Kaip apsiauti pirštinę

Posted: 2012-01-08 in Karate
Žymos:, , , , , , , , , ,

Kada nors bandėte apsiauti pirštinę?

Na, kodėl taip jau iškart ir – “kvailas užsiėmimas“?… Pirštų juk tiek pat. Ir ne standi konstrukcija (kaip batai), todėl turėtų būti nesunku.

Nesigauna, sakote? O kodėl nesigauna?

A, girdžiu, pirštinė ne pėdai siūta. Forma, mat, ne ta. Nors pirštų skaičius atitinka, kaip ir paskirtis – “aprengti galūnę“. Bet, kažkaip tenka konstatuoti, kad ne tą…

* * *

Praeitoje treniruotėje analizuojant seiyunchin-gata judesius (japoniškai tai ir vadinasi bunkai, nes pritaikymas – oyo), būtent tokia mintis ir kilo. Kada analizuoji (bunkai) – viskas tvarkoje: tie patys penki pirštai. Bet kai pabandai apmauti, t.y. pradedi galvoti apie siūlomą pritaikymą (oyo, nors tai vadinama tokia biliberda kaip kihonbunkai, maždaug, “margarininis sviestas“), tada kažkaip ir ima atrodyti, tarsi pirštinę ant pėdos užsimaudinėtum.

Va jūs man paaiškinkite: jei tai yra užlaužimai ir metimai, tai kodėl juos pakeičiate blokais ir smūgiais?

Ką sakote? Sakote, kad tas pats judesys gali būti ir smūgiu, ir bloku, ir užlaužimu, ir netgi metimu?

Gal ir gali – visaip būna, reiktų žiūrėti konkrečiai. Bet jei konkrečiai, tai… kodėl visada tik blokas ir smūgis, o kas kitaip – tai jau “interpretacijos“ bei “variacijos“?

Kas jums sakė, kad karate – tai smūginė sistema?

Sensėjus sakė? O jam kas pasakė, ar pats sugalvojo?…

A, baugu paklausti, nes kai kals blizgę kad ir į korpusą, tai bus ne šiaip skauda-skauda, bet ir “labas, Petrai, ar čia eilės numeriuką į rojų sielos teismui pasiimti, ar čia senu papratimu – gyva eilė?…“

* * *

Įsivaizduokite, kad esate maždaug 17-18 amžių kinų valstybės pareigūnas. Veikiausiai, karinėje arba teisėsaugos tarnyboje, pasiųstas padėti Padangės imperijos diplomatinei misijai kokioje nors kvazikolonijoje užjūryje. Atvykstate į draugišką jums kokią nors Ryukyu karalystę – su Satsuma klano samurajais iš japoniškų salų šiosios karalių Sho, ir jūsų feodalinės valstybės vasalą, prižiūrite griežtai paeiliui arba pariteto pagrindais.

[PASTABA: likusi teksto dalis, kurioje kontekstas šiai temai aprašomas per tegumi įtaką bei karate ir kobudo atsiradimo istoriją, neišgūglinamą ir vikėse nerandamą, yra pertvarkomas siuntimui į žurnalą “Verslo klasė“]

* * *

Todėl susimąsčiau ne tik dėl bandymo šiuolaikinį karate, kaip smūginės sistemos (daugeliui – ir sportinės, varžybinės, rekreacinės ir pan.), įspraudimą į senuosius jos  rėmus, vadinamus kata, bet ir to, kaip, atrodytų, nekeičiant kata, jos atlikimas dėl interpretacijų (bunkai) iš tikro neišvengiamai kinta.

Tarkime, paimk kokį žemutinį kryžminį bloką gedan-juji-uke sanseru-gata – ir ką rasi: gynybą nuo atakos (spyris arba smūgis peiliu iš apačios) tokia “gaudykle“ ar… smaugimą dilbiakauliu, sučiupus už atlapo?

Ar shisochin-gata tai yra dūris pirštais (nukite-zuki), ar vis tik įsiskverbimas tarp atlapų ir sučiupimas? Ar seiyunchin-gata tai tebus tik išorinis blokas soto-uke, prilaikant ir pliaukštelint jį į savo delną, ar vis tik tai yra sučiupimas ir rankos laužimas (traumavimas) per alkūnę? Ar saifa-gata tai yra spyris koja pirmyn (mae-geri) ar sprando apkabinimas pakinkliu su parvertimu, paaiškinantis, kodėl žiūrima ne “spyrio“ kryptimi, o į šoną?…

Judesys, atrodytų, lyg ir tas pats, bet dinamika jau, deja, kita. Ir jei nukopijuoji formą be paaiškinimo – tai visa po to sekanti jo interpretacija yra pagal savo suvokimą, kaip sensei pasakė, kokia dabar yra mokyklos ir sistemos bendroji politika (sportas, savigyna, teisėsauga?).

Ir užtenka tik vienai kartai mokinių dėl kokių nors priežasčių negauti aiškaus atsakymo iš savo mokytojų arba, net ir gavus, nuspręsti savaip (nes “visi mes turime savo kelią“, ar ne?), arba pasikeisti bendrai politikai vardant populiarizavimo, vystymo ir bendros naudos (kitaip tariant: asmeninio ego, populizmo, įtakos, pinigų ir pan.) – ir jau sekanti karta, apsijuosdama juodais šniūrėkais, savo mokiniams lieps mautis pirštines ant kojų…

Ir nebūtinai gi – iš piktos valios. “Nes mane taip mokė“.

Tikras šiuolaikinis bunkai…

Aš abejoju, kad “kata turi begalę interpretacijų“ (taip, turi – fantazija žmogaus gi beribė…), kad “interpretacijos yra visos geros, tik mažiau tinkamos, todėl reikia atsirinkti“ (elementarus šiuolaikinis politkorektiškas mėšlas) ar kad “bazinis bunkai moko principų, tačiau tikrą reikia susikurti pačiam“ (tipinis būdas išvengti prisipažinimo, kad nieko nesupranta ir nežino).

Manau, kad viskas daug paprasčiau: per bunkai (kata skaidymą ir analizę) dera atsirinkti oyo (pritaikymą), kuriam kata ir buvo sukurta. Viskas.

Galima elementus (bunkai) naudoti improvizacijai, bet pats veiksmas (kombinacija, judesių seka) tėra vienas ir paprastas, be pašalinių caca de toro interpretacijų ir taip vadinamų “variacijų“. Ir dera ją rodyti iškart, o po to studijuoti kata, kada šių yra išmokstama visos, kiek jų ir reikia kata sudėlioti į visumą. Taip ir kata bus išmokta ir turės prasmę, ir kombinacijos kaskart individualiai bus pasikartojamos, net jei nebus tuomet po ranka dojo, sensei ir kolegų otagai.

Bet negaliu drausti mūvėti pirštinėmis ant pėdų. Tik man nesiūlykite, kad taip gražu ir dabar tokia mada, ir neverbuokite į savo tikėjimo tiesų bažnyčią, gerai?

Komentarai
  1. Lapinas sako:

    Turiu pasakyti, kad mastant logiskai su siuo straipsneliu ne tik galima bet ir butina sutikti. Bet tuojau bus tas “o gi bet taciau”:)

    Prasideda: taciau kartais dūris yra tik dūris. Kita vertus veliau jis gali virsti ne tik duriu, bet tai nereiskia, kad tas duris buvo uzkoduotas, bet ir nereiskia, kad jo cia negali buti. Bet uztai reiskia, kad pradzioje reiktu praktikuoti kaip duri, o ne atvirksciai.

    Puikus pavyzdys butu veiksmas is pradinio lygio (Chu zi) Shaolino “koviniu veiksmu komplekso (Tao Lu). Xiao Hong Quan (“Didysis Hong klano kumstis, arba “Didysis Tekmes kumstis” (cia jei aisku turesime drasos tiesiogiai issiversti Hung pavarde:)).

    Veiksmo pavadinimas – “gong bu qiang shou” (Lanko zingsnis, ranka – ietis”.) – uzblokavus, pramusus, apejus arba net sakyciau praslydus (pro) ginyba duris pirstais i gerkle arba i saules rezginy. Beje dazniausiai atliekamas serija. Ji irgi galima apkaltinti bandymu sugriebti uz apykakles ir toks veiksmas puikiai pavyktu, taciau tai anaiptol nereiskia, kad jis toks buvo uzkoduotas. Kita vertus kai veiksmas rimtai “atkaltas” improvizuoti ne tik galima bet ir butina, taciau kaip kanonas jis nebeperduodamas.

    Todel viskas priklauso nuo mokytojo ir jo linijos, tai ir vadinama tradicija, o destyti savo asmeninius “isieskojimus” patartina tik po to kai perduotas kanonas. Beje cia didele beda, nes dauguma besimokydami Taolu ar Kata, nepaiso turinio ir skuba paversti veiksmus “koviniais” ir paskui nusivilia savo paciu interpretacijomis.

    Tai ka as cia norejau pasakyti?:) Bandziau pasakyti, kad kompleksus butina slifuoti (su griezta mokytojo prieziura) tol kol bus aisku (tiksliau kol pavyks pajausti) kam jie reikalingi, Pritaikymas (Young fa)- irgi kanonas, todel jis atkeliauja ne is asmeniniu apmastymu, o is kanono. Ne kitaip bus “pats is saves issimokinau” variantas. Interpretacija turi stoveti ant labai solidaus pagrindo.

    Kita vertus protingi zmones (ir keista – ner zymus Karate veikejai) siandien sako, kad i Kata nusispjaut reikia. Ko, beje, apie kinus nepasakysi, net apie San Da.

    • seiikan sako:

      Tai kad iš esmės, bet mudu apie tą patį.🙂 Beje, dūris pirštais nebūtinai sučiupimas už atlapo – gali būti ir dūris, gali būti ir galvos nusukimas. Visaip būna – kontekstas svarbu.😉

      O žymūs karate veikėjai, kuriems kata trukdo, yra iš moderniosios arba sportinės karate. Jiems kata tikrai nereikia – ten kikboksas su pižamomis.

  2. Lapinas sako:

    Bet tai kaip keista. Lietuvoje Karate lyg ir ne naujiena. Kodel taip?

    Ziurejau cia dabartinio kiokushino galvos interva neseniai. Bichas lyg ir aiskiai sukritikavo tai i ka virsta siulaikinis kiokushinas. Man lyg ir nesunkiai dashuto apie ka jis kalba, kodel kiti negirdi? Persasi isvada, kad del intelektualines tinginystes.

    • seiikan sako:

      O tai kokia ta karate Lietuvoje ir iš ko bei kaip atėjo? Apie tai aš čia nuolat rašau ir rašau – pats sau jau atsibodau.🙂

      Jei būtų suvokimas, tai pas Bobą minios žmonių eitų, visos Kyokushin/Shi(n)dokan ir Shotokan/Fudokan dojo ištuštėtų. Ateina iš jų, bet… pavieniai. O kiti ateitų gal, bet įvaizdis suformuotas iš Kyokushinkai (“o, kaip čia krūta – fūlkontaktas, nu, osssss!“) arba Shotokan (“karatėdo – tai čia toks labai kovos mianaz, bet labai jau toks mianaz, ir dar pylosopija, ir čia samurajai, nu…“). Visas karate tūlam, tai – “če kaj koje y galva, ane?“

      Beje, apie tai reiktų pabaigti straipsnį rašyti į “Verslo klasę“, nes redaktorius geranoriškas eksperimentams ir netradicinėms temoms.

  3. Renatas sako:

    Šiame straipsnyje labiausiai patiko stringų nuotrauka. Ačiū.:)

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s