Sochin-gata: dar šiek tiek apie pamestąją

Posted: 2012-01-27 in Karate
Žymos:, , , , , , , , , , ,

Gi mane žinot, kad vienąkart temą pradėjęs, aš jos paprastai nenumetu. Būna, kad atidedu, tačiau jei pradedu kapstytis giliau, tai ir tęsinio galite tikėtis, ko dabar va ir sulaukėte temai Sochin-gata: dar viena Goju-ryu kata? Kaip anksčiau rašydavo spaudoje redakcijos skiltyje: “laiškas pakvietė kelionėn“.

Nors sutinku, kad kai giliau šitokiomis temomis pašnekėti galiu tik su kolega (tikiuosi, jo nežeidžia šitas kreipinys, kaip vieną barokinę bajoraitę su trimis antkapiais tuo įžeidė toks vienas salomeikės absolventas?) Lapinu iš Šaolinio, o geriausi atsiliepimai čia būna tik apie kokią nuogą panelę arba stringus, tai belieka iškart ir neatidėliojant pradžiuginti ir šiuos mano skaitytojus, nes kuo turtingti – tuo ir laimingi.

Specialiai jums, mielieji jūs mano – akutėms paganyti:

Achtung!!! Pin-up girl.

* * *

Bet dabar grįžkime prie temos apie sochin-gata ir šiosios kilmės bei barokinių šaknų.

Jei pamenate (kas nepamena – spaudžia nuorodą aukščiau), ši kata yra viena iš Shotokan kata. Tad pirmiausia nuo čia ir pradėsime savo tąją kelionę, narpliodami šios katos atsiradimo istoriją.

Ką gautume iš Shotokan įkūrėjo tėtušio Pušiuko Svyruonėlio Funakoshi? Mėgėjas pervadinti visas okinavietiškas kata geriau japono ausiai skambančiomis ir marketingine prasme patrauklesnėmis, ir čia, šis užkietėjęs filologas, prikišo savo pirštus – mat, sochin iš pradžių vadinosi… hakko!

Och… subyra, pasirodo, visi mano pasvarstymai apie sochin iš Nahate? Taip, be ne visai taip.

Labai jau keistas faktas, kad Funakoshi parenka pavadinimą katai, kuris yra gerai žinomas jo oponentų (ar konkurentų) iš Shorei-ryu (versus Shorin-ryu, kuo buvo Shotokan pradžioje kaip motykla šios karate atšakos, o ne savarankišku stiliumi, kokiu jį padarė sūnelis Funakoshi Yoshitaka). Galėjo duoti kitą, neutralesnį, o čia – gi tiesioginės aliuzijos į Nahate, o ne Shurite kryptį, kadangi šią kata mokė būtent Arakaki Seisho, buvęs ir… Higashionna Kanryo mokytoju, kuris, savo ruožtu, mokė Miyagi Chojun (Goju-ryu) bei Mabuni Kenwa (Shito-ryu).

Kaip minėjau, Goju-ryu tokios kata iš –chin serijos ir nėra. Bet sochin-gata juk yra Shito-ryu!

Iškart dera pasitikrinti, ar Miyagi šito neišmoko iš savo mokytojo Higashionna, ką padarė, matyt, Mabuni? Kiek abejotina, nes Miyagi dievagojosi išmokęs ne tik visas kata iš Higashionna (Nahate), bet netgi ir daugiau, ko nerasite, tarkime, giminingame Toon-ryu stiliuje, kai kiek vyresnis už Miyagi kolega mokinys pas tą patį mokytoją Kyoda šios kata irgi nesimokęs ir neįtraukęs (šiame stiliuje ir sanseru-gata skiriasi nuo tos, kuri yra Goju-ryu, ir sakoma, kad šią kata Miyagi mokėsi nebe iš Higashionna).

Tad gal į Shito-ryu ši kata atėjusi iš Shurite ir Shorin-ryu, ką irgi mokęsis Mabuni atitinkamai iš Itosu bei Yabu? Tai paaiškintų ir sochin-gata atsiradimą Shotokan mokykloje, nes Funakoshi Gichin mokytoju yra buvęs ir Itosu Anko.

Bet įdomiausia, kad Shito-ryu sochin-gata skiriasi labai ženkliai nuo Shotokan sochin-gata. Maža to, kaip tik Shito-ryu ji savo tipine pradžia primena veikiau Goju-ryu visą eilę kata: sanchin, shisochin, sanseru, suparimpei! Tad palyginkite (įdedu nuorodoje dar bunkai), o tuo tarpu paliksiu Mabuni nuošalyje, nes ne ta tema dabar – reiktų ten į jo mokyklos peripetijas giliau lįsti.

Mabuni Kenwa atlieka sochin-gata (Shito-ryu)

Man belieka gi grįžti vėl į Shotokan, ir šįkart – jau pas sūnelį Yoshitaka, kuriam už dabartinį Shotokan vaizdą daugiausiai laurų atiduodama, tad mokykla gal ir tėvo, bet pats stilius – veikiau jau jo sūnaus ir visos jaunosios jau japonų karate kartos: Nakayama (JKA), Kanazawa (SKI), Egami (Shoto-kai) ir t.t.

Sakoma, kad kata pavadinimas kilo iš tikro dėka pačios sochin-dachi (dar vadinamos ir fudo-dachi) stovėsenos, reiškiančios “tvirtai įsišaknijęs“ (kas, beje, būdinga labai Goju-ryu stiliui, nors Nahate ir išvestinis Toon-ryu to taip neakcentuoja). Iš tikro, tokios plačios ir žemos stovėsenos tapo Shotokan skiriamuoju stiliaus bruožu, o būtent tokias ir mėgo Yoshitaka, kai senstantis tėvas puikiai prisiminė dar gimtinėje išmoktas ir visų, tiek Shorin-ryu, tiek ir Shorei-ryu (Goju-ryu) naudotas santykinai aukštas ir natūralias. Bet, kaip sakiau, stovėsenas kata interpretacijoje galima puikiai pakoreguoti pagal stilių, todėl vien jos negalėtų būti lemiamu kriterijumi sprendžiant šį kilmės klausimą.

Kam priklauso šios kata versijos autorystė? Shotokan gerbėjai sako, kad vis tik šią kata sukūrė Funakoshi sūnus – Yoshitaka. Iš kur sėmėsi įkvėpimo, tai galima spėlioti.

Gali būti, kad iš Shito-ryu, nes antroji versija sako, kad Funakoshi savo geriausius mokinius siųsdavo mokytis iš Tokijo į Osaką pas Mabuni. Galiu lažintis, šią versiją platina… patys Shito-ryu adeptai, ir gali būti, kad šis bajanas siekia Mabuni ir Funakoshi laikus, kada šios mokyklos emigracijoje tikrai dar konkuravo aktyviai dėl vietos po japoniškąja saule. Nes užtenka palyginti Shito-ryu ir Shotokan praktikuojamas sochin-gata ir mažai tesurasti bendrumų tarp jų, tai neaišku, ko jau ten Mabuni mokė tuos Funakoshi mokinius, kad visi išmoko “ne taip“.

Kita versija sako, kad sochin-gata sukūrė (ar bent jau mokė savo kata interpretaciją) pats Arakaki. Nenuneigsim, bet viena bėda – o tai kurią versiją jis mokė: praktikuojamą Shito-ryu ar praktikuojamą Shotokan dabar?

Jei Shito-ryu – visai nestebintų. Galop, stilistiškai Mabuni versija artimiausia Nahate, ir iš tikro pačiam Higashionna jo mokytojo Arakaki ir vėlesnių jo mokytojų (Ryu Ryu Ko arba kin. Xie Zhong Xiang, bei Taite Kojo ir pastarojo brolio Kaho Kojo) mokyklos turėjo kažkaip bendrai stilistiškai nesipjauti (ar bent jau savo žinias Higashionna turėjo apjungti ir perdirbti pagal save). Kita vertus, savo esme ir Shotokan sochin-gata man yra labai Go bei Ju…

Arakaki dar mokė seishan bei unshu kata, ką iškart galite įtarti esant dabartinėmis seisan bei unsu (viena gražiausių man Shotokan kata, bet… šie nelabai suvokia, iš kur toji atėjusi ir ką čia veikia). Gi seisan, žinia, būdama ganėtinai atvira ir plačiai paplitusia kata Okinavoje (nes dažnai kaip reklaminė buvo naudojama visokiuose pasirodymuose, tame tarpe ir mugėse), irgi turi ne vieną versiją ir interpretaciją, praktikuojama abiejuose stiliuose: ir Shorin-ryu (Shotokan ji pervadinta į hangetsu), ir Shorei-ryu (ją rasite Goju-ryu, Toon-ryu ir Uechi-ryu).

Ar gali būti, kad Yoshitaka matė kitokią sochin-gata, atliekamą ne vien Shito-ryu? Tikėtina, nes iš čia ir tas pavadinimas hakko. Gali būti, kad netgi jos iš tikro ir nesimokė, o sukūrė, kaip sakoma, “laisva forma pagal motyvus“. Jei palygintumėte kokios Kyokushinkai kata kanku ir Shotokan kanku-dai (Shorin-ryu bei Wado-ryu ji vadinama kushanku) – apsiverktumėt, kiek Oyama priimprovizavo, nors tikrai iš pradžių mokėsi Shotokan karate iki pereidamas pas Katuką (Yamaguchi Gogen) į Goju-kai.

Na, bet Dieviškasis Kumštis Didžiojo Kalno pavarde ten ir su Goju-kai kata priimprovizavęs nemažai (beje, kaip ir pas Funakoshi karate mokęsis Wado-ryu sukūrėjas Ohtsuka, atvadino heian kata atgal į pinan, kaip ši ir vadinama Shorin-ryu stiliuose), tik kad tos iš Goju-ryu buvo Oyama mažiau pamirštos, nei pirmosios, atėję iš Shotokan. Kaip ir Shotokan kata buvo žinomos visiems “tradiciniams“ to meto japonų karatekoms, kai tie ateidavo į Oyama dojo pasimušti (gaudavo į kaulus ir pasilikdavo mokytis muštis, o jau nauji mokiniai kai pradėjo ateiti, tai ir radosi Absoliučios Tiesos Draugija – Kyokushinkai).

Kata kratinį sudėliojo paskui “baltasis samurajus“ Steve Arniel, kad nors kaip susistemintų mokymo procesą ir sudarytų programą (Oyama ištisai kilojo geležis ir dalyvavo šou, kata mokindavo dažniausiai tas pats Styvas arba kiti mokiniai, o muštis mokindavo ir visu administravimu užsiimdavo Kurosaki). Beje, rastumėt dar ir įrašų, kur pats Oyama-sosai (bosas, tipo) atlieka kata, kurią dabar aršiausi ir uoliausi Kyokushinkai praktikuotojai nesugebėtų atlikti, nes neberastų – naihanchi-gata iš Shotokan…

Netgi kata sekoje atsispindi paties Oyama mokymosi patirtis: pirmiausiai eina Shotokan kata (iš esmės, tai bazinės: taikyoku, pinan/heian ir kanku), o jau paskui Goju-kai (Goju-ryu: gekisai, sanchin, tensho, saifa, seiyunchin, sepai) ir trys prigraibytos iš kitur (yantsu iš Motobu-ha Shito-ryu, tsuki iš Seigokan Goju-ryu bei garyu paties Oyama autorinis, sako, kūrinys, nes Styvui reikėjo jo loginę seką kažkuo užpildyti pagal atskyrius, o ten gavosi tarpas), neskaitant dar visokių tų pačių kata atlikimo interpretacijų (pvz., su apsisukimu aplink savo ašį – tai dar galėjo su šuoliukais-tūpstukais bei delniukų paplojimais padaryti).

Tad visaip su tomis tradicijomis ir jų puoselėjimu nutinka, net kai pats didmeistris teigia, kad “karate – tai 50% yra kata, o likę – kas likę“…

O ir aš nelabai randu ir hakko-gata šaknis, todėl galiu tik spėlioti, kad šios pavadinimas sukasi aplink skaičių 8, o tai japoniškai maždaug tas pats, kas mums “į visas keturias puses“. Ironiška, kad tokia kata yra ir Goju-ryu – vadinasi shisochin (!), ir tai buvo mėgstamiausia Miyagi kata šiojo paskutiniais gyvenimo metais. Žinote, aš netgi abiejose įžvelgčiau tų pačių veiksmų ir principų atsikartojimą.

Todėl kitą dalį aš skirsiu aprašymui, kaip sochin-gata iš Shotokan puikiausiai taptų netgi Goju-ryu stiliaus kata, ir nenukentėtų joks bunkai. Gal netgi taptų ji ne tiek demonstracine (kas nėra taip jau ir blogai, jei mokinama teisinga struktūra bei dinamika), kiek labiau kovine (kombinacinių veiksmų, tinkamų muštynėms, derme).

Turėtų būti įdomu? Prisijunkite!

* * *

Tęsinys – Sochin-gata: perdarom iš Shotokan į Goju-ryu?

Komentarai
  1. […] tęsinys – Sochin-gata: dar šiek tiek apie pamestąją ir Sochin-gata: perdarom iš Shotokan į […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s