpretacijos yra “be ryšio“. Kaip bazinei technikai jų lygis suprantamas (primityvus), bet neįtikina savo efektyvumu (neveikia – priešininkas nedarys malonės atakuoti taip, kad reaguotum “pagal kata“). Bet jei imi žiūrėti į alternatyvas variantams, kurie yra kururumfa – tada supranti, kodėl jų nesudėjo į kururumfa, o padarė atskirą papildinį (appendix).

Tarkime, jei tas uraken su sučiupimu (kuris nelabai ir uraken…) skirtas pažengusiam? Sparinguoji (arba kovoji), o priešo rankos gynybinėje pozicijoje (kamae – galite naudoti ir boksininko poziciją) trukdo prasibrauti prie jo galvos, tai pirma ranka spaudžia jo gynybą (osae-uke, pereinantis, nors nebūtinai, į hikite), kai į glaudų kontaktą įėję antros rankos alkūne atliekate atemi, pravalote kelią nuo antros rankos (tuomet patenkate į parengiamąją poziciją aperkotui), pratęsiate atemi į veidą (uraken-uchi), ir toliau suvalgote priešininką laisva tema ir pagal nuotaiką (tokie dalykai kata praleidžiami).

saifa1

Viena iš saifa-gata interpretacijų pagal Tom Hill

Be abejo, šis kartojasi triskart, o tai reiškia ir visai skirtingas interpretacijas: viena jų yra alkūnės laužymas, kita – metimas (parbloškimas) – nestokim prie šito, gerai? Svarbu, kad matosi: siūlomas Jundokan, tarkime (nors mačiau ne vien Jundokan) bunkai yra kvailas ir mažai įtikinamas, o sukeitus rankas ir įprasminus kitaip situaciją – puikus taktinis pasiūlymas kovai, argi ne?

Ir kai negauni paaiškinimo, o kodėl po mae-geri spyrio žiūri ne atakos kryptimi, tai imi analizuoti, kad kažkas čia ne taip…

Atsakymą netyčia gavau iš vieno belgo, kuris yra ne tik sanda (laisvų sportinių ušu kovų) čempionas, bet ir praktikuoja… taiči! Jis dėliojo vienam apie šnipus ir spec.agentus rašančiam autoriui (japonijoje dziudo juodą diržą išsilaikiusiam!) 5 veiksmus, kuriuos tas galėtų panaudoti prie savo sistemos. Žinote, tokią kaip ir kata, kaip ir alternatyvą.

Vienas buvo toks gana ilgokas kaip cirkas, bet žiaurokas savo efektyvumu. Topt man taip mintis – sakau, gi čia saifa bunkai, ir dėl kojų bei galvos pasukimo viskas aišku!

Tas man sako, kad karate nepraktikavęs. Klausiu, iš kur ištraukei šitą? Ai, atsako, kažkoks kinas parodė per festivalį, o stiliaus nepamena… Apmaudu dėl to, kad nepamena, nes tai atsakytų dar ir į klausimą, iš kur Miyagi-sensei traukė saifa ir kururumfa į Goju-ryu (ne, jo mokytojas Higashionna šitų nemokė, ir jų nėra To’on-ryu).

O bunkai ten ne pavieniai į vieną ar kitą pusę. Ten bendra kombinacija, gana ilgoka: įeini sučiupime į imtynes (beveik klinčą), išsukinėji priešininko rankeles (čia tie “kung-fu blokai“), jas užblokuodamas ir apsisaugodamas nuo atakų (beje, ne plaštakomis, o alkūnių linkiais tą darai – pabandykite boksininko rankeles pagaudyti arba su dziudoka sučiupimais dėl keikogi pasirungti – sėkmės…), pervedi į išbalansuotą nepatogią poziciją, įspiri dešiniu keliu į galvą, kad nespurdėtų (pakartojimų skaičius lygus sadistiniams polinkiams), sulenki labiau (jis pats po kelių į veidą jau kniūbsčiu griūna), kabini dešiniu savo pakinkliu jo sprandą (ten tas mae-geri yra kojos išmetimas pirmyn ir permetimas, o ne spyris pirmyn), kaip kata keiti stovėjimą ant dešinės kojos, jis persiverčia įstrižai aplink savo ašį ir griūna (rankomis padedi kaip kata – čia toks apsukantis, kaiten-nage primenantis, metimas), o tada pribaigi jį kairiu spyriu žemyn (sulaužai laikomą ranką per alkūnę – va jums ir mae-geri arba fumikomi į galvą, sprandą ir pan.).

Ir jūsų galva pasukta į kairę. Kaip kata. Tik žiūrite ne pirmyn, o po kojomis – ten voliojasi priešininkas prie jūsų kojų iš kairės.

Sakiau, kad cirkas? Ne daugiau, kaip bet kuri kita technika.

Tik todėl, kad “kaip cirkas“, ir neįtraukė į kururumfa, o paliko saifa – pažengusiems.

Kaip ir akivaizdus bunkai, apsiginant nuo kojos sučiupimo – tie pliaukšt per ausų būgnelius. Na, patys pagalvokite, koks idiotas kamikadziškai čiups jums taip už kojos (BJJ adeptai nesiskaito,  nes MMA ringo tuomet nebuvo), jei gali gauti spyrį į žabtus pakeliui? Jei ir pričiups, tai sprandas ir nugara atviri – neapsigins. O jo kaklas, pakišamas smaugimo apglėbimui alkūne?…

saifa2

Tipiškas “higaoniškas“ IOGKF saifa-gata bunkai (iš iogkfspain.com)

Bet jei situacija yra tokia, kad jūs stovite, o jis tuomet sėdėjo savo seiza arba voliojosi (dabar sakyčiau, kad esate pareigūnas, darantis landynėje kratą, bet opiumo rūkykloms dar kaip ir anksti sappushi laikais buvo?), tuomet veiksmas savigynai logiškas: atmeti koją atgal į įtūpstą (zenkutsu-dachi) ir atlieki pagal saifa-gata.

Ar dažnai to reikia? Ne. Todėl keliauja, sappushi sprendimu – ne į kururumfa, o į saifa.

Čia aš, žiūriu, jums tuoj visą kata išnagrinėsiu (bunkai), o apimtis ribota. Kaip ir veiksmų kiekis, kuriuos tuomet sappushi galėjo sudėti į  kata. Pati sistema (mokyklos veiksmų aprašas ar turinys – lot. curriculum), kurią mokėsi sappushi, matyt, buvo didesnė ir platesnė. O laikas ribotas. Vietinius parankinius darbuotojus, kurie paprastai palaikė tvarką Okinavos saloje (tame tarpe ir saugojo krovinius, uostus, laivus ir kitus, kaip dabar sakoma, strateginės reikšmės objektus, svarbius kinų imperijai Ryukyu karalystėje – todėl kobudo su karate ėjo ranka rankon), galėjai apmokyti riboto arsenalo. Bet už tai tokio, kuris veiktų čia pat. O kad nepamirštų, nes mokymas buvo nesisteminis ir nereguliarus – davė kata.

* * *

Galiu tik spėti, kad Miyazato-sensei, įkišdamas saifa-gata taip anksti į mokymo eiliškumą, turėjo savo logiką, kurią apibūdinčiau kaip: “ai, tegul pasikamuoja, judesio kultūra niekam nepakenkė, bus lengviau kururumfa mokyti, nes ilgam užstrigs ant pastarosios, o kaip paaiškinsi, kad trumpą ir, neva, paprastą mokiniesi po to?“. Nebent pasakytumėt, kad Miyazato-sensei nieko neišmanė, tai kaip neišmanėlis ir įgrūdo pirmiausia – kaip striuką ir buką…

Tam tikra prasme japonai turi jujutsu ir nin-jutsu (tai-jutsu). Pirmoji yra bazinė (du lygiai, kurie dabar vadinami dziudo ir aikido), o nin-jutsu yra savotiška kontr-sistema. Nors ją mokinasi irgi dabar atskirai (kaip ir aikido be dziudo praktikuoja), tačiau be bazinės technikos suvokimo nėra ką ten studijuoti – nupūs kaip boksininkas ringe taičistą (ir ne todėl, kad pastarasis yra “lėtas“). Paprastai taip ir nutinka nindzėms, nebent granatomis atsimėtytų ir sienomis laipiodami pabėgtų.

Išmokus saifa-gata, nelabai irgi daug gausite suvokimo, kaip negauti kovoje tiesiog kumščiu į nosį ar spyrio į tarpkojį. O va kururumfa tai jau yra. Ir nors abi kata dabar sudaro tik dalį visos Goju-ryu mokyklos programos (iš viso yra virš tuzino kata Goju-ryu), tačiau minimaliai programai užtektų, manau, tik vieno iš “taktinių stilių“: fa-gata grupės, arba kurios nors iš “autonominių“, arba chin-gata grupės.

high-kick-girl

Va tokia “karate“: dvi gimnazistės nesutaria, kurios suktukas labiau bernus vilioja (iš jap.k/f “Aukštaspyrė mergina“)

Mokantis nuosekliai visų po truputį, deja, galima nieko doro neišmokti, nes ir Goju-ryu sistema bus tokia aplaupyta ir po truputį iš visko prirankiota. Kai turi tam laiko (valios ir pinigų, bei mokytoją po ranka), tai kyu/dan sistema yra tinkama. Bet gyvenam dabar post-industriniame amžiuje, tad labai gyvenime viskas kinta, kraustausi pats arba mokytojas išvyksta, sutrukdo šeimyninės aplinkybės arba sveikatos problemos (viską patyręs esu asmeniškai) – paprastai numojama, kad anas (net jei patyliukais užsislėpęs tas žinomas kata šlifuos ir gilinsis į bunkai…) neturi valios, tinginys ir pan.

Aš, matyt, mokyčiau kata grupėmis, ir tik per kata (visai neįdomu, ar gražu – man įdomiau, kad tau veiktų, tad kata be bunkai ir oyo yra miręs gimnastikos kompleksas – aerobikoje nors mergos aptemptomis šlaunimis švytuoja ir sėdmenis kraipo, tai kam į karate eiti?).

Bet čia aš taip… kiek Bobo spėtas teišmokyti: visų chin, abiejų gekisai, parengiamųjų fukyu su tachi, vienos “pačios sau“ sanseru, ir pusės fa, ir tai ne iš tos pusės ir dar mažesnės pusės? Tad aš čia jums ne autoritetas, nors išvardinau tik ką shodan (juodo diržo pirmo dan) programą – eikite, gerieji žmonės, savais keliais nors ir į Šaolinį (Lapinai, priimsi?).

Beje, jei bus įdomu, tai apie šią chin-gata grupę, matyt, irgi reiks kada prie progos papasakoti, ką ten jų sappushi primąstė, ir kame ten visų veiksmų sudėliojimo į atskirus mažesnius kompleksus (kata) logika. Tęsti?

Komentarai
  1. Lapinas sako:

    Sudėtinga Bet paprasčiau nei kiniška muilo opera Su arhatais, 18 arhatų rankų (luo han shi ba shou) viskas suvelta. Kaip ir turi būti ‚Pasaulio centre“ Po tokiu pavadinimu slypi ne dešimtys bet turbūt šimtai giminingų taolu (jap. Kata). Be to ir pavadinimų ne vienas – luo han shi ba shou, shi ba luo han shou yra dar ir luohan shi ba zhang (delnas) ir Shaolin Luo Han Pu Shen Shi Ba Shou ir Jin Tong Xiao Luohan Quan ir so on. Tai gali būti ir identiški taolu, bet gali būti ir visiškai skirtingi. Seniausias (man žinomas) Šaolino tradicijai priklausantis (luo han shi ba shou) variantas yra toks http://www.youtube.com/watch?v=qu4YPOG8uvg
    Iki tol visi šventai tikėjo, kad tai yra šitas luohan shi ba shou. Tiesa visa logika ir kita rodo, kad tai bent jau dalinai Šaolino tradicijai priklausantis taolu, bet kokiai tiksliai neaišku. Kažkur senai buvau skaitęs, kad kad šitas variantas į Šaolina sugrįžo iš liaudies XX a. nes buvo pamirštas, todėl apie jo autentiškumą kalbėti sunku. http://www.youtube.com/watch?v=raSvF3CiLx4
    luohan shi ba zhang (delnas)toks (įtrauktas į Shi De Qian enciklopediją ir panašu, kad daugiau mažiau autentiškas) http://www.youtube.com/watch?v=Rum8qAFB8Wc
    Žodžiu kalbant apie Arhato stilių (Luo Han Quan) reiktų nepamiršti, kad arhatų buvo (yra?) ne vienas. Taip ir stilių tokiu pavadinimų daug. Ir ryšio tarp jų gali nebūti išvis jokio. Pvz.
    Pietietiskas lohanis



    Shan Xi provincijos luohanis

    vienarankis luohanis

    zodziu…you name it
    Kalbant apie Šaolino arhatus tikriausiai reiktų paminėti, kad tai vienas iš senesnių bet neseniausias stilius. Todėl deja senelis Bodhidharma čia nebus prikišęs nagų (be to iki šiol taip ir neįrodyta, kad išvis toks buvo). Pilną Šaolino ahato stilių sudaro nuo 60 ir net iki 90 taolu (jap. Kata). Nors daugelis žino tik apie 2.

    Ir tie dažniausiai visiškai sumoderninti. Matyt „18 rankų“ bus paprasčiausiai visos didžiulės archato sistemos dalis. Todėl spręsti, kas įtakojo Okinava labai sunku. Manau, realiausia, kad tai buvo kažkoks pietietiškas Arhatas Nors velniai juos žino

    • seiikan sako:

      Kai įmeti kelias nuorodas, tai sistema permeta moderuoti, manydama, kad brukalas.🙂

      Žinai, mano galva, tai tas nežinomas sappushi galėjo mokėti kokį tuziną iš 20 savo Lohan stiliaus taolu. Tai iš jų prigraibė į vieną konspektą (katą) vietiniams burundukams pagal tų supračių.😀

      Pažiūrėk, kaip maždaug Sepai atrodo: http://www.youtube.com/watch?v=fswM6YOxj7k – rastum ne tik tą pradžioje “šaolinišką“ ar “archatišką“ pasisveikinimą (kreivą šleivą – pirštai ne aukštyn, o tiesiai), bet ir alkūnių judesius, kur abi plaštakos viena kitą laiko, ir kojų su rankomis panašumus, ir t.t.

      Pirmiausia aš kažkada atkreipiau dėmesį, kad Sepai dabar (nes iki Goju-ryu išvis niekaip) užrašoma kaip “18 rankų/veiksmų“. Prisiminiau kažkada mokęsis ušu taolu iš rusiško žurnalo (1987-1988 metai – pats žinai, kaip tada buvo), kuris vadinosi “18 archatų“. Jei taip prasukus kaip sugedusį telefoną, tai supranti, kaip judesiai panašūs, tik forma jų išsikraipiusi, jei kata su taolu lygintum.

      Bet iš tiesų, tai velnias ją žino – matai, Higashionna mokė (ir mokėjo) penkias kata iš Lohan, ir šių tikrai ne visos iš Lohan/Rakanken:
      1. Sanchin (3 konfliktai)
      2. Sanseru (36 veiksmai)
      3. Seisan (13 veiksmų)
      4. Pechurin (100) arba Sepurumpai (suparimpei – 108)
      5. Neipai

      (dabar visiems Miyagi “istorikams“ žandikauliai atvimpa, nes neaišku, iš kur šitas ėmė dar penkias senąsias, koryu stiliaus: saifa su kururumfa, seiyunchin su shisochin ir sepai, kaip 100 tapo 108, ir kodėl numetė neipai, kuri nėra sepai, bet galėjo būti iš giminės…😀 )

      Jei sepai tik man lohan primena, tada mumi ne tik aklavietėje, bet grįžtam atgal.

    • seiikan sako:

      O, tiksliai!🙂

      Tik aš atlikdavau ne taip greitai ir pauzės būdavo labiau akcentuotos tarp veiksmų. Dabar, manau, atlikti galiu ir karatistiška ar netgi Go-Ju maniera.

      Suktukas (drakono uodega) pas bičą sukz.😉 Sania, kai kariuomenėje jį apmokiau šitą kompleksą, neužilgo atidirbo gerai ir parodė, kaip daroma. Jis kai pakirsdavo, tai sparinge priešininko kojos virš ausų pakildavo, bet ir aš šiek tiek pagerinau savo techniką.

      Ten prieš uodegą eina horizontalus smūgis ranka-kūju. Tai va šitas judesys turėtų įsukti į inerciją prieš pat įtūpstą ir uodegą. Bent jau šitą dalį tai, manau, geriau už klipe padaryčiau.😀

  2. Lapinas sako:

    🙂 Nu sudominai, pabandysiu pažiūrėti įdėmiau, kai atsiras laiko.

    • seiikan sako:

      Miyagi su Gokenki buvo sukūrę “organizaciją kinų metodo (tode arba karate) studijoms“. Gal ir mudviem tokio reikia?😉

  3. Lapinas sako:

    Is pirmo zvilgsnio matau ten xiao hong quan gabaliuka. Kas labai nustebino:) Ir pradziugino:) Tik japoniska maniera fajing zero. Kitiap kompensuoja jegos ismetima.

    • seiikan sako:

      xiao hong quan – mažasis raudonasis kumštis? Hm… Kažkur buvo minima, kad Higashionna Kinijoje mokėsi Lohan, bet tuo pačiu kalbėta ir apie vieną iš “5 protėvių“ (ką paprastai rašydami sumeta į vieną kaip archatus, arba tiesiog keičia kaip archatus).

      Gali būti, kad realiai ten ne joks Lohan stilius, o xiao hong quan?

      Bet, vėlgi: Higashionna pagal labiau tikėtiną šaltinį jokios Sepai nemokė. Tad Miyagi ją ištraukė kažkur Kinijoje. Gali būti, kad iš kokio abejotino šaltinio xiao hong quan. Čia, žiūriu, gerai tave po ranka turėti – tuoj disertaciją rašysim.😉

      Su fajing visiems karate stiliams vienoda.😀 Ko norėti iš burundukų (kuriuos japonai “kaimiečiais“ vadino)? Vieną paprasčiausią energijos generavimo būdą išmoko – ir pakanka nosį kam sugurinti.😀

      Nes Kinijoje rimtose mokyklose “studijuoti“ ir “treniruotis“ yra sinonimai. Okinavos atveju “studijuoti“ yra sinonimas “seminaras“ ar “fakultatyvas“, o “treniruotis“ yra “tobulinti iki nuprotėjimo tai, ką išmokai“.

  4. Lapinas sako:

    Xiao hung quan (小洪拳) – nera “red fist” (小 红拳) kaip daznai vercia arba uzraso net hieroglifais. Hong (liet. Hung 洪) yra pavarde. Jis neverciamas. Bet jei isvertus pavarde reiskiia “tekme” (Flood). Tik kiniskai sitie du zodziai “raudonas” (红) ir “tekme” skamba vienodai. Del to ir nesusipratimas atsirado. Istoriniai tyrinejimai rodo, kad mazdaug bus apie XIII a. sukurtas. Legenda paskaoja apie teva ir sunu kurie sukure xiao hong quan ir da hong quan (cia aisku bus tevuko kutyba, nes ji yra – “DA” (didelis):) Bet cia vel primakaluota. Jeigu begales xiao hong quan variantu yra plius minus panasus, tai da hong quan sudaro net iki 13 taolu.Kaip kokioje mokykloje. Bet problema nesibaigia:) cia gi kinai:) yra dar Lao hong quan (senasis), kas is esmes yra be proto ilgas xiao hong ir da hong derinys. Zodziu manoma, kad praeityje galejo buti isvis vienas taolu, kuris veliau pasidalino i mazesnius, kurie dar veliau buvo pailginti:) Mazdaug taip:) Todel velniai zino. Sunku spresti. Bet maniera Sepai – pietietiska. Pietitetiskame wushu judesiai fiksuojami, siaureje labaiu priimt, kad viska butu sulieta ir atleikama vienu ypu:)

    • seiikan sako:

      A, čia hungar, tipo.🙂 Nujaučiau. Prie Higashionna irgi kažkur rašė, kad šitą studijavęs, bet neįtikino. Juolab, kad sepai ne jo.

      O šiaip jau, tai visa karate gi pietiečių kungfu…😀

  5. Lapinas sako:

    Na taip, bet hong quan nesukurtas Shaoline, o atnestas ir perdarytas. Taip, kad nu cia visko gali buti. Idomu butu kazkada prisesti ir gerai pastudijuoti. Bet dar kart paziureje (vel probegom) lyg ir matau damo shi ba shou gabaliuku, bet reiktu pasigilinti. http://www.youtube.com/watch?v=o76m4-enGS4

    Zodziu reikia labai idemiai ir labai kritiskai paziureti.

    • seiikan sako:

      Man atrodo, kad ten, Pietuose, tai visi skiedė (ypač imigrantams iš Okinavos), kad viskas čia šaolinis.🙂 Dalis karate yra Shorin-ryu (Šaolin) stiliaus. Dalis, kaip Goju-ryu – neva, kažkokio Shorei, ne Shorin, bet kliedesiai. Dar yra Shorinji-ryu, iš kurio ir mudviems smagiai pažįstamas Shorinji-kempo.😉

      Kažkaip įtariu, kad Sepai padaryta iš atskirų gabaliukų, tik būtų gerai atrinkti, iš kokių stilių. Nes kururumfa turi maldininko, bet ir sanseru galas kaip maldininko.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s