Kryžkelė ir šakutė

Posted: 2011-11-04 in Karate, Kovos menai
Žymos:,

Jei pasakyčiau, kad reali kovos sistema turi būti universali (ta prasme, kad joje turi būti suderinti kumštynių ir imtynių veiksmai), tai ilgai neužtruks išgirsti pritariamą uh-uh-uh riaumojimą iš MMA (mixed martial arts) stovyklos prakaituotų plikių aptemptais šortukais.

Kas jau kas, bet jie tai tikrai žino, kad pagal jų taisykles negana vožti į snukį, bet dar reikia parsigriauti ant žemės ir va dar ten, sėdint žergtai ant krūtinės, patalžyti gulinčio priešininko marmūzę. Arba nulaužti jam ranką. O jei išeis meiliai apglėbti – tai gal ir pridusinti savo meškučio letenų apkabinime. Nes jei tą padaryti jau net ir jų taisyklės leidžia, taip “realioje kovoje“, kur, suprask, taisyklių ir nėra, tai jau tik taip ir bus. Ir basta. Arba kaput. Ar netgi amen.

Kaip bevartysi, bet, nesigilinant į taktinius niuansus ir šio teiginio logikos trūkumus, bet pilna, o ne specializuota, kovinė sistema yra iš tikro kompleksinė, kaip kad aš sakau (man labiau patinka ši sąvoka vietoje “universali“ – pastarąja gali būti tik žmona, jei pasiseks gyvenimo loterijoje, kad ir sekso dievaitė miegamąjame, ir padori moteris viešumoje, ir pavyzdinga vaikų motina, ir į kitus vyrus nesidairo, bet nuo jos alpsta vyrai, ir dar ji nudirba visus buities darbus, įskaitant skalbyklės remontą, bei savo vyrą šeria išskirtiniais gurmaniškais pateikalais, nepamiršdama klusniai pritarti bet kokiai jo užgaidai – tokia iš anekdoto, o ne gyvenimo), tai joje turi būti derinami kumštynių ir imtynių veiksmai.

Paprasčiausiai kitaip bus ne kompleksinė (t.y. sudėtinė, o ne sudėtinga – jauskite skirtumą!), o specializuota. Kaip antai boksas. Arba imtynės, kurios dar, priklausomai nuo taisyklių ir ribojimų, gali būti klasikinėmis (graikų ir romėnų), laisvosiomis (prancūzų), su drabužiais (pižaminė japoniškoji dziudo ar sijoniškoji-kostiumuotoji jujutsu bei aikido, arba rusiškoji sambo, kuri iš pradžių ir vadinta “laisvo stiliaus imtynės, vilkint drabužius“ – “борьба в одежде вольным стилем“), gal net kokia nors tautiška ritualinė egzotiškoji rūšis, kaip antai “su gaisrinės žarnos stėnjuostėmis“ (sumo) ar “vyriška liemenėle“ (mongoliškosios imtynės).

Žinia, boksas visumoje irgi gali būti taip pat “tautiškai“ įvairus: čia ir klasikinis boksas (angliškasis), ir boksas kojomis (prancūziškasis – kaip savate), ir modernusis “spirdukinis boksas“ (kikboksas su jo atmainomis: light-, semi-, full-contact, low-kick, euro-thai) bei “boksas pagal siamo dūdelę“ (tailandietiškasis arba muaythai). Tam tikra prasme, tai ir karate bei kung-fu (reikėtų sakyti quan-fa) kažkada vadinti “japoniškuoju“ arba “kinų boksu“ (o va vėlesnės atmainos gavo “kinų karate“, pervadintą į kung-fu, arba “korėjiečių karate“, vadintą tangsu-do, o dabar taekwondo), ir pan.

Daug netuščiažodžiaujant ir valkiojant jus po istorines peripetijas, bendra mintis aiški: vieni menai priskirtini prie “kumštynių“, o kiti gi – prie “imtynių“. Ir nors juose gali būti vienokių ar kitokių priešingų elementų (pvz. atemi smūgiai, sudėti į aikido, arba koks ashi-barai pakirtimas karate), bet visumoje jos yra aiškiai specializuotos. Nes tuo remiasi jų strategija, kaip laimėti kovą.

* * *

Iki šio momento kaip ir viskas aišku, bet jei pasakysiu, kad karate yra ne visai taip jau ir kumštynės, o veikiau atvirkščiai – kaip tik imtynės daugiau?…

Tada man atšausite, kad nieko aš apie mašinas, mergas ir krepšinį karate nesigaudau. Nes – žr. aukščiau, ką pats parašiau! Ar aišku?…

Principe, taip, aišku.

Aišku ir tai, kad karate, kuri yra dabar, nelabai iš to konteksto aukščiau ir iškrenta. Ji iš tikro yra kumštynių metodas.

Man tik kyla klausimas, kodėl ji iki šiol naudoja kata, kurios mažai naudingos kaip veiksmų rinkiniai, suderinti su strategija (supaprastintai: parsigriausim ir pritvosim, ar vis tik pritvosim ir parsigriausim?).

Mano supratimu, tai kata turėtų panašėti į dabar dažniausiai praktikuojama kihon: 2-3 ar daugiau smūgių ir blokų kombinacijos, padedančios agresyviomis atakomis palaužti priešininką ir pralaužti jo gynybą, po to gerai prikaukšėti jo makaulę guzų ir desertui įspirti į užpakalį.

Netgi, tiesą sakant, tam ir kata nereikia – pakanka minėtojo kihon bei poros įtaisų smūgiavimui (maišo ar amortizuojančios lentos), o toliau jau – darbas visas yra kumite, t.y. laisvame sparinge, bandant atidirbtas “koronkes“ atkalti ant gyvo judančio priešininko, kuris stengiasi padaryti tą patį.

Finale laimi tas, kas daugiau pakrovė malkų oponentui ir liko stovėti ant kojų. Ar ne tokia yra kovos esmė, kurią matome sportinėje karate, ką?…

Bet kad tos kata atrodo visai kitaip, ir jei neša į kikboksą, tai labai jau ir labai egzotišką… Tarsi gerai opiumo apsirūkę didmeistriai savo kliedinčiose vaizduotėse piešė fantasmagorinius a-la Neo iš Matrix kovos scenas (tas, jei pamenate filmą, irgi gerai buvo “ratų“ užsimetęs), o po to prisišniaukdavo “kokso“ ir lipdavo į kokį ringą ar ant pakylos savo vaizdinius realizuoti. Kadangi oponentas buvo iš tokios pačios “žolininkų“ landynės, tai vaizdelis daugmaž atitikdavo jų “gliukus“.

Tiesa, neprisišniojus LSD ir nenusprūdus psichodelinėn kelionėn (trippin‘), tai rimtai žiūrėti tokių kovoti neišeina. Arba aš tiek neišgeriu. Nors ir išgėrę didmeistriai iš kokios jau Rytų Europos kaimo glūdumos kapojasi ne pagal tas kata…

* * *

Na, gerai: karate buvo kurta ne taip, akivaizdu. Tai kam bandome iš jos padaryti tai, kuo ji nebuvo ir nėra? Jei sąmoningai save nustačius, kad tas ar anas judesys nėra “karate“, tai ką tuomet pamatysime?…

Ir va tuomet, kai pradedi gilintis, gali iš pradžių apimti euforija (atradimo džiaugsmas – kurgi ne!), bet po to labai gilus nusivylimas. Nes supranti, kad kelio atgal nebėra.

Nes nebegali ignoruoti to, kad ignoruojama pati kata paskirtis, mintis ir jos siūlomi veiksmai. Kai kata siūlo “nusuk jam sprandą“, o tau liepia mokytis “na, pablokuok čia truputį“, tai kaip, manote, baigsis tuomet, kai ketinsite panaudoti karate veiksmus, kuriuos mokėtės: nusukdami sprandą ar tik pablokuodami?

O jei taip, tai kuriuo atveju baigtis akivaizdžiai yra nenaudinga jūsų pačių mieliausiąjam pasturgaliui, nes veiksmas paprasčiausiai nėra tiek efektyvus, kad iš tikro užbaigtų kovą? Efektingumo prasme, pastebėsiu, abu variantai yra vienodi – gi judesys tai tas pats.

Banali frazė, kad kaip treniruojiesi – taip ir kovoji, yra banali iki koktumo. Banali savo teisingumu ir realizmu.

Visi vyrai yra kiaulės, moterys – kalės, o apsirengti – vis tiek nėra kuo…

Aišku, šiuo atveju galima ir, matyt, reikia rinktis: ar eiti kumštynių keliu, ar eiti dabar jau imtynių keliu. Ir kalba ne apie vieną kombinaciją iš kata – visos karate kata yra visumoje imtyniškos, o ne kumštyniškos!

Ir jei tavo dojo nemoko imtyniauti pagal kata, o moko tik kumščiuotis, pritempdami po to kata prie bendro šito įsivaizdavimo, tai, jei nepasirinksite patys kelio, tai už jus parinks tą kelią ir juo nueisite nukreipti ir nuvesti, ir daug nesispyriodami. Šiuo atveju, karate – kaip kumštynių metodo, keliu.

Tada tikrai, kad “boksas – geriau“. Nes jame mokina praktiškai talžyti snukius. Ir labai efektyviai mokina, pastebėsiu. Ir tuomet kata tikrai yra tik balastas – eikite į boksą. Mano jaunystės laikais “karatistas“ reiškė “primušti boksininką“, o šiais laikais, deja, karatistas neprasimuštų į laisvę ir iš šiukšlių maišo, jei į jį įgrūstum.

Na, o jei patinka kojeles kiloti – tai nieko geresnio už muaythai sportą (o jis ir yra sportas, o ne utilitarinė, t.y. turinti praktinę konkrečią paskirtį, išskyrus sportą, sistema) nežinau. Kam ta karate ir kam tos kata?… Ar tiesiog balta pižama su spalvotu (o jei jis dar ir juodas!…) šniūrėku yra gražiau?

Tai šitą maskaradą japonai įvedė – aniems karate meistrams iš kata laikų jokios uniformos ar dailesnio kostiumėlio ir nereikėjo.

* * *

Jei norite atsakymo į klausimą, ką daryti, tai aš jo nežinau. Rimtai. Aš pats nežinau, ką daryti.

Kuo labiau gilinuosi ir matau vis didesnį kata potencialą šiuolaikinėje (kata visiškai nepaseno!) realioje kovoje (ar veikiau – realiose smurtinėse ar fizinio konflikto kontaktinėse situacijose), tuo labiau matau ir šiuolaikinės karate bei visų pateikiamų, neva, iš kata, metodų lėkštumą bei primityvumą. Ir tuo labiau žiojasi nebeperšokama praraja tarp mano matomos (jei taip norite – “ senosios“ ar “originaliosios“) karate ir dėstomos dabar karate, kad ir kaip ji vadintųsi: autentiška, klasikinė, tradicinė ar kovinė…

Manęs nedomina kokie nors atskyriai ar titulai toje “tradicijoje“. Iš esmės, mano traukinukas senokai nuvažiavo, ir tam priežastimi buvo ne vien mano subjektyvus koks nors tingumas ar negabumas, o paprasčiausios bei gana banalios bjektyvios priežastys – instruktoriaus ar mokytojo nebuvimas. Laikas prabėgo, ir kaip Ilja Jorga (Fudokan) mestelėjo vienam egzaminuojamąjam: tavo amžiuje reikia 6 dan laikyti, o ne pirmą!…

O ir ką tie atskyriai reiškia šiame kontekste? Tik tai, kad anoje karate aš esu pasiekęs tokį lygį, kurį nurodo šniūrėkas po bamba. Viskas. Šioje karate, kurioje kovinė situacija baigiami efektyviu veiksmu, veikiau primenančiu imtynes (ar jujutsu, jei jau taip), nei kumštynes, esu lygiai toks pats nulis, kaip ir buvau, ir nepriklausomai, pastebėsiu, nuo to, kokį atskyrį turiu ar turėčiau anoje, kuri yra “japoniškas kumštynių metodas“.

Todėl ir sakau, kad nežinau. Galima eiti anuo keliu, kur vis dar smūgiuojama – iš esmės, tai kihon, panaudojamo kumite, kelias, kur kata yra “kolekcinė“ (nepriklausomai nuo adepto įtikėjimo laipsnio priešingu dalyku). Bet ėjimas anuo keliu visiškai neartina prie tikslo šiame, kur laužoma, mėtoma, smaugiama, kontroliuojama, nugesinama, užspaudžiama, manipuliuojama priešininku ir t.t. Atvirkščiai – netgi, pasakyčiau, tolina.

Jei man reikėtų ano kelio – pakaktų ir muaythai. Tiesą sakant, aš iki šiol šiai sistemai ir koviniam metodui simpatizuoju, ir netgi kitąkart kalbėdamas apie karate bunkai galiu duoti ne vieną analogiją, kaip yra muaythai. Bet muaythai nėra karate (jos, matyt, laimei…).

Ir, atrodytų, dar tiek daug mokytis šioje įprastinėje karate!… Bet visumoje – tai yra ėjimas šiuo “bloko-smūgio“ keliu, kuris yra visai ne tas pats, koks yra anas, kuriame “ai, sudėsime po to šitas kombinacijas į vieną kata, nepergyvenk, nes dabar va reiktų atidirbti štai šitą veiksmą nuo…“ – kaip kata viską, aišku, o ne kaip kihon.

Todėl ir sakau darkart, tikrai nežinau, ką patarti jums, jei pasėjau abejonę. Nes pats nežinau.

Nei čia yra pas ką “toliau pažengusįjį“ mokytis kitu metodu būtent to, ką treniruojuosi, nei čia mane yra apspitę apsčiai pasekėjų ir bendraminčių, kurie sako: ei, einame va poroje padirbėsime tavo bunkai (kuris nėra bunkai, t.y. pavienių elementų “atkihoninimas“, o yra oyo, jei jau taip tiksliai, nes vadinasi “pritaikymu“; ne, variacijos vadinamos henka, o “bazinis bunkai“ ir yra oyo, nes tokio “sviestuoto margarino“ kaip kihon-bunkai ar oyo-bunkai paprasčiausiai nėra!).

Parodau kartais neprašomas. Išbandom. Veikia. Tiesą sakant, veikia netgi puse greičio ir prilaikant, nes pilna jėga baigtųsi trauma tam, ant ko rodoma – bet tokia mintis gi ir yra, ar aš kažko nesuprantu, ir turi vykti stilizuoti apsikeitimai smūgiais bei blokais pagal standartizuotą mokyklos programą?…

Tačiau vis dažniau galvoju, o kam rodyti ar ką nors iš viso aiškinti? Kas neužduoda sau klausimų ir ką tenkina tas kelias, kuriuo eina, tai… tegul ir eina juo sau toliau! Na, kam jiems abejonės? Jiems egzaminui eiliniam atskyriui reikia ruoštis. Dar gali kokiam naujokai paaiškinti, kaip reikia teisingai (sic!) daryti tą ar kitą veiksmą! O aš ką paaiškinčiau? Aš tik sujaukčiau viską. O ir kam čia rūpi, kad galima pagal kata muštis, o ne mėgdžioti ar vaizduoti, kad taip va ir darai?…

Įsivaizduoju, kaip imtų karste Mozart (tas kur Volfhangas ir dar Amadėjus) vartytis, kai sužinotų, kad jo melodijos yra ne tik primityviuose mobiliuose telefonuose naudojamos, bet kad dažnai įsitikinęs, kad jis ir terašė jas mobiliakams, atbambindamas jas vienu pirštu… Senieji karate meistrai iš “kata amžiaus“ nesivarto karstuose – jie patys dalinai kalti, kad jų mokiniai ir mokinių mokiniai nuėjo šiuo keliu. Norėjosi kaip geriau, o gavosi… kaip gavosi.

Gana čia man bėdavotis šio atvirumo priepuolio metu. Kai supranti, kad esi ne kryžkelėje, o vienu metu išsižergęs per du kelius, tai anksčiau ar vėliau supranti, kad arba bus šakutės praskiepui, arba jau su visam tos šakutės po kepsniukų.

Taip jie ir gyveno: vaikų turėjo, nors viens kito ir “nekuteno“.

Komentarai
  1. skirtumas sako:

    Nutaigi patsai kažkur anksčiau rašėte, kuo skiriasi sportas nuo muštynių. Dabar manding vėl grįžote prie to paties tik kiek kitaip ir ar tai net apsigalvojote jau?

  2. Brizas sako:

    Apgailestavimai dėl vienpusiško dėstymo suprantami, tik kad kiek nuvertinot tą žodį “universalus” , štai Jums tada ir X,Y – kryžkelė ir šakutė (XY nepainioti su rusišku žodžiu iš 3 raidžių)🙂 Prie to pačio dar papilosopuosiu apie X,Y kaip išeities ženklus: X – gali simbolizuoti kaip susikirtimo (išeities) tašką arba nurodo centrą (pvz. kaikur kompiuteriuose žymeklis yra tokio pavidalo), o Y – kaip virgulė laikoma už skirtingų dviejų galų, skirtingomis rankomis rodo savo galu į vieną tikslą arba kitas pvz.: du keliai sueina į vieną.
    Manau nei šakutė čia nei kryžkelė turėtų būti, bet kiekvienam savo turbūt. O tokių mastančių kaip Jūs tai tikrai ne vienas, štai kad ir tas pats goju ryu meistras E.Miyazato buvo ir goju ryu 10 dan ir dziudo 7 dan meistras, čia tik iš žinomiausių, o kiek tokių mažiau žinomų?

    • seiikan sako:

      Nenuvertinau žodžio – man nepatinka, kad jis naudojamas skirtingiems dalykams apibrėžti, o po to įvyksta nesusikalbėjimas. Aš pakeičiau konkretesnėmis ir tikslesnėmis sąvokomis.

      Miyazato teko mokytis dziudo, kad galėtų tęsti karjerą policijos akademijoje – tai nieko bendro neturėjo su karate ir “universalumais“. Tiesą sakant, Miyagi nereikėjo dziudo todėl, kad jis mokėjo senąją karate, kuomet ji dar vadinosi tuidi (tode) arba tiesiog ti – ir toji buvo daugiau imtynės, nei kumštynės. Deja, Miyagi taip pat buvo vizionierius ir šiuolaikinis žmogus – jis jau dėstė tokią karate, kurioje imtynės nueina į antrą planą. Todėl Miyazato jau reikėjo dziudo…

  3. Brizas sako:

    Na gerai, tarkim taip ir buvo, bet kaip tada dėl tode šaknų, tarkim Bai He, tai ten tikrai kogero daugiau viskas kumštynėmis remiasi?

    • seiikan sako:

      Tuoj ateis Lapinas iš Šaolinio ir duos porą blizgių į korpusą, kad neblevyzgotume apie jo arkliuką.🙂 (kalambūras gavosi: http://www.youtube.com/watch?v=1a8goWjZGdo )

      Apie tode šaknis tikrai dera pakalbėti, nes retas sau užduoda klausimą: kam ir kodėl buvo sukurta karate (tuidi), ir kaip ji iš tikro buvo kuriama?

      Bet Bai He – taip, ten yra quan-fa (kempo), ne wushu (senąja prasme, ne dabartine).🙂 Apie kobudo ir karate ryšį tikrai dar čia parašysiu, kantrybės.😉

  4. Lapinas sako:

    Wushu senaja prasme yra Wushu:)
    Naujaja prasme tas pats terminas Wushu taikomas ir naujai prasmei:) Tik naujosios prasmes pilnas pavadinimas yra “Wushu parodmuju kompleksu varzybos”, bet sutrumpintai vadinamas taip pat kaip senaja prasme.
    Quan fa yra Wushu sinonimas. Anksciau dar Kinijoje paprasciausiai sakydavo “Quan”.

    Visi auksciau isvardinti Kung Shou (aka Karate) privalumai, visu pirma yra Wushu navarotai, o kas jau liko tai liko proproanukeliui emigrantui:) Tiksliau tai, ka anukelis parsiveze is vasaros atostogu viesedamas pas proprosenely kaime. Na ir uzpilde emigranto mentalitetui ir politgeografijai artimesniu supratimu.

    • seiikan sako:

      Čia taip apie karate?🙂 Karate istorija buvo šiek tiek kitokia. Tai – visiškai utilitarinė sistema, o ne kovos menas. Okinaviečių stažuotės Kinijoje yra veikiau išimtys, nei taisyklė, ir tai – vardan karjeros valstybės tarnyboje (Ryukyu), nei vardan amato, kuomet esi socialiai ne nomenklatūroje, tad reikalingas socialinis liftas.

      Reiktų kada vis tik imti ir parašyti karate istoriją, bet darbo – daug, laiko – nėr, potencialių skaitytojų skaičius – ribotas, leidyklai – vieni nuostoliai.🙂

  5. Lapinas sako:

    Prabegom perskaiciau Maslovo knyga “Bojevije iskustva Japonii”. Teko? Kokie vertinimai?

    Sutinku del karate. Bet nera taip lengva paimti ir atskirti karate nuo karate ir ne nuo karate. Tada ka vadinti karate? Ta kas susiformavo XX a. Japonijoje, ar tai kas buvo Japonijoje pries tai, ar tai kas buvo Okinavoje? Cia klasifikacijos problema tokia pat aktuali kaip ir Wushu. Klausimas ar reikalinga.

    Kazkada teko ziureti kazkokio rusu veikejo, naujos kartos kovos menu istoriko pasisakymus apie karate, ten idomia hipotese issikele bichas, kad tokios karate treniruotes kaip siandien, kai graziai issirykiave bichai organizuotai atlieka kata ir pan. yra nukoseta nuo vokisku kareiviu paruosimo metodu.

    Pakalbejau su kolege del Jusu knygiukstes, jei turetumete noro nemokamai padirbeti ( O Lietuvoje knygu autoriai tik sitaip dirba, nes honorarai juokingi) tai galite daly, kuri atrodo geriausiai, nusiusti jai paskaityti ir tada leidykla pasakys ar apsiimtu leisti ar ne.

    • seiikan sako:

      Nežinau, tiesą sakant, nes neskaičiau. Maslovas mano autorių sąraše nelabai kotiruojamas, tiesą sakant – jį dar labai pelnytai Senčiukovas kritikuoja.🙂

      Yra variantai dėl karate, vadinti skirtingai: karate, kempo, uchinadi ir pan. Dar siūloma tiesiog vadinti pagal stilių kaip atskirą kovos meno rūšį: jei jau Goju, tai nebūtinai tai bus “ta karate“.

      Dėl rikiuočių, tai elementarusis militaristinio stiliaus parengimas, skirtas apmokyti bazinių dalykų didelę masę žmonių. Bet dabar ir filmuose taip ušu pateikiama gi…🙂 Ar tai prūsiškas muštras? Gali ir įtakotas, bet nesu tikras, kad prūsokai tikrai muštravo okinaviečius.

      Ačiū dėl knygos. Aš nesu labai linkęs dirbti nemokamai už garbę, o pelną, jei būtų, imtų “investuotojas“, t.y. leidėjas (panašių pasiūlymų buvo – atsisakiau). Mano ego gal nėra tiek didelis – man garbės ir šiame tinklaraštyje užtenka, tad knyga nėra būtina.🙂 Plius, galima tartis ne dėl honoraro, o dėl procentų nuo pardavimų – taip būtų sąžininga. Nes dar aš ir nenoriu likti po to skolingu, kai tiražas neis prekyboje, o man ims priekaištauti, kad, neva, čia dar aš ir kaltas, nes kažkieno pinigus sumarinavau, o va manimi patikėjo… Užtenka tad tinklraščio tuomet. Jei kada ir parašysiu, tai iškart taikysiu angliškai auditorijai.

      Jei jai iš tikro įdomu, kaip ir ką rašau, pakanka susirasti temas čia ir paspausti ant tag_o “istorija“ – maždaug įspūdį, apie ką ir kaip rašau, susidarys.

  6. Lapinas sako:

    Beje, puiki Karate iliustracija – Kurosavos Dziudo genijus. Karate ten mazoka, bet uztai puikiai matyti kad Karate buvo pakankamas antikunis “isdidiesiems” samurajams. Kaip tie du nesiskute, nuskure psyheliai parodyti? Kaip kazkas negarbingai klastingo, isdavikisko ir net, sakyciau, provincionalaus ir svetimo. Bent jau man taip pasirode:) Ir man atrodo, tai puikus pavyzdys, to, kad kaip Jus sakote “utilitarine sistema” labai ir net labai jauna. Ir todel atitinkanti ano laikmecio poreikius. Jeigu kalbeti apie analogijas Kinijoje, tai gal jai geriau tiktu terminas WuYi – greitas kareiviu apmokymo budas. Visiskai kitokia ideja nei Wushu, o juo lab Wugong. Cia Jus teisus, karate siuo atzvilgiu mazai panasi i “Kovos mena” kiniskaja prasme. t.y. tai kas suprantma siais dviem hieroglifais.

    Beje Soni Chiba filme apie Ojama susitinka su kitu tokiu antikuniu – kazkokiu keistu, suprask, kitaicu (kuris irgi toks keistas ir klastingas). Tai irgi gali buti japonu suvokimo apie wushu iliustracija, nes ten toks grybas, kad sunku bandyti net kazka komentuoti butu.

    Cia bandziau apie skirtumus. Atrodo, kad nepavyko:)

    • seiikan sako:

      Na, blogojo karate iliustracija yra ir rusų filme “Nenugalimasis“…🙂

      “Dziudo genijus“ – yra rusiška adaptacija (ir net filmas patyrė permontavimus, jei neklystu). Originale “Shiro Saigo“ – tai tikrai įdomi asmenybė: jis ne tik Kodokan judo atstovavo (beje, laimėdavo kovas prieš jujutsu atstovus ne judo technika…), o ir Ueshiba Daito-ryu (kuomet dar nebuvo aikido). Paskui metė tiek judo, tiek ir aikido ir išvyko į kaimą kyudo (šaudymu iš lanko) užsiimti, nes jam, matyt, visa tai buvo vienas ir tas pats – aiki-jujutsu, ir jis nesuprato to Kano ir Ueshiba konflikto ir takoskyros. Nors kai išmetė už muštynes iš Kodokan, atrodytų, būtų galėjęs nueiti pas Ueshiba, bet – ne.

      Dėl karate mokymo – panašu į wuyi pagal principą, bet ne pagal paskirtį: karate nebuvo skirta karui, o teisėsaugai.

      O Sony Chiba dar ir Shorinji-kempo propagavo, tai čia gana juokingai su tais kinais gaunasi, nes kaip ir “šaolinis“…😉

  7. Lapinas sako:

    Kazkur teko skaityti, kad pradinis variantas isvis lyg ir pasimete. Tiksliai nepamenu. Kazkas ten su juo buvo primakaluota.

    Nesidomejau Chibos karjera, bet maciau as ta jo pasaka apie Do SIna:) Da uz:) Sunku kazka komentuoti:) Bet siaip man sitas katorius patinka.

  8. Lapinas sako:

    Butent, siandien ir wushu taip vaizduojama, bet iki XX a. tokiu dalyku Wushu mokyklose nebuvo. Graziau taip:) O siuolaikinese didelese sporto mokyklose kitaip ir nepadestysi.

    Maslovas vienas geriausiu rusu vostokovedu. Su Wushu zinoma jam nekaip, bet su istorija jam tikrai gerai. O visi tie Senciukovai, Badiukai ir tame tarpe itin nusipelnes gruzintojas Muzrukovas tiesiog naudojasi jo “koviniais” trukumais, bandydami sitaip ir jo kompetencija kaip istoriko pakirsti. Na pagrazino Maslovas savo praktika, reikia pripazinti. Buvau as toj jo mokytojo De Qianio mokykloj Dengfenge. Paprasciausia sportine mokykla. Nieko gero. O ir De Qianis labiau medicina ismane nei kovos menus. Bet kita vertus jis visa senojo Shaolino virtuve neblogai zinojo. As nebuciau toks skeptiskas jo atzvilgiu. KIta vertus kalbant apie Wushu as nelabai galeciau nurodyti rimtesni rusu autoriu.nei Maslovas. Gal galite ka pasiulyti? Ai, nu da yra toks veikejas Berezniukas. Irigi kelciau i saraso virsu.

    Mano nuomone svietejiska viekla nera savo Ego garbinimas:) Graudi tiesa, mazai kas pirktu tokia erezija. Geriau perkasi taurios tiesos “Shaolinas – laimek nekovodamas”, “Vienuolis pardaves ferrari”, “Feng Shui per 5 minutes”, “Valdzios jega” ir “Shaolinas nusipirkes ferrari”. Ir isvis, kam tos knygos jei siandien visi is Youtube mokosi:)

    • seiikan sako:

      Senčiukovas, nepamenu, ar kritikavo Maslovo praktinius gebėjimus tiesiogiai – taip, kaip jis padarė su Linderiu. Jis šiaip jau per jo vertimus ėjo ir perdarinėjo tekstą, kurio prasmės Maslovas, būtent dėl praktikos nebuvimo, ir nesuprato. Lost in translation, kitaip tariant. Temą Kontene galima rasti, manau.

      Kiti išvardinti manęs visai nedomina (tiesa, JuJu_kiną irgi senokai beskaičiau – jis irgi ne visur teisus, kalbant ypač apie savigynos pusę ar iš savigynos pusės). Čia Senčiukovas irgi pasiklysta “vertime“ – bet geranoriškai, ne iš nežinojimo, o iš idealizavimo. Jam atrodo, kad tikras (kas tai yra?) kovos menas ir yra skirtas savigynai, nors tai ne visai taip, švelniai tariant.

      Dėl švietėjiško poreikio galima ateiti visada į mano tinklaraštį, jei youtubės maža…😀

  9. Lapinas sako:

    Nu paskaiciau as dar Senciukova. Tai, kad jis zmogus net nesigraibo, viska kuria neraudonuodamas:) Cia kiek pamenu tas pats veikejas kuris prikure “Da Dzie Shu”? Kokius jis vertimus gali daryti jei jis kiniskai visiskai nesharina?

    Radau savo lentynoj ta legendine slapta knyga:) Bredu bredas. Prigrusta jo asmeniniu patirciu is kitu kovos menu ( tikrai ne wushu ), prasimanymu, budistiniu kinisku praktiku ir korejietiskos Kwan Um sektos (jokio rysio su kovos menais) praktiku nuotrupu. Pradzioj knygos uzmaitina skaitytoja misraine is jo fantaziju apie Kinija, Indija, Japonija, Koreja ir Saturna. Paskui viska uztvirtina populiaria modernia MMA fraze: “viskas yra gerai, kas veikia”:) As tokiu knygu galeciau po viena i savaite leisti, fantazijos man uztektu:)

    • seiikan sako:

      Taip, dadzešu jis sukūrė, nes jam reikėjo kažkaip įvardinti tą gabaliuką “stiliaus“, kurį tuomet kuklinosi dar pateikti savo vardu. Čia tokios Rusijos peripetijos (nors Lietuvoje irgi būta) – ten žmonės iš esmės anksčiau gyveno už geležinės uždangos, o dabar – už medinės, bet smegenyse tas ir likę.

      O šiaip jau, kodėl nespausdini?😉 Lietuvoje gi ir taip yra bet kokios literatūros trūkumas. Kaip ne kaip, bet ant tavęs rinką pratestuotume….😀

  10. Lapinas sako:

    Nu, galeciau pavaryt kokia “Grizulo ratu girtos gyvetes kumscio paslapty”, bet, kad trukumo nera, lentynos luzta nuo sedevru: “Paslaptingosios paslapties kodas”, “Prakeiktasis Maju kalendoriaus uzkeikimas”, “Dzen kovos menai” ir t.t.

    Kalbant rimtai, mes kol kas neturime nei vienos bent jau apyprastes knygos.

    • seiikan sako:

      Tai prašom parašyti, o tai tokio šlamšto aš nuo seno, kuomet iš viso nieko nebuvo, turiu pilnas lentynas.

      Kartais jas gerai turėti, kad kai koks “egzperdas“ pradeda postringauti, surastum šaltinį, iš kurio jis ir sėmėsi išminties, ir pakištum.🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s