Sveikinkitės su apsauga!

“Pasveikinkim vieni kitus – juk tai daryti šitaip lengva!“ – dainuoja Marijus Mikutavičius, d.ž.k. Marijonas ir svajonių jaunikis.

Jaunystėje teko dirbti apsauginiu. Rašydamas “teko“ visai nenoriu pasakyti, kad dėl kažko apgailestauju ar gailiuosi, kad teko. Atvirkščiai, gal čia kokia vidurio amžiaus krizė kamuoja, vis šnibždėdama mintį, kad gerai būtų man kokiu puse ar ketvirčiu etato įsidarbinti apsauginiu į striptizo naktinį klubą… Na, čia apie bunkai, o tema kita.

Taigi, kokią aš prisimenu lankytojų reakciją į apsaugos darbuotoją prie įėjimo?

Dažniausiai, tai neigiamą. Deja. Ir mūsų tautiečiai, atrodytų, turi tam netgi užslėptus talentus, jei palyginčiau su kitose šalyse vyraujančiu požiūriu į apsaugos darbuotojus ir elgesiu jų atžvilgiu.

Kiek pamenu, o nemanau, kad dabar tai labai pasikeitę, vieni mielai paspirtų kaip valkataujantį šunėką, kuris trinasi prie durų ir jiems trukdo, užuot sėdėjęs būdoje, ir, pageidautina, kuo toliau nuo akių, ir nelodamas, ir dar geriau – su grandine ant kaklo.

Deja, brangieji, bet apsaugos darbuotojas ne visada yra dėl grožio ar prestižo, ar kad “taip reikia“, nes “direktorius liepė“. Ir jo darbas yra ne kąsti jums į užpakalį, o apsaugoti jūsų užpakalį. Įvertinkite tai, o ne skųskitės ar niurnėkite apie savo, neva, pažeidžiamas teises, kurių dar niekas nepažeidė ir niekas sveikame prote neketina to daryti.

Dar kiti susukdavo bjauriai savo snukučius, negalėdami pakęsti kažko, kas yra žemiau, jų supratimu, ir yra nevertas pagarbos, o va nepagarbiai nuplėšti nekaltybę pažeminti turi visus reikiamus įgūdžius. Pikta juk dėl to! Todėl dažniausiai ignoruodavo šalta panieka.

Na, būdavo dar, kad sugalvodavo pavaikyti: neva, prašydavo ką nors atnešti ar panešėti – “juk vis tiek nieko neveikia, o tik sėdi čia!“ Suprantama, kad neigiamas ir visai pagrįstas atsisakymas tą daryti (juk apsauginis neprašo kokių klerkų už jį pasėdėti poste, ką?), sukeldavo itin nežmonišką nepasitenkinimą, kad ir kokia mandagia forma būtų išsakomas.

Rečiau būdavo, kad koks “nekaltas lankytojas“ sumišdavo ir netgi bandydavo kažkiek pataikauti. To daryti neverta, žinokite, nes apsaugos darbuotojas visada atliks darbą taip ir tik tiek, kiek ir kam yra samdytas. Į per didelius draugiškumus netgi reaguoja įtariai. Ir ne tik iš profesinių įgūdžių požiūrio taško, bet, įpratęs būti ignoruojamas arba apsipratęs su neslepiama panieka, jis iškart suklūsta, jei kažkas yra per daug draugiškas. Nepersistenkite!

Na, būdavo ir pavienių isteriškų egzempliorių, kurie vos užkalbinti ir palabinti bei užklausti, ar galima jiems kuo nors padėti, iškart užsiplieksdavo, nes būdavo linkę visaip vaidytis ir būtinai pakeliui žeminti bei tyčiotis. Su šiuo sindromu nuolat susiduria policijos pareigūnai, nes jis vadinasi “aš tave iš darbo atleisiu!“.

Būna variantų įvairių, bet esmė ta pati: nuo “tu žinai, kas aš toks?!“ (taip, žinau: šiknius, kokių reta – ir tuo metu jam šypsaisi…) iki minėtojo, kaip iš visų mirtingųjų, išdrįsusių mintimis (pradžiai – gi dar niekas per makaulę lazda netranko ar netgi nebando jos sukišti ten, kur tokiam šikniui ji labai netgi pritiktų) pasikėsinti į jo purpurinį kilmingumą.

Apsauga vis tiek mato jus kiaurai… (foto iš tsa.gov)

Bet iš tikro retas kuris sveikindavosi.

Ir aš esu retas lankytojas dabar, kuris visada sveikinasi su apsaugos darbuotojais kokioje įstaigoje jie bedirbtų. Visada.

Nesitikėkite, kad jie visada atsakys tuo pačiu. Jie neįpratinti to daryti – jie labiau įpratę prie tokio elgesio, apie kurį rašiau aukščiau.

Bet vis tiek sveikintis verta. Dar niekas į nuoširdų ir draugišką “laba diena“ nėra atsakęs nemandagiai ir nedraugiškai. Netgi normalios mandagumo taisyklės siūlo sveikintis, tik Lietuvoje kažkodėl visiems labiau rūpi parodyti savo menamą hierarchinį išskirtinumą, ir apsaugos darbuotojai čia tikrai nėra ant aukštesniojo socialinio laiptelio, nei jiems iš tikro derėtų būti pagal tą darbą ir jo reikalingumą, kurį jie atlieka.

Sveikinkitės, net jei ne visada jums bus atsakyta. Patikėkite, jiems irgi reikia teigiamų žodžių (apie teigiamas emocijas, kaip ir kokiais būdais jie prisigalvoja linksmintis, apie pravardes saugomos kontoros darbuotojams ir lankytojams, tai čia atskira tema būtų). Ir netgi paprastas mandagiai kuklus “labas rytas“ ar “laba diena“ keičia daug.

O aš jų vardu dėkoju, kad sveikinatės!